Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos AB „Senoji Baltija“ atstovui Arūnui Maželiui ir advokato padėjėjui Mariui Cechanavičiui,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Simonai Kiūdytei,

trečiojo suinteresuoto asmens Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Tadui Bankauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos AB „Senoji Baltija“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atstovai palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepimo (b. l. 93–101) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad Žuvininkystės tarnybos 2013-03-26 posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalies, kurioje UAB „Banginis“ paskirta 1854 tonas strimelių ir 9521 tonas šprotų žvejybos kvota, panaikinimas savaime negarantuoja, kad pareiškėjai 2013 metais būtų buvusi skirta didesnė žvejybos kvota. Dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų nurodė, kad Ministerija patvirtindama Kvotų skyrimo taisykles vadovavosi Žuvininkystės įstatymo nuostatomis, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas VAĮ 3 str. 1 daliai prieštaraujančiu pripažino tik šių taisyklių 19 punktą ir tik todėl, kad šiame punkte įtvirtintas perleidžiamųjų žvejybos teisių kriterijus turėtų būti įtvirtintas įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu, o tai reiškia, kad kriterijus nebuvo pripažintas neteisėtu iš esmės. Dėl paskaičiuotos žalos nurodė, kad pareiškėja patirtos žalos nepagrindė jokiais realiais įrodymais. Kaip nurodė atsakovės atstovė, ankstesni sprendimai dėl kvotų skyrimo taip pat buvo nepagrįsti įstatymo nuostatomis ir galimai taip pat gali būti neteisėti, todėl pareiškėjai anksčiau skirtos kvotos galimai taip pat buvo skirtos neteisėtai. Todėl paskaičiuoti patirtos žalos praktiškai yra neįmanoma. Atkreipė dėmesį, kad Žuvininkystės tarnybos 2013-03-26 posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalimi taip pat ir pareiškėjai buvo paskirta kvota, o tuo tarpu šią nuostatą panaikinus, atitinkamai ir pareiškėjai kvota 2013 metams taip pat buvo paskirta neteisėtai. Taip pat prieštaravo pareiškėjos argumentams dėl būsimų žuvies pardavimu. Šiuo aspektu nurodė, kad nėra aišku, kiek žuvies pareiškėja būtų pagavusi (ar pvz. tam būtų palankios sąlygos), kad būtų pagautas norimas žuvies kiekis. Pabrėžė, kad tarp pareiškėjos minimos žalos ir atsakovės veiksmų priežastinio ryšio nėra.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos pareiškėjai atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjos teigimu, Ministerijos 2013-03-15 įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Kvotų skyrimo taisyklių 19 p. nuostatos pagrindu pareiškėjai buvo apribota teisė gaudyti didesnį kiekį šprotų. Vėliau teismų šią poįstatyminio teisės akto nuostatą pripažinus prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 dalies nuostatai ir šią taisyklių nuostatą panaikinus, pareiškėjos manymu, ji, būtent dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų, prarado pelno dalį, kurią ji būtų gavusi, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinus UAB „Banginis“ paskirtas kvotas (kvotos paskirtos taikant panaikintą Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktą), UAB „Banginis“ panaikinta kvotų dalis būtų paskirstyta ir tarp kitų subjektų, kas atitinkamai reikštų didesnės kvotų dalies skyrimą ir pareiškėjai. Pareiškėjos prašoma priteisti turtinė žala – 105450,09 Eur.

Pareiškėjos skundo pagrindas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-27 nutartimi Nr. I-492-4/2014 prieštaraujančiu VAĮ 3 str. 1 punkto nuostatai pripažintas Ministerijos 2013-03-15 įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija), tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio.

Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisija, vadovaujantis Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktu, 2013-03-26 posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punktu paskirstė 2013 metų metines žvejybos kvotas. Pagal Kvotų skyrimo taisyklių 19 punkto nuostatą paskirsčius šprotų žvejybos kvotas, UAB „Banginis“ atiteko didžiausias kvotų skaičius, nes ši bendrovė 2007-2012 metais sugavo daugiausiai šprotų (Kvotų skyrimo taisyklių 19 punkte įtvirtintas esminis kriterijus į kurį atsižvelgtina skiriant kvotas). Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2014-05-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-120-171/2014, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-27 nutarties išvadas, panaikino Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2013-03-26 posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalį, kuria UAB „Banginis“, vadovaujantis Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktu, skirtos didžiausios strimelių ir šprotų kvotos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-27 nutarties Nr. I-492-4/2014 argumentus ir priimtą išvadą, Ministerija iš esmės neturėjo teisės būtent poįstatyminiu teisės aktu (t.y. Kvotų skyrimo taisyklių nuostatomis) nustatyti esminius ūkinės (žvejybos) veiklos ribojimus, kurių pagrindu skirstomos kvotos žuvų išteklių naudotojams. Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio ribojimai bei kvotų skyrimo sąlygos gali būti nustatyti tik įstatymu. Tuo tarpu kvotų skyrimo kriterijus ir ribojimus nustačius poįstatyminiu teisės aktu (kaip šiuo atveju Kvotų skyrimo taisyklėmis), toks Ministerijos veikimas teisėkūros srityje buvo pripažintas pažeidžiančiu VAĮ 3 str. 1 punkte įtvirtintą principą, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Pareiškėja jai Ministerijos pareigūnų veiksmais padarytą žalą grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. I-120-171/2014 panaikinus Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2013-03-26 posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalį, kuria UAB „Banginis“, vadovaujantis Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktu buvo paskirtos didžiausios strimelių ir šprotų kvotos, t. y. 2013 metams kvotų paskirstymą iš esmės pripažinus neteisėtu, pareiškėjai galimai būtų paskiriant didesnė šprotų kvota, nes, jei nebūtų neteisėtų Ministerijos veiksmų, galimai būtų kitokia dalimi perskirstytos kvotos subjektams.

Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad 213-03-15 patvirtintų Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas buvo pripažintas prieštaraujančiu įstatymui ir panaikintas, todėl pareiškėjos patirtos žalos dydis yra apskaičiuotinas vadovaujantis Ministerijos 2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintomis Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėmis, kurios nėra užginčytos ir galiojo skiriant šprotų žvejybos kvotas iki 2013 m. Ministerijos 2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 34 punkte buvo nustatyta, kad jeigu pagal naudotojų pateiktus prašymus šprotų, strimelių, lašišų, šlakių žvejybos atviroje Baltijos jūroje kvotų neužtenka, visiems prašymus pateikusiems naudotojams šių rūšių žuvų žvejybos kvotos skiriamos pagal tai, kokią dalį naudotojo sugautų minėtų rūšių žuvų kiekis per paskutinius trejus, dvejus arba vienerius metus (priklausimai nuo naudotojo žvejotų metų skaičiaus) sudarė bendro paskutinių trejų metų visų naudotojų tam tikrų rūšių sugautų žuvų kiekio. Kaip teigia pareiškėja, ji paskutinius trejus metus šprotus gaudė, vadovaujantis 2007-06-07 įsakymu patvirtintų taiklių 34 punkto pagrindu, todėl turėjusi būti skirta šprotų žvejybos kvota apskaičiuotina pagal pareiškėjos sugautų šprotų kiekį per paskutinius trejus metus, atsižvelgiant į bendrą paskutinių trejų metų visų naudotojų sugautą šprotų kiekį. Pareiškėja 2010-2012 metais sugavo 3258 tonas šprotų, o tai sudaro 7,343 proc. Valstybei 2013 metais buvo skirta 12510 tonų šprotų kvota, todėl, skaičiuojant pagal nurodytą principą, pareiškėjai būtų skirta 918 tonų kvota, tačiau pareiškėjai buvo skirta tik 583 tonos, t. y. 335 tonomis mažiau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos 2013 metais sugautų ir parduotų šprotų tonos kaina buvo 1086,86 Lt, todėl pareiškėja už 335 tonas šprotų būtų gavusi 364098,10 Lt pajamų (arba 105450,09 Eur). Pareiškėja šią sumą įvardija kaip negautas pajamas, kurias būtų gavusi, jei nebūtų neteisėtų atsakovės veiksmų. Atsakovės teigimu, pareiškėja patirtus nuostolius skaičiuoja vadovaujantis negaliojančiomis teisės nuostatomis (2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintomis taisyklėmis), be to, šiose taisyklėse esminės ūkinės veiklos sąlygos ir ribojimo kriterijus taip pat nebuvo nustatyti įstatymu, todėl ankstesni sprendimai dėl kvotų skyrimo, atitinkamai ir pareiškėjos atžvilgiu, galimai taip pat buvo neteisėti. Taip pat pareiškėjos paskaičiavimai niekaip nepatvirtina aplinkybių, kad pareiškėja būtų sugavusi būtent nurodomą žuvies kiekį.

Asmens teisė pareikšti reikalavimą atlyginti žalą kildinama iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 str. 1 dalyje taip pat nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi šios teisės nuostatos asmeniui iš esmės garantuoja teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės, ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad nagrinėjant skundą privaloma nustatyti, kuo pasireiškė pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ir ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-906/2008).

Nagrinėjamoje byloje keliamas valstybės, kaip viešojo juridinio asmens atstovės, deliktinės atsakomybės klausimas. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas reglamentuoja CK 6.271 str., kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Pažymėtina, jog valstybės institucijos, pareigūnų veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl, atitinkamai, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Įstatymų leidėjas žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Taigi turtinės žalos atlyginimo institutas turėtų būti suprastinas, kaip siejantis žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y., kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

Pagal teismų praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-02 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“).

Vertinant prašomos priteisti turtinės žalos galimybę nustatyta, kad pareiškėja prašomą priteisti žalą sieja su negautomis pajamomis, kurios iš esmės būtų gautos, jei, kaip ji pati nurodo, nebūtų konstatuotas viešojo administravimo institucijos veiksmų neteisėtumas. Nustatyta, kad, atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. kvotų skyrimas iš esmės buvo panaikintas, pareiškėja patirtą žalą paskaičiavo vadovaujantis teismine tvarka nepanaikintomis iki 2013 metų galiojančiomis Kvotų skyrimo taisyklėmis, be kita ko paskaičiavusi, kad pagal sugautos žuvies kiekį per 2010-2012 metus, pareiškėjai turėjo būti skirta 335 tonomis didesnė kvota, nei buvo skirta Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2013-03-26 posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punktu.

Pažymėtina, jog piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga ir ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti pareiškėjas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Netiesioginė žala (nuostoliai) teisės doktrinoje apibrėžiama kaip dėl neteisėtų veiksmų patiriamos išlaidos arba turto sumažėjimas. Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-735/2013). Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos formą, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodo, kad bylos šalis, reikšdama reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2007).

Kaip jau nustatyta, byloje nėra ginčo, kad kvotos 2013 metams (tame tarpe ir pareiškėjos atžvilgiu) buvo patvirtintos vadovaujantis Kvotų skyrimo taisyklių 19 punkto nuostata, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-27 nutartimi dalyje buvo pripažinta prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 punkto nuostatai. Tuo tarpu pareiškėja negautą pelną apskaičiuodama pagal iki 2013 m. galiojusias Kvotų skyrimo taisyklių nuostatas (esamu momentu nebegaliojančias), šiuo aspektu (padarytos žalos) dėstomus argumentus iš esmės grindžia tik galimomis prielaidomis.

Pareiškėjos teigimu, UAB „Banginis“ skirtą kvotos dydį panaikinus, panaikintos kvotos dalis galimai galėtų būti skirta pareiškėjai. Taigi pareiškėjos prašoma priteisti suma (žala) iš esmės grindžiama galimai galėjusia būti pareiškėjai skirta didesne kvotų dalimi (918 tonų vietoje 583), tačiau, vien tik šiuo pagrindu negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėja būtų sugavusi 335 tonomis daugiau žuvies. Atitinkamai sugauto didesnio kiekio pardavimas bei apskaičiuoto 105450,09 Eur pelno gavimas taip pat vertintini tik kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Pareiškėjos minimos su pardavėjais sudarytos sutartys galimo žuvies pardavimo fakto taip pat nepatvirtina. Taigi, tiek šiuo aspektu (patirtos žalos apskaičiavimas) nurodyti pareiškėjos argumentai, tiek prie skundo pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą (nuostolius). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatinėjant žalos, kaip negautų pajamų, faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reali žala, kurią pareiškėja skundo argumentais įrodinėja patyrusi, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta. Minėta, kad prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, tuo tarpu nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, kaip šiuo atveju žalos fakto, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad, kaip akcentavo ir atsakovės atstovė, pareiškėja apskaičiuodama patirtą žalą vadovaujasi Ministerijos 2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintomis ir esamu momentu negaliojančiomis Kvotų skyrimo taisyklių nuostatomis, kurių 19 punkte įtvirtinti esminiai ūkinės veiklos sąlygas ribojantys kriterijai, kurie, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, taip pat nebuvo nustatyti įstatymu, todėl negalima vienareikšmiškai daryti išvados, kad pareiškėja iš esmės pati savo nuožiūra apsiskaičiuodama negautą kvotų dalį bei dėl to patirtą žalą už 2013 metus, pagrįstai vadovaujasi Ministerijos 2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintomis taisyklėmis. Tuo tarpu pareiškėja būtent šių negaliojančių taisyklių pagrindu hipotetiškai apskaičiavo patirtą žalą, kurią ir prašo priteisti nagrinėjamoje byloje. Pabrėžtina, jog bendro žuvų sugavimo, ar tam tikrų rūšių žuvų sugavimo limitą, kaip vieną iš žvejybos reglamentavimo priemonių, taip pat žvejybos kvotų skyrimo tvarką bei kvotas paskirstyti žuvų išteklių naudotojams įstatymu priskirta tik Ministerijai (Žuvininkystės įstatymo 10 str. 4, 7 dalys), todėl pareiškėjos argumentai dėl žalos apskaičiavimo (papildomai priskaičiuojant kvotas) pagrindo laikytini nepagrįstais.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja šios administracinės bylos nagrinėjimo metu yra patyrusi tokią žalą, kokią prašo priteisti. Atitinkamai tuo pagrindu pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkintinas.

Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 5 d., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Senoji Baltija“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.