Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimo panaikinimo“ ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 „Dėl išbraukimo iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo“.

Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 priėmimo, teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4615-331/2015 pagal pareiškėjo K. B. skundą dėl Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 panaikinimo, 2015 m. kovo 23 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismo vertinimu, tiek šioje administracinėje byloje, tiek jau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4615-331/2015 ginčas keliamas dėl tos paties Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 teisėtumo, o skundas šioje byloje grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais argumentais, dėl kurių pagrįstumo pasisakė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 panaikinimo, siekia išspręsti ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, dėl kurio jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui 2016 metais buvo pakartotinai atsiųstas Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. V-75, nesudaro pagrindo inicijuoti ginčą dėl tapačių teisinių santykių, dėl kurių priimtas teismo įsiteisėjęs sprendimas. Dėl to teismas skundo reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 atsisakė priimti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Dėl skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose, nes į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 2 straipsnio 6 dalyje, 19 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui išduoto restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas panaikintas Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V-75, kurio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A-471-756/2016 pasisakydamas dėl Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 teisėtumo, nurodė, jog pagal ĮRĮ negalima situacija, kad restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiantis asmuo, praradęs nepriekaištingą reputaciją dėl jo nuteisimo už sunkų nusikaltimą, toliau galėtų vykdyti restruktūrizavimo administravimo funkcijas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir ĮRĮ nustatytą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad panaikinus restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimą, pareiškėjas neteko teisės teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugų, nes neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Teismo vertinimu, kadangi Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. V-75, kuriuo pareiškėjui išduoto pažymėjimo galiojimas panaikintas, galutiniu teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir pagrįstu, tolimesni ginčai dėl jo negalimi. Esant įsiteisėjusiam Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymui Nr. V-75, pareiškėjas privalo būti išbrauktas iš Įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) ir jokios kitos alternatyvos negalimos. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui realias teisines pasekmes sukelia įsiteisėjęs Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. V-75, o Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. V4-12 yra privaloma ĮRĮ nustatyta procedūra vykdant įsakymą dėl pažymėjimo galiojimo panaikinimo, t. y. Tarnyba neturi diskrecijos teisės šios procedūros netaikyti.

II.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl šių teisės normų aiškinimo (2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009) pažymi, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis skunde prašė panaikinti ne tik Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75, bet ir Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12, kurio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas iki šiol teisme nebuvo nagrinėtas. Dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V4-12 nėra priimta jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. dėl šio įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo nėra pasisakęs nei Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4615-331/2015 nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2016 m. vasario 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo K. B. skundo reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą (yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), o skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 – pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia inicijuoti ginčą dėl Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 ir Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V4-12 teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatyta, kad Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V-75 buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimą, o Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V4-12 – išbraukti pareiškėją iš Sąrašo (Sąrašo eil. Nr. R-FA06). Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiuos skundo reikalavimus atsisakė priimti skirtingais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertins dėl kiekvieno iš skundo reikalavimų atskirai.

Pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 atsisakė priimti nustatęs, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4615-331/2015, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi paliko nepakeistą. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas atskirajame skunde nepateikia jokių argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75, neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi atsisakymo priimti šią skundo dalį teisėtumą, pritardama pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvams dėl šios skundo dalies nepriėmimo ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75.

Dėl kito skundo reikalavimo (panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12) teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčas dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V4-12 teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, nes šis aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu dėl to, kad jis nesukelia pasekmių, t. y. net jį panaikinus, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad būtent Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. V4-12 jam sukelia teisines pasekmes, nes pagal ĮRĮ 19 straipsnio 1 dalį ne administratoriaus pažymėjimo panaikinimas, bet išbraukimas iš Sąrašo lemia tai, jog asmuo netenka teisės teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V4-12 nėra priimta jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, susijusį su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12, nes būtent šis įsakymas jam sukelia teisines pasekmes, atkreipia dėmesį, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Todėl ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Šiame kontekste akcentuotina, jog pagal ĮRĮ 2 straipsnio 6 dalį Įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos sudaromas sąrašas, į kurį įrašomi asmenys, turintys teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Restruktūrizavimo administratorius negali atlikti įmonių restruktūrizavimo procedūrų nuo jo išbraukimo iš Sąrašo dienos (ĮRĮ 15 str. 5 d.). ĮRĮ 19 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teisė teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas įgyjama nuo fizinių ir juridinių asmenų įrašymo į Sąrašą dienos; fiziniai ir juridiniai asmenys netenka teisės teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas nuo jų išbraukimo iš Sąrašo dienos. ĮRĮ 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išbraukia ĮRĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis iš Sąrašo, kai panaikinamas fizinio asmens restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas (ĮRĮ 19 str. 5 d. 2 p.).

Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. V4-12, kuriuo buvo nuspręsta išbraukti pareiškėją iš Sąrašo, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių. Akcentuotina, kad priėmus Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12, pareiškėjas pagal ĮRĮ 19 straipsnio 1 dalį neteko teisės teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas. Nors Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75 pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas teismine tvarka, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau pareiškėjas iš esmės pagrįstai nurodo, kad dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V4-12 nėra priimta jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo. Aplinkybė, kad Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V4-12 faktinis priėmimo pagrindas yra Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. V-75, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog reikalavimas panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, nes šie aktai yra savarankiški administraciniai aktai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas patikrinti, ar Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. V4-12 priimtas kompetentingo subjekto, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, ar egzistavo teisinis pagrindas išbraukti pareiškėją iš Sąrašo, ar Tarnyba turi diskrecijos teisę neišbraukti pareiškėjo iš Sąrašo panaikinus jo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimą, gali tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, o ne skundo priėmimo stadijoje. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje sprendė, jog panaikinus Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, ir dėl to atsisakė priimti skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti skundo reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75, todėl ši ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12, dėl to ši nutarties dalis naikinama ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo K. B. skundo reikalavimą panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 „Dėl išbraukimo iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo“, panaikinti ir šio pareiškėjo K. B. skundo reikalavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.