Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-12-09 · Administracinė byla Nr. A-2616-520/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-09
Bylos Nr.
A-2616-520/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05209-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
M. C.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2616-520/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05209-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. C. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja M. C. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9220 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjai 10 469,17 Lt senatvės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja nurodė, jog VSDFV nepagristai pripažino, kad jos 2014 m. rugsėjo 19 d. prašymas VSDFV Vilniaus skyriui pateiktas praleidus nustatytą terminą. Pareiškėja teigė, kad yra sąžininga pilietė, vykdanti Lietuvos Respublikos įstatymus ir nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos sąžiningai galvojo bei tikėjo, kad jai mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Pareiškėja nurodė, kad tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ji suprato, jog Laikinasis įstatymas neteisėtai suvaržė jos teises.

Pareiškėja akcentavo, kad iki šiol nėra išspręstas jos pažeistų teisių gynimo klausimas. Pareiškėja pažymėjo, kad jei teismas nuspręstų, jog ji praleido terminą pareikšti reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką, prašė jį atnaujinti pripažinus, kad jis buvo praleistas dėl svarbių, su neteisėtais valstybės veiksmais susijusių priežasčių. Pareiškėja pabrėžė, jog nėra gavusi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dėl pensijos sumažinimo. Pareiškėja teigė, kad jos pagarba galiojančiam įstatymui ir sąžiningas jo vykdymas negali atsigręžti prieš ją pačią ir negali būti laikomi priežastimi atsisakyti atnaujinti terminą ginti jos pažeistas teises.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir objektyvios, jog pareiškėja neįrodė, kad terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Atsakovas paaiškino, kad nustatydamas VSDFV skyriaus 2010 m. gruodžio mėnesio sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Atsakovas pažymėjo, kad rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo.

Atsakovas VSDFV teigė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog ji yra sąžininga Lietuvos Respublikos pilietė, suprato sunkią Lietuvos finansinę padėtį ir nereiškė pretenzijų dėl pensijos sumažinimo, yra tik nuo jos valios priklausiusios aplinkybės ir savaime nėra svarbios, ekstraordinarios priežastys, nulėmusios jos galimybę kreiptis į VSDFV ir objektyviai užkirtusios kelią per 3 metus paduoti skundą.

Atsakovas VSDFV akcentavo, kad pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl reikalavimas įpareigoti išmokėti senatvės pensijos nepriemoką teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad išmokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos M. C. reikalavimo iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisti pareiškėjai 10 469,17 Lt senatvės pensijos nepriemoką, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies, priteisimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi bei šių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, suformuotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos praktikos, nes bylų aplinkybės iš esmės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai pensija paskirta 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu, todėl apie savo galbūt pažeistas teises ji sužinojo 2010 m. gruodžio mėnesį, pirmą kartą gavusi pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Teismas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotą 2014 m. rugsėjo 19 d. prašymą pripažino skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas nurodė, jog paduodama minėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gruodžio mėnesio.

Teismas nepripažino pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog ji nežinojo apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Teismas sprendė, kad termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo praleidimo nepateisina ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog vis dar nėra nustatytas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas.

Teismas vadovavosi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliu – ir Taisyklės), 31 punktu ir padarė išvadą, kad Sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į ją praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė pareiškėjos skundo nenagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad pagal VSD įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl Sprendimu VSDFV atsisakius nagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 19 d. prašymą dėl nepriemokos išmokėjimo, šis prašymas iš esmės VSDFV liko neišnagrinėtas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu teismas nusprendė bylos dalį dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką nutraukti.

III.

Pareiškėja M. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priteisti jai iš Lietuvos valstybės 10 469,17 Lt žalai atlyginti.

Pareiškėja nurodo, kad neišmokėtos pensijos dalį prašė priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus ne kaip institucijos, priėmusios sprendimą, bet kaip atsakovo valstybės atstovo. Pareiškėja teigia, jog vadovaujantis skunde išdėstytais argumentais jai turėjo būti priteista žala, kurią pareiškėja kildina iš valstybės neveikimo priimant įstatymą, nustatantį neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką. Pareiškėja pažymi, kad byloje atsakovu nurodė VSDFV, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.31.12 punktą, VSDFV atstovauja valstybei bylose dėl socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, skyrimo ir mokėjimo ir dėl to atsiradusios žalos atlyginimo.

Pareiškėja paaiškina, kad neteisėtai sumažinta senatvės pensija jai buvo mokama ne dėl VSDFV sprendimo, o įgyvendinant įstatymą, todėl valstybė yra atsakinga už tai, kad pareiškėjai nebuvo išmokėta dalis senatvės pensijos. Pareiškėja pažymi, jog valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu – teisės akto, kuriame būtų nustatyta sumažintos pensijos kompensavimo tvarka, nepriėmimu.

Pareiškėja teigia, jog VSDFV veikė teisėtai, todėl ji, nors ir nesutinka su suformuota bylai aktualių teisės nuostatų aiškinimo bei taikymo praktika, tačiau apeliaciniu skundu neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jos reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo.

Pareiškėja teigia, kad jos subjektinė teisė kreiptis į teismą atsirado tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimo priėmimo, nes nuo tada valstybei kilo pareiga nustatyti nepagrįstai sumažintos senatvės pensijos dalies kompensavimo mechanizmą. Pareiškėja akcentuoja, kad valstybė išsprendė visų, išskyrus dirbusių pensininkų, dėl ekonominio sunkmečio sumažintų išmokų kompensavimo klausimą.

Pareiškėjos manymu, reikalavimui dėl žalos atlyginimo netaikytina Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimu pažeistas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nes daugelyje kitų administracinių bylų teismai tenkino kitų pareiškėjų skundus, kurių pagrindas iš esmės analogiškas pareiškėjos pateikto skundo pagrindui (administracinės bylos Nr. A438-1743/2013, A552-519/2013, A575-181/2011, A662-1735/2010, A552-2747/2012).

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pažymi, jog pareiškėja reikalavimo priteisti turtinę žalą nebuvo pareiškusi pirmosios instancijos teisme. Atsakovas taip pat nurodo, kad nėra ir būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nes nėra VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėja žalą kildina ne iš VSDFV Vilniaus skyriaus, o iš Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtų veiksmų – neveikimo. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seime 2015 m. balandžio 30 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo projektas.

Šalies argumentai

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsakovas nurodo, kad pritaria teismo sprendime padarytoms išvadoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl pareiškėjos M. C. skundo reikalavimo priteisti vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 10 469,17 Lt, teisėtumas bei pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylos dalį dėl skundo reikalavimo iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisti pareiškėjai 10 469,17 Lt senatvės pensijos nepriemoką, nustatęs, kad pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti senatvės pensijos nepriemoką. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia argumentu, jog teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, nes iš skundo pagrindo matyti, jog ji siekė žalos atlyginimo, o ne nepriemokos priteisimo, o tokiam reikalavimui privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka nėra nustatyta.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimų bei pagrindo, suformuluotų ir išnagrinėtų pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką bei pagrindą ir taip pasirenka savo teisių gynimo būdą.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 1–5) suformulavo konkrečius reikalavimus – panaikinti VSDFV Sprendimą ir iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisti 10 469,17 Lt senatvės pensijos nepriemoką (teismo priimti nagrinėti reikalavimai (b. l. 17–18)). Iš pirmosios instancijos teismui pareiškėjos pateikto ir teismo išnagrinėto skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su VSDFV priimtu Sprendimu, teigia, jog šis Sprendimas yra neteisėtas, nurodo, jog VSDFV atsisakymas nagrinėti jos prašymą prilygintinas prašymo netenkinimui ir laikytina, jog pareiškėja pasinaudojo išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, ir jos skundas turi būti patenkintas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iš pareiškėjos teismui pateikto ir teismo išnagrinėto skundo akivaizdžiai matyti pareiškėjos pasirinktas galbūt pažeistų teisių gynimo būdas – dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimas, o ne patirtos žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog iš teismui pateikto skundo turinio matyti, jog pareiškėja savo galbūt pažeistas teises siekė apginti pasinaudodama civilinės atsakomybės institutu. Pažymėtina, jog nei formuluodama skundo reikalavimus, nei nurodydama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu jie reiškiami, pareiškėja nenurodė, kad siekia, jog jos galbūt pažeistos teisės būtų apgintos atlyginant patirtą žalą. Todėl apeliaciniame skunde prašydama panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti 10 469,17 Lt žalą ir nurodydama, jog šią žalą ji kildina iš Lietuvos valstybės neveikimo, pareiškėja apeliacinės instancijos teisme siekia pakeisti skundo dalyką bei pagrindą, nes apeliacinės instancijos teismo prašo jos teises ginti kitu būdu, nei ji buvo prašiusi pirmosios instancijos teismo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nenagrinės apeliaciniame skunde pareikšto naujo reikalavimo priteisti turtinę žalą ir nevertins su juo susijusių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Kaip buvo nustatyta, teismui paduotu skundu pareiškėja siekia jai paskirtos ir pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 15-17-18184 (b. l. 26) pareiškėjai nuo 2010 m. balandžio 29 d. paskirta senatvės pensija. Pareiškėjos senatvės pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 7–8). 2014 m. rugsėjo 19 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama apskaičiuoti ir išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo (b. l. 6). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 3E-1719 pateikė pareiškėjai jai mokėtos senatvės pensijos skaičiavimus, o prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV (b. l. 7–8). VSDFV 2014 m. spalio 14 d. sprendime Nr. (6.5E)I-8280 (b. l. 9–10) pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, todėl pareiškėjai pasiūlyta iki 2014 m. lapkričio 10 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. VSDFV pateikė prašymą (b. l. 11–12) ir nurodė, jog tikėjo, kad jai mokama pensija buvo sumažinta ne individualaus administracinio akto pagrindu, o vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, joks VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas dėl pensijos sumažinimo jai nebuvo įteiktas, o apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. paskelbus nutarimą. Nurodytame prašyme pareiškėja akcentavo, jog praleisto termino atnaujinimas sietinas ir su valstybės neteisėtu neveikimu, nes po pasaulinės ekonominės finansinės krizės pabaigos nėra vykdomas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. VSDFV Sprendimu (b. l. 13–16) neatnaujino pareiškėjai termino kreiptis dėl senatvės pensijos išmokėjimo ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo.

Pirmosios instancijos teisme išnagrinėto ginčo esmė – pareiškėjos nurodytu laikotarpiu galbūt pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. rugsėjo 19 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama nurodytą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas, kaip atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė atsakovas VSDFV ir pareiškėja to neginčijo, nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atsakovui paduotame prašyme nurodytas termino praleidimo aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamai svarbios, ekstraordinarios, objektyviai trukdžiusios anksčiau nei 2014 metais kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Taip pat, išanalizavusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad jame nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo, t. y. ginčas neišnagrinėtas iš esmės.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl pensijos nepriemokos priteisimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pagrįstai bei teisėtai nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti senatvės pensijos dalį bei atmetė skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nes daugelyje kitų administracinių bylų teismai tenkino pareiškėjų skundus, kurių pagrindas iš esmės analogiškas pareiškėjos pateikto skundo pagrindui (pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos Nr. A438-1743/2013, A552-519/2013, A575-181/2011, A662-1735/2010, A552-2747/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodytos bylos nėra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai (administracinėse bylose Nr. A438-1743/2013 ir A552-519/2013 spręstas klausimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 buvo nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis sumažinto darbo užmokesčio priteisimo klausimas, administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjo darbo užmokesčio sumažinimo, o administracinėje byloje Nr. A575-181/2011 nagrinėti norminio teisės akto teisėtumo klausimai), todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis jose padarytomis išvadomis.

Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad VSDFV pagrįstai nusprendus neatnaujinti termino prašymui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, t. y. neišnagrinėjus ginčo išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, yra faktinis ir teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtos pensijos dalį (žr., pvz., 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1695-756/2015; 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-543-822/2015; 2015 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-976-143/2015 ir kt.)

Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes, jog valstybė nepagrįstai iki šiol jai negrąžino neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalies. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, vadovaujantis kuriuo be kita ko nustatoma senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė