Vilniaus apygardos teismo nutartis

4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartimi UAB „Stelora“ iškelta bankroto byla supaprastinta tvarka, nemokumo administratore paskirta MB „Versluvis.lt“. Teismo nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2024 m. birželio 19 d.; byloje nustatyta, kad bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2016 m. liepos 25 d; įmonės vadovu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo R. K. Bankroto byloje 2024 m. liepos 31 d. teismo nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių reikalavimų sąrašas bendrai 745 57,46 Eur sumai. Kreditorių reikalavimų sąrašas tikslintas teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d., 2024 m. rugsėjo 3 d. nutartimis ir šiuo metu teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 81 497,41 Eur sumai. Teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui R. K. paskirta 300 Eur dydžio bauda už įstatymo įpareigojimų, per teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartyje nustatytą 15 dienų terminą, nevykdymą.

5. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti.

6. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorės pareiškimą dėl LUAB „Stelora“ bankroto pripažinimo tyčiniu grindė tokiais pagrindais: 1) buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai; 2) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai.

7. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

9. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo procesiniame dokumente nedetalizavo, kurie konkretūs bankrutuojančios įmonės sandoriai gali būti vertinami kaip nuostolingi arba ekonomiškai nenaudingi, apsiribodama tik deklaratyviu nurodymu, jog įmonė galėjo būti naudota jos vadovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Pareiškėja nepateikė ir jokių įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti. Nors pareiškėja nurodo, kad buvusiam vadovui neperdavus dokumentų, nėra galimybės spręsti apie įmonės sandorių ekonominį (ne)naudingumą, tačiau teismas pastebi, jog dokumentų neperdavimas nesudaro savarankiško pagrindo pripažinti, kad juridinio asmens sudarinėti sandorai buvo nuostolingi. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo spręsti apie tyčinį įmonės bankrotą remiantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

10. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

11. Analizuojamu atveju pareiškėja nurodo, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė nemokumo administratorei esminių įmonės buhalterinių duomenų, taip galimai siekdamas nuslėpti įmonės privedimą prie tyčinio bankroto. Anot pareiškėjos, dėl itin aplaidaus buhalterijos vedimo ir kartu sąmoningai blogo įmonės valdymo, buhalteriniai duomenys yra neperduodami, netgi paskyrus teismui baudą. Nemokumo administratorės teigimu, Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai.

12. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

13. Nagrinėjamoje byloje iš VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad LUAB „Stelora“ registro tvarkytojui neteikė finansinių ataskaitų nuo 2022 metų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.66 straipsnio 4 dalis numato, kad juridinio asmens metinių finansinių ataskaitų rinkinys <...> juridinių asmenų registrui pateikiamas kiekvienais metais per trisdešimt dienų nuo jų patvirtinimo momento, jei įstatymai nenumato kito termino. Taigi šiuo atveju buvęs bendrovės vadovas R. K. nevykdė jam tenkančios įstatyminės pareigos teikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus.

14. Be to, kaip jau minėta, bankroto byla LUAB „Stelora“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą (2024 m. birželio 19 d.), įmonės valdymo organai privalėjo perduoti paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (JANĮ 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Kaip nurodo nemokumo administratorius, buvęs bendrovės direktorius R. K. šios pareigos nėra įvykdęs. Pažymėtina, kad dėl minėto įpareigojimo nevykdymo nemokumo administratorius inicijavo baudos paskyrimo buvusiam vadovui procesą. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvusiam LUAB „Stelora“ vadovui buvo skirta 300 Eur dydžio bauda. Pažymėtina, kad sprendžiant baudos skyrimo klausimą, buvęs bendrovės vadovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas dėl sveikatos ir (ar) kitų gyvenimiškų aplinkybių negalėjo laiku pateikti bankrutuojančios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau tai padaryti ketina artimiausią mėnesį.

15. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (šiuo metu galiojančio JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu), ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat, jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

16. Aptartų aplinkybių kontekste teismas pastebi, jog, viena vertus, bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu. Kita vertus, aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai).

17. Teismas iš esmės sutinka su nemokumo administratore, kad šioje bankroto byloje galbūt trūksta objektyvių duomenų apie LUAB „Stelora“ nuosavo turto ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, tačiau tuo pačiu pažymėtina, kad įmonės bankroto byloje yra žinomi įmonės kreditoriai, kurių sąrašas bei finansinių reikalavimų apimtis (81 497,41 Eur) yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimi. Šiuo konkrečiu atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į nemokumo administratorės aktyvumą. Nors pastaroji teikė pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, motyvuodama tuo, kad administratorei iki šiol nėra perduoti įmonės veiklos dokumentai, tačiau kartu su pareiškimu nepateikė įrodymų, kad komunikavo su buvusiu bendrovės vadovu dėl dokumentų perdavimo. Pažymėtina, jog JANĮ 66 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nemokumo administratoriaus teisė gauti iš valstybės ir savivaldybių įstaigų ir įmonių bei kitų fizinių ir juridinių asmenų savo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją, taip pat ir asmens duomenis, nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos ir komercinės (gamybinės) paslapties apsaugos reikalavimų. Taigi įvertinus nurodytą reglamentavimą darytina išvada, kad nemokumo administratorė, bankroto procese veikdamas tiek įmonės, tiek ir jos kreditorių interesais, turėdamas teisę gauti informaciją iš registrų, turėtų pabandyti surinkti papildomą informaciją apie įmonės finansinę padėtį bei atitinkamus dokumentus. Nagrinėjamu atveju ir nemokumo administratorės pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės yra grindžiamas vienu vieninteliu dokumentu – išrašu iš Juridinių asmenų registro apie LUAB „Stelora“ 2022 m. finansinę atskaitomybę. Teismo vertinimu, viena vertus, šis dokumentas nepagrindžia tyčinių ir kryptingų buvusio bendrovės vadovo veiksmų siekiant suklastoti bendrovės buhalterinę apskaitą ar apgaulingo apskaitos vedimo, antra vertus, vien šio dokumento pagrindu ir pačiai nemokumo administratorei sudėtinga sėkmingai vykdyti bankroto procedūras, kiek tai susiję su įmonės turto nustatymu, reikalavimų tenkinimu ir kita. Tai suponuoja administratorės pareigą veikti aktyviai. Teismas prieina prie išvados, kad aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad įmonės apskaitos dokumentai neperduoti siekiant nuslėpti apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai atitinkamai neleidžia pripažinti įmonės bankroto tyčiniu šiuo aspektu.

18. Tuo tarpu nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad LUAB „Stelora“ buvęs vadovas teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2022 m. nėra pateikęs Juridinių asmenų registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, tačiau vien šio požymio nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti. Nemokumo administratorė taip pat nepateikė jokių argumentų bei įrodymų dėl to, kad buhalterinė apskaita įmonėje vesta netvarkingai (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties nemokumo administratorės nurodomi buvusio LUAB „Stelora“ vadovo R. K. veiksmai (neveikimas) negali būti laikomi sąmoningu siekiu nuslėpti nuo nemokumo administratoriaus duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto) pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).

19. Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nesurinkta pakankamai faktinių duomenų, iš kurių būtų galima vertinti, kad galimu netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu ir įmonės dokumentų savalaikiu neperdavimu įmonės sąmoningai buvo privesta prie nemokumo būklės ar padaryta žala kreditoriams, kas sudarytų pagrindą LUAB „Stelora“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu juridinio asmens vadovas: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos (JANĮ 13 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti. Nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad LUAB „Stelora“ prie bankroto buvo privesta tyčia, nėra pagrindo taikyti nemokumo administratorės prašomos sankcijos jos nurodytu pagrindu.