- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-27
- Bylos Nr.
- e2A-1345-1070/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06600-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Svetlana Panina, Renata Beinoravičienė, Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Kauno alus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Akmevila“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės ir Svetlanos Paninos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Kauno alus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Akmevila“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno alus“ dėl skolos priteisimo ir vienašalio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Akmevila“ padavė teismui ieškinį, kurį patikslino 2023 m. rugsėjo 1 d. pareiškimu, prašydama pripažinti negaliojančiu akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Kauno alus“ 2023 m. balandžio 18 d. vienašalį 4476,17 Eur sumos įskaitymą, priteisti iš atsakovės 4476,17 Eur skolą, 2708,08 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė savo procesiniuose dokumentuose, kad ginčo šalis siejo atsakovės produkcijos transportavimo jos klientams paslaugos: ieškovė perverždavo atsakovės produkciją už sutartą mokestį, o atsakovė turėjo atsiskaityti su ja pagal išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakovė sistemingai vėluodavo apmokėti ieškovės išrašomas sąskaitas, todėl ši periodiškai rašė jai pretenzijas. Atsakovei tinkamai nevykdžius savo sutartinių įsipareigojimų, šalys nutarė abipusiu sutarimu nutraukti jų sutartinius santykius. Atsakovė, būdama skolinga ieškovei 13 557,91 Eur, pateikė ieškovei 2023 m. balandžio 18 d. pareiškimą dėl neva buvusios ieškovės 4476,17 Eur prievolės atsakovei įskaitymo. Ieškovės teigimu, 2023 m. balandžio 18 d. atsakovės įskaitymas yra neteisėtas, nes ieškovė nebuvo ir nėra skolinga atsakovei. 2021 m. lapkričio 5 d. sutartis, kuria vadovaujasi atsakovė, šalių nebuvo sudaryta. Neaišku, kaip atsakovė paskaičiavo neva buvusią permoką už ieškovės suteiktas paslaugas, jos reikalavimo teisė nebuvo reali ir galiojanti. Juolab kad 2022 m. gruodžio 31 d. šalys pasirašė Tarpusavio skolų suderinimo aktą, kurio duomenimis atsakovė buvo skolinga ieškovei 19 666,08 Eur. Ieškovė suteikė atsakovei paslaugas už bendrą 6438,33 Eur sumą pagal 2022 m. lapkričio 1 d. pasirašytą sutartį. Atsakovė sumokėjo 1962,16 Eur ir liko skolinga 4476,17 Eur. Šalims nutraukus jų sutartinius santykius 2023 m. kovo 1 d. susitarimu, buvo numatyta ir atsakovės pareiga mokėti 0,5 proc. delspinigius už vėlavimą atsiskaityti. Todėl atsakovei laiku neatsiskaičius su ieškove, šiai turi būti priteisti ir 2708,08 Eur delspinigiai už 121 d. vėlavimą atsiskaityti.
Atsiliepimas
3. Atsakovė AB „Kauno alus“ savo procesiniuose dokumentuose prašė atmesti ieškovės reikalavimus. Nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas ne dėl 2022 m. lapkričio 1 d. sutarties pagrindu suteiktų paslaugų sumokėjimo, bet dėl paslaugų, suteiktų pagal šalių 2021 m. lapkričio 5 d. sudarytą sutartį, kurioje buvo numatyta tam tikra suteiktų paslaugų kainos apskaičiavimo metodika, pagal kurią paslaugų kaina priklausė ir nuo kuro kainų, už kiekvieną reisą buvo taikomas 20 Eur krovos mokestis, vasaros sezono metu – 40 Eur krovos mokestis. Ši sutartis galiojo tarp šalių nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d. 2023 m. balandžio 18 d. atsakovė buvo skolinga ieškovei iš viso 13 557,91 Eur. Atsakovė įgijo priešpriešinį reikalavimą į ieškovę dėl 4476,17 Eur sumos, nes ši netinkamai vykdė 2021 m. lapkričio 5 d. sutartį – nesilaikė sutarties punktų dėl vidutinių kuro kainų derinimo ir koregavimo, netinkamai skaičiavo krovos mokestį bei į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras įrašė neaiškių sumų. Dėl to atsakovė permokėjo ieškovei 2022 m. sausio 4 d. – 2022 m. rugsėjo 22 d. laikotarpiu 4476,17 Eur. Ieškovė, žinodama šias aplinkybės, žadėjo išrašyti kreditinę sąskaitą dėl susidariusios situacijos, bet nepadarė to. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, atsakovė sumokėjo ieškovei dalį šios nurodytos sumos ir išsiuntė ieškovei 2023 m. balandžio 18 d. pareiškimą dėl 4476,17 Eur permokos įskaitymo į atsakovės skolą. Atsakovės permokos įskaitymas buvo teisėtas ir pagrįstas, nes atsakovė įskaitė apibrėžtą, vienarūšį, priešpriešinį, galiojantį ir vykdytiną reikalavimą. Įskaitymas buvo atliktas tinkamai, informavus apie jį ieškovę rašytiniu pareiškimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2025 m. sausio 21 d. sprendimu patenkinto ieškovės UAB „Akmevila“ ieškinį, pripažindamas negaliojančiu nuo sudarymo (atlikimo) momento atsakovės AB „Kauno alus“ vienašalį 4476,17 Eur įskaitymą, atliktą 2023 m. balandžio 18 d. pareiškimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 4476,17 Eur skolą, 2708,08 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 2 d. tarp šalių buvo sudaryta transporto paslaugų sutartis, kuria ieškovė (vežėja) įsipareigojo sutartyje nustatytu laiku priimti atsakovės (užsakovės) perduotą krovinį ir nuvežti jį į paskirties punktą bei perduoti jį gavėjui, o užsakovė – pateikti krovinį ir sumokėti vežėjai už pervežtą krovinį vežimo užmokestį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 1.1. punktas). Užsakovė, be kita ko, įsipareigojo atsiskaityti su vežėja už šia sutartimi suteiktas paslaugas pagal vežėjos pateiktą sąskaitą ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos (Sutarties 2.2.6. punktas); mokėti už teikiamas paslaugas pagal šalių suderintą kainininką, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis (Sutarties 2.2.8. punktas). Sutarties 3.1. punkte šalys susitarė, kas ši sutartis galioja nuo pasirašymo dienos neterminuotai, šalių susitarimu ji gali būti pakeista, nutraukta. Sutartį pasirašė vežėjos UAB „Akmevila“ direktorius V. G. ir užsakovės AB „Kauno alus“ rinkodaros vadovas G. S., sutartyje yra abiejų bendrovių antspaudai.
6. Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. lapkričio 5 d. tarp šalių buvo pasirašyta transporto paslaugų sutartis Nr. 211105-1, kuria UAB „Akmevila“ (vežėja) ir AB „Kauno alus“ (užsakovė) sudarė iš esmės analogišką krovinių pervežimo sutartį, įtraukdamos į šią sutartį papildomus 2.2.8.-2.2.12 punktus, susijusius su kuro kainos apskaičiavimo metodika, bei nustatydamos Sutarties 3.1. punkte, kad ji galioja nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 15 d. Sutarties 3.2. punkte nurodyta, kad šalių susitarimu sutartis gali būti pratęsta sekančiam laikotarpiui, sutarties pakeitimus fiksuojant sutarties priedais. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad 2021 m. lapkričio 5 d. sutarties sudarymo metu atsakovės atstovas G. S., veikęs atsakovės vardu, galėjo objektyviai manyti, kad sudaro sutartį su turinčiu teisę ją pasirašyti asmeniu. 2022 m. lapkričio 1 d. šalys sudarė naują krovinių vežimų organizavimo sutartį Nr. 1-2022, pagal kurią ieškovė teikė atsakovei krovinių pervežimo paslaugas.
7. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis 2022 m. kovo 8 d., 2022 m. spalio 26 d. ieškovė surašė atsakovei pretenzijas dėl 6960,72 Eur įsiskolinimo už krovinių pervežimą 2022 m. vasario-kovo mėnesiais. 2022 m. gruodžio 31 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad 2022 m. gruodžio 31 d. atsakovės skola ieškovei yra 19 666,08 Eur dydžio. 2023 m. vasario 21 d. atsakovė surašė ieškovei pretenziją, kurioje nurodė, kad ši pažeidė 2021 m. lapkričio 5 d. transporto paslaugų sutartį, nes, pasikeitus kuro kainoms, nederino naujų pervežimo tarifų ir neteisingai taikydama krovos mokestį pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras su neteisingomis pinigų sumomis, dėl to atsakovė už 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. pervežtus krovinius permokėjo ieškovei 3699 Eur (be PVM). Atsakovė prašė pateikti jai kreditinę sąskaitą dėl 3699 Eur sumos iki 2023 m. kovo 10 d., nepridėjusi prie šios pretenzijos jokių dokumentų.
8. Teismas nustatė, kad 2023 m. kovo 1 d. pretenzija ieškovė nurodė atsakovei, jog po pirmos pretenzijos atsakovė sumokėjo 6960,72 Eur skolą, tačiau nevykdo 2022 m. lapkričio 1 d. krovinių vežimų organizavimo sutarties, 2023 m. vasario 13 d. atsakovė buvo skolinga ieškovei 3285,43 Eur. 2023 m. kovo 1 d. šalys pasirašė raštą dėl krovinių vežimo sutarties Nr. 1-2022 nutraukimo, kuriame nurodė, kad tarpusavio šalių susitarimu nutraukia minėtą sutartį nuo 2023 m. kovo 30 d., kad atsakovė privalo atsiskaityti su ieškove pagal minėtos sutarties 2.2.7. punktą, atsakovei neatsiskaičius laiku bus skaičiuojami 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. 2023 m. kovo 7 d. pranešime ieškovė nurodė atsakovei, kad dėl 2012 m. vykdomų krovinių pervežimo sutarties tarp bendrovių yra susiklosčiusi praktika, jog per tam tikrus laikotarpius buhalterijos suderina visus tarpusavio atsiskaitymus, pasirašydamos tarpusavio skolų suderinimo aktus, ir dėl pretenzijoje nurodytos tariamos permokos 2022 m. sausio-rugsėjo mėnesiais visi mokėjimai įskaityti, permokos nėra; 2021 m. lapkričio 5 d. sutartis tarp šalių niekada nebuvo sudaryta, šiuo metu galioja 2022 m. lapkritį sudaryta sutartis; pretenzijoje nurodyti kuro kainų tarifai 2021 m. buvo derinami žodžiu, dėl pervežimo ir krovinių krovimo kainų nesutarimų nebuvo, ieškovei išrašius sąskaitas už atliktas paslaugas atsakovė priėmė sąskaitas ir neginčijo jų.
9. Teismas taip pat nustatė, kad 2023 m. balandžio 18 d. atsakovė surašė pareiškimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kuriame nurodė, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę dėl 13 557,91 Eur sumos (su PVM) už suteiktas krovinių vežimo paslaugas pagal 2022 m. lapkričio 1 d. krovinių vežimų organizavimo sutartį Nr. 1-2022, o atsakovė – galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę dėl 4476,17 Eur (su PVM) dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo pagal 2021 m. lapkričio 5 d. transporto paslaugų sutartį Nr. 211105-1. Atsakovė pranešė, kad įskaito šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, todėl laiko, kad nuo pareiškimo pateikimo dienos šalių prievolės ir reikalavimo teisės laikomos pasibaigusios įskaitytos sumos apimtyje, po įskaitymo atsakovės skola ieškovei 9081,74 Eur (su PVM).
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. kovą ieškovė suteikė atsakovei priklausančių prekių pervežimo paslaugas ir išrašė dvi PVM sąskaitas faktūras dėl bendros 6438,33 Eur sumos apmokėjimo iki 2023 m. balandžio 30 d. Atsakovė AB „Kauno alus“ sumokėjo 1962,16 Eur pagal šias sąskaitas 2023 m. gegužės 2 d., liko skolinga ieškovei 4476,17 Eur.
11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2023 m. balandžio 24 d. ieškovė išsiuntė atsakovei atsakymą dėl 2023 m. balandžio 18 d. pareiškimo, nurodydama, kad atsakovė neturi galiojančios reikalavimo teisės pagal 2021 m. lapkričio 5 d. sutartį dėl 4476,17 Eur bei permokų ieškovei. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo teismas nustatė, kad atsakovė dar 2022 m. gruodžio 29 d. pareiškė reikalavimą ieškovei išrašyti kreditinę sąskaitą už perskaičiuotas sutarčių sumas 2022 m., į kurį ieškovė nesureagavo. Pasak teismo, 2022 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas patvirtina, kad šalys susitarė, jog 2022 m. gruodžio 31 d. atsakovės skola ieškovei yra 19 666,08 Eur dydžio. Teismo teigimu, atsakovės pateiktas atsiskaitymų su ieškove nuo 2022 m. sausio 14 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. žiniaraštis taip pat patvirtina atsakovės vėlavimą atsiskaityti su ieškove iki nurodyto termino.
12. Teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais tik patvirtina faktą, jog nuo 2022 m. rugpjūčio 3 d. iki 2022 m. lapkričio 10 d. tarp šalių vyko susirašinėjimas sąskaitų derinimo ir išrašymo klausimais, kaip įprasta praktika prieš pateikiant sąskaitas apmokėti. Pirmosios instancijos teismo teigimu, iš šio susirašinėjimo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad buvo taisomos ir / ar tikslinamos atsakovės apmokėtos sąskaitos už ieškovės paslaugas, teiktas nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d. Šalių susirašinėjimas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad jos aktyviai bendradarbiavo ir kooperavosi dėl sąskaitų nuo 2022 m. spalio mėnesio rengimo ir tikslinimo, o kuro kainų pasikeitimas lėmė poreikį sudaryti 2022 m. lapkričio 1 d. sutartį.
13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nurodė, kad dalis atsakovės pateiktų ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų, UAB „Circle K“ PVM sąskaitų faktūrų, kuriose ranka nurodyti atitinkami skaičiai, pateikta kuro vidurkio skaičiavimų lentelė pagal ieškovės išrašytas ir atsakovės apmokėtas PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d., nei patvirtina, nei paneigia, atsakovės nurodomas aplinkybes dėl buvusios permokos. Teismo nuomone, atsakovės rašytiniai įrodymai nepatvirtina įskaitymo pagrįstumo, nes neaišku, kaip atsakovė paskaičiavo permoką, o į bylą nepateikti tikslūs permokos skaičiavimai, nors abu atsakovės atstovai nurodė, kad galėtų pateikti juos. Teismo teigimu, atsakovės atstovai negalėjo paaiškinti, iš ko susidarė permoka, kaip ji tiksliai buvo paskaičiuota, nedetalizavo kiekvienos ginčijamos PVM sąskaitos faktūros. Ieškovei teigiant, kad sąskaitose nurodytos sumos atitinka suteiktas paslaugas, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė permokos jos nurodytu laikotarpiu.
14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatavo, kad tarp šalių buvo kilęs ir šiuo metu tebesitęsia ginčas dėl ieškovės pareigos sumokėti atsakovei šios nurodytą sumą. Atsakovė neturėjo apibrėžto ir vykdytino reikalavimo ieškovei, todėl jos (atsakovės) atliktas įskaitymas neatitinka dviejų iš pagrindinių įskaitymui keliamų reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu. Atsakovė neginčijo ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už krovinių vežimo paslaugas, todėl ieškovės reikalavimas yra vykdytinas ir apibrėžtas. Teismas, konstatavęs, kad atsakovės įskaitymas neatitiko įstatymo keliamų teisėtumo sąlygų, nes nebuvo aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai apibrėžtas, pripažino jį neteisėtu ir negaliojančiu. Teismas, pripažinęs neteisėtu ir negaliojančiu 2023 m. balandžio 18 d. atsakovės įskaitymą, priteisė iš jos ieškovei 4476,17 Eur skolą, 2708,08 Eur delspinigius bei 5 proc. metines procesines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Atsakovė AB „Kauno alus“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti sprendimą atmesti ieškovės UAB „Akmevila“ ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino negaliojančiu skolos įskaitymą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų ir neaišku, kaip susidarė 4476,17 Eur permoka. Dėl to teismas be pagrindo laikė neteisėtu šios sumos įskaitymą, atliktą 2023 m. balandžio 18 d. pranešimu, bei vertino, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškovės pareigos sumokėti atsakovei jos 4476,17 Eur permoką negali būti išspręstas šioje byloje. Atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui sąskaitas, kurios krovinio vežimo sutarties pagrindu buvo perskaičiuotos (jose nurodyti perskaičiavimai sutampa su atsakovės parengtoje lentelėje pateiktais duomenimis), kuro vidurkio analizę už 2022 metus. Šie įrodymai patvirtina sumos, kuri buvo įskaityta atsakovės, susidarymo mechanizmą. Šiais įrodymais atsakovė pagrindė permokos ieškovei paskaičiavimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo šalys sudarė galiojančią krovinio vežimo sutartį 2021 m. lapkričio 5 d., neanalizavo šios sutarties sąlygų, jų vykdymo ir nepasisakė dėl jų bei atsakovės pateiktų įrodymų, taip neatskleisdamas bylos esmės.
15.2. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą ieškovės naudai, nors ši neįrodė savo teigiamų aplinkybių, o atsakovė įrodė savo nurodomas aplinkybes. Atsakovė pateikė įrodymus, kad atsiskaitė su ieškove pagal krovinių vežimo sutartį: 2023 m. gegužės 2 d. mokėjimo nurodymą bei 2023 m. balandžio 18 d. pranešimą dėl įskaitymo. Teismui buvo pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu bei sąskaitos, iš kurių matyti, kad ginčo šalys derino kuro kainų vidurkių skaičiavimus, kaip tai buvo sutarta 2021 m. krovinių vežimo sutartyje. Ieškovė nuolat tikslino, taisė, perrašė po keletą kartų jau išrašytas sąskaitas, nes jose buvo nurodytos per didelės kuro kainų sumos, neteisingi krovos mokesčiai bei įrašyta perteklinių sumų (pvz. 2022 m. liepos 15 d. sąskaita serija AKM Nr. 222 252, 2022 m. birželio 3 d. sąskaita serija AKM Nr. 222 231, 2022 m. liepos 15 d. sąskaita serija AKM Nr. 222 251, ir kt.). Ieškovė buvo įsipareigojusi dėl permokėtų sumų atsakovei išrašyti kreditinę sąskaitą, tačiau nepadarė to. Šie byloje esantys duomenys patvirtina, kad nebuvo prielaidų pirmosios instancijos teismui vertinti, jog būtent atsakovė elgėsi netinkamai šalių sutartiniuose santykiuose, nuolat vėluodama atsiskaityti. Jei atsakovė ir vėlavo, tai tik dėl pačios ieškovės kaltės, t. y. šios neteisingai išrašytų sąskaitų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent ieškovė nesilaikė bendradarbiavimo pareigos, nes pradėjo ignoruoti krovinių vežimo sutarties punktus dėl vidutinių kuro kainų derinimo ir koregavimo, netinkamai skaičiavo krovos mokestį bei įrašė į PVM sąskaitas faktūras tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamas paslaugas, įvardijamas kaip ,,priedas“, o teismo proceso metu apskritai laikėsi pozicijos, kad sutartis nebuvo sudaryta. Dėl pirmiau nurodytų ieškovės veiksmų atsakovė permokėjo už ieškovės suteiktas paslaugas 4476,17 Eur.
15.3. Vien ta aplinkybė, jog ieškovė nepripažino 4476,17 Eur permokos, kuri atsirado dėl jos pačios netinkamai vykdytų sutartinių įsipareigojimų, nebuvo pagrindas pirmosios instancijos teismui nepasisakyti dėl atsakovės teigiamų ir įrodinėjamų aplinkybių. Skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pasisakyti dėl aplinkybių, kurios buvo šios bylos nagrinėjimo dalykas (permokos suma ir jos susidarymo mechanizmas).
15.4. Pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo įskaityti priešpriešinį reikalavimą, kurio suma paskaičiuota pagal galiojančios sutarties nuostatas. Visos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagal 2021 m. lapkričio 5 d. sutartį Nr. 211105, o ne 2012 m. sausio 2 d. sutartį Nr. 20060306002, kuria vadovavosi ieškovė. Teismas nepagrįstai sprendė, kad iš pateikto šalių susirašinėjimo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog buvo taisomos ir / ar tikslinamos atsakovės apmokėtos sąskaitos būtent už ieškovės nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d. teiktas paslaugas, nes neva buvo derinamos vėlesnio laikotarpio sąskaitos. Pasak apeliantės, iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad, priešingai, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, nekyla abejonių, jog buvo taisomos sąskaitos būtent už 2022 m., nes tai buvo aiškiai įvardinta elektroniniame susirašinėjime. Nebuvo prielaidų pirmosios instancijos teismui iš esamos medžiagos spręsti, jog byloje esantis šalių susirašinėjimas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šalys aktyviai bendradarbiavo ir kooperavosi dėl sąskaitų nuo 2022 m. spalio mėnesio rengimo ir tikslinimo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė turėjo į ieškovę aiškų ir apibrėžtą reikalavimą (aiškaus dydžio, turinio ir įvykdymo sąlygų), nepaisant to, ar ieškovė sutiko su juo ar nesutiko (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnio 1 dalis). Dėl to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, įskaitymas galėjo būti atliktas, nes atitiko visas priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sąlygas. Atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie įskaitymą, todėl jis negalėjo būti pripažintas negaliojančiu.
Atsiliepimas
16. Ieškovė UAB „Akmevila“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti atsakovės skundo, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovės įrodinėjama permoka neegzistavo, nes ji nebuvo pagrįsta buhalterinės apskaitos dokumentais ar jiems prilygintais įrodymais, o atsakovė iškėlė įskaitymo klausimą po to, kad ieškovė inicijavo sutarties nutraukimą dėl netinkamo atsakovės prievolių vykdymo.
16.2. Pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė atsakovei pateikti į bylą buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius jos nurodomas aplinkybes. Skolinių įsipareigojimų įrodinėjimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Atsakovė nepateikė tokių dokumentų ir net pradėjo ginčyti pačios pasirašytą Tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame buvo fiksuota 19 666,08 Eur skola ieškovei. Šis Tarpusavio skolų suderinimo aktas buvo parengtas vadovaujantis pačios atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentais pagal 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. gruodžio 31 d. sąskaitas faktūras. Atsakovė neginčijo Tarpusavio skolų suderinimo akto įstatymo nustatyta tvarka, todėl jis yra galiojantis ir turėjo būti įvertintas. Atsakovė nenurodė aplinkybių, dėl kurių jos buhalterė nenustatė ieškovės skolos Tarpusavio skolų suderinimo akto parengimo metu, tačiau ieškovei inicijavus sutarties nutraukimą pastebėjo atsakovės buhalterinėje apskaitoje esančių sąskaitos faktūrų, išrašytų prieš metus, netikslumus ir klaidas.
16.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip neįrodytus apeliantės teiginius, jog tik suėjus metams atsakovė pastebėjo klaidų sąskaitose faktūrose. Abi ginčo šalys gerai žinojo, kad už ieškovės paslaugas išrašoma sąskaita faktūra, kuri buvo siunčiama suderinimui, sutartį vykdančios šalys tikslina krovinio maršrutą, kuro kainas ir tik abiems šalims sutarus buvo patvirtinama paslaugos atlikimo kaina. Apeliantės į bylą pateiktos lentelės galėtų būti vertinamos pirmosios instancijos teisme, jei ši pateiktų joje esančius duomenis pagrindžiančius buhalterinius dokumentus. Byloje tokie dokumentai nebuvo pateikti, kadangi permokų klausimai, iškilę 2022 m., buvo suderinti Tarpusavio skolų suderinimo aktu, pasirašytu abiejų šalių buhalterių. Apeliantė nepagrindžia savo argumentų objektyviais įrodymais, o pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia teorinėmis prielaidomis. Apeliantės pateikto buhalterinės apskaitos žiniaraščio duomenimis, atsakovės skola sutapo su Tarpusavio skolų suderinimo akte nurodyta suma. Apeliantė deklaravo ieškovės nurodytą skolą savo balanse, vykdo mokėjimus valstybei ir deklaruoja PVM atskaitas. Todėl darytina išvada, kad visą procesą apeliantė klaidina teismą dėl tariamos permokos ieškovei.
16.4. Apeliantės argumentas, susijęs su šalių elektroniniu susirašinėjimu, yra nepagrįstas, nes šis susirašinėjimas vyko iki 2022 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio skolų suderinimo akto, kurį parengė pati atsakovė, pasirašymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovės kuro vidurkio paskaičiavimo lentelę, parengtą pagal ieškovės išrašytas ir atsakovės apmokėtas sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d. abiejų atsakovės atstovų paaiškinimų kontekste.
16.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei skolą, kilusią iš šalių 2022 m. lapkričio 1 d. sudarytos krovinių pervežimo sutarties už 2023 m. suteiktas paslaugas. 2021 m. lapkričio 5 d. sutartis neturi reikšmės, sprendžiant šioje byloje pareikštus reikalavimus, kadangi skolos faktą patvirtina paslaugų suteikimo faktas ir sąskaitos faktūros, išrašytos už šias paslaugas, kurių atsakovė neginčijo ir patvirtinto Tarpusavio skolų suderinimo aktu. Atsakovės pareiškimas dėl vienašalio įskaitymo buvo neapibrėžtas, nekonkretus bei neįrodytas, o jame nurodyta prievolė – neidentifikuota. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti paliktas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti apeliacinio skundo nustatytas ribas.
18. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimo pripažinti negaliojančiu atsakovės skolos įskaitymą ir priteisti iš jos ieškovės naudai skolą, delspinigius bei procesines palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
19. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad nuo 2012 m. sausio 2 d. ginčo šalis siejo sutartiniai santykiai dėl krovinių vežimo, kuriuose ieškovė buvo vežėja, atsakovė – užsakovė. Šie santykiai buvo forminami rašytinėmis transporto paslaugų sutartimis, tarp jų – 2012 m. sausio 2 d. sutartimi Nr. 20060306002, 2021 m. lapkričio 5 d. sutartimi Nr. 211105-1, 2022 m. lapkričio 1 d. sutartimi Nr. 1-2022.
20. 2012 m. sausio 2 d. sutartyje šalys susitarė, kad atsakovė (užsakovė) turi atsiskaityti su ieškove už šia sutartimi sutartas paslaugas pagal ieškovės (vežėjos) pateiktą sąskaitą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos (2012 m. Sutarties 2.2.6 punktas), mokėti už teikiamas paslaugas pagal šalių suderinta kainininką, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis (2012 m. Sutarties 2.2.8 punktas).
21. 2021 m. lapkričio 5 d. sutartyje šalys susitarė, kad atsakovė (užsakovė) turi atsiskaityti su ieškove už šia sutartimi sutartas paslaugas pagal ieškovės (vežėjos) pateiktą sąskaitą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos (2021 m. Sutarties 2.2.6 punktas), mokėti už suteiktas paslaugas 0,63 Eur už 1 km (2021 m. Sutarties 2.2.8 punktas); pasikeitus kuro kainoms (už pagrindą imant Eur/l) šalys derina naujus pervežimo tarifus, t. y. koreguoja 2.2.8 punkte nustatytą įkainį už 1 km tokiu būdu: kiekvienam kuro pabrangimo procentui pervežimo tarifas didėja 0,33 proc. Šalys sutaria pradinę kuro kainą pabrangimo formulėje taikyti 1,20 Eur, vidutinę mėnesio kuro kainą kuro pabrangimo formulėje taikyti imant to mėnesio kuro kainos vidurkį degalinėse su PVM (2021 m. Sutarties 2.2.9 punktas). Pagal 2021 m. lapkričio 5 d. sutarties 2.2.10 punktą kiekvieno mėnesio vidutinę kuro kainą šalys derina tarpusavyje prieš pateikiant sąskaitą faktūrą už paslaugų apmokėjimą. 2021 m. Sutarties 2.2.11 punkte susitarta, kad sutartinių krovinių pervežimo reisų kainą (pervežimas artimais atstumais, nenaudojant įkainio už 1 km) šalys derina tarpusavyje pasirašant sutarties priedą už einamąjį mėnesį. Pagal 2021 m. Sutarties 2.2.12 punktą už kiekvieną reisą taikomas krovos mokestis 20 Eur; vasaros sezono metu nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. už reisus į Vilnių ir Klaipėdą taikomas krovos mokestis 40 Eur.
22. 2022 m. gruodžio 31 d. šalių buhalterės pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kurio duomenimis atsakovės skola ieškovei akto surašymo dieną buvo 19 666,08 Eur. Po šio akto pasirašymo tarp šalių kilo diskusija dėl atsiskaitymo pagal ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Atsakovei laiku neapmokant ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų, ši pateikdavo atsakovei rašytines pretenzijas, o 2023 m. vasario 21 d. pretenzija atsakovė iškėlė klausimą dėl ieškovės netinkamai išrašomų sąskaitų faktūrų, nederinant su atsakove naujų pervežimo tarifų, neteisingai taikant krovos mokesčius. Atsakovė nurodė pretenzijoje, kad permokėjo ieškovei pagal 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. išrašytas sąskaitas faktūras 3699 Eur. Ieškovė nesutikdama su jai pareikšta pretenzija 2023 m. kovo 7 d. atsakyme teigė, kad nurodyti kuro tarifai buvo derinami žodžiu, tarp šalių nebuvo nesutarimų dėl ieškovės paslaugų kainų.
23. 2023 m. kovo 1 d. šalys susitarė nutraukti savo sutartinius santykius pagal sutartį Nr. 1-2022 nuo 2023 m. kovo 30 d., numatydamos 0,5 proc. delspinigius užsakovei (atsakovei) laiku neatsiskaičius pagal sutartį. 2023 m. balandžio 18 d. pareiškimu dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo atsakovė nurodė, kad ieškovė turi galiojančią 13 557,91 Eur reikalavimo teisę į atsakovę pagal sutartį Nr. 1-2022, o atsakovė – 4476,17 Eur reikalavimo teisę į ieškovę pagal 2021 m. lapkričio 5 d. sutartį Nr. 211105-1. Atsakovė vadovaudamasi CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, 6.131 straipsniu įskaitė jos nurodytus priešpriešinius reikalavimus, nurodydama, kad likusi po įskaitymo atsakovės ieškovei mokėtina suma yra 9081,74 Eur. Ieškovė nesutiko su šiuo įskaitymu 2023 m. balandžio 24 d. raštu.
24. Atsakovė neginčijo ieškovės 2023 m. kovo 31 d. išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo pareikštas ieškinys, teisingumo, tačiau nurodo, kad iki jų išrašymo atsakovė buvo permokėjusi ieškovei 4476,17 Eur. Todėl atsakovė sumokėjo pagal šias sąskaitas ieškovei 1962,16 Eur, įskaičiusi 2023 m. balandžio 18 d. raštu 4476,17 Eur kaip jos permoką ieškovei.
25. Ieškovei padavus ieškinį teisme, atsakovė įrodinėjo permoką ieškovei savo parengta lentele „Akmevila Sąskaitų skirtumai 2021.1-9 mėn.“, 2022 m. elektroniniu susirašinėjimu tarp šalių darbuotojų, ieškovės išrašytomis sąskaitomis faktūromis su prierašais ranka, lentele „Akmevilos pateikto 2024 m. salį kuro vidurkio skaičiavimo analizė už 2022m.“, sudaryta atsakovės rinkodaros direktoriaus G. S..
26. Atsakovės parengtoje lentelėje „Akmevila Sąskaitų skirtumai 2021.1-9 mėn.“ nurodytos ieškovės išrašytų sąskaitų numeriai, datos, apmokėta be PVM suma; ieškovės pataisytose sąskaitose faktūrose nurodytos sumos be PVM; sumos, paskaičiuotos atsakovės vienasmeniškai koreguojant ieškovės pateiktose pataisytose sąskaitas faktūrose nurodytas sumas, paskutiniame lentelės stulpelyje nurodant atsakovės paskaičiuotą skirtumą tarp atsakovės apmokėtų ir jos vienasmeniškai koreguotų ieškovės sąskaitų faktūrų sumų. Lentelėje nurodyta, kad kuro vidutinė kaina 2 sav. laikotarpiui imta vadovaujantis kuro pirkimo sąskaitomis atsakovės bendrovėje („KA“).
27. Atsakovės lentelėje „Akmevilos pateikto 2024 m. salį kuro vidurkio skaičiavimo analizė už 2022m.“ nurodyti 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. išrašytų ieškovės sąskaitų faktūrų numeriai ir datos, atsakovės paskaičiuota vidutinė kuro kaina ieškovei iki 2024 m. spalio mėn., ieškovės sąskaitose faktūrose nurodytas kuro kainos vidurkis iki 2024 m. spalio mėn., ieškovės pateiktos vidutinės kuro kainos pasikeitimas sąskaitose faktūrose nuo 2024 m. spalio mėn.; kuro kaina, ištaisyta atsakovės, vadovaujantis ieškovės spalio mėn. Circle sąskaitų duomenimis ir sutartimi. Lentelėje taip pat nurodyta, kad ieškovė visose sąskaitose skaičiuoja sumą be PVM ir nuolaidas už visą mėnesį, o privalo skaičiuoti kas 15 dienų kaip pateiktos sąskaitos, imant galutinę kainą su PVM kaip numatyta sutartyje; pasak atsakovės, visas ieškovės kuro vidurkio skaičiavimas neteisingas.
28. Iš byloje pateikto šalių darbuotojų susirašinėjimo elektroniniu paštu nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 3 d. elektroniniu laišku atsakovės darbuotojas klausė ieškovės darbuotojo, pagal kokią formulę ar principą išskaičiuojamas kuro pabrangimo procentas. 2022 m. spalio 28 d. elektroniniu laišku ieškovės direktorė nurodė atsakovei, kad dėl programos klaidos buvo blogai skaičiuojamas kuro pabrangimas, dėl to įmonė patyrė nuostolius („minusą“); paprašė, kad sumas sutikrintų atsakovės buhalterė, kad jei atsakovės buhalterei gaunasi kitokia suma, informuotų apie tai ir jie derins skaičius. 2022 m. lapkričio 7 d. elektroniniais laiškais atsakovės darbuotoja klausė ieškovės, kokia statistika remiantis yra rašoma vidutinė kuro kaina; remiantis bendra degalų kainų statistika Lietuvoje, vidutinė kuro kaina spalį – 1,86 Eur; klausė pagal ką galima pasitikrinti, kad kuro kaina yra 1,95 Eur. Ieškovė, atsakydama į šiuos laiškus, nurodė, kad išrašo sąskaitas kas 2 savaites, kuro kaina laikosi 1,95 Eur, kad peržiūrės jas. 2022 m. lapkričio 10 d. elektroniniu laišku ieškovė informavo atsakovę, kad kitą dieną bus atvežtos pataisytos sąskaitos faktūros. 2022 m. gruodžio 23 d. elektroniniame laiške ieškovės darbuotoja nurodė atsakovei, kad išsiuntė pataisytas sąskaitas, prašė peržiūrėti ir patvirtinti. 2022 m. gruodžio 29 d. elektroniniame laiške ieškovei atsakovė nurodė, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. sąskaitos faktūros bus priimamos tik prieš tai suderinus raštu su atsakovės logistikos skyriumi kuro vidurkį ir tik tuomet bus išrašoma sąskaita faktūra, kuri pateikiama logistikos skyriui sutikrinti; imamas Neste degalinių kuro vidurkis; kol nesuderintas kuro vidurkis, sąskaita sutikrinimui nepriimama. Atsakovės laiške taip pat nurodoma, kad ieškovės buhalterija turi perskaičiuoti sutarčių sumas už 2022 m. ir išrašyti kreditinę sąskaitą ne vėliau kaip iki 2023 m. vasario 1 d., nes V. G. pažadėjo perskaičiuoti, susiderinti ir išrašyti kreditinę sąskaitą; kad visi tarpusavio susitarimai ir derinimai turi vykti tarp šalių tik raštu elektroniniu paštu.
29. Atsakovė pateikė į bylą kelis variantus ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų Nr. 222 231, 222 232, 222 232 A, 222 251, 222 252. Dalyje šių sąskaitų faktūrų ranka užbrauktos ieškovės nurodytos sumos (kuro vidurkis, tonažo krova, suma be PVM), ranka parašytas skaičiavimas, nurodant paskaičiuotą permoką / nepriemoką. Dalis šių sąskaitų (be prierašų ranka) pažymėta „+“. Tos sąskaitos faktūros, kurios pažymėtos „+“, įtrauktos į atsakovės AB „Kauno alus“ atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštį už 2022-01-14 – 2022-12-31 laikotarpį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad sąskaitos faktūros, pažymėtos „+“, buvo priimtos atsakovės (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis dokumentais, įtrauktais į atsakovės buhalterinę apskaitą, konstatavo, kad ji neįrodė 4476,17 Eur permokos ieškovei, kad atsakovės nurodytos skolos įskaitymas yra negaliojantis, nes jis nebuvo aiškiai bei suprantamai apibrėžtas, nebuvo ir vykdytinas. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės įrodymus, kuriais ši įrodinėjo permoką; neatskleidė bylos esmės, kadangi neanalizavo 2021 m. lapkričio 5 d. šalių sudarytos sutarties nuostatų ir jų vykdymo; nepasisakė dėl atsakovės permokos susidarymo mechanizmo. Pasak atsakovės jos priešpriešinio reikalavimo apibrėžtumą patvirtina šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais, kuris iš esmės įrodo, kad ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros buvo tikslinamos.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė ginasi nuo pareikšto ieškinio reikalavimų tuo, jog teisėtai atliko savo priešpriešinio reikalavimo ieškovei įskaitymą, visų pirma, pasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvadų apie atsakovės atlikto įskaitymo neteisėtumą.
Dėl pirmosios instancijos teismo išvados apie atsakovės AB „Kauno alus“ atlikto įskaitymo neteisėtumą
32. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis).
33. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185-701/2021, 19 punktas).
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Tai reiškia būtinybę kiekvieną kartą, taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį, kad nebūtų įskaitomi aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu reikalavimai, pvz., tokie, dėl kurių vykdymo šalys aiškiai nėra sutarę, kurie nėra patikimai pagrįsti, todėl yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils ginčas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012; 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).
35. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovei pareiškus ieškovei 2023 m. vasario 21 d. pretenziją dėl 3699 Eur be PVM permokos, ši nesutiko su atsakovės pretenzija, nurodydama tai 2023 m. kovo 7 d. rašte (žr. šios nutartis 22 punktą). Atsakovė, gavusi tokį ieškovės atsakymą, turėjo suprasti, kad yra didelė tikimybė, jog dėl nurodytos 3699 Eur (be PVM) permokos pagrįstumo neišvengiamai kils ginčas teisme. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė negalėjo įskaityti į ieškovės reikalavimą savo reikalavimo dėl permokos kaip nelygiaverčio vykdytinumo ir akivaizdumo prasme (šios nutarties 34 punktas). Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovės reikalavimo įskaitymas buvo neteisėtas, kadangi šis reikalavimas nebuvo akivaizdžiai vykdytinas.
36. Teisėjų kolegija, nustačiusi šias aplinkybes, nurodo, jog šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad atsakovės rašytiniame pranešime buvo nurodytas apibrėžtas reikalavimas dėl konkrečios sumos (3699 Eur be PVM) įskaitymo pagal konkrečią 2021 m. lapkričio 5 d. sutartį. Atsakovės į bylą pateiktame šalių darbuotojų elektroniniame susirašinėjime (šios nutarties 28 punktas) nėra išreikšta akivaizdi ir aiški ieškovės valia pripažinti atsakovės nurodytą 3699 Eur (be PVM) permoką. Atsakovės reikalavimui neatitinkant akivaizdumo ir vykdytinumo požymių, pranešimas apie jo įskaitymą nesukūrė CK 6.130 straipsnio 1 dalyje numatytų teisinių pasekmių, ieškovei nesitinkant / ginčijant šį reikalavimą.
37. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus atsakovės 2023 m. balandžio 18 d. įskaitymą neteisėtu, byloje turėjo būti atsakyta į klausimą, ar ieškovė įrodė atsakovės 4476,17 Eur dydžio skolą, ar atsakovės pateikti įrodymai buvo pakankami ieškovės nurodomoms aplinkybėms paneigti (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis).
Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, tenkinant ieškovės UAB „Akmevila“ ieškinio reikalavimus
38. CPK 177 straipsnyje nurodytos įrodinėjimo priemonės, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, kurių pagrindu teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, tarp jų – šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai.
39. Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 88 punktas).
40. Šalių paaiškinimai civilinėje byloje yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Tačiau vertinant ir ieškovo, ir atsakovo paaiškinimus turi būti atsižvelgiama į tai, kad šalys yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys, todėl jų paaiškinimai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi.
41. Pasisakydamas dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės, kasacinis teismas nurodė, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011).
42. Tarpusavio atsiskaitymo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris surašomas kitų pirminių duomenų pagrindu. Aptariamas dokumentas, kuriuo remiasi šalis, gali būti vertinamas kaip konstatuojantis jo pasirašymo metu tarp šalių egzistavusių tarpusavio piniginių prievolių balansą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011).
43. Tarpusavio skolų suderinimo aktas nelaikytinas sandoriu CK 1.63 straipsnio prasme, kai jame nėra išreiškiama šalių valia, tačiau yra įrodymas, kuriuo šalys patvirtina atitinkamų sutartinių santykių šalies įsiskolinimų kitai šaliai faktą ir dydį, todėl tokiu atveju nėra pagrindo spręsti klausimo dėl šio akto (ne)galiojimo. Tokiu atveju aktualus klausimas dėl minėto akto, kaip įrodymo byloje, įrodomosios reikšmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. e2A-540-516/2024, 28 punktas).
44. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo atsakovės skolą 2023 m. kovo 31 d. išrašytomis atsakovei sąskaitomis faktūromis, 2022 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, 2012 m. sausio 2 d., 2022 m. lapkričio 1 d. transporto paslaugų sutartimis.
45. Atsakovė siekė paneigti ieškovės nurodomą aplinkybę dėl skolos, teigdama, kad permokėjo ieškovei už šios 2022 m. sausį-rugsėjį suteiktas paslaugas pagal 2021 m. lapkričio 5 d. transporto paslaugų sutartį, kurioje buvo numatyta kitokia paslaugų kainos nustatymo tvarka, nei 2012 d. sausio 2 d. sutartyje. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. ieškovė neteisingai išrašydavo sąskaitas faktūras, dėl to atsakovė, apmokėdama tokias sąskaitas faktūras, permokėjo ieškovei 3699 Eur be PVM / 4476,17 Eur su PVM.
46. Teisėjų kolegija, nustačiusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tarp šalių buvo sudaryta ir atsakovės nurodyta 2021 m. lapkričio 5 d. transporto paslaugų sutartis, prieina išvadą, jog byloje turėjo būti pasisakyta dėl šalių tarpusavio atsiskaitymo pagal 2021 m. lapkričio 5 d. sutartį už paslaugas, suteiktas 2022 m. sausio-rugsėjo mėn.
47. Nagrinėjamu atveju atsakovė iš esmės pripažįsta tai, kad Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (šios nutarties 22 punktas) parengtas pagal byloje esančias nekoreguotas ranka ieškovės sąskaitas faktūras (tarp jų – ir sąskaitas faktūras, nurodytas šios nutarties 29 punkte bei pažymėtas „+“), išrašytas atsakovei. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio duomenys apie tai, kad atsakovės skola ieškovei 2022 m. gruodžio 31 d. buvo 19 666,08 Eur.
48. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nėra išreikšta šalių valia, bet fiksuojamas atsakovės skolos ieškovei likutis 2022 m. gruodžio 31 d., daro išvadą, jog atsakovė neturėjo ginčyti minėto akto, reikšdama savarankišką reikalavimą. Atsakovė, teigdama, kad šiame akte fiksuotas neteisingas jos skolos ieškovei dydis už 2022 m. suteiktas paslaugas, privalėjo pateikti į bylą, įrodymus, paneigiančius Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte ir jos pačios Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštyje fiksuotus duomenis apie skolą ieškovei (žr. šios nutarties 41-43 punktus).
49. Atsakovė siekė nuginčyti ieškovės 2022 m. sausio-rugsėjį išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytas jos už transporto paslaugas mokėtinas sumas savo vienasmeniškai parengtomis lentelėmis, ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose atliktais ranka prierašais apie permokas/nepriemokas, šalių darbuotojų elektroniniu susirašinėjimu 2022 m. Pirmosios instancijos teismas nelaikė šių įrodymų objektyviais ir pakankamais atsakovės nurodytoms aplinkybėms įrodyti, plačiau nepasisakydamas dėl 2021 m. lapkričio 5 d. sutarties nuostatų, susijusių su paslaugų kainodara, jų apmokėjimu šių nuostatų kontekste, nors nustatė faktinę aplinkybę, jog tokia sutartis buvo sudaryta tarp šalių (šios nutarties 6 punktas).
50. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys susitarė dėl krovinių vežimo paslaugų 2022 m. kainos ir 2021 m. lapkričio 5 d. sutarties 2.2.8-2.2.12 punktais. Vertinant šį susitarimą, reikšminga tai, kad abi šalys iš esmės sutarė, jog kaina (tarifas) už paslaugas nebus pastovi ir priklausys nuo kuro kainų, tiksliau – nuo jų vidurkio pagal degalinių duomenis. Sutartyje nekonkretizuoti nei susitarimo dėl kuro vidutinių kainų forma, nei degalinės, nei kiti šaltiniai, kurių pagrindu bus skaičiuojamas kuro kainos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju svarbu tai, kad abi šalys, būdamos verslininkės, susitarė, jog kiekvieno mėnesio vidutinę kuro kainą jos derins tarpusavyje ir tik po to bus pateiktos sąskaitos faktūros už ieškovės paslaugas.
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2022 m. sausio-rugsėjo ieškovės išrašytos atsakovei sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į šios buhalterinę apskaitą, daro išvadą, kad atsakovė priėmė šias sąskaitas faktūras (tarp jų – 2022 m. birželio 30 d., 2022 m. liepos 15 d. sąskaitas faktūras, pažymėtas „+“). Aplinkybė, kad atsakovė priėmė minėtas ieškovės sąskaitas faktūras, patvirtina ir faktą, jog šios sąskaitos jai buvo pateiktos. Įvertinus tai, kad pagal šalių sutartinius įsipareigojimus ieškovė galėjo pateikti sąskaitas faktūras atsakovei tik po to, kai jos suderins tarpusavyje vidutinę kuro kainą, darytina išvada, kad ši kaina vienu ar kitu būdu (labiau tikėtina žodžiu/konkliudentiniais veiksmais, nesant įrodymų apie rašytinius susitarimus) buvo suderinta šalių atstovų (2021 m. Sutarties 2.2.10 punktas). Priešingu atveju ieškovė nepateiktų atsakovei sąskaitų faktūrų, o ši neįtrauktų šių sąskaitų faktūrų į savo apskaitą (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
52. Teisėjų kolegija, nustačiusi pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovei, priėmusiai 2022 m. sausio-rugsėjo ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras (tarp jų – ir pažymėtas „+“), kilus šioje byloje nagrinėtam ginčui, teko pareiga įrodyti, jog prieš ieškovei išrašant minėtas sąskaitas faktūras, šalys susitarė dėl kitokių vidutinių kuro kainų, nei nurodytos 2022 m. sausio-rugsėjo ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose, įtrauktose į atsakovės Atsiskaitymų su klientais žiniaraštį, kad ieškovė pripažino atsakovės nurodomą aplinkybę dėl netinkamai skaičiuoto kuro kainų vidurkio ir krovos mokesčio skaičiavimo iki ieškinio padavimo teisme.
53. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės į bylą pateiktus įrodymus, kuriais ji įrodinėja kitokį susitarimą dėl ieškovės 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos vidutinės kuro kainos, krovos mokesčių (žr. šios nutarties 25-29 punktus), konstatuoja, kad jie nėra pakankami ir objektyvūs atsakovės įrodinėjamoms aplinkybėms patvirtinti. Atsakovės pateiktos į bylą lentelės parengtos jos vienasmeniškai, interpretuojant ieškovės sąskaitų faktūrų duomenis, nepateikus į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad 2022 m. sausio-rugsėjo sąskaitų faktūrų išrašymo metu ar iki 2022 m. gruodžio 31 d. šalys susitarė dėl kitokių vidutinių kuro kainų ir krovos mokesčių, nei nurodytos ieškovės pateiktose ir į atsakovės Atsiskaitymų su klientais žiniaraštį įtrauktose sąskaitose faktūrose. Abi šalys pateikdamos į bylą 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. ieškovės išrašytų sąskaitų korekcijas ranka iš esmės bando pakeisti jų susitarimus, buvusius tų sąskaitų faktūrų išrašymo / derinimo metu, vadovaudamosi kiekvienos jų turimais duomenimis apie vidutines kuro kainas 2022 m. Teisėjų kolegijos nuomone, abiejų šalių sąskaitų faktūrų korekcijos ranka, kilus ginčui neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl šalių susitarimų apie konkrečių transporto paslaugų kainas prieš ieškovei išrašant / pateikiant atsakovei bei šiai priimant minėtas sąskaitas. Atsakovė, akceptuodama (įtraukdama į savo apskaitą) tam tikras ieškovės 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. išrašytas sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodyti duomenys apie kuro vidurkio pabrangimą, 1 km pervežimo kainą, dar kartą patvirtino, jog ją tenkino akceptuotose sąskaitose faktūrose nurodyta kaina ir ji buvo susitarusi su ieškove būtent dėl tokios paslaugų kainos, kuri buvo nurodyta kiekvienoje sąskaitoje faktūroje, įtrauktoje į atsakovės apskaitą.
54. Į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas 2022 m. (šios nutarties 28 punktas) patvirtina iš esmės tai, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, t. y. kad šalys 2022 m. derėjosi dėl sąskaitose faktūrose nurodytinų paslaugų teikimo įkainių, koregavo / derino tam tikrų paslaugų kainą. Šiuo atveju svarbu tai, kad 2022 m. šalis siejo ne tik 2021 m. lapkričio 5 d. sutartis, bet ir 2022 m. lapkričio 1 d. sutartis, kurios pagrindu buvo išrašomos sąskaitos faktūros nuo 2022 m. lapkričio mėn. Todėl negalima išvada, kad atsakovės nurodytame susirašinėjime buvo kalbama būtent apie 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. išrašytų sąskaitų koregavimą. Vien tai, kad viename iš elektroninių laiškų atsakovės darbuotojas nurodė, jog jam buvo pažadėta išrašyti kreditinę sąskaitą, nesant šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nepatvirtina atsakovės teigiamos aplinkybės apie kitokias šalių sutartas konkrečių paslaugų kainas, nurodytas atsakovės vienasmeniškai parengtoje lentelėje (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Byloje pateiktas susirašinėjimas elektroniniais laiškais tai pat patvirtina, kad ieškovei išrašant sąskaitas faktūras, atsakovei ne visada buvo aiški kuro vidurkio nustatymo tvarka. Nepaisydama to atsakovė priimdavo ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras po savo paklausimų ir įtraukdavo jas į savo apskaitą, vadinasi, pritardavo ieškovės nurodytoms paslaugų kainoms.
55. Byloje teisėjų kolegijos nustatyta aplinkybė, kad ieškovė išrašydavo kelis variantus tam tikrų 2022 m. birželio 30 d., 2022 m. liepos 15 d. sąskaitų, o atsakovė priėmė vieną iš tų variantų, patvirtina tai, kad paslaugų kainos buvo derinamos ir nustatomos bendru sutarimu. Atsakovė pateikdama į bylą vienasmeniškai parengtą lentelę, kurioje nurodė 2023 m. sausio 24 d. jai atsiųstas ieškovės koreguotų sąskaitų sumas, pateikė tik dalį sąskaitų, nepridėdama prie lentelės objektyvių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybės (t. y. šalių elektroninio susirašinėjimo 2023 m., visų, atsakovės teigimu, ieškovės koreguotų sąskaitų, neįtrauktų į atsakovės Atsiskaitymų su klientais žiniaraštį). Todėl negalima išvada, jog toje vienasmeniškai atsakovės parengtoje lentelėje atsispindėjo objektyvūs duomenys. Šiuo atveju reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. spalio 22 d. teismo posėdyje pasiūlė / suteikė galimybę atsakovei pagrįsti jos vienasmeniškai parengtoje lentelėje nurodytus duomenis, pateikiant į bylą konkrečius atsakovės paskaičiavimus dėl permokų pagal lentelėje nurodytas sąskaitas faktūras. Atsakovė, nurodydama, kad sutarė su ieškovės darbuotoju V. G. perskaičiuoti atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras pagal kitą kuro kainų vidurkį, susitarė dėl kreditinės sąskaitos išrašymo, nepateikė nei šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nei konkrečių skaičiavimų dėl vienasmeniškai parengtoje lentelėje paskaičiuotų permokų. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovė neįrodė permokos ieškovei pagal 2022 m. sausio-rugsėjo mėn. išrašytas sąskaitas faktūras, įtrauktas į atsakovės Atsiskaitymų su klientais žiniaraštį, kurio duomenys apie atsakovės skolą ieškovei patvirtinti ir 2022 m. gruodžio 31 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte.
56. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė atsakovės permokos susiformavimo mechanizmo. Šiuo atveju svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas siekė nustatyti atsakovės teigiamos permokos susiformavimo mechanizmą, pasiūlydamas atsakovei išaiškinti tą mechanizmą, pateikiant konkrečius skaičiavimus. Atsakovė nepasinaudojo galimybe pateikti į bylą aiškius skaičiavimus dėl jos nurodomos permokos susiformavimo. Iš atsakovės atstovų paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismui, taip pat neįmanoma nustatyti permokos pagal kiekvieną atsakovės nurodomą sąskaitą faktūrą susidarymo mechanizmo. Todėl pirmosios instancijos teismas objektyvių bylos įrodymų (Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, atsakovės Atsiskaitymų su klientais žiniaraščio duomenų) pagrindu padaręs išvadą, kad nebuvo atsakovės permokos, neturėjo pasisakyti dėl susidarymo mechanizmo to, kas nebuvo įrodyta.
57. Teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju reikšminga ir tai, kad, atsakovė yra verslininkė, todėl gaudama iš ieškovės sąskaitas faktūras ir įtraukdamas jas į savo apskaitą, negalėjo nežinoti suteiktų paslaugų kiekio, ieškovės taikomų tarifų, apskaičiuotų vadovaujantis ir tokiu kriterijumi kaip kuro kainos vidurkis. Todėl būdama sąžininga ir apdairi verslininkė atsakovė negalėjo nepastebėti, kad priimamos ir apmokamos sąskaitos išrašytos neteisingai, nukrypstant nuo šalių sutartų kuro kainų vidurkių ar suteiktų paslaugų kiekio. Atsakovės elgesys šiai atsisakant sumokėti visą ieškovės suteiktų paslaugų kainą negali būti vertinamas kaip sąžiningas ir sudarantis pagrindą konstatuoti buvus atsakovės įrodinėjamą permoką, nes kol šalis siejo sutartiniai santykiai atsakovė nereiškė ieškovei pretenzijų dėl galbūt neteisingai išrašomų sąskaitų, toliau užsakydavo krovinių vežimo paslaugas ieškovės bendrovėje, vėluodama apmokėdavo išrašomas ieškovės sąskaitas bei sukurdavo lūkestį gauti tą atlyginimą, kuris buvo nurodytas ieškovės išrašytose ir atsakovės priimamose sąskaitose faktūrose. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė informavo ieškovę apie savo paskaičiuotą permoką tik šalių santykiams einant į pabaigą, daro išvadą, jog atsakovės teiginiai apie minėtą permoką buvo iš esmės nepagrįsta gynybinė pozicija, šiai siekiant išvengti mokėjimo visos ieškovės suteiktų paslaugų kainos, nustatytos šalių susitarimu.
58. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė konkrečiai dėl 2021 m. lapkričio 5 d. sutarties sąlygų, susijusių su kainos už transporto paslaugas nustatymu, ir jų vykdymo, tačiau iš esmės teisingai nurodė, jog ieškovė įrodė atsakovės 4476,17 Eur skolą pagal 2022 m. lapkričio 1 d. sutartį į bylą pateiktomis sąskaitomis faktūromis, išrašytomis 2023 m. kovo 31 d., Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto, atsakovės Atsiskaitymo su klientais žiniaraščio duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs atsakovės atstovų paaiškinimų objektyvumą jos paduotų vienasmeniškai parengtų dokumentų (lentelių) kontekste, padarė teisingą išvadą, kad šie atsakovės įrodymai nepatvirtina permokos ieškovei už 2022 m. suteiktas paslaugas. Atsakovės vienasmeniškai parengtų lentelių duomenys nebuvo objektyvūs ir patikimi, vertinant šalių susitarimus dėl konkrečių ginčo sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų kainų. Atsakovės atstovų paaiškinimai apie permokos susidarymo mechanizmą nebuvo detalūs ir pagrįsti objektyvia bylos medžiaga. Todėl darytina išvada, kad atsakovė nepaneigė savo įrodymais Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytų duomenų apie atsakovės skolos 2022 m. gruodžio 31 d. dydį. Nustačiusi šias aplinkybes bei tai, kad 2023 m. balandžio 18 d. atsakovė neturėjo teisėto pagrindo įskaityti jos teigiamą 3699 Eur be PVM / 4476,17 Eur su PVM permoką į ieškovei mokėtiną sumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).
59. Teisėjų kolegijai priėmus sprendimą apeliacinės instancijos teisme ne atsakovės naudai, jos turėtos šioje instancijoje bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė į bylą jos bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių ieškovės išlaidų paskirstymo.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti atsakovės akcinės bendrovės „Kauno alus“ apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. sprendimą.