Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eP-100-756/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-09
Bylos Nr.: eP-100-756/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01183-2014-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gagys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas: E. R.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eP-100-756/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01183-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 80.1, 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. (E. R.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 pagal E. R. (E. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. R. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-186(00020) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R.“, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2008 metų, yra sėkmingai veikiančio UAB „Ferum Trans“ akcininkas ir vadovas. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai. Vien faktas, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje, negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad jis kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visų pirma privalėjo įvertinti, ar yra pakankamai duomenų, liudijančių, kad jis atliko atitinkamus veiksmus, taip pat tai, ar tokių veiksmų atlikimas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje sprendimo priėmimo metu kėlė realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Šiuo atveju yra pažeidžiamas ir nekaltumo prezumpcijos principas. Kol teismas pareiškėjo atžvilgiu nėra priėmęs apkaltinamojo nuosprendžio ir jis nėra įsiteisėjęs, pareiškėjas negali būti laikomas padariusiu nusikalstamą veiką. Tuo tarpu atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į faktą, kad 2012 m. vasario 3 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau jį vertina ir traktuoja kaip pakartotinę veiką, be to, atsakovas konstatuoja faktą, kad „yra ryškių įrodymų, kad jis ketina nusikalstamas veikas daryti ateityje“, nors pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtų ir įsiteisėjusių teismo apkaltinamųjų nuosprendžių, taip pat neaišku, kokie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nusikalstamas veikas darys ir ateityje. Ginčijamas sprendimas neatitinka proporcingumo principo, kadangi yra nepagrįstai konstatuota, jog jis yra padaręs nusikalstamą veiką. Pareiškėjo nuomone, atsakovas šiuo atveju imasi teisingumo vykdytojo vaidmens ir už jam pareikštus įtarimus baudžiamojoje byloje taiko netiesiogines poveikio priemones, atsisakydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepagrįstai remiasi 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos „Dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo“ (toliau – ir Konvencija) 96 straipsnio 2 punktu, nes Konvencijos 96 straipsnis yra 2 skyriuje „Šengeno informacinės sistemos veikimas ir naudojimas“ ir jis skirtas reglamentuoti duomenų apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti į susitariančių šalių teritoriją, įvedimą į Šengeno informacinę sistemą. Šis straipsnis negali būti taikomas ginčo teisiniams santykiams.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog įvertinus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. vasario 14 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R.. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir savo sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, o tik atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktas, tai – individualus administracinis aktas, priimtas vykdant Įstatymo reikalavimus, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintomis procedūromis bei prašymo nagrinėjimo metu turimais duomenimis. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės viešajai tvarkai. Pagal minėtą Įstatymo nuostatą atsisakymui pakeisti leidimą gyventi nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas, užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Be to, ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis, t. y. pareiškėjas įtariamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymu. Pagal Konvencijos 96 straipsnį pareiškėjas atitinka kriterijus užsieniečio, dėl kurio į Šengeno informacinę sistemą gali būti įtrauktas perspėjimas, kad jam neleidžiama atvykti. Tai, kad į Šengeno informacinę sistemą, kurios paskirtis – pagal Konvenciją susitariančiųjų šalių teritorijose palaikyti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, įskaitant nacionalinį saugumą, perspėjimai gali būti įvedami dėl įtariamų sunkiomis nusikalstamomis veikomis asmenų, papildomai patvirtina, kad sprendimai atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi įtariamiems sunkiais nusikaltimais asmenims atitinka valstybės interesus. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, galimai padaryto pažeidimo pobūdis – sunkus tyčinis nusikaltimas ekonomikai ir verslo tvarkai, laikas, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Policijos departamento įgaliojimus, vertinant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, reglamentuoja Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas, patvirtintas Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), bei Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-979 (toliau – ir Duomenų tikrinimo aprašas). Vykdydamas Aprašo 61 punktą, gavęs Migracijos departamento 2014 m. sausio 2 d. paklausimą, tikrino atitinkamuose registruose turimus duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenis pareiškėjas 2007 m. spalio 3 d., 2013 m. sausio 20 d., 2013 m. vasario 25 d. padarė administracinius teisės pažeidimus, tuo tarpu pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio mėnesį pareikštas įtarimas padarius sunkią tyčinę nusikalstamą veiką. Policijos departamentas, išnagrinėjęs atitinkamuose registruose esančią informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus bei jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei vadovaudamasis vienu iš Duomenų tikrinimo aprašo 11.4 punkto nuostatose numatytų alternatyvių pagrindų, 2014 m. sausio 7 d. surašė išvadą Nr. 5-IL-16 „Dėl E. R. grėsmės viešajai tvarkai“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai vertinimo svarbiausias veiksnys yra jo asmeninis elgesys, keliantis tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai, bei skundžiamo sprendimo priėmimo metu nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas linkęs pakartoti pažeidimą. Policijos departamentas klaidinančiu laikė pareiškėjo teiginį, kad skundžiamame atsakovo sprendime prokuroro 2012 m. vasario 3 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu vertintas ir traktuotas kaip pakartotinė veika. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad, 2012 m. vasario 3 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, 2012 m. vasario 20 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą ir pakeitė jam leidimą laikinai gyventi bei išdavė naują leidimą laikinai gyventi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Užsieniečiams yra išduodami laikini arba nuolatiniai leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 25 str.). Leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos numatytos Įstatymo 26 straipsnyje, o Įstatymo 35 straipsnyje reglamentuoti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei atsižvelgęs į Policijos departamento pateiktą 2014 m. sausio 7 d. išvadą Nr. 5-IL-16.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui atsisakoma jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Toks atsisakymo pagrindas į teisės aktus yra inkorporuotas iš Konvencijos, kurios 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie asmenis <..> pagal perspėjimą duodančios Susitariančiosios Šalies nacionalinius teisės aktus įvedami tam, kad <...> būtų atlikti konkretūs tikrinimai pagal šio straipsnio 5 dalį. Konvencijos 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad toks perspėjimas gali būti duodamas siekiant <...> neleisti kilti grėsmei visuomenės saugumui, jeigu: a) yra aiškių įrodymų, kad atitinkami asmenys ketina padaryti arba daro daugelį itin sunkių nusikaltimų; arba b) jeigu bendras atitinkamo asmens įvertinimas, ypač atsižvelgiant į anksčiau jo padarytus nusikaltimus, leidžia manyti, kad tas asmuo ir ateityje darys itin sunkius nusikaltimus. Konvencijos 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas. Konvencijos 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimai gali būti motyvuojami grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti pirmiausia tokiais atvejais, kai: užsienietis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, įskaitant tas, kurios nurodytos 71 straipsnyje, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Vertinimas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, atliekamas laikantis reikalavimų, nurodytų Aprašo 6, 7 punktuose. Vertindamas nurodytą reguliavimą teismas nusprendė, jog sprendimas neduoti sutikimo užsieniečiui laikinai gyventi valstybėje gali būti motyvuojamas grėsme viešajai tvarkai, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje, o tokia padėtis (t. y. grėsmė viešajai tvarkai) gali susidaryti kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas.

Šiuo atveju pareiškėjui yra pareikšti įtarimai Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, o minėta nusikalstama veika Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 5 dalies pagrindu priskiriama prie sunkių nusikaltimų, taigi pareiškėjas visiškai atitinka tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų kriterijus, leidžiančius atsisakyti duoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad nors Įstatymas neapibrėžia sąvokos „gali grėsti“, tačiau visais atvejais sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas. Teismo vertinimu, baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos perdavimas teismui rodo grėsmę egzistuojant realiai. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjo argumentu, kad nėra tinkamai pagrįsta sprendimo išvada – „yra ryškių įrodymų, kad jis ketina nusikalstamas veikas daryti ateityje“, tačiau pagrįstas įtarimas padarius sunkų nusikaltimą yra savarankiškas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Valstybei taikant apsaugos priemones taip pat būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašė teisėtos veiklos pagrindu, t. y. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (kai užsienietis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje). Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra kelių Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių (UAB „REM777“, UAB „REM logistic“, UAB „De Transwagon“, UAB „Ferum trans“) akcininkas bei UAB „Ferum trans“ direktorius. Byloje nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kokie kiti pareiškėjo socialiniai ryšiai (pvz.: šeiminiai). Atitinkamai, nagrinėjamos bylos kontekste teismas nurodė, jog pareiškėjas, kurį Lietuvos Respublikoje sieja vien ekonominiai ryšiai, yra kaltinamas sunkiu tyčiniu nusikaltimu ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXX skyrius), todėl ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas nusprendė, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neviršijo kompetencijos, sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atitinkamai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmetė.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo reglamentuoja Įstatymo nuostatos (teismas rėmėsi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsniu). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi E. R. grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad, pasak jo, vien faktas, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje, negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad jis kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte tiesiogiai nėra numatyta, kad atsisakyti išduoti leidimą gyventi galima tik tuo atveju, jei grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi, tačiau nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–1810/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė.

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010)

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2013 m. gruodžio 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Ferum trans“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Šį faktą patvirtina byloje esanti UAB „Ferum trans“ 2014 m. rugpjūčio 21 d. pažyma. Prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė galiojančio kelionės dokumento, leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojančio iki 2014 m. vasario 25 d., kopijas bei įmonių, kurių akcininkas yra pareiškėjas, dokumentus. Byloje taip pat pateiktos 2014 m. rugpjūčio 21 d. UAB „REM777“, UAB „REM logistic“ ir UAB DeTranswagon“ pažymos apie tai, jog pareiškėjas yra šių įmonių akcininkas. Visose pažymose pateikta informacija apie įmonių sumokėtus mokesčius bei metinį pelną, pateikti metų balansai. Migracijos departamentas 2014 m. vasario 14 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė tuo pagrindu, kad E. R. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Toks sprendimas grįstas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 9-17290, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas padaręs nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Gavęs šią informaciją, Migracijos departamentas, patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, nustatė, kad šiame registre yra duomenys apie užsienietį, todėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. sausio 2 d. išsiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybai raštą Nr. (15/4-7) 10K-114, kuriame prašė pranešti ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai. 2014 m. sausio 9 d. Imigracijos reikalų skyrius gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-IL-16, kurioje nurodyta, jog E. R. yra įtariamas padaręs sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas ir šiuo metu vyksta teisminis procesas. Be kita ko, byloje esanti Administracinių teisių pažeidimų ir eismo įvykių registro pažyma patvirtina, jog pareiškėjas turi dvi galiojančias nuobaudas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, minėtą Policijos departamento išvadą bei tai, jog pareiškėjo atžvilgiu vyksta teisminis procesas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra kelių Lietuvos Respublikoje veikiančių akcininkas bei UAB „Ferum trans“ direktorius, tačiau nustačius, kad Lietuvos Respublikoje nėra susiklostę jokie kiti pareiškėjo socialiniai ryšiai (pvz.: šeiminiai) bei tai, jog pareiškėjas yra kaltinamas sunkiu tyčiniu nusikaltimu būtent ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXX skyrius) – ginčijamas Migracijos departamento sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Be kita ko, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, jog vien faktas, kad jis yra sėkmingai Lietuvos Respublikoje veikiančių ūkio subjektų bendrasavininkis ir yra investavęs pinigines lėšas į Lietuvos ūkį, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonių veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones, todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas laikytinas proporcingu.

Taip pat pažymėtina, kad, kaip nurodo atsakovas, teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė. Šiuo aspektu nėra pagrindo kalbėti apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, kadangi byloje vertinamu atveju nėra sprendžiamas pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas, o vertinama, ar jis atitinka Įstatymo įtvirtintus pagrindus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo pakeitimo iš naujo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Duomenų tikrinimo aprašas laikytinas norminiu administraciniu aktu ir vienas iš reikalavimų, kuris keliamas norminiams administraciniams aktams, yra jo viešas paskelbimas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šis teisės aktas yra paskelbtas tik Policijos departamento tinklalapyje. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju Policijos generalinis komisaras neturėjo įgaliojimų tvirtinti tokio teisinio reglamentavimo, kuriuo apibrėžė grėsmės viešajai tvarkai pagrindus. Atsakydama į šį argumentą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas aprašas yra vidinis Policijos departamento dokumentas, kuris priimtas siekiant tinkamai įgyvendinti gero administravimo principą, todėl nagrinėjamu atveju nėra poreikio vertinti jo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, kadangi atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus įtvirtina Įstatymas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

IV.

Pareiškėjas E. R. 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014. Pareiškėjos nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės pripažinęs, kad įtarimų baudžiamojoje byloje pareiškimas ir bylos perdavimas teismui yra pakankamas pagrindas grėsmės viešajai tvarkai konstatavimui. Tačiau praktiškai tuo pačiu metu (2015 m. vasario 5 d.) analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 LVAT priėmė priešingą savo esme sprendimą, kuriame iš esmės konstatavo tai, kad aplinkybė, jog užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš ginčijamo Migracijos departamento 2014 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-689(00094), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turinio matyti, kad toks sprendimas priimtas vadovaujantis Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Minėtoje Policijos departamento 2014 m. gegužės 30 d. išvadoje yra tik duomenys apie pareiškėjo pripažinimą įtariamuoju pagal Baudžiamojo kodekso 4 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, taip pat paaiškinimas, kad pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 5 dalies nuostatas pareiškėjui tiek pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Baudžiamojo kodekso 199² straipsnio 1 dalį inkriminuojami nusikaltimai yra sunkūs tyčiniai nusikaltimai bei kad išvada priimta vadovaujantis Duomenų apie užsienietį tikrinimo aprašo 11.4 papunkčio nuostatomis („jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus“), t. y. nemotyvuojant, kodėl ši aplinkybė – įtarimų sunkių nusikaltimų padarymu pareiškimas – suponuoja nurodytą išvadą. Kadangi aplinkybė, jog užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, savaime nėra pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ginčijamas sprendimas yra naikinamas ir klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pareiškėjui yra perduodamas iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui.

Šiuo atveju aiškinant grėsmės viešajai tvarkai konstatavimą esant pareikštiems įtarimams svarbus papildomas aiškinimo šaltinis, t. y. 2015 m birželio 11 d. Teisingumo teismo sprendimas byloje C‑554/13, kuriame teismas pasisakė: „Todėl laikytina, kad valstybė narė privalo kiekvienu konkrečiu atveju vertinti Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalies sąvoką „pavojus viešajai tvarkai“ siekdama patikrinti, ar asmeninis trečiosios šalies piliečio elgesys kelią realų ir faktinį pavojų viešajai tvarkai. Jeigu siekdama konstatuoti tokį pavojų valstybė narė vadovaujasi bendrąja praktika arba kokia nors prezumpcija, tačiau tinkamai neatsižvelgia į asmeninį piliečio elgesį ir į tokio elgesio keliamą pavojų viešajai tvarkai, ji klaidingai suvokia konkretaus nagrinėjamo atvejo patikrinimo ir proporcingumo principo reikalavimus. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog trečiosios šalies pilietis yra įtariamas padaręs pagal nacionalinę teisę baudžiamą nusikalstamą veiką arba už ją buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, pati savaime negali pateisinti to, kad toks pilietis laikomas keliančiu pavojų viešajai tvarkai pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 4 dalį.“

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. 2015 m. birželio 12 d. analizuojant aktualią Teisingumo Teismo praktiką, konkrečiai jau anksčiau minėtą 2015 m birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje C‑554/13 pastebėta, kad pareiškėjo E. R. byloje gynybos linija buvo reiškiama analogiškais pagrindais, teigiant, kad įtarimų ar baudžiamojo persekiojimo pradėjimo faktas negali būti traktuojamas pakankamu pagrindu grėsmės viešajai tvarkai konstatavimui. Papildomai peržiūrėjus aktualią LVAT 2015 metų praktiką buvo rastas minėtas 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015. Nei pareiškėjas nei pareiškėjo atstovas nebuvo šalimi minimoje administracinėje byloje ir apie prieštaringos praktikos egzistavimą sužinojo tik 2015 m. birželio mėnesį, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepažeidžiant ABTĮ 156 straipsnyje nustatyto 3 mėnesių termino. Nusprendus, kad šis terminas pažeistas, pareiškėjas prašo jį atnaujinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadinasi, bylos užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., LVAT 2009 m. vasario 13 d. nutartį adm. byloje Nr. P442-16/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo E. R. pateiktas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (žr., pvz., 2009 m. vasario 13 d. nutartį adm. byloje Nr. P442-16/2009).

Nagrinėjamoje byloje LVAT nutartis, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2014 m. gruodžio 29 d. Nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos) skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2015 m. birželio 25 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas kartu suformulavo reikalavimą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Kaip matyti iš prašymo turinio pareiškėjas įvardija šias termino praleidimo priežastis: tai, kad LVAT priėmė 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, kuriame priešingai aiškinamos teisės normos, aktualios ir pareiškėjo ginčui, jis sužinojo tik 2015 m. birželio 12 d. analizuodamas aktualią Teisingumo Teismo praktiką, t. y. 2015 m birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimą C‑554/13.

Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-1644/2012 ir kt.). Įvertinusi nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuoti nuo pareiškėjo nurodomos datos, kadangi jo nurodyta priežastis – tai, kad jis tik 2015 m. birželio 12 d. pradėjo analizuoti Teisingumo Teismo praktiką ir domėtis LVAT praktika, negali būti laikoma objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe, sutrukdžiusia jam laiku kreiptis į teismą.

Be to, vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu, o ne atsiradusi vėliau (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. R. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo netenkinti. Prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė