- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-16
- Bylos Nr.
- e2S-826-267/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- M. Č.
- Atsakovas
- P. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. Č. atstovo advokato padėjėjo S. P. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1140-476/2016 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovui P. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. Č. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl 14481,00 Eur skolos iš atsakovo P. B. priteisimo. Ieškovas prašė areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, paliekant teisę atsakovui daryti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Raseinių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 11 d. nutartimi netenkino ieškovo M. Č. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo P. B. turtui.
3. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Paprastasis vekselis pasirašytas 2011-03-17, jo terminas baigėsi 2013-03-17, todėl ieškovas gana ilgą laiką nesirūpino skolos priteisimu. Taip pat ieškovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl laikinosios apsaugos priemonės teismas netaikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu ieškovo M. Č. atstovas advokato padėjėjas S. P. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio vertės sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Būtent atsakovas naudojasi ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, todėl ieškovas dėl atsakovo skolinės prievolės nevykdymo laiku kiekvieną dieną patiria nuostolius, negali naudotis jam asmenine nuosavybe priklausančiomis piniginėmis lėšomis, todėl nesutinka su teismo argumentu dėl nesamų užtikrinimo priemonių.
4.2. Apeliantui akivaizdu, kad skolinė našta – 14481,00 Eur – atsakovui yra didelė. Atsakovas siekdamas išvengti minėtos prievolės gali parduoti, perleisti ar kitokiu būdu sumažinti nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas ir turimas pajamas. Teismas neįvertino, kad ieškovas nuolatos periodiškai prašė bei reikalavo grąžinti skolą, tačiau atsakovas žadėtų veiksmų neatliko, piniginės skolos negrąžino. Vien ieškinio reikalavimo suma sudaro pagrindą abejoti atsakovo galimybėmis įvykdyti teismo sprendimą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas P. B. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Turto areštas gali būti taikomas tik esant realiai grėsmei ir turint objektyvių duomenų, kad atsakovas gali bandyti paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims jam priklausantį turtą. Ieškovas teikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad atsakovas gali bandyti perleisti ar paslėpti jam priklausantį turtą.
5.2. Ieškovas turėjo pareigą įrodyti grėsmę būsimo sprendimo neįvykdymui. Apeliantas sąmoningai dėl aplinkybių klaidina teismą ir reikalavimus grindžia tikrovės neatitinkančiais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
7. Skundžiamojoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Įvertinus ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių turinį, nutarties motyvus ir nesant kitos šalies prašymo, akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo sprendžiamas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas. Todėl šis teismo argumentas iš skundžiamos nutarties šalintinas.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos
8. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, užtikrinti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis). Vadinasi, tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį šiuo aspektu, darytina išvada, kad sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį reglamentuoja CPK 144 straipsnis, turi būti nustatoma ir grėsmė būsimo tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
9. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad vien turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo objektyviai padidina teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, atsakovas siekdamas išvengti prievolės gali parduoti, perleisti ar kitokiu būdu sumažinti nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas ir turimas pajamas. Tokiai apelianto pozicijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria.
10. Šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Taigi didelės vertės pareikštas reikalavimas savaime negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės. Kita vertus, ieškovas aplinkybei, kad šiuo konkrečiu atveju ieškinio suma atsakovui yra didelė bei sudaro savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.
11. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis). Taigi vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų, jog priešinga šalis vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto argumentai, susiję su atsakovo nesąžiningumu, vengiant vykdyti vekselio įsipareigojimus, sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra aktualūs. Apelianto materialinio reikalavimo pagrįstumo ir (ar) atsakovo elgesio įvertinimo, vykdant neprotestuotino vekselio įsipareigojimus, klausimai bus išspręsti nagrinėjant šalių ginčą iš esmės, ištiriant į bylą pateiktus įrodymus. Apeliantas, prašydamas areštuoti atsakovo turtą, nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą manyti, kad dėl turto arešto atsakovo atžvilgiu netaikymo teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Todėl, apeliantui neįrodžius atsakovo nesąžiningumo, nesant duomenų, jog atsakovas ketina perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan., bei apelianto akcentuojamas kriterijus, kaip reikalavimo suma, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, šiuo atveju neįrodyta (CPK185 straipsnis). Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad teismui yra būtina areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis pagal ieškinio 14481 Eur sumą.
12. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo (apelianto) prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės tinkamai įvertino nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Tai konstatavus, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Pašalinti iš nutarties motyvuojamosios dalies argumentą, kad ieškovas nepateikė atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.