Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistosios I. P. padarytų nusikalstamų veikų, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistosios bei jos gynėjo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistoji ir jos gynėjas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nuteistajai I. P. inkriminuotus nusikaltimus patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: iš dalies pačios nuteistosios I. P. parodymai, taip pat nukentėjusiųjų L. S., A. S., L. B., E. B., liudytojų E. M., M. K., ekspertų Vaivos Martinkienės, Gintaro Butkaus parodymai, apžiūros protokolai, 2019 m. lapkričio 11 d. Aktas dėl kilusio gaisro, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai Nr. 82TPK-8/2020, Nr. 87TPK-18/2022 bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

11. Iš apeliacinio skundo galima spręsti, kad nuteistoji I. P. nesutinka su jos veikos kvalifikavimu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5, 7 punktus. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji neturėjo jokio motyvo ir tikslo nužudyti savo mylimus ir artimus žmones. Apeliantė mano, kad apygardos teismas stiklinių taurių, sudėtų į kartotines dėžes, uždegimą nepagrįstai įvertino kaip degių daiktų ir medžiagų uždegimą.

12. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 2 dalį nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo, suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę. Esant apibrėžtai tyčiai, asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai ir kokybiškai apibrėžtų padarinių. Tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal kaltininko tyčios kryptingumą. Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, sudėties požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

14. Nuteistoji I. P. viso bylos proceso metu neigė norėjusi ir turėjusi tikslą nužudyti nukentėjusiuosius. Nuteistoji I. P., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad antrą dieną sodyboje švenčiant dukros vestuves ji sugalvojo paragauti medaus, pagaminto su spiritu. Vakarop jos mama G. S. padaugino alkoholio, todėl dukra L. pastarąją nuvedė į antrą sodybos aukštą. Po kurio laiko, ji nuėjusi pasižiūrėti, kaip mamai sekasi, rado pastarąją visą šlapią ir išsigandusią. Dėl to ji šventės dalyvių paklausė, ką jie su jos su mama padarė. Nuo to prasidėjo konfliktas, kurio metu ji L. B. davė pastabą prižiūrėti savo vaikus, nes jie išdykavo. Tuomet jos žentas A. S. pradėjo ginti savo seserį (L. B.), tarp jų kilo žodinis konfliktas, po kurio pastarasis nutrenkė ją ant žemės, užlaužė rankas, nutempė į lauko terasą, kur užsilipo ant jos, net šonkauliai buvo mėlyni, vėliau dėl to ji kreipėsi į medikus. Jai labai skaudėjo, ji spardėsi, šaukėsi pagalbos. Gulėdama ant grindų girdėjo, kaip jos dukra pasakė, jog eina pakviesti tėvą (jos vyrą), kuris miegojo pirtyje. Atėjęs jos vyras visa tai taip pat matė, tačiau vėliau išėjo iš sodybos. Ji būtų nubėgusi pagalbos pas kokius nors kaimynus, bet aplink nebuvo jokių namų. Tuomet ji sodyboje atsisėdo prie stalo ir pastebėjo, kad nebeturi laikrodžio, kurį vėliau žentas iš kažkur atnešė. Ji pasigedo vienos laikrodžio detalės, ją ištiko isterijos priepuolis, ji nukrito ant žemės prie židinio, pradėjo spardytis, rėkti, po to išbėgo į lauką, kur pasislėpė prie šuns voljero ir ten sėdėjo iki 6 val. ryto. Ten būdama ji labai sušalo, todėl nubėgo pagalbos – ieškoti vyro, taip pat kur jos rankinukas. Užėjusi į sodybą, kur buvo švenčiama, išgėrė alkoholio, tuomet pakilo į antrą aukštą, kur jai buvo skirtas kambarys. Ten miegojo jos mama ir duktė. Neradusi rankinuko, kuriame buvo ir telefonas, ir pinigai, patyrė stresą. Tuo metu ji išgirdo, kad kažkas sodyboje pradėjo vaikščioti, ji išsigando ir nubėgo į apačią. Ji nežino, kas vėliau tiksliai įvyko. Gali būti, kad ji pati ant dujinės viryklės uždėjo dvi nedideles dėžutes, tačiau neatsimena, kas uždegė šią viryklę. Tuomet ji užsivilko striukę ir nubėgo prie lauko sūpynių. Žmonės sodybos viršuje jau vaikščiojo, tačiau jokių dūmų ji nematė. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. gegužės 18 d. duotus parodymus, nuteistoji I. P. parodė, kad jie turbūt yra teisingi, tyrėja juos surašė pagal jos pasakytus žodžius. Ji neatsimena, kaip uždegė dujinę viryklę ir kaip kilo gaisras. Tuo metu ji buvo šoko būsenoje, nesuprato, kaip viskas įvyko. Ji tiesiog norėjo išsikviesti pagalbą su dūmų detektoriaus pagalba, kadangi buvo viena, šalia sutuoktinio nebuvo. Tačiau ji netikrino, ar tame name yra dūmų detektorius. Tose dėžėse, kurias uždėjo ant dujinės viryklės, buvo taurės, kurios nedega. Ji galvojo, kad dėžės truputį „pasidūmys“ ir suveiks dūmų detektorius. Ji žinojo, kad namo antrame aukšte miega jos giminaičiai, tačiau jų nužudyti, sukeldama gaisrą, tikrai nenorėjo (t. 6, b. l. 106–109).

14.1. Taigi, apklausiama pirmosios instancijos teisme nuteistoji pateikė gynybinę versiją, kad paties gaisro sukėlimo momento ji gerai neatsimena. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ši gynybinė pozicija ir parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes nebuvo nuoseklūs. Tokia I. P. išdėstyta įvykių versija iš dalies prieštarauja jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. 2019 m. rugsėjo 21 d. apklausta įtariamąja pas ikiteisminio tyrimo pareigūną I. P. dėl jai pareikšto įtarimo savo kaltės nepripažino ir parodė, kad ji dukros vestuvių pokylyje alkoholio nevartojo, tik antrą dieną ragavo medaus, sumaišyto su spiritu. Miegoti ji nuėjo anksčiau už kitus, o prabudusi nakties metu tamsoje ėjo į tualetą ir pajautė dūmų kvapą, tad nuėjo į salę pirmame aukšte, kur vyko šventė. Paskui išbėgo į lauką prie sūpynių, šaukėsi pagalbos. Vėliau pamatė, kad sodybos viduje prasidėjo sambrūzdis. Jai buvo šokas. Pamena, kad prie sūpynių atėjo jos vyras, atnešė striukę ir rankinuką. Kodėl pajutusi dūmų kvapą nėjo žadinti svečių, negali paaiškinti. Nežino, kas sudėjo kartonines dėžes ant dujinės viryklės ir jas padegė (t. 4, b. l. 117–118). Taigi, pirmosios apklausos metu nuteistoji apskritai neigė sukėlusi gaisrą ir parodė nežinanti, kas tai padarė.

14.2. 2020 m. gegužės 18 d. apklausta įtariamąja pas ikiteisminio tyrimo pareigūną I. P. jau prisipažino sukėlusi gaisrą ir parodė, kad, kai visi vestuvių šventės dalyviai jau buvo nuėję miegoti, ji nuėjo į sodybą ieškoti telefono, jog galėtų išsikviesti pagalbą ir surasti savo vyrą. Prieš tai ji buvo pasislėpusi prie šuns voljero, nes buvo šoko būsenos, išsigandusi, sumušta savo žento A. S., nežinojo, kur buvo jos vyras. Pakilusi į sodybos antrą aukštą, į jai skirtą kambarį, kur jau miegojo jos duktė ir mama, ji nei rankinuko, nei telefono nerado. Tuo metu išgirdo krebždesį ir nubėgo į sodybos apačią. Jai „susivaideno“, kad reikia „dūminti“, jog suveiktų dūmų detektorius ir įsijungtų signalizacija. Todėl ant dujinės viryklės ji uždėjo dvi dėžutes su stiklinėmis taurėmis ir su elektriniu uždegikliu uždegė viryklę. Tuomet iš karto išėjo į lauką prie sūpynių ir laukė, kol įsijungs signalizacija, tačiau niekas nesukaukė, ji nematė iš pastato besiveržiančių dūmų. Vėliau šventės dalyviai išėjo iš sodybos, buvo iškviesta policija, greitoji pagalba. Šventės metu ji buvo sudrausminusi vaikus, dėl ko dukra buvo pakvietusi jos vyrą, kuris buvo pirties pastate. Sukeldama gaisrą ji nieko nužudyti nenorėjo, o tik siekė išsikviesti pagalbą. Ji nesuprato, kad dėl jos veiksmų galėjo sudegti visa sodyba, nes manė, jog ten yra dūmų detektoriai (t. 4, b. l. 138–139).

14.3. Tuo tarpu 2021 m. gegužės 7 d. apklausta įtariamąja pas ikiteisminio tyrimo pareigūną I. P. parodė, kad vestuvių šventės metu kilo ginčas dėl vaikų išdykavimo, po ko žentas A. S., būdamas neblaivus, ją sumušė. Ji gaisrą sukėlė gelbėdama save ir savo sveikatą, tokiu būdu norėjo išsikviesti pagalbą (policiją ir medikus). Sutinka, kad tuomet buvo neblaivi, taip pat ji vartoja psichotropinius vaistus, ar tą dieną jų buvo gėrusi, nepamena. Ji neturėjo jokio tikslo nužudyti 11 žmonių, tarp kurių buvo ir jos mylimi anūkai, neįgali dukra ir mama. Sutinka, kad ji užkūrė dujinę viryklę ant jos padėjusi kelias dėžes su stikline tara, jas uždegė siekdama sukelti dūmus ir taip iškviesti pagalbą. Ji nesuprato, jog savo veiksmais padarys žalos, apie tai, kad gali įsiplieksti gaisras arba nuo dūmų įvykti kokia kita nelaimė antrame aukšte miegojusiems žmonėms, negalvojo, visiškai šito nenorėjo ir nesiekė. Buvo įsitikinusi, kad pastate yra dūmų signalizacija, kuri jai padės išsikviesti pagalbą (t. 4, b. l. 149–150).

14.4. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių atlikimo metu nuteistoji I. P. ekspertams nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir 2020 m. gegužės 18 d. bei 2021 m. gegužės 7 d. apklausų metu. Ekspertizės akte Nr. 75U-II-5/2020 nurodyta, kad tiriamoji pasakojo, jog vestuvių metu buvo sumušta žento, po to slėpėsi, pasimetusi atėjo į namą, kur miegojo artimieji, ieškojo rankinuko, telefono, vaikščiojo po virtuvę, uždėjo ant dujinės viryklės dėžes su taurėmis, uždegė viryklę ir išbėgo į lauką prie sūpynių. Anot tiriamosios, tokiu būdu ji ieškojo pagalbos, kad suveiktų signalizacija ir kad „savi išeitų“ (t. 3, b. l. 139–146). Ekspertizės akte Nr. 82TPK-8/2020 nurodyta, kad tiriamoji pasakojo, jog virtuvėje uždėdama kartono dėžes su taurėmis ant dujinės viryklės, ją įjungdama ir išeidama į lauką, ji norėjo, kad įsijungtų signalizacija ir „visi išlįstų“, kad pasirodytų vyras, nes nežinojo, kur jis yra (t. 4, b. l. 2–12). Ekspertizės akte Nr. 87TPK-18/2022 nurodyta, kad tiriamoji pasakojo, jog sukeldama gaisrą ji norėjo, kad įsijungtų signalizacija ir atvyktų pagalba (t. 7, b. l. 5–19).

14.5. Iš aptartų įrodymų galima spręsti, kad nuteistosios viso baudžiamojo proceso metu duoti parodymai buvo nenuoseklūs. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-246-689/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į aptartą nuteistosios parodymų nenuoseklumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė juos nepatikimais ir įvertino kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį.

15. Nors nuteistoji I. P. viso bylos proceso metu neigė norėjusi ir turėjusi tikslą nužudyti nukentėjusiuosius, tačiau teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko aiškinimą, kaip jis suvokė savo veiksmus ir kokių padarinių norėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-521/2013, 2K-212-303/2018 ir kt.). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Nuteistosios teiginiai, kad įvykio metu ji neturėjo jokio motyvo ir tikslo nužudyti savo mylimus ir artimus žmones, kad sukeliant gaisrą buvo siekiama tik išsikviesti pagalbą po A. S. jos atžvilgiu panaudoto smurto, paneigiami baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma.

15.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog aptariamos vestuvių šventės metu A. S. būtų smurtavęs nuteistosios I. P. atžvilgiu. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šią aplinkybę nurodė pati nuteistoji ir liudytojai L. P., R. V., V. A., R. A. (buvusi V.). Liudytojas L. P., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad miegojo pirtyje, kai atbėgusi L. S. jį pažadino ir pakvietė eiti su ja, nes prieš jo žmoną naudojamas smurtas. Eidamas namo link jis matė, kaip A. S. užsukęs ranką I. P., ją tempė, su keliu spaudė jai šonkaulius. Jis pasakė, kad A. S. atsitrauktų, šiam smūgių nesudavė. Žmona rėkė, jai buvo šokas, ji laikė pagalius abiejose rankose, jis tada iš jos paėmė tuos pagalius. Po to, kai žmoną paleido, ji išbėgo į lauką, o jis iš paskos išbėgo jos ieškoti, tačiau nerado jos, nes buvo tamsu. Paskui jis vėl nuėjo miegoti. Antrą kartą jį vėl pakvietė dukra, kai jau buvo kilęs gaisras. Tuo metu žmona buvo prie sūpynių, ji nesuprato, kas vyksta, bėgo nuo jo. Tada jis pribėgęs, nuramino ir paguldė žmoną ant žolės (t. 5, b. l. 174–176). Tuo tarpu liudytojos R. V., V. A., R. A. (buvusi V.), apklaustos pirmosios instancijos teisme parodė, kad I. P. joms pasakojo, jog pastarosios dukros vestuvių šventės metu žentas (A. S.) ją mušė, išvilko į kiemą, išsuko ranką (t. 6, b. l. 38–39, 59–60, 60–61). Pažymėtina, kad pastarosios liudytojos aptariamoje šventėje nedalyvavo, o tik perpasakojo, ką joms pasakojo pati nuteistoji I. P. parodymai, t. y. šių liudytojų parodymai yra tik išvestiniai. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuos nuteistosios I. P. ir liudytojų L. P., R. V., V. A., R. A. (buvusios V.) parodymus paneigia kitų šventėje dalyvavusių asmenų parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai.

15.2. Nukentėjusysis A. S., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad vieninteliai veiksmai I. P. atžvilgiu buvo atlikti tik tada, kai ji įsisiautėjo. Tai buvo, kai L. P. pirmą kartą atėjo iš pirties į sodybą. Tuo metu I. P. siautėjo su pagaliu, puolė ant jo, tada jis bandė atimti iš jos pagalį ir suspaudė jai rankas už nugaros. Tačiau nebuvo jokio sumušimo, jis tik suėmė I. P. už rankų, kol ateis L. P.. Daugiau jokio fizinio kontakto su ja nebuvo (t. 5, b. l. 170–171). Analogiškas aplinkybes nurodė ir kiti šventės dalyviai. Nukentėjusioji L. S., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad šventės metu jos mama I. P. pradėjo priekabiauti prie likusių šventės dalyvių, krito ant žemės, pradėjo spardytis. Tada ji bėgo kviesti savo tėvą, kad jiems padėtų. Tėvas atėjo pirmą kartą, nuramino mamą, bet galiausiai paliko ją ir nuėjo miegoti. Vėliau jos mama skundėsi, kad dingo laikrodžio dalelė, visiems liepė jos ieškoti, bet visi žaidė žaidimą, norėjo mėgautis laiku. Tuomet jos mama pasiėmė iš lauko kažkokią lazdą, su ja grasinančiai ėjo link A.. Tada ji pakvietė tėvą, kuris kartu su A. ranka mamą sutramdė (t. 5, b. l. 168–170). Nukentėjusysis E. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. vakarą didesnis konfliktas įsiplieskė, kai I. P. pasigedo prabangaus laikrodžio detalės. Viskas išsirutuliojo į tai, kad pastaroji pradėjo pulti A. S., kuris gindamasis sučiupo jos rankas. Tada jis nuėjo į pirtį pakviesti L. P., kuris miegojo (t. 5, b. l. 172–173). Nukentėjusioji L. B., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad antrą vestuvių šventės vakarą įvyko konfliktas dėl pamestos I. P. laikrodžio apyrankės. Pastaroji puolė A. S. su iš lauko atsineštu pagaliu, bet jos vyras E. B. pagalį atėmė. Nei E. B., nei A. S. prieš I. P. neatliko jokių smurtinių veiksmų, A. S. tik laikė pastarąją už rankų (t. 5, b. l. 173–174). Liudytojas D. A., apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad vestuvių šventės vakarą jam neteko pamatyti, jog kas nors iš svečių būtų naudojęs fizinė smurtą I. P. atžvilgiu (t. 6, b. l. 9–10). Liudytoja L. K., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad tą dieną prieš gaisrą, kol dar nebuvo išvažiavusi iš sodybos, nematė, jog kas nors iš šventės dalyvių būtų vartojęs smurtą prieš I. P. (t. 6, b. l. 40–42).

15.3. Taigi, kiti betarpiškai vestuvių šventėje dalyvavę asmenys, apklausti pirmosios instancijos teisme nepatvirtino nuteistosios ir liudytojo L. P. nurodytos aplinkybės, kad A. S. naudojo fizinį smurtą I. P. atžvilgiu. Šie asmenys tik nurodė, kad A. S., norėdamas nuraminti agresyviai besielgiančią I. P., buvo suėmęs jai už rankų, kol į pagalbą atėjo pastarosios sutuoktinis L. P.. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, A. S. atlikus nuteistosios atžvilgiu jos deklaruojamus smurto veiksmus – pargriovimą ant žemės, rankų užlaužimą, spaudimą keliais, ant pastarosios kūno būtų likę akivaizdūs tokio pobūdžio smurto pavartojimo žymės, tačiau pastarąją nugabenus į gydymo įstaigą, pirminės apžiūros metu priėmimo skyriuje jokie sužalojimai jai nebuvo nustatyti (t. 3, b. l. 66). Be to, nuteistoji apie tariamą jos sumušimą nieko nenurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ar medikams. Liudytoja A. U., apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2019 metais dirbo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariate Reagavimo skyriuje. Gavusi pranešimą dėl gaisro, nuvažiavo į įvykio vietą. Sodyboje buvo moteris, kuri buvo ganėtinai agresyvi, todėl jie ją pristatė į Telšių ligoninės psichiatrijos skyrių. Ant minėtos moters veido ar kitų kūno vietų išoriškai sužalojimo žymių nebuvo matyti. Pati kaltinamoji kažkokių nusiskundimų apie galimą jos užpuolimą ar sužalojimą neišsakė (t. 6, b. l. 35–37). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl tariamo jos sumušimo nuteistoji į policiją kreipėsi tik praėjus tam tikram laikui po šio įvykio, ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-46140-19 buvo pradėtas 2019 m. spalio 28 d., tačiau 2020 m. gegužės 22 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime buvo nurodyta, kad byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog dėl įtariamojo E. B. ar A. S. veiksmų I. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 4, b. l. 70–75). Aukštesniojo prokuroro 2020 m. birželio 30 d. nutarimu (t. 4, b. l. 77–80) ir ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (t. 4, b. l. 82–86) I. P. skundai dėl minėto prokuroro nutarimo buvo atmesti.

15.4. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai paneigia nuteistosios ir jos sutuoktinio L. P. nurodytas aplinkybes, kad aptariamo įvykio metu I. P. atžvilgiu buvo vartojamas fizinis smurtas. Taigi, nuteistosios I. P. pateikta versija, kad ji gaisrą sukėlė, norėdama išsikviesti pagalbą dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, nepasitvirtino. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuteistosios pateikta versija yra nelogiška ir neįtikinama. Iš pačios nuteistosios parodymų matyti, kad tuo metu, kai ji iš lauko sugrįžo į sodybą, kur buvo švenčiama, visi šventės dalyviai jau miegojo. Taigi, nuteistosios akcentuojamas konfliktas, kurio metu jos atžvilgiu tariamai buvo naudojamas fizinis smurtas, jau buvo pasibaigęs ir jai nebuvo poreikio kviestis pagalbą. Pažymėtina, kad nuteistoji pati parodė, jog aplink aptariamą sodybą nebuvo jokių namų, todėl tokiu būdu sukeldama gaisrą kaimynų pagalbos ji taip pat negalėjo pasikviesti. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors nuteistoji parodė, jog sukeldama gaisrą norėjo pasikviesti pagalbą, nes šalia nebuvo jos sutuoktinio, tačiau ji taipogi parodė, kad pastarasis norėjo ramybės ir miegojo pirtyje. Taigi, nuteistoji žinojo, kur yra jos sutuoktinis, tačiau pati pas jį nenuėjo. Be to, nors nuteistoji tvirtino, kad sukeldama gaisrą ji tikėjosi, jog įsijungs dūmų detektoriai, tačiau pati netikrino, ar tame name iš tiesų yra dūmų detektorius.

15.5. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju išoriniai (objektyvieji) nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos požymiai patvirtina, kad I. P. sukeldama gaisrą siekė būtent nužudyti nukentėjusiuosius. Pažymėtina, kad savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, t. y. sukelti gaisrą ir tokiu būdu nužudyti nukentėjusiuosius, I. P. pasirinko nakties metą, žinodama ir suvokdama, jog tokiu metu kiti šventės dalyviai miega ir praktiškai neturės galimybės arba turės minimalias galimybes išsigelbėti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nusikalstama veika buvo padaryta antrą vestuvių šventės dieną, taigi nuteistoji matė, iš kokių medžiagų yra pastatytas namas, kuriame buvo švenčiama, t. y. kad jis buvo rąstinis ir gaisras galėjo sparčiai išplisti. Be to, nuteistoji patvirtino, jog naudojosi minėtoje sodyboje buvusia virykle maistui gaminti, todėl žinojo, kad ji yra dujinė ir kad kilus gaisrui gali sprogti dujų balionas. Apeliantė skunde nurodo, kad apygardos teismas stiklinių taurių, sudėtų į kartotines dėžes, uždegimą nepagrįstai įvertino kaip degių daiktų ir medžiagų uždegimą. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip teisminio nagrinėjimo metu parodė nukentėjusysis E. B., įėjęs į virtuvę jis pamatė, kad dega ant dujinės viryklės sukrautos kartoninės dėžės su taurėmis, plastikinių maišelių pakuotės. Taip pat degė po stalu, degė prie dujinės viryklės buvusi medinė siena. Po stalu ėjusi dujų baliono žarna buvo pradegusi, dujos iš jos sklido ir degė. Gali patvirtinti, kad buvo atsuktos ne tik visos skylės dujinės viryklės degimui, bet buvo įjungta ir elektrinė orkaitė (t. 5, b. l. 172–173). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, jos ant dujinės viryklės sudėtos medžiagos buvo pakankamai degios, o nukentėjusiajam E. B. pradėjus gesinti ugnį, gaisras jau buvo pakankamai daug išplitęs tam, kad keltų realią grėsmę išplisti visame mediniame name, be to, pradegusi dujų baliono žarna kėlė papildomą pavojų įvykti dujų baliono sprogimui.

16. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė aplinkybes, kurios net nebuvo nagrinėjamos teisme, t. y. neva savanaudiškas nuteistosios paskatas. Apeliantė pažymi, kad nagrinėjant bylą teisme jai nebuvo inkriminuojamas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas. Anot apeliantės, prokurorė savo baigiamojo kalboje nurodė, kad visas konfliktas kilo dėl buto, o pirmosios instancijos teismas šia prokurorės nurodyta aplinkybe pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantės nuomone, tokiu būdu (tik prokurorės baigiamosios kalbos metu sužinojus apie nuteistosios tariamos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus) buvo pažeista jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama, teisė pateikti įrodymus, paneigiančius prokurorės baigiamojoje kalboje nurodytą motyvą ir tikslą, bei teisė į gynybą.

17. Nuteistoji I. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tariamą nusikalstamą veiką ji įvykdė būdama neblaivi. Apeliantė pažymi, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio jos neblaivumą tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad jos neblaivumas buvo nustatytas praėjus 7 valandoms po įvykio (13.00 val.). Taigi, visiškai neaišku, kuo remdamasis apygardos teismas konstatavo, kad 2019 m. rugsėjo 21 d., apie 6.00 val., nuteistajai buvo nustatytas 1,50 promilės neblaivumas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

17.1. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Pagal teismų praktiką, jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-41-697/2015, 2K-247-788/2017). Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos iš tiesų matyti, kad nuteistosios neblaivumas buvo patikrintas praėjus maždaug 7 valandoms po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2019 m. rugsėjo 21 d., 13.40 val., tikrinimo rezultatas - 1,50 promilės (t. 4, b. l. 107). Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš karto po įvykio nuteistosios neblaivumas nebuvo patikrintas dėl objektyvių priežasčių. Liudytojomis pirmosios instancijos teisme apklaustos policijos pareigūnės E. M. ir A. U. parodė, kad atvykus į įvykio vietą I. P. elgėsi agresyviai, neadekvačiai, neleido medikams joms apžiūrėti, priešinosi, todėl jos pastarajai neblaivumo nenustatė ir pristatė ją į gydymo įstaigą (t. 6, b. l. 6–7, 35–37).

17.2. Nors nuteistosios neblaivumas nebuvo patikrintas iškart po įvykio, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, aplinkybę, kad prieš įvykį vartojo alkoholį ir nusikaltimų padarymo metu buvo neblaivi, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nurodė pati I. P.. Be to, pastaroji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad po gaisro alkoholio nevartojo. Taigi, nuteistoji po nusikaltimo padarymo iki to momento, kai iš gydymo įstaigos buvo pristatyta į policijos komisariatą, kur buvo patikrintas jos neblaivumas, alkoholio daugiau nevartojo. Tai, kad įvykio metu I. P. buvo neblaivi, patvirtina ir VšĮ Regioninė Telšių ligoninė 2019 m. rugsėjo 21 d. gydytojo įrašas, kuriame nurodyta, jog iš įvykio vietos pristačius nuteistąją į šią gydymo įstaigą iš pastarosios burnos sklido alkoholio kvapas (t. 3, b. l. 66). Tai, kad nuteistoji I. P. tiriamo įvykio dieną vartojo alkoholį, patvirtino ir nukentėjusieji L. S., A. S., V. S., L. B. bei liudytojai D. A., L. K.. Taigi, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad prieš tiriamą įvykį nuteistoji I. P. vartojo alkoholinius gėrimus, t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu ji buvo neblaivi. Kaip minėta, nuteistosios neblaivumas (1,50 promilės) alkoholio matuokliu buvo nustatytas praėjus maždaug 7 valandoms po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistoji buvo dar didesnio neblaivumo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visi neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, yra vertinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog I. P. nusikalstamas veikas padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 1,50 promilės neblaivumas).

19. Nuteistoji I. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2020 m. sausio 4 d. – vasario 4 d. atliktos ekspertizės aktu ir be pagrindo konstatavo, jog ji nusikalstamos veikos padarymo metu dėl nustatyto psichikos sutrikimo galėjo visiškai suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį bei valdyti savo veiksmus. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka. Apeliantė pažymi, kad 2020 m. sausio 4 d. – vasario 4 d. buvo atlikta stacionari ekspertizė, t. y. mėnesį laiko ji stacionariai buvo stebima gydytojų. Apeliantės vertinimu, vien ši aplinkybė leidžia manyti, kad šios ekspertizės metu buvo išsamiai nustatytos, išnagrinėtos ir įvertintos visos aplinkybės bei pateikta motyvuota išvada. Tuo tarpu 2022 m. vasario 25 d. – kovo 4 d. ekspertizės metu nebuvo atliekami jokie tyrimai, stebėjimai. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pastarosios ekspertizės akto išvados yra identiškos 2020 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 16 d. atliktos ekspertizės akto išvadoms. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

19.1. Vienas iš nusikalstamos veikos sudėties subjekto būtinųjų požymių yra pakaltinamumas, kuris suprantamas ir aiškinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Pagal BK 17 straipsnio 1 dalį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį, teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Tiek nepakaltinamumą, tiek ribotą pakaltinamumą apsprendžia du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią, darant pavojingą veiką. Taigi, nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas, tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijus.

19.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kilo abejonių dėl I. P. pakaltinamumo, todėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi, tenkinant prokurorės pareiškimą, buvo nutarta paskirti tuometinei įtariamajai I. P. stacionarinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę (t. 3, b. l. 109–111). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2020 m. sausio 4 d. – vasario 4 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-5/2020 konstatuota, kad įtariamoji I. P. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo laikino pobūdžio psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), ir negalėjo suvokti veikos pavojingumo bei valdyti savo veiksmų. Jai taip pat nustatyti (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Šiuo metu įtariamoji I. P. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad apibendrinus bylos, pokalbio su tiriamąja duomenis, inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu klinikoje (intoksikacijos alkoholiu fone, patirto fizinio smurto pasėkoje) stebėtas nenormalus afektas, lydimas intensyvios baimės, iškreipto, liguisto aplinkos suvokimo ir interpretavimo. Taip pat stebėtas neadekvatus, agresyvus elgesys, psichomotorinis sujaudinimas, mąstymo pakitimai, santykio, poveikio kliedėjimo idėjos, haliucinacijos, kas ir yra būdinga (duomenys neskelbtini). Visa tai patvirtina, jog I. P. šią veiką įvykdė liguistų išgyvenimų įtakoje, dėl kurių negalėjo visapusiškai ir kritiškai įvertinti situacijos, numatyti savo poelgio pasekmių bei adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio, t. y. ji negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų (t. 3, b. l. 139–146).

19.3. Ikiteisminio tyrimo metu kilus abejonių dėl ekspertizės akte Nr. 75U-II-5/2020 pateiktų išvadų teisingumo ir pagrįstumo, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. birželio 12 d. nutartimi, tenkinant prokurorės pareiškimą, buvo nutarta paskirti tuometinei įtariamajai I. P. ambulatorinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę (t. 3, b. l. 170–172). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 16 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-8/2020 konstatuota, kad tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu I. P. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl ji galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Šiuo metu I. P. neserga lėtiniu bei lėtiniu psichikos sutrikimu ir nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje, todėl ji gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, gali dalyvauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir dalyvauti teismo procese nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. I. P. dėl savo psichikos sveikatos būklės gali duoti adekvačius parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ekspertinio tyrimo metu išsiaiškinta, jog tiriamajai I. P. inkriminuojamoje situacijoje nebuvo pasireiškusi jokia patologinė (psichozinė) simptomatika nei tiriamosios elgesio patologinė (kliedesinė) motyvacija. Ekspertizės duomenys leidžia teigti, kad inkriminuojamoje situacijoje tiriamoji elgėsi vedina emocinės nuoskaudos, pykčio ir keršto motyvų. Pakartotinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu tiriamoji I. P. detaliai nurodė visas aplinkybes, susijusias su įvykiu, atsiminė savo ir aplinkinių veiksmus nuosekliai, nurodė tiksliai aplinkybes ir detales, jas atpasakodama nepateikė jokių simptomų ar požymių, kurie nurodytų byloje tiriamo įvykio metu jai buvus kokius nors psichozės reiškinius - suvokimo sutrikimus ar kliedesio idėjas. Ekspertinio tyrimo metu tiriamajai nestebėta jokių mąstymo sutrikimų, suvokimo sutrikimų ar kliedesio idėjų. Stebėtos labilios emocijos, pagal situaciją kintanti nuotaika, žemo lygio intelektas, pakankama socialinė orientacija, akcentuoti asmenybės bruožai. Psichologinio tyrimo metu nustatyta, kad I. P. juridiškai reikšmingos situacijos atgaminimo turinyje nėra jokių neadekvačių disociacijos požymių. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu (2019 m. rugsėjo 21 d. ryte) I. P. buvo sunkaus girtumo būsenoje (daugiau nei 2,55 promilių girtumas), kas visiškai eliminuoja patologinio girtumo bei psichozinio sutrikimo galimybę, nes tokioje apsvaigimo būsenoje psichikos būklę ir elgesį nulemia tiesioginis alkoholio poveikis psichikai (t. 4, b. l. 2–13).

19.4. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistosios gynėjas pareiškė prašymą apklausti teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizes atlikusius ekspertus (t. 6, b. l. 40). Atsižvelgus į gynėjo prašymą, 2021 m. gruodžio 22 d. teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti nuteistosios psichikos būklės tyrimą atlikę ir išvadas pateikę ekspertai. Ekspertė Jolanta Didžiokienė, apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tvirtina savo ekspertizės akte Nr. 75U-II-5/2020 pateiktą išvadą. Ekspertė parodė, kad nagrinėdami šią situaciją, jie (ekspertai) išsiaiškino ir konstatavo, kad nuteistajai buvo (duomenys neskelbtini) sutrikimai. Tiriamajai įvykio dieną vartojant alkoholį, iš pradžių buvo stebėtas paprastas apsvaigimas, vėliau įvyko konfliktinė situacija, kurios metu, anot tiriamosios, pastaroji buvo stipriai sumušta. Tiriamoji tarpais prisimena, tarpais neprisimena vakaro įvykių, tai rodo, jog tuo metu pastarajai galėjo būti ir sąmonės sutrikimas, sąmonės susiaurėjimas. Tiriamoji visą naktį nemiegojo ir tik paryčiais grįžo į nakvynės vietą, kur vyko šventė, pastarajai viskas atrodė netikra, kaip kažkokie derealizacijos elementai. Tiriamoji visą laiką jautė stresą, baimę, pasimetimą, nerimą, emocinę, afektinę įtampą, neviltį, paniką ir, norėdama pagalbos, sukėlė gaisrą. Tiriamosios veiksmus, kad pastaroji juokėsi, kai moterys nešė lauk iš degančio pastato vaikus, jie (ekspertai) traktavo kaip neadekvačius. Pagal liudytojų parodymus, tiriamosios elgesyje daugiausia dominavo psichomotorinis sujaudinimas, elgesio neadekvatumas, agresyvumas, nediferencijuotas elgesys. Ekspertė pažymėjo, kad laukiant pareigūnų tiriamoji puolė smaugti vieną liudytoją, vadino robotu. Anot ekspertės, tai taip pat rodo tam tikrą orientacijos sutrikimą. Vėliau tas I. P. psichozinis sutrikimas tęsėsi – pastaroji buvo konsultuota psichiatro ir jai buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas medikamentais. Įvertinę visus šiuos tiriamosios simptomus, liudytojų ir nuteistosios parodymus, jie (ekspertai) priėjo prie išvados, kad I. P. buvo (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 91–93).

19.5. Ekspertė Vaiva Martinkienė, apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tvirtina savo ekspertizės akte Nr. 82TPK-8/2020 pateiktas išvadas. Ekspertė parodė, kad 2019 m. rugsėjo 21 d. duodama parodymus tiriamoji neigė padariusi nusikaltimą. Taigi, pirminės ekspertizės metu ekspertai susidūrė su atkaklia tiriamosios gynybine pozicija, todėl jiems vertinti visą situaciją buvo pakankamai sudėtinga. Ekspertė pažymėjo, kad iš liudytojų tik tiriamosios sutuoktinis parodė, jog antrą šventės dieną pastaroji vartojo alkoholinius gėrimus ir ėmė elgtis neadekvačiai, neprognozuojamai, pradėjo neatpažinti žmonių ir keistai elgtis. Visi kiti liudytojai pabrėžė tiriamosios agresyvumą, žodinį ir fizinį priekabiavimą, nepasitenkinimą bei augantį elgesio agresyvumą, neadekvatų elgesį moralės požiūriu. 2020 m. gegužės 18 d. pakartotinai apklausta tiriamoji pati pripažino sukėlusi gaisrą ir viską detaliai papasakoja. Taigi, įvykio metu tiriamoji detaliai prisiminė savo atliktus veiksmus ir jų motyvus. Nėra tokių tarpsnių, kad tiriamoji nežinotų, ką būtų dariusi ir veikusi, t. y. pastaroji nebuvo praradusi kontakto su realybe. Ekspertė paaiškino, kad, esant patologiniam girtumui, būtų psichozės reiškiniai: dezorientacija laike ir erdvėje, nebūtų sąsajos su aplinka ir realaus aplinkos suvokimo, turėtų būti aiškios haliucinacijos ir kliedesiai, labai stiprus pasimetimo, baimės afektas ir psichomotorinio sujaudinimo elgesys. Tačiau nagrinėjamu atveju jie (ekspertai) įvykio metu jokių psichozinių reiškinių nenustatė. Ekspertė atkreipė dėmesį, kad tiriamoji iškart po įvykio buvo nuvežta į ligoninę ir apžiūrėta psichiatro, tačiau pastarasis jokių psichozės reiškinių nepažymėjo. Taigi, antrosios ekspertizės metu buvo įvertinta tai, kad tiriamoji nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo psichozinės būsenos, nebuvo patologiniam girtumui būdingų simptomų. Tiriamosios motyvai buvo susiję su tuo, kad pastaroji jautėsi įžeista, pažeminta, įskaudinta, emociškai paveikta kitų šventės dalyvių. Ekspertų nuomone, tiriamoji įvykio metu elgėsi kryptingai, tikslingai, vedina keršto ir revanšo motyvų. Tad jie (ekspertai) pateikė išvadą, kad tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek atliekant ekspertizę, tiriamajai buvo nustatyti (duomenys neskelbtini). Dabar tiriamajai taip pat yra (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), kurie galėjo iššaukti tą agresyvų, socialiai neadekvatų elgesį. Šie psichikos sutrikimai nesudaro pagrindo žmogui nesuprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 6, b. l. 93–98).

19.6. Taigi, apklaustos ekspertizės aktus pateikusios ekspertės Jolanta Didžiokienė ir Vaiva Martinkienė patvirtino savo išvadas dėl nuteistajai I. P. konstatuotų psichikos sutrikimų ir jos galėjimo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Nepavykus pašalinti prieštaravimų, kurie buvo išdėstyti ekspertizės aktuose Nr. 75U-II-5/2020 ir Nr. 82TPK-8/2020, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartimi, tenkinant prokurorės prašymą, buvo nutarta paskirti I. P. ambulatorinę pakartotinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę (t. 6, b. l. 128–131). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. vasario 25 d. – kovo 4 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87TPK-18/2022 konstatuota, kad tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu I. P. konstatuoti šie psichikos sutrikimai: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), dėl kurių ji galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir valdyti savo veiksmus. I. P. dėl nustatyto psichikos sutrikimo galėjo visiškai suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus. Patologinio girtumo būsena tiriamajai nebuvo nustatyta. Šiuo metu (baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu) kaltinamajai I. P. konstatuojami šie psichikos sutrikimai: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Ji gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. I. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, jos asmenybei yra būdingas įtarumas, priekabumas, siauras akiratis, priklausomybė nuo aplinkos vertinimo, emocinis nestabilumas, egocentriškumas, empatijos stoka, impulsų kontrolės stoka. Šie faktoriai turėjo įtakos jos elgesiui. Medicininėje dokumentacijoje nėra duomenų, kad prieš inkriminuojamą veiką, jai būtų skiriami medikamentai. Šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad I. P. juridiškai reikšmingos situacijos atgaminimo turinyje nėra jokių neadekvačių disociacijos požymių. Jos elgesį juridiškai reikšmingoje situacijoje nulėmė tikėtini agresijos išveikos elementai, kuriems įtakos turėjo tiek ilgalaikės nepasitenkinimo reakcijos santykiuose su dukra akumuliacija, tiek priklausomybės alkoholiui apspręstos neigiamų emocijų greitas sužadinimas alkoholio vartojimo fone dėl subjektyviai suvokto pažeminimo, tiek jos asmenybės akcentuoti bruožai (t. 7, b. l. 5–19).

19.7. Taigi, ekspertizės akte Nr. 87TPK-18/2022 pateiktos išvados ir jų motyvacija iš esmės atitiko ekspertizės akte Nr. 82TPK-8/2020 pateiktas išvadas. Pažymėtina, kad ekspertizės aktuose Nr. 82TPK-8/2020 ir Nr. 87TPK-18/2022 buvo motyvuotai išdėstyta, kodėl nuteistoji I. P. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo patologinio girtumo būsenos ir nesirgo laikino pobūdžio psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), bei galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir valdyti savo veiksmus. Be to, ekspertė Vaiva Martinkienė motyvuotai išdėstė, dėl kokių priežasčių nagrinėjamu atveju atsirado prieštaravimų tarp pateiktų ekspertizės aktų išvadų, t. y. dėl to, kad pirminės ekspertizės metu ekspertai susidūrė su atkaklia tiriamosios gynybine pozicija, pastaroji neprisipažino padariusi nusikaltimą ir apskritai neigė savo sąsajas su kilusiu gaisru, todėl jiems vertinti visą situaciją buvo pakankamai sudėtinga. Tuo tarpu atliekant pakartotines ekspertizes byloje jau buvo surinkta daugiau duomenų, nuteistoji I. P. prisipažino sukėlusi gaisrą ir pateikė savo elgesio motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartus ekspertės Vaivos Martinkienės paaiškinimus, į ekspertizės aktuose Nr. 82TPK-8/2020, Nr. 87TPK-18/2022 pateiktą motyvuotą ir išsamią argumentaciją dėl nuteistosios I. P. sugebėjimo įvykio metu suvokti savo veikos pavojingumą bei valdyti savo veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi būtent ekspertizės aktais Nr. 82TPK-8/2020, Nr. 87TPK-18/2022. Taigi, pirmosios instancijos teisme sprendžiant nuteistosios baudžiamosios atsakomybės klausimą, nebuvo pagrindo pripažinti, kad I. P. nusikalto, būdama nepakaltinama ar ribotai pakaltinama. Baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma nustatyti faktiniai duomenys neginčytinai patvirtina, jog nuteistoji I. P. darydama nusikalstamas veikas galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir valdyti savo veiksmus, t. y. veikė sąmoningai. Todėl pripažintina, kad I. P. nusikalto, būdama pakaltinama ir jos veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

19.8. Nuteistoji apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pakartotines ekspertizes atlikę ekspertai nustatė alkoholio koncentraciją, t. y. viršydami savo kompetenciją ir atsakydami į klausimus, kurie jiems net nebuvo užduoti, nustatė aplinkybę, kurios pagrindu pateikė savo išvadas. Be to, 2022 m. vasario 25 d. – kovo 4 d. ekspertizės akte buvo konstatuota, kad medicininėje dokumentacijoje nėra duomenų, jog prieš inkriminuojamą veiką nuteistajai būtų skiriami medikamentai. Anot apeliantės, iš tokios išvados akivaizdu, jog šią ekspertizę atlikę asmenys buvo nesusipažinę su bylos medžiaga, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jos gynėjas buvo pateikęs duomenis apie stiprių nervų sistemą veikiančių vaistų (duomenys neskelbtini) vartojimą tariamai nusikalstamos veikos padarymo metu. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

19.9. Iš ekspertizės aktų Nr. 82TPK-8/2020, Nr. 87TPK-18/2022 tiriamųjų dalių matyti, kad ekspertai, atsižvelgę į tai, jog I. P. praėjus maždaug 7 valandoms (13.40 val.) po įvykio buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,50 promilės), taip pat remdamiesi alkoholio skilimo organizme apskaičiavimo metodika (A. D., Psichiatrija, 460 p.), iškėlė prielaidą, kad inkriminuojamos veikos metu I. P. buvo sunkaus girtumo laipsnio (nuo 2,55 iki 3 promilių). Nors ekspertams ir nebuvo užduotas klausimas dėl nuteistosios neblaivumo įvykio metu, tačiau jie tikėtiną I. P. neblaivumą apskaičiavo, norėdami pagrįsti savo išvadą, kad pastaroji negalėjo būti patologinio girtumo ir psichozinio sutrikimo būsenos. Teisėjų kolegija nemano, kad tokiu būdu ekspertai viršijo savo kompetenciją. Be to, iš Nr. 87TPK-18/2022 ekspertizės akto matyti, kad ekspertams buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar galėjo turėti/neturėti įtaką I. P. veiksmams galimai jos padarytai nusikalstamai veikai jos pagal gydytojų paskyrimą ir periodiškumą įvykio metu vartoti (duomenys neskelbtini) vaistiniai preparatai. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ambulatorinę pakartotinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiems ekspertams buvo pateikta visa bylos medžiaga (t. 6, b. l. 149), jie susipažino su I. P. medicinine dokumentacija, išanalizavo nukentėjusiųjų, liudytojų, nuteistosios parodymus, bendravo su pačiu tiriamąja, atliko visą retrospektyvinę jos elgesio ir būsenos įvykio metu analizę bei pateikė išvadą, jog medicininėje dokumentacijoje nėra duomenų, kad prieš inkriminuojamą veiką, nuteistajai būtų skiriami medikamentai. Šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje jau pasisakyta, jog nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad I. P. inkriminuotus veiksmus lėmė ne pataloginio girtumo būsena ar psichozinis sutrikimas. Akivaizdu, jog nuteistosios akcentuojamos, jos nuomone, ekspertams nežinomos aplinkybės, negali būti pagrindas teigti, kad ekspertizės aktas pateiktas neįsigilinus į visas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šioje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Apeliantė nepateikė minėtame ekspertizės akte Nr. 87TPK-18/2022 pateiktas išvadas paneigiančių duomenų ar ekspertų dar nevertintų duomenų.

20. Nuteistoji I. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliantė pažymi, kad ji anksčiau neteista, turi pastovią gyvenamąją vietą, išlaiko neįgalią dukrą, pati yra pripažinta neįgalia. Apeliantės nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo jai paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

21. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

25. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018).