Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja pabrėžė, jog 2013 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 str. 1 d. nuostata prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, nes ginčijamu teisiniu reguliavimu asmenims, gaunantiems maksimalaus dydžio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jos buvo mažinamos du kartus (sumažinus maksimalų pašalpos dydį ir išmokos proporcinę išraišką už pirmus ir antrus metus), o asmenims, gaunantiems mažesnes motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, – tik vieną kartą (sumažinus išmokos proporcinę išraišką už pirmus ir antrus metus). Taip buvo išskiriama viena šias pašalpas gaunančių asmenų grupė, neproporcingai paskirstoma finansinė praradimų našta. Pareiškėjos teigimu, tokia Konstitucinio Teismo išvada reiškia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa jai buvo sumažinta neteisėtai ir atsakovo sprendimas dėl pašalpos sumažinimo yra priimtas vadovaujantis teisės akto nuostata, kuri prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, atsižvelgiant į tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai skirta dar galiojant Įstatymo nuostatoms, pagal kurias motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis dveji metai yra 85 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, atsakovas nepagristai nuo 2010 m. liepos 1 d. skaičiuodamas mokamos pašalpos dydį taikė 75 proc. koeficientą. Pareiškėjos skaičiavimu, jai nepagristai neišmokėta 3 704,03 Eur suma.

Teismo posėdyje pareiškėja, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjau atveju ginčas kilęs dėl motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai dalies, neišmokėtos pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 6-24-12376 pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 4 d. iki 2011 m. kovo 12 d. – iš viso 120 664,92 Lt (el. b. l. 35–36).

VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 „Dėl N. S. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, be kita ko, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 str., nusprendė pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 12 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal šiame sprendime pateiktą apskaičiavimą (el. b. l. 45–46).

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 9 ir 10 str., kurie buvo taikyti perskaičiuojant ir mokant pareiškėjai sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tam tikra apimtimi pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 13 d. skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama panaikinti 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir grąžinti pašalpos nepriemoką (el. b. l. 13–16). Išnagrinėjęs pareiškėjos 2013 m. gruodžio 13 d. skundą, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (9.2)3-11324 nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo priimtas minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721, taip pat pažymėjo, jog minėtas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, yra nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Tesimo nutarimo įsigaliojimo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį (el. b. l. 17–18).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (9.2)3-11324, su 2014 m. vasario 14 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą ir išmokėti jai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką (el. b. l. 19–24).

VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2214 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą (el. b. l. 25–26). Pareiškėja šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3657-281/2015 panaikino VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2214 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 14 d. skundą (el. b. l. 28–30).

VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. vasario 14 d. skundą ir 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (11.1)I-8373 pareiškėjos skundo netenkino. VSDFV nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, bei pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 dėl pareiškėjai mokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo yra teisėtas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. (9.2) 3-11324, kuriuo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą taip pat yra pagrįstas ir teisėtas (el. b. l. 82–83).

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 25 str. ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d. nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV; VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nors atsakovas ir VSDFV teigia, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimui Nr. 6-26-2721, kuriuo jai sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, apskųsti, tačiau kaip matyti iš į bylą pateiktų dokumentų, pareiškėjos skundas dėl jai mokėtos pašalpos sumažinimo buvo išnagrinėtas VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog VSDFV 2015 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. (11.1)I-8373 pasisakė ne tik dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (9.2)3-11324, bet ir dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. nurodė, jog abu sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo, taigi darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėja turi teisę prašyti teismo priteisti jai susidariusią pašalpos nepriemoką.

Pažymėtina, kad motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai skyrimo metu galiojusio Įstatymo 3 str. buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis – apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų suma, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos. Pagal Įstatymo 6 str. 5 d. kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Įstatymo 21 str. 1 d. buvo numatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 proc., o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Kadangi pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis viršijo Įstatymo nustatytą maksimalų dydį, jai mokama nėštumo ir gimdymo bei motinystės (tėvystės) pašalpa buvo apskaičiuota pagal kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, t. y. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (Vyriausybės 2008 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1367 patvirtintas 1 488 Lt 2009 m. draudžiamųjų pajamų dydis) penkių dydžių sumą ir sudarė 7 440 Lt.

2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinąjį įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 9 str. 1 d. buvo nustatyta, jog įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo pašalpoms, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Be to, pagal Laikinojo įstatymo 10 str. 3 d. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.

Kaip matyti iš 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-262721, atsakovas iki 3 510 Lt sumažino pareiškėjai skiriamą motinystės (tėvystės) pašalpą, vadovaudamasis būtent Laikinojo įstatymo 9 str. 1 d. bei 10 str. 3 d.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, pasisakydamas dėl teisinio reguliavimo, nustatyto Laikinojo įstatymo 9 str., kuriuo buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo ir kurių gavėjų kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naują kompensuojamojo uždarbio maksimalų dydį, taip pat nustatyto Laikinojo įstatymo 10 str., kuriuo buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikti. Taigi buvo konstatuota, jog tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9, 10 str. nuostatose, buvo sudarytas pagrindas ne panaikinti ar neleistinai dideliu mastu minimalizuoti, bet perskaičiuojant tam tikra dalimi (inter alia 10 procentų nuo 2010 m. liepos 1 d.) sumažinti tas minėtas paskirtas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo ribinį dydį; taip nebuvo sudaryta prielaidų paneigti pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmę.

Tačiau vertindamas tai, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 str. 1 d., 10 str. 2, 3 d., buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. ne tik 10 proc. sumažinti inter alia paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, bet ir papildomai sumažinti tas minėtas (jau turėjusias sumažėti 10 proc.) pašalpas, kurios viršijo tam tikrus maksimalius dydžius (jos perskaičiuojamos taip, kad neviršytų šių dydžių), Konstitucinis Teismas konstatavo, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus inter alia paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo Laikinojo įstatymo 9 str. 1 d. nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; Laikinojo įstatymo 10 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; Laikinojo įstatymo 10 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pateiktus 2013 m. kovo 5 d. nutarime, darytina išvada, kad perskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, į kurią teisę ji įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, buvo taikytos tiek Laikinojo įstatymo nuostatos, nepripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 str. ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, taip pat 10 str. ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 proc. kompensuojamojo uždarbio), tiek ir nuostatos, pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 ir 10 str. nuostatos tiek, kiek jos sudarė prielaidas pagal neprieštaravusias Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas papildomai sumažinti, jei jos viršijo tam tikrus maksimalius dydžius – Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) ir 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu).

Asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Teismo vertinimu, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 str. nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis.

Kaip matyti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyrius pateiktos 2016 m. gegužės 30 d. pažymos Nr. 11-6018, pareiškėjai neišmokėta motinystės (tėvystės) pašalpos dalis, susidariusi dėl Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažinto prieštaravusiu konstituciniam teisinės valstybės principui, sudaro 5 814,11 Lt (1 683,88 Eur) (atskaičius gyventojų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas). Nors pareiškėja nurodo, kad minėtoje pažymoje pateiktas ne visai tikslus nepriemokos apskaičiavimas, nes už antrus vaiko priežiūros atostogų metus turėtų būti mokama 85 proc. išmoka, tačiau teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 10 str., kuriuo buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 proc. kompensuojamojo uždarbio, iš kurio šios pašalpos buvo apskaičiuotos, neprieštarauja Konstitucijai, taigi VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 11-6018 pateiktas skaičiavimas, kuriame už antrus vaiko priežiūros atostogų metus taikomas 75 proc. ribojimas, yra teisingas, todėl pareiškėjai priteistina būtent minėtoje pažymoje nurodyta suma – 1 683,88 Eur (5 814,11 Lt) .

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikintina VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 dalis, kurioje perskaičiuojant pareiškėjai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 str. nuostatos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. sprendimo dalis, kuri buvo pagrįsta teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaravusiu Konstitucijai. Atitinkamai naikintini VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. (9.2)3-11324 bei VSDFV 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. (11.1)1-8373, priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus inter alia dėl minėto VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721. Be to, atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai 1 683,88 Eur (atskaičius mokesčius) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos nepriemoką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja taip pat prašo atlyginti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų bei paskaičiavimų, todėl toks prašymas šiuo metu nespręstinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (11.1)1-8373 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11324.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 dalį, kurioje perskaičiuojant N. S. motinystės (tėvystės) pašalpą, buvo taikytos Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai N. S. motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką 1 683,88 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt aštuonis euro centus) (atskaičius mokesčius).

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.