- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-05
- Bylos Nr.
- 2A-63-590/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22567-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, UAB „Nemenčinės statyba“, UAB „Naujoji Pilaitė“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, tretieji asmenys – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, UAB „Nemenčinės statyba“, UAB „Naujoji Pilaitė“, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1525,57 Lt skolos už šilumos energiją, 254,34 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją statomam ir pastatytam daugiabučiam gyvenamajam pastatui Karaliaučiaus g. 13, Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2006-02-08 tarp UAB „Vilniaus energija“, pastato savininko Vilniaus miesto savivaldybės ir statybos užsakovo (statinio valdytojo) funkcijas vykdžiusios UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (dabar UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) buvo sudaryta trišalė investicinė sutartis dėl savininko statomo daugiabučio pastato prijungimo prie Vilniaus energijos centralizuoto šilumos perdavimo tinklo bei pastato šilumos punktų šildymui ir karštam vandeniui ruošti įrengimo. Minėtoje sutartyje taip pat buvo numatyta, kad savininkas įsipareigoja nuo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktų patvirtinimo dienos su ieškovu pasirašyti Šilumos pirkimo – pardavimo sutartį ir pradėti vartoti šilumos energiją. UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, vadovaujantis Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2006-04-26 sprendimu Nr. 1-1134, vykdydama statinio valdytojo funkciją, 2007-08-08 sudarė rangos sutartį su UAB „Nemenčinės statyba“, kuri vykdė gyvenamojo namo Karaliaučiaus g. statybos darbus. Pastato Karaliaučiaus g. 13 šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai buvo prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384 str., 1.71 str. reikalavimus, UAB „Vilniaus energija“ žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakove neterminuotą energijos pirkimo – pardavimo sutartį, todėl atsakovei atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją. Pastato Karaliaučiaus g. 13 patalpų visą suvartotą šilumos energiją apskaito įvadinis šilumos skaitiklis, name įrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, pastatui tiekiama šilumos energija. Nurodė, kad pagal LR Ūkio ministro 2003-06-30 Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8, 16 punktus, šilumos, karšto vandens pirkimo – pardavimo sutarčių pagal standartines sąlygas šalys yra šilumos, karšto vandens tiekėjas ir pastato savininkas, šilumos, karšto vandens vartotojas. Nurodytų Sąlygų 11, 20 punktuose numatyta, jog šilumos, karšto vandens pirkimo – pardavimo sutartys laikomos sudarytomis pagal šias sąlygas tarp nurodytų šalių nuo pastato šilumos, karšto vandens įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų, karšto vandens tiekėjo įrenginių datos ir iki tol šalys nesudarė sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju nesant individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, įsiskolinimą turi apmokėti patalpų savininkas – atsakovė. Paaiškino, kad įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2009-10-05 iki 2009-10-30. Pažymėjo, jog nurodytas namas buvo pripažintas tinkamu naudoti 2009-06-23 aktu, o 2009-09-30 Turto perdavimo ir priėmimo aktu perduotas atsakovei. Nurodė, kad 2009-10-05 aktu UAB „Nemenčinės statyba“ perdavė ginčo namo šilumos punktą, vandens mazgą ir elektrinę skydinę namo administratoriui UAB „Naujoji Pilaitė“.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog 2006-02-08 Investicine sutartimi šalys susitarė tik dėl atitinkamų įrenginių prijungimo prie centralizuoto šilumos perdavimo tinklo bei minėtų pastatų šilumos punktų šildymui ir karštam vandeniui ruošti įrengimo, tačiau ne dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kadangi buvo susitarta, jog šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykiai tarp šalių turėjo būti reglamentuoti papildomu susitarimu, tačiau toks susitarimas sudarytas nebuvo. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos CK 6.384 str. 1 d. nuostatos, kadangi jos numato galimybę konkliudentiniais veiksmais sudaryti energijos teikimo sutartį tik su fiziniais asmenimis. Paaiškino, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog jis žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovu neterminuotą energijos pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi buvo sudaryta rašytinė individuali šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo ir UAB „Nemenčinės statyba“. Pažymėjo, kad UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo sudariusi rašytinės šilumos pirkimo – pardavimo sutarties dėl šilumos energijos teikimo pastatui, esančiam Karaliaučiaus g. 13, Vilnius, nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2009-10-05 aktu UAB „Nemenčinės statyba“ perdavė ginčo namo šilumos punktą, vandens mazgą ir elektrinę skydinę namo administratoriui UAB „Naujoji Pilaitė“, todėl reikalaujamą priteisti įsiskolinimą privalo sumokėti būtent namo administratorius – UAB „Naujoji Pilaitė“.
Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (buvusi UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“) pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti. Trečiasis asmuo iš esmės nurodė tapačius argumentus kaip ir atsakovė savo atsiliepime į ieškinį.
Tretieji asmenys UAB „Nemenčinės statyba“ ir UAB „Naujoji Pilaitė“ atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-13 sprendimu ieškinį tenkino: priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 1525,57 Lt skolos už šilumos energiją, 254,34 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1525,57 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 86 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad UAB „Vilniaus energija“, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (dabar UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) ir Vilniaus miesto savivaldybė 2006-02-08 pasirašyta Investicine sutartimi Nr. 4-R/56 susitarė dėl apmokėjimo už ieškovo tiekiamą šilumos energiją sekančiai – iki pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto patvirtinimo moka statybos užsakovas (UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“), o nuo šio akto patvirtinimo dienos – savininkas (Vilniaus miesto savivaldybė). Teismas konstatavo, kad Investicinė sutartis savo dalyku iš esmės yra šilumos energijos pirkimo –pardavimo sutartis CK 6.383 str. prasme, nes joje šalys aiškiai susitarė dėl šilumos energijos tiekimo ir vartojimo bei atsiskaitymo sąlygų. Teismas pažymėjo, jog nesant sudarytam šalių papildomam susitarimui, pareiga mokėti už ieškovo tiektą šilumos energiją ginčo laikotarpiu tenka pastato savininkui, kuris atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su turtu, privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti bei mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atskiro (papildomo) susitarimo dėl šilumos energijos pirkimo nebuvimas neatleidžia pastato savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo prievolės pagal sudarytą Investicinę sutartį, t. y. nuo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti dienos, apmokėti už pastatams tiekiamą šilumos energiją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-13 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2006-02-08 Investicinės sutarties Nr. 4-R/56 taikymo nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams, netinkamai aiškino minėtos sutarties nuostatas, nepagrįstai pripažino šią sutartį šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartimi, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą priteisti 1525,57 Lt įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai. Nagrinėjamu atveju 2006-02-08 Investicine sutartimi sutarties šalys susitarė, jog sutarties dalykas – atitinkamų įrenginių prijungimas prie centralizuoto šilumos perdavimo tinklo bei minėtų pastatų šilumos punktų šildymui ir karštam vandeniui ruošti įrengimas. Vertinant Investicinės sutarties nuostatas, akivaizdu, jog šioje sutartyje šalys neaptarė esminių šilumos energijos pirkimo – pardavimo sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys, pasirašydamos 2006-02-08 Investicinę sutartį, sudarė energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas aukščiau minėtos sutarties nuostatas, neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus bei sutarties tikslą. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė, kad nagrinėjamos bylos kontekste taikyti sutarties 3.5 punkto nuostatą nėra teisinio pagrindo. Šis punktas numato, kad Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigoja nuo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktų patvirtinimo dienos su UAB „Vilniaus energija“ pasirašyti šilumos pirkimo – pardavimo sutartis ir pradėti vartoti šilumos energiją. Įsipareigojimas pradėti vartoti šilumos energiją yra suprantamas kaip išvestinis įsipareigojimas pagal 2006-02-08 Investicinę sutartį Nr. 4-R/56, t. y. po šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo. Įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašė šilumos pirkimo – pardavimo sutartį, nėra. Todėl ieškovas UAB „Vilniaus energija“ neturi teisinio pagrindo teigti, kad su Vilniaus miesto savivaldybe sudarė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybė 2006-02-08 Investicinėje sutartyje numatė, jog šilumos prikimo – pardavimo teisiniai santykiai tarp šalių bus reglamentuoti atskiru susitarimu. Laikytina, jog šalims nesudarius minėto susitarimo, tačiau esant galiojančiai individualiai energijos prikimo – pardavimo sutarčiai, sudarytai tarp UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Nemenčinės statyba“, ieškovas savo veiksmais pripažino, jog ginčo įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu atsakovas nebuvo energijos prikimo – pardavimo sutarties šalimi. Taip pat pažymi, jog įsiskolinimas susidarė laikotarpiu nuo 2009-10-05 iki 2009-10-30. Tačiau 2009-10-05 aktu statybos rangovas UAB „Nemenčinės statyba“ perdavė Karaliaučiaus g. 13 šilumos punktą, vandens mazgą ir elektrinę skydinę namo administratoriui UAB „Naujoji Pilaitė“. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad būtent UAB „Naujoji Pilaitė“ dalyvavo perduodant šilumos punktą 2009-10-05, todėl pareiga apmokėti susidariusį 1525,57 Lt įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją namui Karaliaučiaus g. 13, Vilniuje, laikotarpiu nuo 2009-10-05 iki 2009-10-30 tenka UAB „Naujoji Pilaitė“.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-13 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad 2006-02-08 trišale investicine sutartimi Nr. 4-R/56 šalys (Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Vilniaus energija“) susitarė, kad naujai statomų daugiabučių Karaliaučiaus g. 13 savininkė – Vilniaus miesto savivaldybė nuo pastatų pripažinimo tinkamais naudoti dienos apmokės už pastatams tiekiamą šilumos energiją. Tokia nuostata numatyta ir CK 4.76 str. bei CK 4.82 str. Atsakovės argumentai, kad ji veikia nekomerciniais tikslais, teisiškai nereikšmingi, nepanaikina ir neriboja jos atsakomybės pagal prievoles, todėl teismas teisingai sprendė bylą, įpareigodamas savininką apmokėti susidariusį įsiskolinimą už patiektą ir įvadinio šilumos prietaiso apskaitytą šilumos energiją. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad trišalės 2006-02-08 sutarties Nr. 4- R/S6 nuostatos turėtų būtų aiškinamos kitaip nei jas išaiškino pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįsti. Analogiškoje byloje dėl gretimo Karaliaučiaus g. 13A pastato, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas 2012-03-26 nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-436-262/2012) išaiškino, kad pareiga atsiskaityti už ginčo laikotarpiu tiektą šilumos energiją tenka pastato savininkui, kuris atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su turtu, privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti bei mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.76 str., 4.82 str.). Nurodo, kad teismas įvertino ir tinkamai ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, teisingai pritaikė Civilinio kodekso, Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su vartotojais sąlygas bei atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką.
Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmesti. Nurodo, kad 2006-02-08 Investicine sutartimi sutarties šalys susitarė, jog sutarties dalykas – atitinkamų įrenginių prijungimas prie centralizuoto šilumos perdavimo tinklo bei minėtų pastatų šilumos punktų šildymui ir karštam vandeniui ruošti įrengimas. Vertinant Investicinės sutarties nuostatas, akivaizdu, jog šioje sutartyje šalys neaptarė esminių šilumos energijos pirkimo – pardavimo sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad šalys, pasirašydamos 2006-02-08 Investicinę sutartį, sudarė energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Kadangi Investicinėje sutartyje šilumos energijos pirkimo – pardavimo sąlygos nėra aptartos, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nesant papildomo susitarimo tarp šalių dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo, pareiga atsiskaityti už ginčo laikotarpį už ieškovo tiektą šilumos energiją tenka pastato savininkui. Darytina išvada, jog ieškovas vienašališkai nusprendė tiekti šilumos energiją pastatui Karaliaučiaus g. 13, Vilniuje, nesudarydamas papildomo susitarimo, neaptardamas esminių šilumos energijos pirkimo – pardavimo sąlygų ir nepaisydamas teisės aktuose numatytų reikalavimų. Įsipareigojimas pradėti vartoti šilumos energiją turėjo atsirasti po šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo. Vilniaus miesto savivaldybei nepasirašius šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, UAB „Vilniaus energija“ neturi teisinio pagrindo teigti, kad su Vilniaus miesto savivaldybe sudaryta Investicinė sutartis yra šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškovui nepateikus į bylą tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės sudarytos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, ieškovas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo reikalauti priteisti iš atsakovės susidariusį įsiskolinimą. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad UAB „Vilniaus energija“ nepagrindė, kokių konkrečių įsipareigojimų apeliantė neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės.
Tretieji asmenys UAB „Nemenčinės statyba“ ir UAB „Naujoji Pilaitė“ atsiliepimų į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (dabar UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) ir Vilniaus miesto savivaldybė 2006-02-08 pasirašyta Investicine sutartimi Nr. 4-R/56 susitarė dėl apmokėjimo už daugiabučiui gyvenamajam namui, esančiam Karaliaučiaus g. 13, Vilniuje, tiekiamą šilumos energiją sekančiai – iki pastatų pripažinimo tinkamais naudoti akto patvirtinimo moka statybos užsakovas (UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“), o nuo šio akto patvirtinimo dienos – savininkas (Vilniaus miesto savivaldybė). Naujai pastatyto gyvenamojo namo, esančio Karaliaučiaus g. 13, Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra pasirašytas 2009-06-23. Darytina išvada, kad pagal paminėtą susitarimą už šilumos energiją, tiektą laikotarpiu nuo 2009-10-05 iki 2009-10-30, privalo mokėti atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Nors paminėtu laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo sudarę rašytinės šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau atsakovo pareiga apmokėti už suvartotą šilumos energiją kyla iš teisės aktų, reglamentuojančių šilumos pirkimo – pardavimo teisinius santykius. Ginčo laikotarpiu galiojusio Šilumos ūkio įstatymo (įstatymo redakcija įsigaliojusi 2008 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 39 dalis nustatė, kad šilumos vartotojas yra juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad Šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, kurias tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktas nustatė, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių pagal standartines sąlygas šalys yra: šilumos tiekėjas ir pastato savininkas–šilumos vartotojas. Standartinių sąlygų 11 punktas nustatė, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas tarp 8 punkte nurodytų šalių– juridinių ir fizinių asmenų nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir iki tol šalys nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio pastato, esančio Karaliaučiaus g. 13, Vilniuje, šilumos įrenginiai ginčo laikotarpiu buvo prijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Darytina išvada, kad UAB „Vilniaus energija“ kaip šilumos tiekėją ir pastato savininką Vilniaus miesto savivaldybę kaip šilumos vartotoją ginčo laikotarpiu siejo šilumos pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai. CK 6.383 straipsnio 1 dalis nustato energijos vartotojo pareigą sumokėti už patiektą energiją, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisė skolą už laikotarpiu nuo 2009-10-05 iki 2009-10-30 suvartotą šilumos energiją.
Atmetami apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, kad atsakovas nėra šilumos vartotojas, kad tarp ieškovo ir atsakovo nesusiklostė šilumos pirkimo – pardavimo santykiai. Aukščiau nurodytų teisės normų analizė paneigia apelianto argumentus ir patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo laikotarpiu galiojusias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, pagrįstai atsakovą laikė šilumos vartotoju ir iš esmės teisingai, nors ir kitais motyvais, konstatavo šilumos pirkimo – pardavimo santykius.
Argumentų, kad skolą turi apmokėti namo administratorius UAB „Naujoji Pilaitė“ apeliantas nepagrindė jokiomis teisės normomis, todėl šie argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas plačiau nenagrinėja ir neapsisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 2006 m. vasario 8 d. trišalės sutarties vertinimu. Atsakovo pareigą apmokėti už šilumos energiją nustato aukščiau paminėtos teisės normos, todėl trišalė sutartis neturi esminės reikšmės šios bylos nagrinėjimui.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.