Kauno apygardos teismo sprendimas

2014-04-07 · Civilinė byla Nr. 2A-830-657/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-07
Bylos Nr.
2A-830-657/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-11672-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žibutė Budžienė, Raimondas Buzelis, Leonas Jachimavičius
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos, Kauno miesto savivaldybei
Ieškovas
A. Č.
Trečiasis asmuo
D. S., Kolegija
Civilinė byla Nr. 2A-830-657/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11672-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 20.2; 20.3.10; 25.3; 30.6; 121.14.; 121.18.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASSprendimasLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio, Leono Jachimavičiaus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15528-773/2013 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl valstybės ar savivaldybių turto privatizavimo, trečiasis asmuo D. S.,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti A. Č. teisę privatizuoti Kauno miesto savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 49,27 kv.m., įpareigojant atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su A. Č. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 4-6; 57-59). Ieškovė nurodė, kad ji su trimis vaikais gyvena iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Minėtame bute ji apsigyveno pas tuometinę jo nuomininkę A. P., kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendimu ji buvo pripažinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinės nuomininkės A. P. šeimos nare, ko pasėkoje su atsakove 2004 m. liepos 13 d. buvo sudaryta ginčo buto nuomos sutartis. 2008 m. kovo 6 d. ji kreipėsi į atsakovę dėl buto privatizavimo, tačiau 2008 m. kovo 15 d. raštu buvo informuota, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu yra dvi galimybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkams privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nuomininkas gali kreiptis į teismą ir, teismui pripažinus teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyrius, kuriame yra išlikęs A. P. pateiktas prašymas privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), vykdys šių gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūras. Pagal 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą už Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą apskaičiuotą kainą gali būti parduodamas per 60 proc. fiziškai susidėvėjusios gyvenamosios patalpos, jeigu jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudinga ar tam savivaldybė neturi lėšų. Ieškovė kreipėsi į atsakovę įvertinti, ar yra tikslinga savivaldybei remontuoti jos nuomojamą butą, tačiau buvo informuota, kad sprendimas dėl minėtų gyvenamųjų patalpų pripažinimo fiziškai nusidėvėjusiomis ir ekonomiškai netikslingomis remontuoti ar rekonstruoti nebus ruošiamas. Kadangi pagrindinė buto nuomininkė A. P. 1995 m. buvo pradėjusi tvarkyti buto privatizavimo dokumentus, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo.

Atsakovės Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, o nusprendus netaikyti ieškinio senaties, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (T.1, b.l. 32-36; 61-64). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros, ja siekiama sudaryti galimybę užbaigti Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras, šiam įstatymui nustojus galioti. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004, buvo nustatyta, jog ieškovė ginčo bute apsigyveno 2001 m. buvusios šio buto nuomininkės A. P. kvietimu kaip jos šeimos narė. Atsižvelgiant į tai, galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovė net nebuvo pagrindinės nuomininkės šeimos narė, todėl jokių teisių privatizuoti butą ji negalėjo perimti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūra buvo pradėta tinkamai, laiku, o nepabaigta dėl privatizavimo procedūras vykdančių institucijų kaltės, bei kad ieškovė norą privatizuoti ginčo patalpas išreiškė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Nesant duomenų, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jo pagrindu ieškovė įgijo subjektinę teisę, kad išreiškė savo valią privatizuoti ginčo patalpas, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas. Vien asmens kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nereiškia, kad ieškovė atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo eigoje. Ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad nuo 1995 m., kai buvo pateiktas A. P. prašymas dėl buto privatizavimo, iki 1998 m. liepos 1 d. ji ar A. P. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl to, jog nevykdomas buto privatizavimas, todėl laikytina, kad jos nesilaikė pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Nei ieškovė, nei buvusi buto nuomininkė A. P. nesirūpino gyvenamosios patalpos privatizavimo eiga, taigi, netinkamai įgyvendino įstatymo suteiktą subjektinę teisę. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, nes Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos l d., tuo tarpu ieškinys pareikštas 2013 m. liepos mėn. Be to, ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kad nėra privatizavusi jokio kito būsto, taip pat pažymos apie šeimos sudėtį ir tai, ar butų privatizavimo metu buvę jos šeimos nariai nėra įgyvendinę teisės lengvatine tvarka privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino ieškovei A. Č. teisę privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Kauno miesto savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurių bendras plotas 49,27 kv.m, ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove A. Č. gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo – pardavimo sutartį, bei priteisė ieškovei A. Č. 2644,00 Lt, o valstybei – 22,06 Lt bylinėjimosi išlaidų (T.1, b.l. 136-145). Teismas nustatė, kad pagrindinė buto nuomininkė A. P. į kompetentingą instituciją dėl buto privatizavimo kreipėsi 1995 m. spalio 24 d., tačiau privatizavimo neužbaigė dėl silpnos sveikatos, bei dėl to, jog ginčo butas VĮ Registrų centras įregistruotas tik 2002 m., o A. P. mirė (duomenys neskelbtini) Teismo nuomone, atsakovės nepateikė įrodymų bei neįrodė, kad privatizavimo procedūra neužbaigta būtent dėl A. P. kaltės. Teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog A. P. neprivatizavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Teismas, vertindamas ieškovės paaiškinimus bei liudytojo R. Š. parodymus, sprendė, kad jie iš esmės yra nuoseklūs ir patvirtina faktines aplinkybes, kad ieškovė ginčo bute, kaip pagrindinės nuomininkės A. P. šeimos narė, gyveno maždaug nuo 1997 metų, o Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004, nustatyta aplinkybė, jog ieškovė ginčo bute kaip šeimos narė apsigyveno 2001 m. rugpjūčio 24 d., nepaneigia, kad A. Č. ginčo bute gyveno ir laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2001 m. Priešingai nei šioje byloje, civilinėje byloje dėl iškeldinimo, pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį A. Č. tiksli faktinio gyvenimo pradžios aplinkybė nebuvo teisiškai reikšminga, kadangi siekiant ieškovę pripažinti pagrindinės nuomininkės A. P. šeimos nare, svarbiausia buvo nustatyti, jog ieškovė su A. P. išgyveno ir bendrai ūkį tvarkė ne mažiau kaip metus laiko. Tuo tarpu atsakovės, nesutikdamos, jog ieškovė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kaip pagrindinės nuomininkės A. P. šeimos narė, gyveno maždaug nuo 1997 metų, šiems savo argumentams pagrįsti ir ieškovės bei liudytojo nurodytoms aplinkybėms paneigti įrodymų nepateikė, o rėmėsi išimtinai Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendime nurodyta data. Atsižvelgęs į įrodymų visetą bei byloje nesant įrodymų, kurie paneigtų nustatinėjamą teisiškai reikšmingą faktą dėl ieškovės A. Č. faktinio gyvenimo ir buvimo A. P. šeimos nare nuo 1996 - 1997 m., teismas sprendė, kad pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo pagrindinės buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkės A. P. šeimos nare, kas reiškia, jog ieškovė įgijo teisę privatizuoti minėtą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą kaip pagrindinės nuomininkės teisių perėmėja. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovė kaip pagrindinės buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkės A. P. šeimos narė minėtame bute gyveno nuo 1997 m., konstatavo, jog šios bylos individualiomis aplinkybėmis notariškai patvirtintas susitarimas dėl buto privatizavimo tarp ieškovės A. Č. ir buto nuomininkės A. P., pastarajai kreipiantis į kompetentingas institucijas dėl buto privatizavimo 1995 m. spalio 24 d. pareiškimu, nebuvo reikalingas, nes ieškovė A. P. pareiškimo padavimo metu ginčo bute negyveno, kas dar kartą patvirtina, kad A. P. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą. Be to, teismas atsižvelgė, kad ieškovė nėra pasinaudojusi Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme suteikta teise vieną kartą įgyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka ir neturi jokio kito gyvenamojo būsto, nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovė su vaikais yra deklaravusi gyvenamąją vietą ir faktiškai gyvena, todėl teismas darė išvadą, kad pripažinimas ieškovei teisės privatizuoti butą atitinka ir vieną iš šiuolaikinės teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Ieškovei pripažinus teisę privatizuoti butą ir jį kaip valdomą nuosavybės teise tinkamai sutvarkius, trims vaikams, iš kurių du yra nepilnamečiai, būtų užtikrintas pagrindinių jų teisių turėti gyvenamąjį būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas realizavimas, nes nuosavybės teise valdomas butas taptų šeimos materialinio gyvenimo pagrindu, sudarančiu vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam bei doroviniam vystymuisi būtinas sąlygas. Ieškovė po buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinės nuomininkės A. P. mirties kryptingai siekė įgyvendinti savo teises į minėtą gyvenamąją patalpą - kreipėsi į teismą dėl pripažinimo šeimos nare ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, o Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004 pagrindu 2004 m. liepos 13 d. sudaryta savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, be to, kreipėsi į atsakovę dėl privatizavimo bei tikslingumo remontuoti būstą 2006, 2008 ir 2011 metais. Teismas įvertino ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė netinkamai vykdo nuomininko pareigas mokėti mokesčius, prižiūrėti gyvenamąjį būstą ir pan. Priešingai, nustatyta, kad butas suremontuotas nuomininko lėšomis. Be to, teismas atsižvelgė, kad visi kiti butai, esantys (duomenys neskelbtini), yra privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl ieškovei pripažinus teisę lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), būtų užtikrintas ir konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo įgyvendinimas. Teismas laikė, kad ieškovės galimybės tinkamai realizuoti teisę įgyti gyvenamąją patalpą nuosavybės teise buvo apribotos ir kitų aplinkybių - prieš ieškovę buvo smurtaujama, ji viena augino ir rūpinosi vaikais. Teismo įsitikinimu, ieškovės A. Č. teisės privatizuoti butą pripažinimas atitinka bendrąjį teisės principą – teisingumo, reikalaujantį siekti asmenų teisių ir interesų pusiausvyros, užtikrinti silpnosios šalies teisių gynybą, ypač valstybės vykdomoje socialinėje valstybinio reguliavimo srityje, siekiant užtikrinti įstatymo garantuojamas asmenų socialines teises, realiai ginant moterų, prisiėmusių pagrindines vaikų globos pareigas, teises. Atsižvelgęs, kad A. Č. 2008 m. birželio 18 d. prašymu kreipėsi į atsakovę dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo minėto įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau 2008 m. liepos 30 d. raštu jai buvo atsakyta, kad sprendimas dėl ginčo gyvenamųjų patalpų pripažinimo fiziškai nusidėvėjusiomis ir ekonomiškai netikslingomis remontuoti ar rekonstruoti nebus ruošiamas, teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2008 m. liepos 30 d., nes iki to laiko turėjo pagrįstą pagrindą tikėti, jog privatizavimo procedūra bus įgyvendinta vienu iš Kauno miesto savivaldybės administracijos, kaip savivaldybės institucijos, nurodytų būdų, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovių prašymo ir taikyti ieškinio senatį. Teismo nuomone, esant išimtinėms šios bylos aplinkybėms, yra teisinga, protinga ir sąžininga ieškovei A. Č. pripažinti teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą ir įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove A. Č. gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tenkinęs ieškinį, teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo Kauno apylinkės teismo 2013-12-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (T.1, b.l. 154-163). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teigia, kad ieškovė neturėjo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą. Nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik savivaldybės institucija, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo. Ieškovė neįrodė, kad buto nuomininkas bei jo šeimos nariai laikėsi pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Buvusi buto nuomininkė A. P. pati nesirūpino gyvenamosios patalpos privatizavimo eiga, netinkamai įgyvendino įstatymo jai suteiktą subjektinę teisę, jei manė, kad ji ją yra įgijusi. Teismas be pagrindo nurodė, kad A. P. neprivatizavo buto dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Byloje nėra pateikti įrodymai, jog A. P. negalėjo užbaigti buto privatizavimo dėl sunkios ligos. Apeliantės nmuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad A. Č., kaip A. P. šeimos narė, ginčo bute apsigyveno nuo 1996-1997 m., galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl įgijo teisę privatizuoti minėtą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Iš naujo vertindamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, teismas pažeidė procesinės teisės normas, numatytas CPK 182 straipsnio 2 punkte ir 279 straipsnio 4 dalyje. Esant įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytai aplinkybei, kad A. Č. (S.) ginčo bute apsigyveno 2001 m., kaip buvusios nuomininkės šeimos narė, teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškovė, kaip A. P. šeimos narė, įgijo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą kaip pagrindinės nuomininkės teisių perėmėja. Kauno miesto savivaldybė nėra pareiškusi reikalavimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ieškovės bei jos nepilnamečių vaikų, todėl nepilnamečių vaikų interesai šiuo atveju niekaip negali būti pažeisti. Teismas be pagrindo laikė, kad net visai šiai bylai nereikšmingos aplinkybės (jog ieškovės pirmasis vyras buvo susijęs su nusikalstamomis grupuotėmis, tai, kad ieškovės antrasis vyras A. Č. buvo karininkas ir dažnai važinėdavo į misijas, tai, kad ji viena augina ir rūpinasi vaikais) apribojo ieškovės galimybę tinkamai realizuoti teisę įgyti gyvenamąją patalpą nuosavybės teise. Ieškovė neįrodė, kad jos teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista, ar ją pažeidė atsakovės ir ji tos teisės negalėjo realizuoti dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių, nors aktyviai stengėsi tą teisę įgyvendinti, siekdama užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nustatydamas, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2008-07-30, kuomet gavo atsakovės atsakymą, kad ji neturi galimybės privatizuoti butą, nes iki to laiko turėjo pagrįstą pagrindą tikėti, jog privatizavimo procedūra bus įgyvendinta. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties ir konstatavo, kad dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl nėra pagrindo taikant ieškinio senatį ieškinį atmesti. Pažymima, kad įstatymas galiojo iki 1998-07-01, o ieškovė ieškinį pareiškė tik 2013 m. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo formuojamos LAT praktikos, kaip privatizuojamos gyvenamosios patalpos pasibaigus butų privatizavimo įstatymo galiojimui. Ieškovė neprašė atnaujinti senaties termino. Teismas be pagrindo iš Kauno miesto savivaldybės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Šalies argumentai

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo (T.2, b.l. 11-12).

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė A. Č. prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 3-6). Atsakovės nuomone, gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo – pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą. Tai savivaldybė turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą, o netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Apeliantė iki 2002 metų, kai ginčo butas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, ginčo buto privatizavime neatliko įstatymo jai priskirtų funkcijų. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog A. P. nuo 1995 metų sirgo sunkia liga, ką patvirtino ir liudytojas R. Š.. Apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių teisiškai reikšmingą faktą dėl ieškovės faktinio gyvenimo ir buvimo A. P. šeimos nare nuo 1997 metų. Nesutinka, kad teismas netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės aktų normas, nustatydamas ieškinio senaties termino atsiradimo momentą. Teismas pagrįstai atsižvelgė į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus: įvertino ieškovės socialinį statusą nepilnamečių vaikų buvimą, kitas šeimynines aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatine tvarka, aiškinimas ir taikymas.

1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 3 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Taigi ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant klausimą dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą (toliau Įstatymas) ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, ar atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Įstatymo 2 str., 3 str.); antra, ar asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Įstatymo 4 str.); trečia, ar asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Įstatymo 1 str., 5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė A. Č. teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kildina iš pagrindinės buto nuomininkės A. P., kuri neužbaigė buto privatizavimo, šeimos nario teisių ir prašo jai, kaip pagrindinės buto nuomininkės teisių perėmėjai, pripažinti teisę privatizuoti ginčo butą.

Iš šalių ir jų atstovų paaiškinimų, liudytojo parodymų bei byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1995 m rugsėjo 28 d. su A. P., kaip šio buto nuomininke, buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis (T.1, b.l. 21-22). 1995 m. spalio 24 d. pareiškimu A. P. kreipėsi į atsakovę dėl buto privatizavimo (b.l. 20).

Atsakovė nekelia ginčo dėl tos aplinkybės, kad ieškovės siekiamas privatizuoti butas yra atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu, tačiau teigia, kad atsakovė nepažeidė nuomininkės A. P. teisės užbaigti gyvenamosios patalpos privatizavimo procedūras. Nagrinėjamoje byloje apeliantė taip pat kelia klausimą dėl to, kad ieškovė yra netinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai šioje byloje paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai nesirėmė Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendimu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Sutinkamai su Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai ar jų šeimos nariai, arba kuriems po įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės, jos atstovės parodymus, liudytojo R. Š. parodymus, kad ieškovė su vaikais apsigyveno ginčo bute ir buvo A. P. šeimos nare nuo 1996 - 1997 m. laikė pakankamais padaryti išvadą, jog ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka ir pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia – teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuota bendro pobūdžio taisyklė, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2014). Tokiu būdu, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004, nustatytos aplinkybės, kad ieškovė su vaikais apsigyveno ginčo bute 2001 m. rugpjūčio 24 d. neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nustatė, kad ieškovė ginčo bute apsigyveno 1996 - 1997 m. ir tenkino ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritaria, ir pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus faktams, pripažintiniems prejudiciniais, keliamus reikalavimus, teismas, spręsdamas, ar taikytinos civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004 nustatytos aplinkybės, turėjo nustatyti: 1) ar abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys ir kokiu procesiniu statusu; 2) ar reikšmingi faktai šioje byloje buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje.

Iš byloje pateikto 2004-03-10 sprendimo ir nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad tiek civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004 (T.1, b.l. 11-13), tiek ir šioje byloje tuo pačiu procesiniu statusu dalyvavo tie patys asmenys, t.y. apeliantė Kauno miesto savivaldybė ir ieškovė A. Č. (buv. S.). Ieškovė A. Č. reikšdama priešieškinį pripažinti ją A. P. šeimos nare ir siekdama įgyti teisę sudaryti buto nuomos sutartį, nurodė tokias faktines aplinkybes, kad ji ginčo bute apsigyveno nuo 2001 m. rugpjūčio 24 d. A. P. kvietimu, bendrai tvarkė namų ūkį, buvo A. P. išlaikytinė. Šioje byloje ieškovė, siekdama įgyti teisę privatizuoti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), įrodinėjo, kad kaip šeimos narys pas A. P. apsigyveno 1995-1996 m., todėl yra tinkamas privatizavimo subjektas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodinėjimo dalykas – kad ieškovės, kaip šeimos nario apsigyvenimo pas A. P. momentas – yra vienodas abiejose civilinėse bylose.

Nurodytoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad A. Č. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) apsigyveno 2001 m. rugpjūčio 24 d. A. P. kvietimu, nuo tos datos buvo A. P. išlaikoma, vedė bendrą ūkį, buvo įtraukta į sąrašą socialiniam būstui gauti. Būtent, remiantis šiuo sprendimu su A. Č. atsakovė 2004 m. liepos 13 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini) neterminuotos nuomos sutartį (T.1, b.l. 10; 44-45). Taigi, civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004 buvo pasisakyta dėl to, kada ieškovė A. Č. apsigyveno ginčo patalpose ir ši aplinkybė įvertinta, sprendžiant dėl nuomos sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nurodytoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, yra reikšmingos tik tiek, kad patvirtinti faktą, jog ieškovė A. Č. su A. P. išgyveno ir bendrai ūkį tvarkė ne mažiau kaip metus laiko (CK 6.588 str.), o A. Č. tiksli faktinio gyvenimo pradžios aplinkybė nebuvo teisiškai reikšminga. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata galios.

Civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004 konstatuota, kad A. Č. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) apsigyveno 2001 m. rugpjūčio 24 d. ir ši aplinkybė turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl iš naujo neįrodinėtina. Tai reiškia, kad ieškovei kilo pareiga įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės parodymus, jog bute ji apsigyveno 1995-1997 m. Priešingai, ieškovė byloje nepateikė, jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos parodymus ir faktines aplinkybes, kurias pati ieškovė nurodė ieškinyje ir įrodinėjo civilinėje byloje Nr. 2-2124/2004, todėl teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo R. Š. parodymai nėra reikšmingi vertinant bylos įrodymų visetą. Byloje nustačius šias aplinkybes, - kad ieškovė A. Č. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo ginčo buto nuomininke, o nuomininko šeimos nariu tapo nuo 2001 m. rugpjūčio 24 d. ir todėl nebuvo įtraukta į prašymą privatizuoti lengvatine tvarka ginčo butą, ginčo buto nuomos sutartis su ieškove buvo sudaryta 2004 metų liepos 13 d., kai jau nebegaliojo LR Butų privatizavimo įstatymas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė nėra tinkamas subjektas privatizuoti butą jos nurodomu būdu ir todėl nėra pagrindo ieškinį tenkinti.

Dėl ieškinio senaties. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nes ieškovė neprašė jo atnaujinti. Mano, kad teismas turėjo nustatyti, kada ieškovė, kaip atidus ir rūpestingas žmogus sužinojo apie galimą jos teisių pažeidimą, ir šis momentas turėtų būti laikomas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ieškinio senaties instituto taikymas yra svarbus tais atvejais, kai yra nustatomas teisės pažeidimas. Tačiau, jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje 21 p.). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė A. Č. nėra tinkamas subjektas, privatizuojant ginčo butą, t.y. nenustačius jos teisių pažeidimo, nėra pagrindo atmesti ieškinio reikalavimo dėl ieškinio senaties.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinius faktus, teismo sprendimo privalomumą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Iš ieškovės valstybei priteistina 22,06 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, bei iš ieškovės atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai priteistina jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 144,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio (T.1, b.l. 169) (CPK 98 str., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, į.k. 188764867, 144,00 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės A. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 22,06 Lt (dvidešimt du litus ir šešis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Teisėjai Žibutė BudžienėRaimondas BuzelisLeonas Jachimavičius