- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-04
- Bylos Nr.
- eI2-6448-595/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07402-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- S. Y.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. (S. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. Y. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2024-11-29 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S276965 (toliau - ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760379161 (toliau – ir LLG), galiojęs iki 2026-08-16.
Paaiškina, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes jis ketino dirbti UAB „Liunetė“ (toliau – ir Bendrovė).
Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad: - „duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta".
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimo išvadomis. Nurodo, kad de facto pareiškėjas trumpam atvyko į Lietuvą, ieškojo sau tinkamo būsto ir išvyko atgal į Turkiją. Vėliau grįžo į Lietuvą ir susisiekė su Bendrove, kad jau gali pradėti dirbti ir susitvarkęs asmeninius bei šeimyninius reikalus yra atvykęs į Vilnių. Jis pranešė apie tai Bendrovei 2024-12-06, tačiau Bendrovė informavo, kad dabar negali pranešti apie jo darbo pradžią Sodrai, nes Migracijos departamentas atsiuntė jiems prieš kelias dienas pranešimą, kad pareiškėjo LLG yra panaikintas.
Pažymi, kad jis iki to laiko jokio pranešimo ar paklausimo iš Migracijos departamento nebuvo gavęs. Prašymo dėl LLG išdavimo formoje buvo klaidingai nurodytas pareiškėjo el. pašto adresas ir jo pabaiga buvo nurodyta ne gmail.com, o mail.com.
Nurodo, kad UTPĮ nenumato termino per kurį pareiškėjas, gavęs LLG turi atvykti ir pradėti dirbti, todėl negalima jo kaltinti neva pažeidus įstatymo reikalavimus, nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjui bet kokias sankcijas, juolab panaikinti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Laiko neteisingu teiginį, kad pareiškėjas neturėjo lėšų reikalingų pragyventi Lietuvoje, nes jis Lietuvoje negyveno, o buvo išvykęs į Turkiją. Be to, visiškai neteisingas kaltinimas pareiškėjui, kad jis nedirbo kitose įmonėse, kadangi išduotas LLG suteikia teisę pareiškėjui dirbti tik konkrečioje Bendrovėje, todėl jis negalėjo pažeisti šio UTPĮ reikalavimo ir jo nepažeidė.
Mano, kad nebuvo jokio faktinio pagrindo ir tuo pačiu jokio teisinio pagrindo priimti skundžiamą Sprendimą. Migracijos departamentas nesigilino į konkrečią situaciją, tikrai įvairiapusiškai nenagrinėjo esamų faktinių, individualių aplinkybių. Migracijos departamento motyvai yra deklaratyvūs, tikrovės neatitinkantys, neobjektyvūs ir negali būti taikomi pareiškėjui. Minėti argumentai nurodomi be įrodymų ir grubiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.
Akcentuoja, kad visus duomenis, kuriuos teikė pareiškėjas, jis pateikė sąžiningai ir teisingai, visa informacija yra tikra ir tokia, kokia jam buvo žinoma, prašymo dėl LLG išdavimo pateikimo momentui.
Skunde teigia, kad Migracijos departamentas vykdo represinę funkciją, netinkamai vykdo viešojo administravimo funkcijas, netinkamai saugo asmenų teises ir teisėtus lūkesčius, nebendradarbiauja ir „vykdo šiurkščiausią valymo politiką“, nenustatė termino trūkumams pašalinti.
Į teismo posėdį pareiškėjas bei jo atstovas neprisijungė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį, prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė, todėl teismas nematė procesinių kliūčių nagrinėti bylą nedalyvaujant pareiškėjui bei jo atstovui.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis (toliau - VSAT IS) pareiškėjas atvyko į Lietuvą per Vilniaus oro uostą 2024-10-03, o išvyko iš Lietuvos 2024-12-13 per Medininkų pasienio kontrolės punktą, todėl pareiškėjo teiginiai nesutampa su faktiniais VSAT IS esančiais duomenimis.
Pažymi, kad pranešimas pareiškėjui išsiųstas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS), kur nurodytas kontaktinis el. paštas yra sy@ltcconstruct.com. Šį elektroninį paštą kaip kontaktinį pareiškėjas nurodo ir teismui teikdamas skundą, todėl Migracijos departamentas turi pagrindą manyti, kad pareiškėjo elektroninis paštas yra naudojamas, ir pareiškėjas gavo informaciją apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2024-07-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024 ir teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2024-08-16, pareiškėjas turėjo pasirašyti darbo sutartį iki 2024-10-16. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jis iš tiesų ketino dirbti, tik susisiekė su bendrove šiek tiek per vėlai (t.y. jau panaikinus leidimą laikinai gyventi), yra nereikšmingi.
Nurodo, jog Migracijos departamento turima informacija, kad pareiškėjas atvyko 2024-10-03, tačiau darbo sutarties nepasirašė, suteikia pagrindą abejoti, ar pareiškėjas turėjo ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje, ar siekė būti Lietuvos Respublikoje, turėdamas kitų tikslų. Kiek tai yra susiję su ginčijamu Sprendimu, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su UAB “Liunetė”, teikusia tarpininkavimo raštą, todėl vertino, kad pareiškėjas ir neturėjo tokių ketinimų, todėl pareiškėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Tai, kad pareiškėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjo pragyvenimo šaltiniu nurodomas UAB “Liunetė” mokėtinas darbo užmokestis, suteikia pagrindą grįsti sprendimą ir aplinkybe, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Akcentuoja, kad vertinant tai, kad pareiškėjas darbo sutarties nepateikia, VSDFV IS duomenų apie pareiškėjo įdarbinimo nėra, o ir pats pareiškėjas teigia, kad susisiekė su Bendrove, informuodamas, kad gali pradėti dirbti, Migracijos departamentas sprendžia, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta. Kaip įvardyta ir pačiame sprendime, tai, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, Migracijos departamentas vertino kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą.
Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėjo netenkina jo atžvilgiu priimtas sprendimas, nedaro šio sprendimo neteisėtu, pareiškėjo faktais nepagrįsti deklaratyvūs teiginiai atmestini.
Pažymi, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Nurodo, kad LVAT analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Migracijos departamentas neturi pareigos iš anksto informuoti užsieniečius apie ketinimą jų atžvilgiu priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o taip pat neturi ir pareigos apklausti užsienietį, prieš priimdamas jo atžvilgiu ginčytiną sprendimą.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, kad pareiškėjas išvyko iš Lietuvos 2024-12-13 per Medininkų pasienio punktą į Baltarusiją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-11-29 sprendimo Nr. 24S276965, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Turkijos Respublikos pilietis. 2024-08-12 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024-08-16 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760379161, galiojantis iki 2026-08-16, pareiškėjui įteiktas 2024-09-03 per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją Turkijoje. Iš į bylą pateikto Tarpininkavimo rašto nustatyta, kad pareiškėjas ketino dirbti betonuotoju UAB „Liunetė“.
Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760379161, galiojantį iki 2026-08-16, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, pateikė skundą teismui, prašydamas jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), kiti teisės aktai.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje betonuotoju. Tiek prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tiek Tarpininkavimo rašte yra nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1510 Eur. Tačiau, kaip nustatė Migracijos departamentas, su pareiškėju darbo sutartis iki Sprendimo priėmimo sudaryta nebuvo ir pareiškėjas nebuvo įdarbintas. Pateikti į bylą Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą per Vilniaus oro uostą 2024-10-03, o išvyko iš Lietuvos 2024-12-13 per Medininkų pasienio kontrolės punktą. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas išvyko į Baltarusiją. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas Lietuvoje prabuvo du mėnesius, tačiau nesiekė sudaryti darbo sutarties bei pradėti dirbti Bendrovėje, o tai pagrįstai sudarė pagrindą Migracijos departamentui pripažinti, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas - tiek dėl darbo Bendrovėje, tiek dėl pragyvenimo lėšų Lietuvoje (nes buvo nurodomas tik darbo užmokestis), neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstu objektyvias aplinkybes, kodėl jis per terminą nuo leidimo išdavimo – 2024-08-16, nepradėjo dirbti bei nesudarė su Bendrove darbo sutarties. Kaip pats nurodo į Bendrovę dėl įdarbinimo kreipėsi tik 2024-12-06, kai jau buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai vertino, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (tiek dėl darbo Bendrovėje, tiek dėl pragyvenimo lėšų), taip pat, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje (prašyme nurodė, kad lėšas sudarys gaunamas darbo užmokestis, o kadangi dirbti ir nepradėjo, todėl nebuvo ir lėšų, kurias deklaravo). Pareiškėjas jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą nepateikė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai vertintini kaip subjektyvūs pareiškėjo samprotavimai, kurie negali niekaip paneigti Migracijos departamento padarytų išvadų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
Teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad joks aktas nenustato termino per kurį užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, turi atvykti ir pradėti dirbti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) (toliau – ir Aprašas), kurio 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos <...> Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. (žr. LVAT 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).
Taigi, Migracijos departamentui nustačius, kad LLG pareiškėjui išduotas 2024-08-16, tačiau praėjus 2 mėnesių terminui pareiškėjas nebuvo įdarbintas, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą, tuo pagrindu, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų apie ekstraordinarinę situaciją, dėl ko galėtų būti pagrindas prievolių nevykdymo tolerancijai taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1352-415/2024).
Teismas pripažįsta, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (LVAT 2017-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjas Lietuvoje nebuvo įdarbintas, jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, o jokių kitų pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nebuvo deklaravęs ir jų negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos - darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad kai užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinama kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352- 415/2024; 2024-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).
Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jos teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos. Kadangi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje 2 ir 6 punktuose įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir juose nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
Teismas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019-01-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 6 punktu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nenustačius jokių ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-11-29 sprendimo Nr. 24S276965 neteisėtumo pagrindų, prašymas jį panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.