Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos dėl skolos priteisimo

Ieškovas UAB „Naujininkų ūkis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, kaip butų daugiabučiuose namuose paveldėtojo, 5497,04 Lt skolos už bendrojo naudojimo patalpų valymą, bendroms daugiabučio namo reikmėms sunaudotą elektros energiją, mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra daugiabučių namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės administratorius. Mirus devynių butų, esančių ieškovo administruojamuose namuose, savininkams ir neatsiradus jų įpėdinių, nurodytus butus paveldėjo atsakovas - Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos. Laikotarpiu iki palikėjų mirties, butų kaip palikimo priėmimo ir iki jų pardavimo susidarė skolos už atitinkamų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimą, techninę priežiūrą, remonto darbus, bendrųjų patalpų valymą, komunalinių atliekų išvežimą ir kitas paslaugas, tačiau atsakovas nesutinka pilnai padengti įsiskolinimo. Ieškovo įsitikinimu, atsakovui priėmus palikimus, jam perėjo ne tik pareiga įvykdyti šių palikėjų turtines prievoles (CK 5.1 str. 2 d., 5.62 str. 3 d.), bet ir pareiga padengti įsiskolinimus susidariusius nuo palikėjų mirties iki palikimo priėmimo (CK 5.3 str. 1 d.). Ieškovas pažymėjo, kad yra bendrojo naudojimo objektų, o ne gyvenamųjų patalpų administratorius ir nekontroliuoja butuose gyvenančių asmenų, nefiksuoja jų mirčių, turto paveldėjimo klausimų, jo ir atsakovo nesiejo jokie sutartiniai santykiai, todėl neturėjo pareigos bendradarbiauti ir suteikti atsakovui informaciją apie paveldėtinus butus.

Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas yra specifinis įpėdinis, todėl ne visais atvejais jam taikomi bendri reikalavimai. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, privalo apmokėti tik būtinąsias išlaidas, tiesiogiai susijusias su turto išsaugojimu. Atsakovas pažymi, kad ieškovo nurodytuose butuose niekas negyveno, šiukšlių išvežimo paslaugomis nesinaudojo, nevykdė ūkinės ir komercinės veiklos, todėl šių paslaugų atsakovas apmokėti neprivalo. Atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo apmokėti išlaidas, susijusias su gyventojui teikiamomis paslaugomis, nes jomis valstybė, paveldėjusi butus, nesinaudoja. Atsakovas pripažįsta, kad skolos, atsiradusios po butų savininkų mirties, yra valstybės, paveldėjusios šiuos butus, skolos, tačiau nesutinka mokėti skolų dalies, apskaičiuotos ieškovo už laikotarpius nuo palikėjų mirties iki momento, kai valstybei atstovaujančiai institucijai buvo pranešta apie valstybės paveldėtojus. Atsakovas taip pat nurodė, kad Valstybė gali inicijuoti nuosavybės teisės įgijimą tik gavusi informaciją apie valstybės paveldėtiną turtą. Dažniausiai tokios informacijos šaltiniai yra paslaugų teikėjai, kurie turi galimybę nustatyti bei pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai apie valstybės paveldėtiną turtą. CK 6.200 str. įtvirtintas šalių bendradarbiavimo principas, kuris įpareigoja šalis geranoriškai keistis informacija, reikšminga įsipareigojimams vykdyti. Nagrinėjamu atveju ieškovas, žinodamas apie didėjančias skolas už komunalines paslaugas, laiku neinformavo atsakovo apie paveldėtiną turtą, todėl dėl susidariusių skolų yra kaltas pats. Atsakovo nuomone, dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini) ieškovas praleido CK 6.53 str. 4 d. numatytą terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti.

Vilnius miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ naudai 3286,56 Lt, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 3286,56 sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-12-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1144,44 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas yra praleidęs ne tik trijų mėnesių terminą, kuris gali būti pratęsiamas (CK 5.63 str.), bet ir naikinamąjį trejų metų terminą (CK 5.63 straipsnio 4 dalis), kuris negali būti atnaujintas ar pratęstas, todėl atmetė ieškinio reikalavimus dėl butų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) savininkų skolų, atsiradusių iki palikėjų mirties priteisimo. Dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), palikėjo skolos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas praleido dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atsakovas pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį. Nenustatęs svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, atmetė ieškovo reikalavimą dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininko skolos, priteisimo (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su ieškovo pozicija, kad jis neturi pareigos aiškintis kas paveldėtų butų savininkai ir pranešti apie tai atsakovui, tačiau sprendė, kad kiekvienas apdairus ir rūpestingas kreditorius, ilgą laiką negaudamas mokesčių, kurie turi būti mokami kas mėnesį, domisi skolų kaupimosi priežastimis ir nedelsia ilgiau kaip trejus metus, kad nepraleistų naikinamojo termino reikalavimams pareikšti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valstybė paveldėjus savininkų, kurie neturi įpėdinių, turtą, yra visavertis civilinių teisinių santykių subjektas, kuris įgyja ir bendrosios dalinės nuosavybės subjekto teises ir pareigas. Ieškovo prašomos priteisti išlaidos susijusios su bendro naudojimo objektų tinkama priežiūra ir šias išlaidas butų ir kitų patalpų savininkai turi pareigą padengti, nepaisant to, ar gyvena nuosavybės teise priklausančiuose butuose ar ne, nes tokia pareiga kyla daiktinės teisės pagrindu. Teisės aktai nenumato išimčių, kurios teiktų pagrindą atleisti valstybę nuo prievolės apmokėti proporcingai nuosavybės teise priklausančiai patalpų daliai bendrosios dalinės nuosavybės objektų priežiūros išlaidas bei mokėti mokestį už atliekų tvarkymą. Todėl atsakovui atsisakius apmokėti šias išlaidas, jos priteistinos ieškovui teismo tvarka. Dėl buto (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad atsakovas informaciją apie galimai paveldėtiną turtą gavo praėjus daugiau kaip 3 m. po paveldėtojo mirties. Valstybei paveldėjus šį turtą, jis buvo parduotas per metus nuo palikimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes sprendė, kad jeigu valstybė būtų gavusi informaciją anksčiau, būtų pardavusi minėtą butą greičiau ir tokio dydžio skola nebūtų susidariusi. Įvertinusi ieškovo pasyvumą, bei aplinkybę, kad jis neturi imperatyvios pareigos informuoti valstybę apie paveldėtinus butus, konstatavo, kad dėl skolos už laikotarpį kol atsakovas neturėjo informacijos apie paveldėtiną turtą yra abiejų šalių kaltė, todėl už šį laikotarpį priteisė 50 proc. ieškovo prašomos skolos. Remdamasis tokiais motyvais, teismas 50 proc. sumažino ieškovo prašomą priteisti skolą dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Naujininkų ūkis“ prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 4587,39 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1583,14 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuriomis pirmosios instancijos teismas už laikotarpius nuo palikėjų mirties iki kol atsakovas gavo informaciją apie paveldėtinus butus 50 proc. sumažino atsakovo įsiskolinimus ieškovui už butus, esančius Panevėžio g. 31A-52, Mechanikų g. 3-23 ir Kapsų g. 30-42, Vilniuje. Su likusia sprendimo dalimi ieškovas sutinka.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino bendradarbiavimo principo (CK 6.38 str.) turinį, dėl ko skundžiamų teismo sprendimo dalių negalima laikyti pagrįstomis. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neturėjo pareigos informuoti atsakovą apie paveldėtinus butus, tačiau vis vien nurodė, kad dėl susidariusio įsiskolinimo dydžio yra ieškovo kaltės, dėl ko atsakovas netgi atleistinas nuo didelės dalies įsiskolinimo. Išvada, kad jeigu atsakovas būtų gavęs šią informaciją ankščiau, nebūtų susidaręs tokio dydžio įsiskolinimas, grįsta subjektyvia nuomone ir prielaidomis bei prieštarauja išvadai, kad ieškovas neturėjo pareigos informuoti atsakovą.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tarp ieškovo ir atsakovo, jam paveldėjus butus susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai daiktinės teisės pagrindu, todėl ieškovas turi bendradarbiavimo pareigą pagal bendruosius prievolių vykdymo principus. Apelianto nuomone, šie santykiai susiklosto tik priėmus palikimą, tuo tarpu iki palikimo priėmimo ieškovo ir atsakovo nesieja joks teisinis santykis, todėl negalima teigti, kad ieškovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą su atsakovu dar iki jam tampant butų savininku, juo labiau rūpintis, kad skola nedidėtų. CK 6.38 str. 3 d. numatytas prievolės šalių bendradarbiavimo principas negali būti aiškinamas ir taikomas atsietai nuo konkrečios vykdytinos prievolės.Ieškovas neturi pareigos atitinkamu būdu ar terminais vykdyti savo klientų įsiskolinimų valdymą. Tai, kad ieškovas nesiėmė veiksmų aiškintis dėl kokių priežasčių kaupiasi įsiskolinimai, nesudaro pagrindo ieškovo kaltei konstatuoti, nes teisinės pasekmės ieškovui turėtų būti taikomos už konkrečius prievolių pažeidimus.Tenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai perskirstytinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimu į ieškovo UAB „Naujininkų ūkis“ apeliacinį skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

1. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įstatymus, todėl sprendimas ieškovo skundžiamoje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas. Ieškovas žinojo apie didėjančias skolas už komunalines paslaugas, tačiau nesiėmė iniciatyvos ir laiku neinformavo atsakovo apie paveldėtinus butus, t.y. pažeidė pareigą bendradarbiauti. Valstybė gali inicijuoti nuosavybės įgijimą tik gavus informaciją apie paveldėtiną turtą. Taigi, ieškovas pats kaltas dėl skolų susidarymo.

2. Atsakovas būdamas specifinis paveldėtojas turi pareigą apmokėti tik būtinąsias paveldėto turto išlaidas, reikalingas turto išsaugojimui. Šiuo atveju ieškovo reikalaujamos priteisti išlaidos nesusijusios su turto išsaugojimu ir atsakovas šiomis paslaugomis nesinaudoja, todėl neturi pareigos apmokėti už jas.

Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl valstybės pareigos padengti skolas atsiradusias po palikėjų mirties. Apeliantas neginčija to, kad priėmus palikimą pareina ne tik pareiga padengti įsiskolinimus, atsiradusius iki palikėjų mirties, bet ir tuos įsiskolinimus, kurie susidarė nuo palikėjų mirties iki palikimo priėmimo, tačiau šiuo atveju ieškovas žinojo apie didėjančias skolas už komunalines paslaugas, bet nesiėmė iniciatyvos ir laiku neinformavo atsakovo apie paveldėtinus butus ir susidariusias skolas. Apelianto įsitikinimu, ieškovas šiuo atveju pažeidė pareigą bendradarbiauti (CK 6.38 str.), kiekvienas apdairus ir rūpestingas kreditorius ilgą laiką negaudamas mokesčių, kurie turi būti mokami kas mėnesį, domisi skolų kaupimosi priežastimis ir naujaisiais turto savininkais. Apelianto nuomone, ieškovas yra kaltas pats dėl susidariusių skolų.

2. Apeliantui kaip specifiniam įpėdiniui ne visais atvejais turėtų būti taikomi bendri reikalavimai. Apeliantas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais turėtų apmokėti tik būtinąsias išlaidas, tiesiogiai susijusias su turto išsaugojimu. Ieškovo nurodytuose butuose niekas negyveno, šiukšlių išvežimo paslaugomis nesinaudojo, nevykdė ūkinės komercinės veiklos, todėl šių paslaugų apeliantas apmokėti neturi faktinio pagrindo. Šiukšlių išvežimas, bendrojo naudojimo objektų apšvietimas bei laiptinių valymas, apelianto nuomone, nėra priskirtinos būtinosioms išlaidoms, kadangi nėra tiesiogiai susijusios su turto išsaugojimu.

3. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba tik 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 pakeitė ankščiau galiojusį reguliavimą ir pradėjo skaičiuoti mokestį už šiukšles ne pagal gyventojų skaičių, o pagal kvadratinį metrą naudingo ploto. Dalis skolinių įsipareigojimų susidarė iki minėto sprendimo priėmimo, todėl apeliantas pagrįstai atsisakė padengti įsiskolinimą, kadangi šiukšlių išvežimo paslaugomis niekas nesinaudojo. Apeliantas minėtomis paslaugomis nesinaudojo ir nebuvo jų gavėjas.

4. Nėra teisinio pagrindo apmokėti išlaidas susijusias su gyventojui teikiamomis paslaugomis, kadangi jomis atsakovas nesinaudojo ir nebuvo jų gavėjas.

Atsiliepimu į atsakovo VMI prie LR FM apeliacinį skundą, ieškovas UAB „Naujininkų ūkis“ prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo, kadangi jis grindžiamas tais pačiais argumentais ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Jokia forma ieškovas nedalyvauja paveldėjimo teisiniuose santykiuose, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jis veikia CK 4.84 str. pagrindu, įstatymai nenumato prievolės domėtis mirusių butų savininkų turto paveldėjimo eiga.

2. Atsakovas ignoruoja LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų taisyklių 43 p., kuris pareigą informuoti atsakovą apie numanomą palikimo perėmimą nustato būtent kompetentingos valstybės institucijos atstovams. Neteisėti atsakovo argumentai, kad ieškovas turi pareigą atsakovui pranešti apie paveldėtiną turtą ir jie negali tapti pagrindu atsisakyti padengti prašomas priteisti išlaidas.

3. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad jeigu ieškovas būtų pranešęs apie paveldėtinus butus anksčiau, įsiskolinimai būtų mažesni. Laiku neatsiskaitant su ieškovu įsiskolinimas per tą patį laikotarpį būtų toks pat nepriklausomai nuo to, ar valstybė palikimą būtų priėmusi ar ne.

4. Ieškovas nesutinka su apelianto pozicija, kad valstybė būdama specifiniu įpėdiniu turi tam tikrų išimčių ar privilegijų mokant mokesčius už daugiabučių namų bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymą ir priežiūrą. Tokia pozicija neatitinka bendrosios dalinės nuosavybės teisinio reguliavimo esmės. Pripažinus, kad valstybė kaip paveldėtoja gali nemokėti minėtų išlaidų, būtų pažeisti kitų patalpų savininkų interesai, nes jiems tektų padengti dalį mokesčių. Būtų paneigta CK 6.52 str. paskirtis.

5. Aplinkybės ar paveldėtuose butuose kažkas gyveno teisiškai nereikšmingos, kadangi įstatymai imperatyviai reglamentuoja butų ir kitų patalpų savininkų pareigas. Atsakovo kaip daugiabučių namų paveldėtojo teisinė padėtis yra tokia pat kaip ir kitų daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų.

6. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde keičia poziciją ir iki šiol įrodinėjęs, kad už atliekų išvežimą neturi pareigos mokėti, apeliaciniame skunde ginčija šio reikalavimo nepagrįstumą, remdamasis Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių pasikeitimu. Šie atsikirtimai nesukonkretinti, apeliantas nenurodo ir nepagrindžia, kurią įsiskolinimo dalį ginčija. Apeliantas, šiuo atveju, klaidina teismą, nes pagal 1998 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimą Nr. 169 mokesčiai už atliekų tvarkymą buvo skaičiuojami tik dėl dviejų ginčo butų – buto, esančio (duomenys neskelbtini).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo ir atsakovo pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Byloje kilo ginčas dėl pareigos naujajam turto savininkui, t. y. atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, vykdyti su paveldėto turto išlaikymu susijusias prievoles, buvusių savininkų įpėdiniams nepriėmus palikimo, apie ką butams teikusi administravimo paslaugas įmonė atsakovės atstovę informavo tik po kelerių metų nuo palikėjų mirties.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių bendradarbiavimo principo taikymu byloje

Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria 50 proc. sumažintas atsakovo įsiskolinimas ieškovui už butus, esančius Panevėžio g. 31A-52, Mechanikų g. 3-23 ir Kapsų g. 30-42. Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.38 str. įtvirtintą bendradarbiavimo principo turinį, dėl ko teismo priimtas sprendimas dalyje negali būti laikomas pagrįstu. Atsakovas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada taip pat nesutinka. Jo įsitikinimu, ieškovui pažeidus bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą, dėl susidariusių skolų yra kaltas pats ieškovas, todėl yra pagrindas atmesti ieškovo reikalavimą valstybei padengti įsiskolinimus atsiradusius po palikėjų mirties.

Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, apeliacinių skundų motyvus, teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 str. 3 d. , 6.200 str. 2 d.) saisto sutarties šalis per visą sutartinių santykių laikotarpį, įskaitant ir santykius, susiklostančius po sutarties nutraukimo, susijusius su sutarties nutraukimo padarinių išvengimu, sumažinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2011; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-367/2013). Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės pagal sutartį, turi būti taip pat atsižvelgiama į asmeniui tenkančios prievolės pobūdį, reikalaujamo iš jo rūpestingumo laipsnį ir kitas aplinkybes, tačiau svarbu akcentuoti ir kreditoriaus elgesį. Skolininkas privalo įrodyti, kad jis nekaltas dėl padarytos žalos ar neįvykdytos prievolės, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad žala arba nuostoliai gali atsirasti ne tik kaip skolininko veiksmų rezultatas, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar dėl šių asmenų bendros su skolininku kaltės. Kreditoriaus kaltė yra pagrindas sumažinti civilinę atsakomybę arba nuo jos visiškai atleisti (CK 6. 248 str. 4 dalis, 6. 259 str., 6. 282 str. 1 d.). Bendradarbiavimo pareiga apima deramą kitos šalies įspėjimą apie numatomą sutarties nutraukimą, informacijos, būtinos sutarčiai vykdyti, teikimą kitai šaliai.

Ieškovo įsitikinimu, jis neturėjo pareigos bendradarbiauti su atsakovu, kadangi iki palikimo priėmimo šalių nesiejo joks teisinis santykis ir teigti, kad ieškovas turėjo pareigą bendradarbiauti su atsakovu dar iki jam tampant butų savininku nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad jam kaip daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriui teisės aktuose nėra nustatytos pareigos aiškintis ar nėra mirusių butų savininkų, kas jų paveldėtojai ir pranešti atsakovei apie galbūt paveldėtinus butus. Skirtingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas ieškovo kaltę, nagrinėjamu atveju, visų pirma įžvelgė remdamasis atidaus ir rūpestingo kreditoriaus standartu ir sprendė, kad ilgą laiką negaudamas mokesčių, kurie turi būti mokami, kreditorius domisi skolų kaupimosi priežastimis ir nedelsia ilgiau kaip trejus metus, kad buto savininko mirties atveju nepraleistų įstatyme numatyto termino skoloms iš palikėjo įpėdinių išsiieškoti, ir taip išsiaiškina naująjį savininką. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju, nors ir nesant tarp šalių sudarytos sutarties, kuriai esant šalims kyla CK 6.200 str. 2 d. pareiga kooperuotis, tačiau valstybei paveldėjus butus, kuriuos administruoja ieškovas, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai daiktinės teisės pagrindu, todėl tiek ieškovui, tiek atsakovui kilo pareiga bendradarbiauti, remiantis bendraisiais prievolių vykdymo principais - CK 6.38 str. Kolegijos vertinimu, prieštaringa ieškovo pozicija šioje byloje. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovas turi prievolę padengti skolas susidariusias tiek iki butų savininkų mirties, tiek laikotarpiu po butų savininkų mirties iki valstybė priėmė palikimą, tačiau dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo ieškovas ginasi argumentais, kad iki palikimo priėmimo šalių nesiejo visiškai jokie teisiniai santykiai. Šie apelianto argumentai vertintini kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog dėl daugumos ginčo butų ieškovas informavo atsakovą apie galbūt paveldėtiną turtą. Toks ieškovo elgesys sudaro pagrindą teigti, kad atlikdamas bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkciją ieškovas suvokia, kad pirmasis gauna informaciją kokių butų savininkai ir kiek ilgai nemoka mokesčių, todėl būdamas kreditoriumi turi būti suinteresuotas tokios informacijos pateikimu atsakovui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai byloje taikė kreditoriaus ir skolininko mišrios kaltės institutą ir konstatavo, kad ieškovas, kaip kreditorius privalėjo elgtis kvalifikuotai ir rūpestingai teikiant administravimo paslaugas, o atsakovas kaip turto paveldėtojas taip pat turėjo pareigą domėtis paveldėtinu turtu, dėl ko nėra pagrindo jo visiškai ar iš dalies atleisti nuo prievolių vykdymo (CK 6.64 str. 1 d. 1 p., 2 d.). Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokio dydžio skolos butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) iš esmės susikaupė dėl abiejų šalių kaltės, joms nesant pakankamai atidžioms ir nesilaikant bendrų prievolių vykdymo principų – bendradarbiauti ir kooperuotis.

Atsižvelgiant į tai, atmestinas ieškovo apeliacinis skundas. Remiantis išdėstytais motyvais, atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl susidariusių įsiskolinimų kaltas tik ieškovas, todėl atsakovas neturi pareigos padengti įsiskolinamus atsiradusius po palikėjų mirties.

Dėl atsakovo pareigos padengti įsiskolinimus po palikėjų mirties už bendro naudojimo objektų priežiūrą bei atliekų tvarkymą.

Atsakovo įsitikinimu, jam esant specifiniam įpėdiniui, ne visais atvejais taikomi bendri reikalavimai ir vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais valstybei kyla pareiga apmokėti tik būtinas išlaidas, tiesiogiai susijusias su turto išsaugojimu, tuo tarpu ieškovo prašomos priteisti išlaidos susijusios su atliekų tvarkymu, bendrojo naudojimo objektų apšvietimu bei laiptinių valymu nelaikytinos būtinomis paveldėtam turtui išsaugoti ir atsakovas jomis nesinaudojo.

Pažymėtina, kad butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe (CK 4.82 str. 1 d.) nustatytos CK 4.83 straipsnyje. Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2013). Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Taigi, pagal bendrąją taisyklę bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (dažnumas, intensyvumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui procesiniuose dokumentuose, t.y. atsiliepime ir triplike. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas išsamiai, argumentuotai įvertino ir dėl jų pasisakė skundžiamame sprendime. Apeliantas, skųsdamas teismo sprendimą šioje dalyje nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šioje byloje pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, paveldėjęs mirusiems asmenims priklausiusius butus kartu įgijo ir nuosavybės teisę į bendrojo naudojimo objektus bei iš bendrosios dalinės nuosavybės kylančias teises ir pareigas įtvirtintas įstatyme. Kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad jam nekyla pareiga padengti ieškovo prašomas išlaidas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, tame tarpe ir už atliekų išvežimą, kadangi šiomis paslaugomis atsakovo nesinaudojo teisiškai nėra reikšmingi. Kaip minėta, pareigas bendrosios dalinės nuosavybės turėtojams numato įstatymas ir aplinkybė ar nuosavybės teisės turėtojas nesinaudoja tam tikromis, nepašalina jo pareigos prisidėti prie išlaidų skirtų bendro naudojimo objektų priežiūrai, padengimo. Atsakovo, kaip priėmusio palikimą buto savininko, pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo, išimčių dėl šios pareigos vykdymo atsakovui įstatymas nenumato, todėl atmestini apelianto argumentai, kad jam kaip specifiniam įpėdiniui yra nekyla pareiga padengti ieškovo reikalaujamas išlaidas. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išlaidos už laiptinių valymą bei bendrojo naudojimo reikmėms suvartotą elektros energiją yra susijusios su atsakovo paveldėto turto išsaugojimu.

Atsakovas, grįsdamas savo poziciją dėl pareigos atlyginti išlaidas už atliekų išvežimą nurodo, kad iki 2006 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr. 1-1185 priėmimo, mokestis už šiukšles buvo skaičiuojamas ne už kiekvieną nuosavybės teise turimą kvadratinį metrą, o pagal gyventojų skaičių, todėl dėl dalies įsiskolinimų susidariusių iki 2006 m. gegužės 24 d. ieškovo reikalavimai atmestini. Kolegija nesutinka su šiais argumentais ir sprendžia, kad minėtų teisės aktų pasikeitimai neeliminuoja daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio prievolės atsiskaityti už atliekų tvarkymą, remiantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, 4.83 straipsnio 3 dalimi, 4.84 straipsnio 3 dalimi, bei Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603. Šiame kontekste sutiktina ir su ieškovo pastebėjimu, kad atsakovas atsikirtimus grindžia naujomis aplinkybėms, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Skunde nurodydamas, kad dalis skolos už atliekų tvarkymą nepriteistina, nes susidarė iki minėtų teisės aktų pasikeitimo, nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų kokioje dalyje skola paskaičiuota nepagrįstai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias butų kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, pagrįstai sprendė, kad dėl butų esančių (duomenys neskelbtini), susidariusių skolų dydžio yra abiejų šalių kaltė, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų aplinkybių, atmestini ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai.

Ieškovas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovo išlaidų už advokato pagalbą parengiant apeliacinį skundą, žyminio mokesčio. Taip pat nepriteistinos ieškovo patirtos išlaidos už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą, iki bylos nagrinėjimo iš esmės nepateikus šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str., CPK 98 str. 1 d. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.