Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio,

nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui G. A. (G. A.), jo gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei

laiduotojai A. J.

vertėjui R. S.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. rugsėjo 10 nuosprendžio, kuriuo G. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį, perduodant jį laiduotojos A. J. atsakomybėn BK 40 straipsnio tvarka vieneriems metams su 1000 eurų užstatu, o baudžiamoji byla nutraukta.

G. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir transporto priemonės – automobilio, konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

7. Šioje baudžiamojoje byloje asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų apygardos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tik tiek, kiek to prašoma skunde, t.y. tiek, kiek tai susiję su baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo paskyrimu.

8. Pagal BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalis, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Šiuo konkrečiu atveju apeliantas nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį, kuris pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. To neginčija ir apeliantas. Apeliaciniame skunde nurodoma nagrinėjamos bylos kontekste aktuali teismų praktika, o būtent tai, jog atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui pagal teismų praktiką baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas, taip pat ir turto konfiskavimo, paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-648/2018). Taigi, įstatymo nuostatos leidžia teismui tiek taikyti, tiek netaikyti turto konfiskavimo. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes dėl turto konfiskavimo būtinumo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Su šia G. A. pozicija apygardos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

9. Apeliantas akcentuoja, kad transporto priemonė jam ir jo šeimai yra būtina, o ne prabangos dalykas. Visų pirma pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nebuvo padaręs išvados, kad automobilis G. A. ar jo šeimai yra prabangos dalykas, todėl neaišku, kodėl šį aspektą akcentuoja apeliantas. Poreikis turėti automobilį šiuolaikiniam žmogui yra suprantamas, tačiau negali būti suabsoliutinamas. Vienas iš baudžiamosios atsakomybės tikslų ir yra asmens, padariusio nusikalstamą veiką nubaudimas, kuris pasireiškia ne tik per teismo jam paskirtas bausmes, įpareigojimus ir draudimus, tačiau ir per išvestines pasekmes. Rūpinimasis savo šeimos nariais, vaikų ugdymas ir pan., suprantama, yra svarbūs argumentai, tačiau pabrėžtina, jog konfiskuota transporto priemonė nėra vienintelė apelianto šeimos turima transporto priemonė. Apklausiama apylinkės teismo posėdžio metu G. A. sutuoktinė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jiedu su vyru turi dar vieną automobilį, kurį ketino parduoti (b. l. 138). Liudytoja, kuri buvo paskirta laiduotoja, taip pat parodė, jog šeima ketino pasilikti naujesnį (konfiskuotą) automobilį, o seną parduoti. Taigi, bet kokiu atveju apeliantas su sutuoktine ketino pasilikti tik vieną automobilį, kurį, kaip matyti iš pačios laiduotojos parodymų, jie vis dar turi. Tokiu atveju visi apelianto nurodomi argumentai, susiję su tuo, kad neturėdami automobilio jie negalės atlikti daugelio būtinų darbų/veiksmų, atmestini, nes automobilį apelianto šeima turi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas ir jo sutuoktinė dirba vienoje įmonėje, taigi abu gali vykti į darbą viena transporto priemone. Tiek G. A., tiek jo žmona teigė, kad senesnis automobilis yra sugedęs, tačiau šių jų argumentų nepatvirtina jokie bylos duomenys, o ir pats galimas automobilio sugedimo faktas nekeičia sprendimo esmės.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad konfiskuotas automobilis priklauso apeliantui bei jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl jo konfiskavimas neteisingas ir tuo atžvilgiu, kad nukenčia jo žmona, nors jokio nusikaltimo ji nepadarė. Su šia skundo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu darydamas nusikalstamą veiką kaltininkas kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Tokiu atveju, jeigu apelianto sutuoktinė mano, jog jos teisės buvo esmingai pažeistos, jeigu mano, jog apelianto veiksmai kelia pavojų bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei ir šeimos interesams, ji turi teisę kreiptis į teismą dėl turto padalijimo (LR civilinio kodekso (toliau – CK) 3.124 straipsnis) ir tokiu būdu gauti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Tačiau sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl jų sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą civilinio proceso tvarka (CK 3.98 straipsnio 3 dalis, 3.124 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto sutuoktinės interesai, esant būtinybei, gali būti apginti įstatymų nustatyta tvarka.

11. G. A. teigia, kad apylinkės teisme nebuvo apklausti jo nurodyti tautiečiai, kurie neva galėtų parodyti svarbių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl automobilio konfiskavimo. Susipažinus su bylos medžiaga matyti, jog apelianto minimų asmenų apklausa neturi esminės reikšmės šioje baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, apeliantas su sutuoktine turi transporto priemonę, nėra tikslo toliau aiškintis, kur ir kada jis galimai veža minėtus asmenis į ligoninę ar pan. Lygiai taip pat nėra tikslinga vertinti, kokiu atstumu nuo apelianto gyvenamosios vietos yra mokyklos, ligoninės ar prekybos centrai, nes, nepriklausomai nuo to, ar būtų keliaujama naujesniu (konfiskuotu), ar senesniu (vis dar turimu) automobiliu, atstumai iki nurodytų objektų nesikeistų.

12. Konfiskuoto automobilio „Dodge Avenger“ vertė, remiantis bylos duomenimis, yra 4500 Eur (b. l. 34). Byloje pateiktos apelianto bei jo sutuoktinės darbo užmokesčio išklotinės, iš kurių matyti, kad judviejų mėnesinės pajamos kartu sudėjus yra apie 1750 Eur per mėnesį. Automobilis apelianto vardu buvo registruotas maždaug 3 mėnesiai prieš padarant nusikalstamą veiką (b. l. 33). Taigi, apelianto šeima buvo pajėgi įsigyti aptariamą automobilį, byloje nėra duomenų, jog jis būtų įsigytas pasinaudojant paskola ar išperkamąja nuoma. Visuma šių duomenų patvirtina, kad automobilio konfiskavimas nėra perteklinė ar neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė G. A.. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju realizuojama ne tik auklėjamoji, bet ir represinė baudžiamosios teisės funkcija, nes valstybės nustatytos teisinės priemonės apelianto atžvilgiu yra taikomos laikantis įstatymo. Be to, apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats apeliantas laikosi dviprasmiškos pozicijos dėl savo veiksmų, viena vertus teigdamas, kad gailisi savo veiksmų ir t.t., kita vertus, akcentuoja, jog automobilį būdamas neblaivus vairavo tamsiu paros metu – naktį, o ne dieną ir dėl to tariamai jo veiksmai yra mažiau pavojingi. Su tokia apelianto išvada teisėjų kolegija nesutinka, nes automobilio vairavimas esant neblaiviam yra be išimties pavojinga veika, nepriklausomai nuo paros laiko, kuomet yra padaroma. Apeliacinio skundo teiginiai dėl neva mažesnio veikos pavojingumo automobilį vairuojant naktį tik sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, jog aptariama baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas yra būtina ir proporcinga.

13. Remiantis visuma aukščiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad apylinkės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, automobilio konfiskavimą paskyrė objektyviai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. A. apeliacinį skundą atmesti.