Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių Baltija“, uždaroji akcinė bendrovė „Linos namai“ bei atsakovo R. D. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Citadele“ bankui dėl prievolės pagal laidavimo sutartį pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu tenkino ieškovės AB „Citadele“ banko ieškinį atsakovui R. D. dėl skolos priteisimo, o atsakovo priešieškinį atmetė: priteisė iš atsakovo ieškovei 1 301 551,91 Eur negražinto kredito, 12 528,96 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo 12 410,20 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį ir 17,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo. Lietuvos apeliacinio teismas 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi ieškovę AB „Citadele“ banką pakeitė jos teisių ir pareigų perėmėja UAB „Laumžirgiai“; priėmė atsakovo atsisakymą nuo apeliacinio skundo ir apeliacinį procesą nutraukė.Atsakovas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su prašymu dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu priteistos 12 410,20 Eur žyminio mokesčio sumos sumokėjimo, prašydamas atleisti jį nuo 75 proc. žyminio mokesčio dalies (CPK 96 str. 7 d.). Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas aktyviai stengėsi abipusių nuolaidų būdu taikiai išspręsti ginčą, tačiau dėl neaiškių ieškovė nemotyvuotais atsakymais ginčą užbaigti taikiai atsisakydavo. Ieškovės elgesys užkirsdavo šalių susitarimo dėl taikos sutarties sudarymo pasiekimą, todėl atsakovas buvo priverstas instancine tvarka skųsti sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 22 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo prašymą. Teismas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimas, kuriuo iš atsakovo valstybei yra priteistas ir 12 410,20 Eur žyminis mokestis už priešieškinį, įsiteisėjo. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią (CPK 18 str.), kas reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Taigi, žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl teismas atsisakė priimti atsakovo prašymą CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas (toliau ir – apeliantas) atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė procesines teisės normas, netinkamai pritaikydamas CPK 18 ir 96 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti apelianto prašymą. Apelianto reikalavimai nagrinėtini iš esmės ir jis turėtų būti atleistas nuo 75 procentų arba nuo 9 396,72 Eur sumos (iš 12 410,20 Eur) žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Teismas ignoravo CPK 96 straipsnio 7 dalį, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad po teismo sprendimo priėmimo teismas negali spręsti atitinkamų klausimų. Minėtoje normoje nurodoma, kad prašymas iš dalies atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo. Teismas nepagrįstai suabsoliutino įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybes ir iš esmės netinkamai jas interpretavo, kas sąlygojo neteisėtos nutarties priėmimą. CPK 18 straipsnio nuostatos nereiškia, kad po teismo sprendimo įsiteisėjimo asmuo neturi kitų civilinio proceso įstatyme įtvirtintų teisių, kaip šiuo atveju CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta asmens teisė būti atleistam nuo bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimo (sumokėjimo) valstybei. Tai patvirtina ir sisteminis kitų CPK nuostatų analizė (CPK 277 str., 278 str., 276 str.), sąlygojanti, jog teismo sprendimo priėmimas ir įsiteisėjimas ne kiekvienu atveju yra prasidėjusio civilinio proceso galutinė stadija.Teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes apelianto prašymo pagrindas yra CPK 96 straipsnio įtvirtintos teisės realizacija, o ne tokio paties materialinio santykio ginčijimas ar ketinimas jį nagrinėti tarp tų pačių šalių. Apeliantas nesiekia inicijuoti naujo ginčo ar ginčyti teismo sprendimu nustatytų faktų, tačiau prašė teismo išspręsti jo atleidimo nuo jau priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apelianto prašymą dėl atleidimo nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismas atsisakė priimti apelianto prašymą dėl atleidimo iš dalies nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu dėl to, kad žyminio mokesčio klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, nes šiuo atveju turėjo būti taikoma CPK 96 straipsnio 7 dalis, o ne CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko pagrįstais.Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti apelianto prašymą motyvavo tuo, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4 p.) bei tuo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią (CPK 18 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju šios procesinės teisės normos taikytos nepagrįstai.Apeliantas pareikštą prašymą pirmosios instancijos teismui grindė CPK 96 straipsnio 7 dalies pagrindu, kuriame įtvirtinta procesinė teisės norma, suteikianti teisę fiziniam asmeniui prašyti pirmosios instancijos teismo iš dalies atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, jeigu bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą sumokėjimas neįmanomas dėl objektyvių priežasčių arba priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. Taigi, pagal šią normą fiziniams asmenims yra suteikta teisė prašyti atleisti juos nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei ir baigiamojoje civilinio proceso stadijoje, t. y. teismas gali iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį. Toks prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1412-117/2015). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu iš apelianto valstybei yra priteistas ir 12 410,20 Eur žyminis mokestis, dėl kurio 75 proc. dalies (9 396,72 Eur) atleidimo apeliantas ir kreipėsi į pirmosios instancijos teismą. Taigi, apeliantas pasinaudojo CPK 96 straipsnio 7 dalies norma, numatančia galimybę atleisti jį nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jau po bylos išnagrinėjimo, t. y. esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šia procesinės teisės norma, kuria reikėjo vadovautis, nesivadovavo ir nepagrįstai apelianto pareikšto prašymo priėmimo klausimą sprendė pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto, CPK 18 straipsnio nuostatas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas, dėl ko klausimą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Apelianto prašymas dėl atleidimo iš dalies nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei iš esmės liko nenagrinėtas, t. y. dėl jo pagrįstumo teismas nesprendė. Apeliacine tvarka tikrinami tik tie pirmosios instancijos teismo sprendimai (nutartys), dėl kurių paduotas apeliacinis (atskirasis) skundas – šiuo atveju dėl prašymo nepriėmimo nepagrįstumo. Todėl šiuo metu apeliacinės instancijos teisme prašymas iš esmės negali būti išnagrinėtas. Konstatavus, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu prašymą atsisakyta priimti nepagrįstai, skundžiama nutartis naikintina ir prašymo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d. 1 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti R. D. prašymo dėl atleidimo iš dalies nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.