Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams; pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta A. B. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu įpareigotas A. B. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atsiprašyti nukentėjusiojo M. S., dalyvauti elgesio pataisos programoje.

A. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams; pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta A. P. subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu įpareigotas A. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atsiprašyti nukentėjusiojo M. S., dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kaltinamiesiems A. B., A. P. paskirtos kardomosios priemonės rašytiniai pasižadėjimai neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikintini.

Civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir priteista solidariai iš A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

- Kauno teritorinei ligonių kasai 273,06 Eur (du šimtus septyniasdešimt tris eurai 6 ct) žalos atlyginimo už nukentėjusiajam M. S. suteiktas medicinos paslaugas (pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie SAM PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini)).

- M. S. 10 413,22 Eur (dešimt tūkstančių keturis šimtai trylika eurų 22 ct) turtinės žalos ir 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 1 529,17 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai dvidešimt devyni eurai 17 ct) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. ir A. P. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2016 m. gegužės 15 d. apie 22.30 val., viešoje vietoje – mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo 1-os laiptinės (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu (dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą) panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, niekino elementarias moralės bei elgesio normas, ignoravo žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, tyčia demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, rodė aiškų visuomenės ir žmogaus negerbimą, savo elgesiu priešpastatydami save aplinkiniams, ir aplinkai, tai yra – tyčia A. B. ranka sugriebus nukentėjusiajam M. S. už kairio peties ir jėga jį atsukus į save, po to stumdant jį krūtine į krūtinę nuo savęs ir sakant: „kaip čia vaikštai, ką negalėjai praeiti kita puse“. Toliau tęsiant nusikalstamus veiksmus dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. S., suduodant vieną smūgį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kietu buku daiktu nukentėjusiajam į galvos kairę pusę bei daugybinius smūgius jam į įvairias kūno vietas. Toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu (dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą), vijosi nuo jų bėgantį nukentėjusįjį M. S. ir prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), sugriebiant bėgančiam nukentėjusiajam už marškinėlių, dėl to pastarasis parkrito ant žemės, po to visiems bendrai suduodant nukentėjusiajam, kojomis ir rankomis daugybinius smūgius, bet ne mažiau kaip du į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiam M. S. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinio užausio srityje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kaktos – smilkinio – momens sumušimą dešinėje kairės alkūnės, krūtinės ląstos sumušimą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei kairės akiduobės dugno ir vidinės sienelės lūžius, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį.Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai konstatavo nuteistųjų A. P. ir A. B. kaltę jiems inkriminuotų nusikaltimų atžvilgiu, už ką jie nubausti. Apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio pateikė abu nuteistieji.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. prašė Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, pareikštus Kauno teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo M. S. ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo jo atžvilgiu atmesti.Skunde nurodė, jog teismas pagal M. S. parodymus nustatė, jog jį sumušė ir sužalojo trys nepažįstami asmenys, kurie nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyti. Pagal liudytojos L. V. parodymus, tarp tų trijų asmenų buvo jai pažįstamas ir A. B., kitų ši liudytoja ir kiti liudytojai mušusių nukentėjusįjį asmenų nepažino. Nors teismas nukentėjusiojo parodymus vertino kaip teisingus ir nuoseklius, tačiau dalyje dėl apelianto, kaip mušusio asmens, juos reiktų vertinti kritiškai. Nukentėjusysis buvo neblaivus, buvo vėlus vakaras, tamsu ir, kad jį mušė stambus vyras (apeliantas) lyginant su pačiu nukentėjusiuoju, vargu ar taip būtų galima įvardinti. Tvirtino, jog M. S. niekada nėra mušęs, be požymio kaip stambumas, kitų požymių, kurie galėtų apibūdinti nukentėjusįjį skriaudusį asmenį, niekas nenurodė ir jokie įrodymai, patvirtinantys A. P. dalyvavimą mušime, nėra surinkti. Jo nuomone, neteisinga, jog vien dėl to, kad jis atvežė pažįstamą A. B. į ligoninę, yra apkaltintas nusikaltimu. Ligoninėje su M. S. nekalbėjo, jo neatsiprašinėjo ir iš viso nebendravo ir neketino su juo bendrauti, nes jokios kaltės prieš jį nejaučia, jo nepažinojo ir jam nėra nusikaltęs. Žmogaus kaltė turi būti įrodyta, tačiau šiuo atveju buvo patikėta nukentėjusiojo parodymais, kuriais niekaip neidentifikuojamas konkretus žmogus. Nurodė, jog teisme paaiškino, kad 2016 m. gegužės 15 d. apie 22.30 val. (įvykio dieną ir laiku) tikėtina buvo namuose.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atlikti įrodymų tyrimą.Skunde nurodė, jog apkaltinamasis nuosprendis galėjo būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltė neginčytinai įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, kurių teisėtumas ir pagrįstumas nekelia abejonių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, tikimybėmis, išvadomis, tačiau šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nevykdė ir priėmė šališką nuosprendį. Jo nuomone, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o apeliantas išteisinamas, nes nėra byloje jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis įvykdė nusikalstamą veiką. Nuosprendyje neaiškus nusikaltimo padarymo mechanizmas. Teismo posėdyje buvo nustatyta, kad būtent M. S. išprovokavo konfliktą, būdamas neblaivus ir atlikdamas smurtinius veiksmus. Būtent nukentėjusysis apeliantui sudavė, o greta buvę kiti du asmenys puolė A. B. ginti. Teigė, jog nuosprendyje tokios aplinkybės nėra nurodytos, nors jos yra labai svarbios. Pats nukentėjusysis M. S. negalėjo teismo posėdyje pasakyti kas tiksliai jam pirmas sudavė, tik manė, kad tai padarė A. B.. Taigi nukentėjusysis nežino kaip viskas vyko iš tikrųjų. Be to, teismas nesiaiškino ar M. S. girtumas nebuvo konflikto priežastimi. Iki 2016 m. gegužės 15 d. 22.30 val. apeliantas su M. S. nebuvo pažįstami, tarp jų anksčiau nėra buvę jokių konfliktų. A. B. nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis siekė tyčia pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, tyčia pavartojo smurtą M. S. atžvilgiu. Teismas dėl įrodymų trūkumo negalėjo nustatyti visos įvykių sekos.Taip pat skunde nurodė, jog liudytojų parodymai, kuriais teismas rėmėsi, yra labai prieštaringi ir neatitinkantys tikrovės. Liudytų R. V. ir K. Š. parodymai beverčiai, liudytojos H. F. ir L. S. paties įvykio nematė, pastaroji tik girdėjo vėliau kalbas apie įvykį. Liudytojos L. V. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes ji buvo akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi. Ji iš pradžių nenorėjo teismui duoti parodymų, nes buvo verčiama duoti melagingus parodymus, tačiau vėliau neatlaikė spaudimo ir teisme pasakojo tai, ką norėjo išgirsti. Liudytoja iki įvykio M. S. nepažinojo, bet duodama parodymus teisme sudarė tokį įvaizdį, kad nukentėjusįjį gerai pažįsta. Apeliantas manė, jog jo nuvykimas į ligoninę pas M. S., negali būti įrodymu, grindžiančiu jo kaltę. Apeliantas skunde manė, jog teismas, tenkindamas M. S. ieškinius, nekreipė dėmesio į tai, kad ieškovo advokatas procesą vilkino, o tokie teismo veiksmai rodė teismo šališkumą ir pataikavimą nukentėjusiajam. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismo pažeidimas yra ir tame, kad apeliantas nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau tokio straipsnio baudžiamajame kodekse nėra, be to, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą privalo būti nurodyti konkretūs smurtiniai nusikalstami veiksmai, tačiau teismas jų nenurodė. Atsiliepimuose į apeliantų A. P. ir A. B. apeliacinius skundus teismo prašoma apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį bei priteisti M. S. naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo surašymą ir atstovavimą nagrinėjant baudžiamąją bylą Kauno apygardos teisme.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas R. Gargasas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir apeliantą išteisinti, nuteistojo A. P. advokatė R. Atkočaitienė palaikė jos ginamojo apeliacinį skundą, nukentėjusiojo advokatas E. A. Žalnerauskas ir prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Apeliaciniai skundai netenkinami.BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.Apeliantai pirmosios instancijos teismo nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kadangi jie viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: 2016 m. gegužės 15 d. apie 22.30 val., viešoje vietoje – mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo 1-os laiptinės (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu (dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą) panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, niekino elementarias moralės bei elgesio normas, ignoravo žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, tyčia demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, rodė aiškų visuomenės ir žmogaus negerbimą, savo elgesiu priešpastatydami save aplinkiniams, ir aplinkai, tai yra – tyčia A. B. ranka sugriebus nukentėjusiajam M. S. už kairio peties ir jėga jį atsukus į save, po to stumdant jį krūtine į krūtinę nuo savęs ir sakant: „kaip čia vaikštai, ką negalėjai praeiti kita puse“. Toliau tęsiant nusikalstamus veiksmus dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. S., suduodant vieną smūgį ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu kietu buku daiktu nukentėjusiajam į galvos kairę pusę bei daugybinius smūgius jam į įvairias kūno vietas. Toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu (dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą), vijosi nuo jų bėgantį nukentėjusįjį M. S. ir prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), sugriebiant bėgančiam nukentėjusiajam už marškinėlių, dėl to pastarasis parkrito ant žemės, po to visiems bendrai suduodant nukentėjusiajam, kojomis ir rankomis daugybinius smūgius, bet ne mažiau kaip du į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiam M. S. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, dešinio užausio srityje, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kaktos – smilkinio – momens sumušimą dešinėje kairės alkūnės, krūtinės ląstos sumušimą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą bei kairės akiduobės dugno ir vidinės sienelės lūžius, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu viešoje vietoje įžūliu elgesiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį.Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., nusikaltimas padarytas 2016 m. gegužės 15 d.) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Šio nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai – veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta. Veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Padariniai – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-135/2011). Iš to seka, kad konkrečiu atveju asmuo viena ir ta pačia veika gali pažeisti du baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius – kito žmogaus sveikatą bei viešąją tvarką ir rimtį. Tokia situacija yra vertinama pagal tam tikras teismų praktikoje suformuluotas taisykles. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. be jokios dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar panašiai. Fizinis smurtas ir dėl jo nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymį, jeigu tai padaroma viešoje vietoje sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką. Tokiu atveju padaryta veika papildomai pagal BK 140 straipsnį nekvalifikuojama. Tuo tarpu, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei dėl chuliganiškų motyvų sutrikdoma viešoji tvarka ir kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte išdėstytos veikos požymiai numato chuliganiškas veikos paskatas, tačiau nenumato viešosios tvarkos sutrikdymo padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269-697/2016). Iš esmės tokia pati praktika suformuota ir kitose kasacinio teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-340/2012, 2K-408/2013.Šiuo nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam M. S. grįžtant į savo namus, prie namo laiptinės, stovint kitiems trims asmenims, iš kurių du yra nuteisti šiuo skundžiamu nuosprendžiu (A. P. ir A. B.), dėl kito asmens tyrimas išskirtas, M. S., praeidamas pro A. B., jį kliudė, dėl ko ir kilo konfliktas, pasireiškęs smurtiniais veiksmais. Iš bylos aplinkybių matyti, jog teismas tinkamai vertino surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrindžiančius, jog M. S. A. B. kliudė netyčia, kas neturėjo peraugti į tokią smurtinę nukentėjusiojo atžvilgiu asmenų, stovėjusių prie namo laiptinės, reakciją. Iš to kas nustatyta ir įvertinta nėra pagrindo nesutikti su teismo motyvais, jog BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti objektyvieji požymiai įrodyti, kaltininkai dėl šių neteisėtų ir tyčinių veiksmų nustatyti teisingai, jų kaltė įrodyta bylos duomenimis ir liudytojų parodymais, šių įrodymų visuma patvirtino nukentėjusiojo asmens nurodytų aplinkybių pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja inkriminuotos veikos kvalifikavimo ir bausmės paskyrimo teisingumą.A. P. ir A. B. savo kaltės nepripažino. Iš A. B. paaiškinimų matyti, jog jis prie namo laiptinės buvo, tačiau fizinio smurto pats nenaudojo, nuo M. S. gynėsi, o pastarąjį mušė kiti jam nepažįstami asmenys. A. P. tvirtino, jog jis iš vis nedalyvavo įvykyje, galimai tuo metu buvo namuose, o gal žvejojo. Tiek apylinkės teismas, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šias nuteistųjų versijas vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi be nukentėjusiojo parodymų, jų nuoseklumą ir tikrumą patvirtino kita byloje ištirta įrodymų visuma (liudytojų parodymai, rašytinė medžiaga apie kilusį konfliktą, sužalojimo masto nustatymas, kiti atlikti procesiniai veiksmai ikiteisminio tyrimo metu, pokalbių išklotinių turinys).Padarytų nusikaltimų kaltininkų (subjektų) nustatymo procese buvo analizuojami ir tikrinami kitais bylos duomenimis, kurių objektyvumu teismas neabejojo, nukentėjusiojo parodymai. M. S. nurodė, jog jam grįžtant namo prie pirmos namo laiptinės stovėjo trys apie 30 metų amžiaus vyrai, kurie rūkė ir gėrė alų. Praeidinėdamas pro šalį, šiek tiek susvirduliavo ir petimi nestipriai palietė vyriškį baltais marškinėliais, jo atsiprašė ir nuėjo prie durų rinkti kodo. Jis buvo atsuktas vyriškio, kurį užkliudė, ir kuris jam aiškino dėl jo ėjimo ir kad galėjo kita puse praeiti pro juos. Kartu su šiuo asmeniu (A. B.) buvo ir kiti du asmenys, kurie į pokalbį nesikišo. Nukentėjusysis jiems teigė, jog eina namo ir kad nesiruošia muštis. Netrukus po to jis gavo smūgį į galvos kairę pusę bei kitus smūgius, kuriuos sudavė ne vienas asmuo, pašalinių tuo metu asmenų nebuvo, buvo tik jis ir šie trys asmenys. Kas jam sudavė į galvos sritį nukentėjusysis negalėjo pasakyti, nes nematė, tačiau tikrai ne asmuo su languotais marškinėliais, kadangi į jį buvo pasisukęs ir būtų matęs ką jis daro. Mušamas jis bandė bėgti, tačiau jį pasivijus ir tempiant už jo marškinėlių atgal, M. S. pargriuvo. Kas jį tempė atgal nematė, bet suprato, kad vijosi vaikinas su languotais marškinėliais. Asmenys ir toliau jį gulintį ant žemės mušė tol kol šių smurtinių veiksmų nepertraukė liudytoja L. V., kuri apklausta teismui paaiškino, jog girdėjo žodžius apie tai kodėl nukentėjusysis praėjo iš dešinės pusės, o ne iš kairės, keiksmažodžius, kito žmogaus balsą sakant „atsiprašau vyrai“, vėl smūgius, suprato, jog yra mušamas žmogus ir matė tris asmenis, kurie spardė, trypė žmogų. Liudytoja šaukė, jog jie liautųsi ir kvietė pagalbą 112 ir kai iškvietė, tuomet visi trys asmenys nuo nukentėjusiojo pasišalino. Liudytoja apibūdino asmenų apsirengimą: dviejų asmenų buvo tamsus, o viduryje nueinantis vyras dėvėjo šviesią maikutę trumpomis rankovėmis. Minėta liudytoja patvirtino, jog viduryje ėjęs vyriškis yra A. B., kurį atpažino kuomet jis apšviestoje gatvės vietoje atsisuko. Liudytojos nurodytą A. B. apsirengimą patvirtino po įvykio pro langą žiūrėjusi A. B. žmona. Taigi, minėta liudytoja patvirtino, jog smurtą M. S. atžvilgiu naudojo A. B., nors jis tą ir neigė. Šios liudytojos parodymų patikimumas nekelia teisėjų kolegijai abejonės, jos suinteresuotumas bylos baigtimi, konfliktų būties tarp nuteistųjų ir jos, kas galimai sudarytų motyvą tokiu būdu jiems pakenkti, nenustatyta. L. V. paaiškinimai duoti nepažeidžiant proceso įstatymo normų ir imperatyvumo, ji prisiekė sakyti teismui tiesą apie tai kas jai yra žinoma apie šį įvykį, duomenų apie jos vertimą duoti parodymus byloje nėra, to neišsakė ir pati liudytoja, todėl pagrindo jais netikėti teismui nebuvo. Be to, jos parodymai patvirtina paties nukentėjusiojo parodymus. Kitų liudytojų parodymų reikšmingumas įrodymų vertinimo procese yra teisingai ištirtas ir išanalizuotas, todėl A. B. skunde nurodyti argumentai šiais aspektais lieka nepagrįsti ir deklaratyvūs. Vertinant A. B. ir A. P. dalyvavimą bei prisidėjimą prie nusikaltimo įvykdymo, teismas visiškai pagrįstai analizuodamas ne tik tiesioginius įrodymus byloje, bet ir kitus ištirtus įrodymus, kaip kad pokalbių išklotines, nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymus tuo aspektu, jog buvo nuvykta į ligoninę pas nukentėjusįjį kalbėtis dėl žalos atlyginimo, A. B. pripažinus, jog jis mušė nukentėjusįjį, nenustačius jokių aplinkybių, dėl ko būtų pagrindas manyti, kad A. B. su A. P. prisiimtų atsakomybę už kitų asmenų padarytus veiksmus, leido teismui įvertinus įrodymų visetą konstatuoti išvadą, jog būtent nuteistieji ir buvo tie asmenys, kurie panaudodami fizinį smurtą M. S. atžvilgiu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė viešą rimtį ir tvarką. Tai, kad nuteistasis A. B. nebuvo nuoširdus ir apie įvykį nedavė visų teisingų parodymų, byloje patvirtina ne tik minėtos liudytos L. V. tiesioginiai parodymai, bet ir kiti liudytojai (L. S., H. F.) kurie nors ir paties įvykio tiesiogiai nematė, tačiau patvirtino, jog tą įvykio dieną A. B. kartu su kitais dviem vyrais apie 18 val. prie laiptinės rūkė, gėrė alų, buvo neblaivūs. Liudytojos L. V. teigimu, visi trys asmenys buvo pažįstami, nes pasak jos nepažįstami nevartos alkoholio namuose. Šie ištirti įrodymai visiškai pagrįstai įvertinti kaip nustatantys teismui pakankamą pagrindą manyti, jog prie laiptinės buvo A. B. su pažįstamais asmenimis, o ne priešingai ir būtent jie trise užpuolė be jokios rimtos priežasties M. S., kuris buvo sužalotas. Vertinant byloje nustatytus ir ištirtus įrodymus dėl A. P. dalyvavimo nusikaltimų padaryme aplinkybių, teisėjų kolegija neįžvelgia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo šiame kontekste, kadangi nustačius ir nesant jokių pagrįstų duomenų dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo, juos tik kritikuojant pačiam A. B. bei A. P., jog M. S. buvo išgėręs, tuo metu buvo tamsus paros metas, po sumušimo nukentėjusysis pateko į ligoninę kas galėjo sutrukdyti teisingam jo atpažinimui, teismas visiškai teisingai sprendė dėl A. P. dalyvavimo M. S. sužalojime patvirtinimo bei jo kaltės įrodytinumo. M. S. apibūdino jį mušusius asmenis, o atvykus A. B. ir A. P. pas jį į ligoninę, jo (A. P.) atpažinimu nesuabejojo. Šias aplinkybes pagrindžia ir atliktas tyrimo metu procesinis veiksmas kaip asmens parodymo atpažinti iš vaizdo įrašo, taip pat teismas teisingai susiejo ir faktinę aplinkybę, jog nuteistojo A. P. kaltė įrodytina ir telefono išklotinių turinio analize. Visos šios aplinkybės bei bylos įrodymai siekiant išsiaiškinti kaltus asmenis paneigia A. P. skunde nurodytą abejonę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų teisingumo.Nesant abejonių dėl to, kad būtent A. B. ir A. P. yra nusikaltimų subjektai, kurie patraukti baudžiamojon atsakomybėn, inkriminuojant nusikaltimą būtinas objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių visetas. Analizuojant surinktus ir teismo ištirtus įrodymus šių nusikaltimų (BK 284 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas) objektyvieji požymiai nustatyti teisingai, ginčo dėl įvykio vietos viešumo nėra, viešosios vietos požymis neginčijamas, kadangi vieta, t. y. laiptinė prie namo, pagal teismų praktika laikytina vieša vieta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018), kaltininkų atlikti smurtiniai veiksmai prieš M. S. vertintini kaip įžūlūs, kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445/2013, 2K-53-693/2018). Konfliktas kilo dėl mažareikšmės aplinkybės, t. y. M. S. užkliudžius A. B.. Nuteistųjų elgesys demonstravo nepagarbą aplinkiniams, kilo triukšmas, iš liudytojų R. V., H. F., L. V. parodymų nustatyta, jog gyvenantys name žmonės girdėjo triukšmą, matė besimušančius asmenis, juos ramino, sakė, kad iškvies policiją. Tokiu elgesiu buvo padaryti ir nusikaltimų padariniai, t. y. sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalotas M. S.. Analizuojant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių pagrįstumą, teismas vertino teisingai, jog kilus konfliktui, kuris buvo baigtas fizinio smurto panaudojimu, buvo sukelta sumaištis, liudytoja L. V., vedžiojusi vakare šunį, buvo išsigandusi, sutrikusi, bandė smurtaujančius vyrus sustabdyti šaukdama liautis, pati nurodė, jog ji bijojo, ieškojo pagalbos, taip pat ir R. V. poilsis buvo sutrikdytas, ji matė jaunuolius, kurie vijosi kitą bėgantįjį, jie rėkė, keikėsi, girdėjo moterį, kuri rėkė, kad iškvies policiją, liudytoja H. F. taip pat būdama namuose girdėjo triukšmą, išėjusi į kiemą pasižiūrėti sutiko L. V., pamatė gulintį ant žemės, kraujuotu veidu vyrą. Akivaizdu, jog šios aplinkybės visiškai pagrįstai šioje baudžiamojoje byloje pilnai patvirtino teismo teisingą įrodymų vertinimą nustatant, kad visuomenės rimtis ir tvarka 2016 m. gegužės 15 d. apie 22.30 val. buvo sutrikdyta. M. S. sužalojus buvo iškviesta ne tik medikų komanda, bet ir policija. Iš bylos duomenų matyti, jog į policiją buvo skambinta dviejų pranešėjų pranešant apie tą patį įvykį. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-32-511/2017).Iš valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. specialisto išvados Nr. G1350/2016(02) duomenų nustatyta, kad būtent šio įvykio (2016 m. gegužės 15 d.) metu padaryti sužalojimai M. S. atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mąstą. Šiuo objektyviu byloje esančiu įrodymu patvirtinamas nukentėjusiojo nurodytas faktas dėl jo sužalojimų, todėl jis pagrindžia BK 138 straipsnio 2 dalyje esantį objektyvųjį požymį – nesunkų sužalojimą, kuris detaliau kvalifikuotinas kaip neteisėtas veikimas dėl chuliganiškų paskatų. Įrodymų visuma patvirtina, jog konfliktas su nukentėjusiuoju įvyko be jokios rimtos priežasties, tiesiog dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, M. S. užpuolimą ir fizinio smurto panaudojimą matė atsitiktiniai žmonės, natūralu, jog pamatytas vaizdas juos sutrikdė, išgąsdino, todėl visa tai patvirtina ne tik BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją, bet ir kvalifikuotą sveikatos sutrikdymą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu inkriminuotų nusikaltimų objektyvioji būtinų požymių pusė pagrįsta byloje esančiais įrodymais, įtikinama ir teisėta.Inkriminuoti nusikaltimai padaromi tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininkų parodymais, kaip jie suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininkų atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininkų siekiamą rezultatą ir t. t.Nėra pagrindo nesutikti, jog inkriminuoti nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, nes tiek A. B., tiek A. P. suvokė, kad smurtauja viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, kurie sakė, kad iškvies policiją, liudytoja L. V. šaukė liautis, t. y. bandė jų veiksmus nutraukti, kvietė policiją, taigi jie suvokė, kad trikdo visuomenės rimtį ir tvarką, ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Analizuojant veiką dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir objektyviuosius požymius subjektyvios nusikaltimo pusės požymių kontekste abiejų nuteistųjų tyčia buvo nukreipta į M. S. sužalojimą, t. y. fizinio smurto panaudojimą, smūgiai tiek į galvos sritį, tiek į įvairias kūno vietas buvo tyčia suduoti, šių smurtinių veiksmų nenutraukė jie patys, padarė konstatuotus sužalojimus nulėmusius nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdymą ir to norėjo. Iš byloje esančių ištirtų įrodymų aplinkybės dėl asmenų veiksmų bendrumo teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad M. S. buvo mušamas tiek rankomis, tiek kojomis, jam padaryti sužalojimai bei pats mechanizmas konstatuoti aukščiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. G1350/2016(02), liudytojų parodymais, todėl pagrįstai abu nuteistieji, kaip bendrininkai, patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal tą patį straipsnį, dalį ir punktą.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad apylinkės teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, A. B. ir A. P. kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei šių veikų kvalifikavimo yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama apeliantų kaltė dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.Apeliaciniame skunde A. B. išsakė abejonę dėl teismo šališkumo šioje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr.42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06).Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde šis argumentas grindžiamas teiginiais, jog teismas nepagrįstai tenkino M. S. ieškinius, nes ieškinys netinkamai paruoštas, nukentėjusiojo atstovas vilkino procesą, kas rodė teismo šališkumą ir pataikavimą nukentėjusiajam.Nurodytų skundo argumentų apimtyje bylos medžiaga patvirtinama, jog proceso vilkinimas šioje byloje nėra konstatuojamas, kadangi išanalizavus baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesą, atliktus veiksmus dėl pilno ir išsamaus surinktų įrodymų tyrimo prieš priimant teismui procesinį baigiamąjį aktą kalinamųjų atžvilgiu, buvo nustatyta, jog baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu apylinkės teisme buvo gauta 2017 m. gegužės 31 d., kuri atiduoti į teisiamąjį posėdį nagrinėti 2017 m. birželio 8 d. Pati byla iš esmės išnagrinėta per 6 teisiamuosius posėdžius, kurių skaičių įtakojo tai, jog tiek pirmojo (2017 m. rugpjūčio 7 d.), tiek antrojo (2017 m. rugpjūčio 16 d.) teisiamojo posėdžio baigtį lėmė būtent kaltinamųjų netinkamas pasiruošimas bylos nagrinėjimui, kadangi vienu atveju A. P. nepasirūpino savo teisių tinkama gynyba ir atstovavimu, o kitu atveju neatvyko pats kaltinamasis A. B.. Sekančiu atveju (2017 m. rugsėjo 26 d.) po padarytos teismo pertraukos į teisiamąjį posėdį neatvyko nukentėjusiojo atstovas advokatas, likusius kartus (2017 m. spalio 17 d. ir 2017 m. lapkričio 13 d.) bylos nagrinėjimas iš esmės negalėjo būti pabaigtas, kadangi neatvyko į teismą kviesti liudytojai, kurių parodymai buvo reikšmingi šios bylos nagrinėjimo išsamumui ir baigtumui. Taigi, apibendrinant visa kas nustatyta ir išanalizuota, teisminio nagrinėjimo operatyvumui iš nukentėjusiojo pusės buvo sutrukdyta vieną kartą, kas teisėjų kolegijai neduoda pagrindo konstatuoti, jog tokie M. S. advokato veiksmai buvo vilkinantys ir taip sutrukdę teismui greičiau išnagrinėti bylą iš esmės. Teisėjo pasirinktos priemonės dėl liudytojų dalyvavimo užtikrinimo nesuponuoja išvados dėl proceso vedimo neteisėtumo, kadangi pagrindų ir prioriteto teikiamo nukentėjusiojo pusei teisėjų kolegija nenustatė, kitų argumentų nei nurodyta pačiame skunde, kurie iš šios analizės matyti, jog buvo visiškai nepagrįsti ir bylos nagrinėjimas užtruko iš dalies ir pačių kaltinamųjų veiksmais bei neatsakingumu, todėl teisėjo nei subjektyvaus, nei objektyvaus aspekto šališkumo kontekste apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Argumentai dėl civilinio ieškinio tinkamumo yra nepagrįsti, kadangi apygardos teismui įvertinus minėto ieškinio pagrindą ir dalyką, įstatymo bendrų nuostatų neatitikimų nenustatyta. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia pareikšto ieškinio tikslinti ir jau pradėjus įrodymų tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-788/2018). Apeliaciniame skunde A. B., nurodydamas tik prieštaravimą dėl civilinio ieškinio netinkamumo, jog buvo prašyta viena suma, o priteista didesnė suma, konkrečių argumentų ir nesutikimo su tokia teismo išvada šiuo aspektu nenurodė, todėl teisėjų kolegijai patikrinus civilinio ieškinio išsprendimo teisingumą ir pagrįstumą, pagrindo konstatuoti, jog byloje civilinio ieškinio klausimas buvo išspręstas netinkamai, nėra. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog civilinis ieškinys buvo pateiktas dviejų civilinių ieškovų: Kauno teritorinės ligonių kasos bei nukentėjusiojo M. S.. M. S. pateiktą teisme pirminį 2017 m. rugpjūčio 7 d. civilinį ieškinį patikslino ir 2017 m. rugsėjo 26 d. pateikė patikslintą civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio tikslinimas nėra draudžiamas įstatymo, tačiau tik iki tol kol nepradėtas baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimas. Nei 2017 m. rugpjūčio 7 d., nei 2017 m. rugpjūčio 16 d. teisiamuosiuose posėdžiuose įrodymai nebuvo pradėti tirti, tiek pirminis, tiek patikslintas civilinis ieškinys teismo buvo priimtas į bylą, todėl procesinių pažeidimų nenustatyta. Analizuojant pateikto M. S. patikslinto civilinio ieškinio turinį bei reikalavimus, apylinkės teismas visiškai teisingai diferencijavo nukentėjusiojo patirtus nuostolius, neturtinę žalą bei proceso išlaidas. Šių patirtų išlaidų suma nėra didesnė už nurodytą sumą patikslintame M. S. 2017 m. rugsėjo civiliniame ieškinyje. Neturtinės žalos buvo prašyta 10 000 Eur, tačiau teismas, įvertinęs byloje reikšmingus aspektus dėl neturtinės žalos priteisimo bei nenukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose nukentėjusiojo prašomą sumą sumažino ir priteisė solidariai iš nuteistųjų 6 000 Eur. Dėl įvardintos turtinės žalos, kurią nukentėjusysis bendroje sumoje nurodė 11 042,33 Eur, teismas visiškai pagrįstai nustatė kokia suma priteistina dėl gydymo išlaidų (1380,28 Eur), įvertino šio reikalavimo pagrindą, kuris byloje pagrįstas dokumentais; dėl negautų darbinių pajamų (9 032,94 Eur), minėta suma pagrįsta pažyma. Kelionės išlaidas, kurios buvo patirtos perkant lėktuvo bilietus (564,17 Eur) ir išlaidas už vertimo paslaugas (65 Eur) bei 900 Eur už teisinių paslaugų suteikimą teismas priskyrė proceso išlaidų kategorijai, šios sumos yra pagrįstos, realios ir nepažeidžiančios protingumo principo, kas suponavo teisėjų kolegijai išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neišėjo už pateikto M. S. patikslinto ieškinio reikalavimo ribų, tinkamai taikė įstatymo normas, teisės bei proceso klaidų šioje nuosprendžio dalyje nepadarė.Teisėjų kolegija, analizuodama A. B. pateikto skundo argumentaciją dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pažymi, jog apeliantas klaidingai vertina inkriminuojamą nusikaltimą (BK 284 straipsnio 1 dalį). Teismas, patraukdamas baudžiamojon atsakomybėn tiek A. B., tiek A. P. visiškai teisingai ir pagrįstai jiems inkriminavo ne tik BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet ir būtent 284 straipsnio 1 dalį. Šiuo metu, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus BK, veika už viešosios tvarkos pažeidimą, numatyta BK 284 straipsnyje, kuris neteko straipsnio dalių. Priešingai nei nurodyta A. B., įstatymo leidėjas nepanaikino paties straipsnio, tačiau pakeitęs minėtos normos konstrukciją visus būtinus požymius nurodė vienoje dalyje, kas ir nulėmė šio straipsnio dalių nebuvimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nagrinėjamoje byloje, tiek A. B., tiek A. P. neteisėti (kriminaliniai) veiksmai buvo padaryti 2016 m. gegužės 15 d. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo ir šiai bylai buvo aktuali būtent ši BK redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, kuri įtvirtino padarytą veiką būtent BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Taigi, teismas teisingai taikė BK 3 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai kvalifikavo nusikaltimą būtent pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 284 straipsnį. Apibendrinant visa kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. vasario 23 d. nuosprendis teisėtas, teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, tinkamai sprendė civilinio ieškinio klausimą ir paskyrė bausmę, adekvačią padarytiems nusikaltimams, todėl apeliantų apeliaciniai skundai atmetami, skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. S. advokatas Edvardas Algirdas Žalnerauskas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą ir 2018 m. kovo 19 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 170841 dėl patirtų išlaidų 400 Eur sumai už dokumento surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 77, 78).Pagal BK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo atstovui, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Šioje byloje apeliacinius skundus padavė ir apeliacinį procesą inicijavo būtent nuteistieji A. P. ir A. B.. Išnagrinėjęs gautus apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas juos atmetė. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje dalyvavo M. S. advokatas E. A. Žalnerauskas, kurio atstovavimo pagrindą patvirtina 2018 m. balandžio 23 d. advokato orderis Nr. 509608 (5 t., b. l. 75). Advokatas paruošė atsiliepimus tiek į nuteistojo A. P. apeliacinį skundą, tiek į nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, dalyvavo jų nagrinėjime, todėl prašoma 400 Eur suma yra pagrįsta ir reali, šios proceso išlaidos, kurias M. S. patyrė dėl advokato suteiktų teisinių paslaugų, atmetus nuteistųjų apeliacinius skundus, solidariai priteistinos iš apeliantų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistųjų A. P. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti solidariai iš nuteistųjų A. P. ir A. B. nukentėjusiojo M. S. naudai jo patirtas dėl advokato paslaugų suteikimo 400 (keturių šimtų) eurų proceso išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.