Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas G. Dzedulionis Baudžiamoji byla Nr. 1A-498-365/2015

Teisėjas M. Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00494-2012-6

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2015 m. spalio 2 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Aivos Survilienės, sekretoriaujant Simonai Mališauskaitei, dalyvaujant prokurorui Tadeuš Osipovič, nuteistajai G. T., gynėjui Aleksandr Polamarčuk, nukentėjusiosios N. J. atstovui M. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tadeuš Osipovič apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-29 nuosprendžio, kuriuo G. T. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. ir nuteista 1 metams laisvės atėmimo, pagal BK 182 str. 2 d. – 2 metams laisvės atėmimo, pagal BK 183 str. 2 d. (dėl N. J. ir I. E. turto užvaldymo) – 2 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 183 str. 2 d. (dėl V. G. ir T. P. turto užvaldymo) – 2 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir G. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant G. T. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir tai daryti visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, taip pat per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, vykdančios nuteistojo prižiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. T. nuteista už tai, kad ji, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 62 000 litų, o būtent: ji, turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – jai paskolintus svetimus pinigus, piktnaudžiaudama B. Š. pasitikėjimu, įgytu ankstesnio tarpusavio bendravimo metu, melagingai nurodžiusi, jog pinigai reikalingi verslui, teigdama, jog užsiima nekilnojamojo turto perpardavimu, nors jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdė, žadėdama grąžinti pinigus iki sutarto laiko su palūkanomis, pinigų grąžinimą garantuodama tariamai jai priklausančiu butu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kuriame, kaip žinojo nukentėjusioji, ji gyveno, tačiau nuslėpdama informaciją, kad šis butas jai nuosavybės teise nepriklausė, 2011-06-20, būdama pas nukentėjusiąją B. Š. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), apgaule pasiskolino iš nukentėjusiosios 52 000 litų, pasirašydama neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo pinigus grąžinti iki 2011-10-01 ir mokėti 5,5 procentų mėnesines palūkanas, tęsdama nusikalstamą veiką, ji, 2011-07-20 sumokėjusi 2750 litų palūkanų pagal 2011-06-20 vekselį ir taip sustiprinusi nukentėjusiosios pasitikėjimą, 2011-07-30, būdama pas nukentėjusiąją B. Š. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), melagingai nurodžiusi, jog jai reikia daugiau pinigų verslui, apgaule pasiskolino iš nukentėjusiosios 10 000 litų, pasirašydama neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo pinigus grąžinti iki 2011-10-30 ir mokėti 3 procentų mėnesines palūkanas, po ko 2011 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais sumokėjo iš viso 6100 litų palūkanų, taip sukūrė apgaulingą regimybę dėl skolos grąžinimo, nors realiai skolos grąžinti neketino ir suėjus vekseliuose nurodytiems terminams nukentėjusiajai pinigų negrąžino, tokiu būdu ji apgaule įgijo B. Š. priklausantį didelės vertės turtą - 62 000 litų, t.y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d.

Be to, G. T. nuteista už tai, kad ji pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą – 55 000 litų: 2011 metų vasario mėnesį, Vilniuje, iš N. J. sužinojusi, jog pastaroji ruošiasi parduoti žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius N. J. ir jos sutuoktiniui I. E., pasiūlė N. J. tarpininkauti parduodant turtą bei susitarė su N. J., jog pasidomės šio žemės sklypo su pastatais rinkos kaina, po ko 2011 m. vasario mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, N. J. parodžius jai šį žemės sklypą su pastatais bei perdavus namo raktą, ji (G. T.) 2011 m. balandžio mėnesį surado šio nekilnojamojo turto potencialų pirkėją – V. K. ir 2011-04-28 Vilniuje pasirašė su juo sutartį dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje už 70 000 litų ir gavo iš V. K. 10 000 litų. Tęsdama nusikalstamą veiką G. T., 2011 m. gegužės mėnesį, nepranešdama N. J., jog surado žemės sklypo su pastatais potencialų pirkėją bei sudarė su juo sutartį dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir iš jo jau gavo dalį pinigų, pasinaudojusi I. E. liga, bei siekdama sustiprinti pasitikėjimą, 2011-05-25 pasirašė paprastąjį vekselį, jog yra skolinga N. J. 50 000 litų, ir tokiu būdu įtikino N. J. bei I. E. įgalioti ją atstovauti parduodant žemės sklypą su pastatais, po ko 2011-05-25 notarų biure buvo pasirašytas įgaliojimas, suteikiantis G. T. teisę jų vardu parduoti žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), už nemažesnę nei 50 000 litų kainą bei atlikti kitus įgaliojime nurodytus veiksmus. Tęsdama nusikalstamą veiką, ji, nepranešdama N. J. ir I. E. apie ruošiamą žemės sklypo su pastatais pardavimą ir pinigų gavimą, iš V. K. 2011-07-05 gavo 40 000 litų bei 2011-09-20 gavo 5000 litų ir perdavė jam raktus nuo namo, (duomenys neskelbtini), po ko V. K., manydamas, jog pinigai perduoti tikrajam turto savininkui, pradėjo naudotis šiuo turtu, tuo tarpu ji (G. T.) N. J. bei I. E. apie sudaromą sandorį ir pinigų gavimą neinformavo, gautų pinigų neperdavė, tokiu būdu ji pasisavino jai patikėtą didelės vertės N. J. bei I. E. turtą – 55 000 litų.

Be to, G. T. nuteista už tai, kad ji pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą – 40 000 litų: 2012 metų kovo mėnesį, Vilniuje, V. G. paprašyta padėti parduoti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) ji pasiūlė V. G. įgalioti jai tvarkyti visus žemės pardavimo reikalus, po ko 2012-03-21 notarų biure V. G. bei jos brolis T. P., ketinamo parduoti žemės sklypo bendraturtis, pasirašė įgaliojimą atstovauti parduodant jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) bei atliekant kitus įgaliojime nurodytus veiksmus, taip pat V. G. nurodė, jog norėtų žemės sklypą parduoti už 40 000 litų. Tokiu būdu įgijusi V. G. bei T. P. pasitikėjimą, jog veiks jų naudai ir perduos jiems pinigus, gautus už parduotą turtą, ji 2012-04-03 Trakų rajono 2-ajame notarės D. Aliukonienės biure, esančiame Trakuose, Vytauto g. 7-3, kaip V. G. ir T. P. atstovė pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „S.“ įsigijo nukentėjusiesiems V. G. ir T. P. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 40 000 litų bei gavo šiuos pinigus, tačiau ji V. G. bei T. P. apie sudarytą sandorį ir gautus pinigus neinformavo, gautų pinigų nukentėjusiesiems neperdavė, tokiu būdu ji pasisavino jai patikėtą didelės vertės V. G. ir T. P. priklausantį turtą - 40 000 litų.

Be to, G. T. nuteista už tai, kad ji apgaule įgijo svetimą turtą – 5000 litų, o būtent: ji, turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, gautus už tariamai parduodamą nekilnojamąjį turtą, žinodama, jog A. K. neparduoda jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), tačiau pateikdama I. Š. bei J. Š. tikrovės neatitinkančius duomenis, jog gali tarpininkauti įsigyjant žemės sklypą su pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), bei melagingai nurodydama, jog šis turtas priklauso jos broliui, 2013 m. birželio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiesiems parodė šį žemės sklypą su pastatais, taip įgydama jų pasitikėjimą ir juos suklaidindama, po ko 2013-06-27 jos bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nukentėjusieji, būdami suklaidinti ir manydami, jog įsigys šį turtą, sumokėjo jai 5000 litų avansą, o ji parašė raštelį, kad įsipareigoja namo kitam asmeniui neparduoti, taip ji apgaule įgijo nukentėjusiesiems I. Š. bei J. Š. priklausantį turtą - 5000 litų.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tadeuš Osipovič prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-29 nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį dėl G. T. nuteisimo pagal BK 183 str. 2 d. (dėl N. J. ir I. E. turto užvaldymo) ir BK 183 str. 2 d. (dėl V. G. ir T. P. turto užvaldymo) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – G. T. pripažinti kalta pagal BK 182 str. 2 d. (epizodas dėl įgijimo apgaule 55 000 Lt iš V. K., N. J. ir I. E.) ir skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kalta pagal BK 182 str. 2 d. ir (epizodas dėl įgijimo apgaule 40 000 Lt iš V. G. ir T. P.) ir skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinti šias paskirtas bausmes su bausmėmis, paskirtomis 2015-04-29 nuosprendžiu pagal BK 182 str. 2 d., iš dalies jas sudedant, ir nustatyti galutinę bausmę G. T. – 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant G. T. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir tai daryti visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, taip pat per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad nuosprendis yra keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teismas nepagrįstai perkvalifikavo G. T. dvejuose epizoduose inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d. į BK 183 str. 2 d., nurodydamas, kad pinigines lėšas nuteistoji pasisavino, o ne įgijo apgaule. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad tiek pinigines lėšas iš V. K., tiek iš UAB „S.“ G. T. įgijo, veikdama pagal nukentėjusiųjų ir tikrųjų turto savininkų sutikimą bei įgaliojimą, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad gautas pinigines lėšas G. T. užvaldė apgaulės būdu. Prokuroro manymu, išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, kad neteisėtai įgyjant abi minėtas pinigų sumas buvo panaudota apgaulė. Pagal BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas sukčiavimo būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino savo ar kitų naudai. Būtinas sukčiavimo subjektyviosios sudėties požymis yra apgaulė, kuri panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, kurie dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai perleidžia turtą ar turtinę teisę į turtą kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t.y. suklaidinimas privalo turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė bylų teismingumo taisykles, nes, remiantis BPK 225 str. 1 d., baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 135 str. 1 d., 149 str. 1 d., 2 d., 3 d., 150 str. 1 d., 2 d., 3 d., 178 str. 3 d., 180 str. 2 ir 3 d., 182 str. 2 d., 260 str. 1 ir 2 d., teismingos apygardos teismui.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą atmesti, prokuroras prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 1 p., 2 p.).

Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl nuteistosios G. T. padarytų nusikalstamų veikų neteisingos kvalifikacijos.

BK 182 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijusiam didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengusiam didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikinusiam, arba sukčiavusiam dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir G. T. padarytų nusikalstamų veikų požymius, kolegija daro išvadą, kad G. T. nusikalstami veiksmai atitinka BK 182 str. 2 d. numatytą dispoziciją.

Atribojant sukčiavimą nuo turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis) ar turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) esminis kriterijus yra kaltininko įgaliojimų svetimo turto ar turtinės teisės atžvilgiu, apibrėžtų teisės aktu ar sutartimi, buvimas. Sukčiavimo atveju neteisėtą svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą lemia apgaulė, o esant turto pasisavinimui ar iššvaistymui - kaltininko įgaliojimai šiam turtui ar turtinei teisei. Atribojant šias veikas vertinamas turto valdymo pagrindo (įgaliojimų turtui atsiradimo) teisėtumas. Sukčiavimo atveju įgaliojimai turtui atsiranda suklaidinus nukentėjusįjį, t. y. iš esmės neteisėtai. Dėl to tais atvejais, kai asmuo pasisavina ar iššvaisto svetimą turtą prieš tai sudaręs sandorius dėl šio turto patikėjimo ar perdavimo jo žinion ne siekdamas sukurti tikras sandoriuose numatytas teises ir pareigas, bet tam, kad įgytų galimybę disponuoti šiuo turtu, turėdamas išankstinę tyčią jį pasisavinti ar iššvaistyti - tokia veika kvalifikuojama ne kaip turto pasisavinimas ar iššvaistymas. BK 183 ar 184 straipsniai taikomi tada, kai kaltininkui teisėtai suteikiami tam tikri įgaliojimai turto atžvilgiu ir tik po to, viršijant šiuos įgaliojimus, turtas iš teisėto kaltininko valdymo perkeliamas į neteisėtą. Priešingai nei sukčiavimo atveju, apgaulė nėra būtinas turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymis, nes šios veikos gali būti padaromos ir nenaudojant apgaulės. Be to, skiriasi ir apgaulės turinys. Esant sukčiavimui, apgaulė naudojama siekiant suklaidinti nukentėjusįjį, kad šis perduotų kaltininkui turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo ar iššvaistymo atveju kaltininkas jau turi tam tikrus įgaliojimus turto atžvilgiu, o apgaulę naudoja pakeisdamas šio turto teisinį statusą.

Epizodas dėl įgijimo apgaule 55 000 Lt iš N. J. ir I. E.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad G. T., tarpininkaudama perduodant nekilnojamąjį turtą, iš pirkėjų įgijo ir užvaldė jai nepriklausančius svetimus pinigus, kurių neperdavė teisėtiems šio turto savininkams. Teismas nustatė ir pripažino, kad perdavus pinigines lėšas ir taip jas patikėjus G. T., pastaroji šių pinigų N. J. ir I. E. neperdavė, meluodama ir išsisukinėdama šių pinigų negrąžino teisėtiems jų savininkams, todėl tokiu būdu, pasisavindama jai patikėtą svetimą turtą, t.y. pinigus už parduotą nekilnojamąjį turtą, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistosios G. T. veiksmai šiame epizode pirmosios instancijos teismo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu – viena apgaulės formų – teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas: jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.

BK 183 straipsnyje numatytas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (baudžiamosios bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012, Nr. 2K-503/2012).

Pabrėžtina, kad teismų praktikoje sukčiavimo ir turto pasisavinimo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. T. dėl šio epizodo kalta prisipažino iš dalies ir parodė, kad I. E. buvo jos pažįstamas. Atvažiavusi N. J. pasakė, kad nori parduoti namą. Ji (nuteistoji) važinėjo į tą sodybą, atsirado V. K., pastarasis jai pinigus mokėjo dalimis. Negali pasakyti, kur pinigus padėjo, ji siūlė pusę pinigų sumos atiduoti, tačiau N. J. sakė, kad nereikia, visus iš karto atiduos. Atrodo, kad 40 000 ar 50 000 Lt gavo iš V. K.. Neatsimena, kieno iniciatyva buvo išduotas įgaliojimas. Vekselį pasirašė, kad būtų ramiau. Informuodavo N. J., kaip sekasi pardavinėti namą. 2011 m. balandžio mėn. gavo 10 000 Lt, liepos mėn. gavo 40 000 Lt, bet ne iš karto. Negali paaiškinti, kam panaudojo šiuos pinigus.

Nukentėjusysis V. K. teisme parodė ieškojo namo ir internete rado, kad parduodamas namas. Paskambino nurodytu numeriu, atsiliepė vyras. Susitarė susitikti ir apžiūrėti. Tada jam paskambino G. T.. Nuvažiavo, apžiūrėjo tą namą. Sutarė, kad pagalvos. Po savaitės ar dviejų susiskambino su G. T., kad nupirks tą namą. G. T. pasiūlė susitikti ir sumokėti 10 000 Lt. Jis sumokėjo tuos pinigus, gavo raktą nuo namo, pradėjo po truputį namą remontuoti. Po poros savaičių paskambino G. T. ir pasakė, kad N. J. vyras guli ligoninėje, reikia pinigų. Jis turėjo 40 000 Lt, nuvažiavo ir atidavė G. T. šią pinigų sumą. Kai remontavo namą, rado N. J. telefono numerį, paskambino ir N. J. pasakė, kad nieko negavo. Pasiūlė tartis tiesiogiai be G. T., tačiau N. J. atsisakė. G. T. jam žadėjo grąžinti pinigus. Įgaliojimo jis nematė ir nereikalavo. Susitarė, kad iki metų pabaigos sumokės pinigus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. T. 2011 m. balandžio mėnesį surado nekilnojamojo turto potencialų pirkėją – V. K. ir 2011-04-28 Vilniuje pasirašė su juo sutartį dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje už 70 000 litų ir gavo iš V. K. 10 000 litų, tačiau nepranešė N. J., jog surado žemės sklypo su pastatais potencialų pirkėją bei sudarė su juo sutartį dėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir iš pastarojo jau gavo dalį pinigų, be to, pasinaudojo I. E. liga, bei siekdama sustiprinti pasitikėjimą, 2011-05-25 pasirašė paprastąjį vekselį, jog yra skolinga N. J. 50 000 litų, ir tokiu būdu įtikino N. J. bei I. E. įgalioti ją atstovauti parduodant žemės sklypą su pastatais, po ko 2011-05-25 notarų biure buvo pasirašytas įgaliojimas, suteikiantis G. T. teisę jų vardu parduoti žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), už nemažesnę nei 50 000 litų kainą bei atlikti kitus įgaliojime nurodytus veiksmus. G. T. nepranešė N. J. ir I. E. apie ruošiamą žemės sklypo su pastatais pardavimą ir pinigų gavimą, iš V. K. 2011-07-05 gavo 40 000 litų bei 2011-09-20 – 5000 litų ir perdavė jam raktus nuo namo, (duomenys neskelbtini), po ko V. K., manydamas, jog pinigai perduoti tikrajam turto savininkui, pradėjo naudotis šiuo turtu.

Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad G. T., paimdama iš V. K. 10 000 Lt, šį suklaidino nurodydama, kad turi parduodamo namo savininkų įgaliojimą veikti jų vardu, nors tokio įgaliojimo neturėjo, be to, kaip jau minėta aukščiau, G. T. pasinaudojo tuo, kad I. E. atsidūrė ligoninėje, todėl paprašė N. J. išduoti įgaliojimą, tačiau nutylėjo esminę aplinkybę, kad jau buvo surastas pirkėjas ir ji jau paėmė dalį pinigų. Taigi G. T. veikė piktnaudžiaudama pasitikėjimu, kurį sukūrė meluodama ir pateikta nukentėjusiesiems neteisingą informaciją apie savo ketinimus, todėl jau prieš minėto įgaliojimo išdavimą siekė apgaule įgyti pinigus, o ne sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Pritartina prokuroro apeliacinio skundo argumentui, jog nustatytas ir kitas esminis sukčiavimo požymis – kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas, nes G. T. žinojo, kad neturi darbo, jokių pajamų negauna, taip pat neturi asmeninio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.

Taigi, pagal šias faktines aplinkybes nustačius minėto subjektyvinės pusės požymio – apgaulės buvimą, darytina išvada, kad G. T. įvykdė ne turto pasisavinimą, o sukčiavimą, todėl jos veika perkvalifikuotina, nes nagrinėjamu atveju, nuteistosios ketinimai ir veiksmai buvo nukreipti į tai, kad apgauti N. J. bei I. E. ir taip užvaldyti jų pinigus.

Epizodas dėl įgijimo apgaule 40 000 Lt iš V. G. ir T. P.

Šiame epizode situacija iš esmės analogiška aukščiau aptartam nusikalstamos veikos epizodui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad G. T. pinigines lėšas iš UAB „S.“ įgijo veikdama pagal nukentėjusiųjų ir tikrųjų turto savininkų sutikimą bei įgaliojimą, nėra pagrindo pripažinti, kad gautas pingines lėšas G. T. užvaldė apgaulės būdu. Yra pripažintas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo faktas ir akivaizdi pardavėjų valią šį turtą parduoti. Taip pat teismas nustatė, kad perdavus ir patikėjus G. T. pinigines lėšas, šį pinigų V. G. ir T. P. neperdavė, meluodama ir išsisukinėdama šių pinigų negrąžino teisėtiems jų savininkams, todėl, pasisavindama jai patikėtą svetimą turtą, t.y. pinigus už parduotą nekilnojamą turtą, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d.

Kolegija konstatuoja, kad nuteistosios G. T. veiksmai šiame epizode pirmosios instancijos teismo taip pat nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

Nukentėjusiąja apklausta V. G. teisme parodė, kad, kai susipažino su G. T., tai nežinojo, kuo ji užsiima.G. T. jai sutiko padėti parduoti žemę, todėl jai davė dokumentus. Vėliau G. T. paskambino ir pasakė, kad duotų jai įgaliojimą. Ji (V. G.) pasikvietė brolį ir susitiko prie PC „Europa“. Ji lietuvių kalbą blogai žino, nepagalvojo, kad žmogus taip gali apgauti. Praėjo keli mėnesiai, tačiau nebuvo nei pinigų, nei žemės. Nuvažiavo su sūnum ir sužinojo, kad 2012-04-03 jos žemė buvo parduota, t.y. po poros dienų, kai pasirašė įgaliojimą. Kai sužinojo, kreipėsi į advokatą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įgaliojimas G. T. buvo išduotas 2012-03-21, o žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta 2012-04-03, t.y. praėjus mažiau negu dviems savaitėms po įgaliojimo išdavimo. G. T. nei apie surastą pirkėją, nei apie pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį įgaliotųjų neinformavo ir pinigų neperdavė. Taigi iš aukščiau paminėtų aplinkybių visumos darytina išvada, kad G. T. turėjo išankstinį tikslą įgyti svetimus pinigus, o įgaliojimas jai iš esmės buvo reikalingas minėtą pinigų sumą gauti. Akivaizdu, kad tikslo sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas G. T. neturėjo, be to, byloje yra nustatyta, kad G. T. žinojo, kad neturi darbo, jokių pajamų negauna, taip pat neturi asmeninio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Taigi kreditorių galimybės apginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo apsunkintos.

Nurodytos aplinkybės liudija, kad skundo motyvai pagrįsti ir skundas tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-29 nuosprendį pakeisti.

G. T. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal LR BK 183 str. 2 d. (dėl N. J. ir I. E. turto užvaldymo) perkvalifikuoti į BK 182 str. 2 d. ir paskirti 2 metus laisvės atėmimo.

G. T. padarytą nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal LR BK 183 str. 2 d. (dėl V. G. ir T. P. turto užvaldymo) perkvalifikuoti į BK 182 str. 2 d. ir paskirti 2 metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinti šias paskirtas bausmes su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-29 nuosprendžiu pagal BK 182 str. 2 d., iš dalies jas sudedant, ir nustatyti galutinę bausmę G. T. – 3 metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant G. T. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir tai daryti visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, taip pat per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.