Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. U. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. U. D. skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos L. U. D. skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 1R-327 „Dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei L. U. D.“ panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. lapkričio 30 d. Įsakymas Nr. 1R-327 negali būti administracinės bylos dalyku.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. lapkričio 30 d. Įsakymo Nr. 1R-327, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teisingumo ministro Įsakymas, kuriuo pareiškėjai iškeliama drausmės byla, iš esmės yra procedūrinis dokumentas, t. y. tik vienas iš viešojo administravimo procedūros, kurios pabaigoje gali būti priimtas galutinis sprendimas, pareiškėjai sukeliantis materialias teisines pasekmes, metu priimamų dokumentų. Kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nors ir negalima teigti, kad įsakymas iškelti drausmės bylą pareiškėjai išvis nesukelia jokių teisinių pasekmių, kaip matyti iš taikytino teisinio reguliavimo (t. y. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių), šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010). Drausminės bylos iškėlimo etapas yra neišvengiamas žingsnis siekiant išspręsti pareiškėjos drausminės atsakomybės klausimą, tačiau šiame etape drausminės atsakomybės klausimas iš esmės nėra nagrinėjamas, ginčijamas Įsakymas savarankiškai, nepriklausomai nuo galutinio sprendimo, nepaveikia pareiškėjos teisinio statuso (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-134-552/2016). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčijamas Įsakymas pats savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui – juo tik pradedama procedūra, kurios metu priėmus galutinį sprendimą pareiškėjos teisinis statusas gali pasikeisti. Pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjos ginčijamo Įsakymo teisminė kontrolė nėra prasminga, kadangi teismas šiame etape asmens teisių apginti negalėtų, nes, kaip minėta, toks įsakymas yra tik vienas iš procedūros, kurios pabaigoje gali būti priimtas galutinis sprendimas, etapų. Priešingas teisės principų ir normų aiškinimas reikštų, kad sprendžiant klausimą dėl drausmės bylos iškėlimo pagrįstumo jau šioje stadijoje turėtų būti iš esmės vertinamos ir faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo iškelta drausmės byla, o tai būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kuriose nustatyta, jog antstolių drausmės bylas nagrinėja Antstolių garbės teismas (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010). Šiuo aspektu teisėjų kolegija kartu akcentuoja, jog minėtos išvados nepažeidžia antstolių, kuriems iškeliama drausmės byla, teisių ir nepaneigia teisės į teisminę gynybą, kadangi savo teises antstoliai gali efektyviai apginti pasinaudodami teise skųsti Antstolių garbės teismo sprendimus (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 14 str. 4 d.).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti jos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo reikalavimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti minėtą Įsakymą, kol byla teisme bus išnagrinėta iš esmės, teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ar netaikymo klausimas gali būti sprendžiamas tik tuomet, kai skundas byloje jau yra priimtas ir teisme pradedama nagrinėti administracinė byla. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nepriėmus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1244-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. U. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.