Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Apklausta liudytoja E. P. parodė, kad ji yra A. P. žmona. A. P. dažnai į jų namus atsiveža pasisvečiuoti savo sūnų T. P.. Pamena, kad 2016 m. sausio 9 d. nukentėjusysis buvo pas juos, kartu su jos sūnumi jie buvo išėję į lauką pačiuožinėti su snieglentėmis. Pamena, kad T. P. snieglentę dar tą patį savaitgalį nupirko kaltinimasis. Maždaug po poros valandų vaikai grįžo namo, T. P. verkė, nes sulaužė savo snieglentę. Jis tėvui minėjo, kad trenkėsi į medį ir snieglentė lūžo, buvo kalba, kad jie mokėsi čiuožinėti, todėl abu griuvinėjo. Ji pati vaikų rūbų tuo metu nežiūrėjo, nes liepė jiems nusirengti koridoriuje, kadangi buvo šlapi. Ji taip pat neapžiūrinėjo ir T. P. kūno, kadangi jis nors ir minėjo, kad krisdamas užsigavo ranką, tačiau to neakcentavo. Pamena, kad vaikams buvo pasakyta eiti praustis, tuomet nukentėjusysis išėjo nuogas iš vaikų kambario, atėjo į svetainę, kur ir ji buvo, pradėjo maivytis. Kadangi pas juos toks elgesys nepriimtinas A. P. jį sudrausmino ir abu nuėjo į vonią, o po to kaltinamasis grįžo. Tuo metu jai neteko matyti ant T. P. kūno jokių mėlynių. Po to savaitgalio vyras bendravo su sūnumi, T. P. buvo dar ne kartą atvažiavęs pas juos pasisvečiuoti. A. P. jai pasakojo, kad jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla. Ji apie tai, kad vyras darė kokį poveikį T. P., nieko negirdėjo.

Apklausta ekspertė Ramunė Drazdauskienė paaiškino, kad ji yra teismo psichiatrė – ekspertė, įtraukta į ekspertų sąrašą. Ekspertizės išvadoje ji atsakė į 4 ir 6 klausimus. Nustatė, kad T. P. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių. T. P. sveikatos sutrikdymo laipsnis atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat nurodė, kad T. P. iki ekspertinio tyrimo nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, o konstatuota po nagrinėjimo įvykio, rekomendavo psichologinę pagalbą. Žala buvo padaryta berniuko psichologinei ir psichinei būsenai, kadangi atsirado įtampa, nerimastingumas, graudinimasis kalbant, emocijos kalbat apie reikšmingus dalykus, kadangi tėtis šiuo amžiaus tarpsniu berniukui be galo reikšmingas. Vaikas, jei jis praneša apie tai, kas įvyko, jaučia lojalumo konfliktą, jis jį myli ir bijo netekti, jo žodžiai, kad „jo nebematysiu“, jam trauma, ar meluoti, ar sakyti tiesą. Matėsi, kad pradžiai vienas pasakojimas, o paskui pabaigoje pasakė, kad „aš suklydau, ar galite ištrinti?“. Mano vertinimas, kad lojalumo konfliktas, tai vaikui reikšmingas, artimas žmogus, nori padėti tėvui, išsaugoti, bijo netekti ir padaryta skriauda. Negali atsakyti, kas konkrečiai įvyko, kad nukentėjusysis pasakė, jog pamelavo. Ji klausė jo, kodėl pasakojo kitaip, pasakė, kad buvo pasimetęs ir dabar yra pasimetęs, klausė, ar kas prašė taip sakyti, jis nuleido galvą, išraudo, akivaizdžiai rodo, kad nenori kalbėti tokiomis temomis, tai jam sukelia išgyvenimus, atitinka elgesys tą traumuojančią situaciją ir po to seka antrinė trauma, galimybė netekti tėčio, kad nepasimatys, vyksta apklausos, tolimesnis traumavimas, kuris neatsiejamas nuo pirminio traumavimo. Tam tikri terminai, kaip kalėjimas, apribotos teisės, kad iškelta byla, tokio amžiaus vaikui yra suprantami, tačiau jis jų tikrosios prasmės ir padarinių nesuvokia. Ji neįžvelgė fantazavimo ar pagražinimo, mano, kad T. P. negalėjo sąmoningai sugalvoti meluoti, kadangi tokio amžiaus vaikai to negali padaryti, nes tam reikia numatyti 10 žingsnių į priekį.

Apklausta ekspertė D. P. paaiškino, kad yra įtraukta į ekspertų sąrašą, atsakė į 1, 2, 3 ir 5 klausimus. Berniukui nenustatyti intelektiniai gebėjimai, sutrikimai, kurie turėtų įtakos, pagal savo išsivystymo lygį jis gali duoti parodymus, adekvačiai vertinti situaciją. Parodymus T. P. apie įvykį ekspertizės metu nekalba ir kelia prielaidą, atsižvelgus į jo santykį su kaltinamuoju, taip pat į tai kaip jis prisirišęs, kaip vertina tėvo figūrą, jis tapatinasi su juo, tėtis svarbus, jau turi žynių kas gali laukti, jis per daug išsigandęs, nerimastingas ir išgyvena kaltės jausmą, kalbėti apie tai ir duoti parodymų jis nebegali. Paprastai žinių šaltinis svarbus, bet tas vaikas to nepasakys, jei daromas poveikis iš kalto pusės, neišduos ir stengsis kuo mažiau blogai kalbėti apie tėtį. Šiuo atveju su šiuo berniuku sužinoti papildomai sunku. Jei cituotume „sausį kalbėjau su tėčiu apie policiją, kad gali iškelti baudžiamąją bylą, tėtis taip sakė“, ekspertizės metu jis apie tai nekalba, vengia. Visada yra bandymas išsiaiškinti šaltinį, bet atsižvelgus į jo būseną ir santykį su kaltinamuoju vaikas apie tai nesakys. Dėl antro klausimo apie tiesioginį poveikį, kad prašė, gali spręsti tik turėdama parodymus, o ekspertizės metu jis kalba netiesiogiai, bijo, kad nepamatys tėčio ir suvokdamas renkasi nekalbėti. Kalbant iš psichologinės pusės, tai santykis, teoriškai įrodoma, kad jei artimas žmogus, vaikas suvokia pasekmes jo netekti, nematyti, jis renkasi apie tai nekalbėti, neatsiskleisti. Ji vertino T. P. santykį, kaip jis projektuoja šeimos santykius, kokią reikšmę tėtis turi gyvenime, tėtis ta figūra, kuri eina pirma, tai aplinkybės, kad nesimatė, pasiilgo dar labiau tai sustiprina, tėtis artimas, jis tapatinasi su tėčiu ir nori jį apsaugoti, suvokia pasekmes, jis išgyvena ir renkasi jo neišduoti. Vaikas tokio amžiaus, kai gali suprasti kas yra fizinis smurtas, kad gali žmogų sužeisti, jis turi žinių apie juridines pasekmes, nes mato, yra informacijos apie tai, jis nesipriešina aktyviai, nes jis vaikas ir negali priešintis, tai to nedaro. Siūlo nedalyvauti nukentėjusiajam posėdyje, nes T. P. nebegali duoti parodymų. Vaikui nėra nustatyti kalbos, intelekto, atminties sutrikimai, pagal tai kokie yra jo parodymai, nėra už ko užsikabinti, kad būtų poveikis sukurti to kas nebuvo, kalbėti ne tiesą, nenustatytas polinkis fantazuoti, vertinat parodymus, jie išsamūs, realistiški, jis sako, ką girdėjo kaip tėtis mamai pasakė „užmečiau kelis kartus“, jis nuosekliai papasakoja, jam kelia įtampą kalbėjimas apie tėtį, nenustatytas netipiškas žodynas ir nenustatyta apie tą poveikį, kad išsigalvojant kalbėtų prieš tą žmogų, kuris jam artimas. Ji nenustatė nukentėjusiojo mamos poveikio, kad T. P. būtų primokytas. Atrodo praktiškai labai maža tikimybė, kad apkalbėtų žmogų, kurį jis vaizduoja kaip artimiausią šeimos narį, vaikai, kuriems daromas poveikis neturi tokių emocijų, tam vaikui sunku kalbėti, iš pradžių jis neigia, tai rodo pasimetimą ir nenorą kalbėti, paskui ignoruoja, jis sako, kad tėtis atsiprašė, sakė daugiau taip nedarys, jis stengiasi parodyti kaip viskas gerai. Nurodo, kad paprastai jie žiuri apklausą, bet ji nieko nepažymėjo akte, tiksliai neprimena ką matė, bet neužfiksavo klaidų ar nekokybiškos vaiko apklausos. Paaiškino, kad T. P. neigė, jis nenori kalbėti, sklendžiasi, nepalaiko kontakto, jaučiasi nesaugus dėl bendravimo perspektyvos, klausia kada galės pasimatyti, eigai dėl fizinio smurto, kalba apie tai kaip griuvo su snieglente. Jis kalba, kad „su tėčiu susitikdavau savaitgaliais, norėtųsi susitikti“, graudinasi, „uždraudė paskambinti prokurorė ir teisėja“, nori paskambanti, „nemušė, mėlynės atsirado nuo kalno“. T. P. per sunku kalbėti, nes kaltinamasis tėtis, saugodamas jį jis neigia, o parodymai šiuo atveju atrodo realistiški, kuo daugiau laiko praeina tuo labiau bus neigimas ir parodymai bus nepatikimi. Abstraktus pasakojimas, trūksta nuoseklumo, šiuo atveju negalima tikėti, kad griuvo su snieglente. Ji neatliko apklausos, nes apklausą atlieka teismo psichologas, jie tikslina įvykius, vaikas kalba abstrakčiai, tai ką jis pasakė negali būti vertinama apie patikimumą. Vaikas pasakė, kad jis melavo, jo pasimetimas parodymų metu atitinka emocinę situaciją, kurioje jis atsidūrė, įtarimai nukreipti prieš jo artimą žmogų, jis pasiruošęs ginti, o apklausą sunku išlaikyti emociškai ir meluoti, kurti detaliai aplinkybes, kurių nebuvo, emocinis krūvis buvo per sunkus ir pasakė, kad melavo. Svarbu uždarų ir atvirų klausimų uždavimas, apklausą atlieka psichologas, kuris apmokytas jas atlikti. Teisėjas šiuo atveju atliko apklausą, šiuo atveju psichologas taip pat dalyvavo. Ji nepasakys ką pasakė psichologas šioje apklausoje. Psichologas atsakys kokia jo rolė apklausoje. Pareigūnai ir teisėjai gali būti apsimokę dirbti su nepilnamečiais. T. P. po to pasakė, kad jis melavo, ekspertizės metu ji nebegali išsiaiškinti kodėl jis melavo. Paaiškino, kad kažkokių metodikų nustatant, kad šios aplinkybės teisios, o tos ne, nėra, pagal tai kiek tenka domėtis ir dirbi, jie vertina parodymų visumą, vertina kiek nuoseklūs, detalūs, svarbu santykis su kaltinamuoju, šiuo atveju santykis vienas iš esminių faktorių, kuris apsunkina parodymų davimą, duomenų užteko, kad prieitų prie išvados, kad apie snieglentę šneka ne tiesą. Svarbus momentas, kad vaikas pats iš pradžių užsiminė apie diržą, sekė ilga pauzė, jis vengė kalbėti apie tai. Tiesiog diržas atsiranda ir dingsta, tada buvo klausiama kodėl jis jį paminėjo, o vaikas pasako, kad nežino, tada pats užbėgdamas aplinkybėms už akių pasako, kad tėtis jo nemušė. Jis detaliai galėjo papasakoti kaip buvo apsirengęs, tai normalu, nes kai čiuožinėji, tai vilki tuos pačius rūbus ir nesunku papasakoti, o kai paklausia apie mėlynes, tada sako neatsimena, o tam tikrus momentus detaliai gali papasakoti, o klausiant apie ką kalbėjo su tėčiu darosi vangus ir sako, kad neatsimena. Iškreipti atsakymą, kad imtų kalbėti apie tėtį netiesą, mažai tikėtina. Vaikui per daug buvo emocinio krūvio, jis pradėjo pasimesti ką kalbėjo, buvo sunku kurti aplinkybes ir pasakė, kad sumelavo ir suklydo, o kai kalbėjo apie mušimą, ten pasižymėjo, kad jei jam užduoda klausimą, jis labiau pateikia aplinkybes iš savęs. Jis sakė, kad E. bandė sustabdyti, jis spontaniškai atsako, klausė ar skaudėjo, tada jis spontaniškai pasako, kad tėtis atsiprašė ir daugiau taip nedarys.

Apklaustas ekspertas V. K. paaiškino, kad jie susipažino su ankstesnės specialistės išvada, taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos apžiūrėjo foto nuotraukas ir dar vieną medicinos išrašą iš Kauno klinikų. Buvo duota išvada atsakant į duotus klausimus. Pagal turimas aplinkybes kraujosruvos galėjo atsirasti nuo smūgio diržu. Pakanka duomenų pasakyti, kad buvo suduota su diržu. Kraujosruvos buvo skirtingose kūno dalyse, kairiajame dilbyje, kairio klubo srityje, kairio sėdmens srityje, dešiniame sėdmenyje ir dar dešines pusės sėdmens šlaunies riboje. Jie paskutiniame punkte atsakė dėl snieglentės, kad sužalojimai nebūdingi griuvimui pagal savo išsidėstymą ir formą. Tai nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl laikotarpio nurodė, kad nuo sausio 9 iki 10 d. pagal bylos duomenis. Suskaičiavo apie 10 trauminio pobūdžio veiksmų, gal ir mažiau buvo suduota, jei kraujosruva šalia viena kitos, tai gali nuo vieno smūgio atsirasti kelios, iš viso kraujosruvų 10, smūgių galėjo būti ir mažiau. Nurodo, kad bylos medžiaga buvo pateikta, neatsimena, ar skaitė parodymus. Kaip jie rašė dėl išsidėstymo pobūdžio, tai dauguma kraujosruvų atsirado kontaktuojant su pailgu paviršiumi, griūnant kontaktuojam su plokščiu paviršiumi ir dauguma kraujosruvų neatitinka tokio kontakto. Matosi linijos ir pasagos formos žymė, galima sakyti kategoriškai, kad kraujosruvos negalėjo atsirasti nuo griuvimo ant žemės. Dešinėje šlaunyje (nuotrauka 1 t., b. l. 79) matosi sagtis, atitinka diržo kilpą, dešinio segmento sritis. Paaiškino, kad tokio linijinio lanko formos žymės neatsiras griūnant ant žemės grumsto. Toje vietoje yra kraujosruvos prašviesėjimai, kurie būdingi smūgio sudavimui, o ne atsitrenkimui ar prispaudimui. Būdinga iš praktikos smūgio sudavimui, o ne prispaudimui, matosi linijos, plati, aiškiomis ribomis (antra nuotrauka 1 t., b. l. 79). Jam nekyla abejonių, kad tokių kraujosruvų negali būti, jis kažkokių abejonių nemato, kad būtų nupiešta dažais, čia tikros kraujosruvos, čia yra nekokybiškų nuotraukų, o kitose geresnės kokybės, kitose nėra abejonių. Nematyti, kad pagrąžinta ar pagerinta, ryškumo nėra, bet viskas atitinka, prieštaravimų nėra, diržas turi pailgą, ribotą kontaktinį paviršių. Jie su kolega nusprendė, kad yra viena žymė (b. l. 79) nuo diržo sagties, įtaria, kad viršutinis odos sluoksnis net pažeistas. Mano, kad identifikuoti sagties formos negalėtų, kontaktuojantis paviršius sagties galėjo padaryti tokią hematomą (1 t., b. l. 79), jei jis būtų apsirengęs tokių odos pažeidimų neturėtų, greičiausiai buvo nepridengta. Paaiškino, kad kairio dilbio nugarinis paviršius, tai nėra atsikišusi kūno dalis ir nebūdingos kraujosruvos griuvimui. Abu sėdmenis gali laikyti atsikišusia dalimi, bet kraujosruvų vaizdas ir pobūdis nebūdingas griuvimui. Ant dilbio viena kryptis, o ant sėdmenų skersinė. Dilbyje visi skersinio išsidėstymo, mano, kad ši lokalizacija rodo, kad gynybos metu galėjo atsirasti, kai užsidengia dilbiu. Atitinka jo išvadą, sugretino su nuotraukomis, kairys klubas nėra aprašytas tik specialistės Z. Makšimaitės, pasagos formos matosi žymė dešinio sėdmens šlaunies riboje, nežino kodėl Z. Makšimaitės tai neaprašyta. Trauminių poveikių 5, galėtų paaiškinti 5 trauminius poveikius. Rėmėsi kraujosruvų spalva dėl sužalojimų datos, spalva atitinka padarymo senumą. Sužalojimų lokalizacija aprašyta išvadoje atitinka nuotraukas, išskyrus vieną, kuri neaprašyta. Dėl kraujosruvų spalvų, tai darytos nuotraukos tą pačią, ar sekančią dieną, o ekspertė po poros dienų apžiūrėjo, todėl galėjo ir skirtis dydis ar spalva.

Apklausta specialistė K. S. paaiškino, kad yra Kauno apygardos teismo psichologė, jos patirtis kaip psichologės yra trys metai. Iki apklausos nukentėjusiojo T. P. nepažinojo. Apklausos procesas vyksta, kad prieš tai pabendrauja su vaiku, supažindina kaip vyksta apklausa, kokie veiksmai bus atliekami ir kaip vaikas turi kalbėti, ne ką turi kalbėti, o kaip. Supažindina su apklausos metodika, jei nežino pasako, kad nežino, jei nesupranta klausimo, pasako, kad nesuprato, kad galėtų perklausti, pasako, kad jis gali pasakyti garsiai, kad būtų drąsus, papasakotų kaip buvo ir papasakotų ko nebuvo, pasako, kad svarbiausia kambario taisyklė, jog nemeluotų, nieko neprisigalvotų. Jie nuo trejų metų vykdo apklausas, kiekviena apklausa individuali, bendrauja individualiai, kad išsiaiškinti psichologinę, socialinę brandą kaip jis gali atsakyti į klausimus, 8 metų vaikui reikia užduoti konkretesnius klausimus, kad jis suprastų, jam ir yra psichologas procese, kad suprastų kas neaišku. Buvo specialiame atskirame kambaryje, paaiškino vaikui taisykles, jie niekada nekalba su vaiku apie įvykio esmę, apie ką kalbės teisme, jei vaikas pradeda kalbėti, sako, kad papasakosi vėliau kaip procesas prasidės. Šiuo atveju, kad vaikas kalbėtų prieš tai, tai taip nebuvo. Ji klausinėjo bendrus klausimus, kad užmegzti kontaktą, nuimti baimę, kad vaikas jaustųsi saugus aplinkoje ir galėtų papasakoti neigiamus dalykus, nes į teismą dėl teigiamų dalykų jie neina. Pirmas įspūdis buvo, kad jis užsidaręs ir šiek tiek prisibijo, nebuvo labai aktyvus. Jie su juo bendravo tik užmegzti kontaktą, klausė kaip gyvena, kaip sekasi mokykloje, ar turi brolių ir sesių, kokia nuotaika, ar žino dėl ko atvyko. Nurodė, kad atsimena dėl ko vyko apklausa, nes buvo posėdyje ir stebėjo visą apklausą, tik nebespėjo jos apklausti. Apklausa buvo, kad jis pasakojo, jog jis nuo kalniuko slidinėdamas susižeidė ir vienu momentu pakeitė savo liudijimą, ir pasakė, kad melavo, prisigalvojo, visa tai galėjo įvykti vien todėl, kad pajautė empatiškumą iš apklausėjų. Vaikams būdinga, jei sako melą, o žmogus, kuris apklausinėja yra empatiškas, prieinantis, užjaučiantis, vaikai nenori meluoti, jie atsiveria ir automatiškai galėjo įvykti persilaužimas, vaikas gali sakyti tai ką patyrė iš tikrųjų. Kovo 20 dieną dalyvavo teisme, kiek atsimena. Apklausą vykdė teisėja, ji girdėjo procesą iš teismo posėdžių salės, procesą vykdo pats teisėjas, teisėjas organizuoja apklausą, jo nuožiūra vyksta apklausos vykdymas, ji yra linkusi už tai, kad jei teisėjas moka užduoti klausimus pats, tą ir darytų, nes psichologas neturi tiek teisinių žinių. Jei teisėjas moka prieiti, jis ir klausia, ji neturi kažkokių pastebėjimų teisėjai, kuri vykdė apklausą, ji moka bendrauti ir paklausti tam tikro klausimo. Aštuonių metų vaikas yra konkretaus mąstymo, jie iš pradžių užduoda atvirą klausimą, bet jis nesupranta, tada reikia konkretini klausimą ir tai negali būti kaip menantis klausimas, nes vaikui uždavus atvirą klausimą, jis nesupranta to, jis nesuvokia ir negali atsakyti. Teisėja gerai darė, kad uždavė atvirą klausimą, o po to sukonkretinama, nes tai būdinga tokiam amžiaus tarpsniui. Įvyksta gynybinis mechanizmas, vaikas pabėga nuo nemalonių įvykių, tai parodymas, kad jis nenori kalbėti apie tai kas skaudu, sako su diržu ir viskas, pabėgo nuo klausimo, nuėjo kita linkme. Ta reikšminga, gili situacija, parodo, kad jam skausminga, nenori apie tai kalbėti, pabėga, tai gynybinis mechanizmas. Ji nesiaiškino ką jis suklydo, nes teisėja vykdo apklausą, apie tai kalba teismo procese, ji tas žmogus, kuris vaiką nuramina, primena kambario taisykles, kad susirinko, jog kalbėtų apie tiesą. Ji pastebėjo gynybinį mechanizmą, todėl priminė taisykles kalbėti tik tiesą. Vyko gynybinis mechanizmas, tai paaiškina, kad vaikui reikšmingas įvykis, ar asmuo, susijęs su neigiamais įvykiais, ir nori nutylėti dėl to vėl nekalbama apie tai ką pamelavo. Kad pasikeičia staiga ir viską papasakoja, galėjo suveikti, kad apklausėjas buvo empatiškas ir jis pradėjo pasitikėti apklausėju, aplinka, pasakyti neigiamus dalykus, kurie jam skaudūs, galbūt jis juos norėjo apginti ir nutylėti. Iš to ką pasakė, kad diržą pirmą kartą paminėjo, paskui antrą ir trečią kartą, jis galvojo apie tai, bet nenorėjo pasakyti ir vis tas dalykas išlysdavo. Žinoti vaikui, kad „apriboti teises“ ne kiekvienas asmuo gali taip išsireikši, o 8 metų vaikas niekaip, tik dėl kažkokio poveikio ir girdėjimo. Turėjo pasakyti kitokiais žodžiais, yra užsirašius pastebėjimą iš apklausos, vaikas kaip pasakė „aš esu pats kaltas, tėvelį pats iš kantrybės išvedžiau“, jis taip nesakys, tai suaugusiojo įkalti žodžiai, įvardintas priežastinis ryšis elgesio ir pasekmės, tai galvota suaugusiojo, kad tu mane išvedei iš kantrybės, vaikui primesta kaltė ir dėl to jis pasijuto kaltas. Tas pats ką jis pasakė apie teisių apribojimą, tai ne vaiko žodžiai. Pats vaikas pasako, nieko neklaustas, kad „jis manęs nemušė“, iš kur jis žino ką jis kalbės vėliau? Apie tėčio mušimą niekas jo neklausė ir paskui kalba apie tai, kad slidinėjo ir susižeidė. Tai reiškia, kad to nebuvo, nors jo apie tai neklausia. Jis pasako apie tai ko jis nepasakos, apie mušimą, kad nekalbės. Tai gynybinis mechanizmas, apklausos pradžioje nebuvo klausimas, kad jį kažkas mušė. Jam visą apklausą sukosi mintis, kad jis atvyko būtent dėl tėčio mušimo, nes vis išlenda po truputį jo pasisakymai ir argumentai, nors pačioje pradžioje jis pasakojo, kad nuo snieglentės susižeidė ir pasisakymas, kad jo nemušė, prieš tai ji su juo apie tai nekalbėjo. Tokius terminus kaip „kraujosruva“ vaikai išmoksta, reikia aiškintis iš kur, bet jei nesugeba paaiškinti kas yra tas žodis ir kalba, tai parodo, kad žodis išmoktas kažkokio suaugusiojo įtakoje. Galėjo atsitikti, kad anksčiau buvo sustabdytas įrašas, gal dėl techninių kliūčių ir neužfiksuotas garso įrašas, kad vaikas pasakė „viską ištrinkite ką sakiau anksčiau“, vaikas po visko jis pasikartojo, kad ištrinkite visa tai, kad „aš melavau“, pačioje apklausos pabaigoje. Apklausa vyko su ausinėmis, o garsinamas protokolas buvo taip pat per ausines, ji pastabų neturėjo protokolui. Jei būtų pastabų, būtų pasakiusi, jei pastebi, pasako, klausia vaiko gal kažkas ne taip, šiuo atveju nebuvo jokio pastebėjimo. Jei būtų dalyvavęs A. P. apklausoje, tai būtų galėję paklausti, klausimai per teisėja būtų užduodami, ji nežino įstatymiškai, ar jis turėjo, ar ne teisę dalyvauti apklausoje. Parodymas kaip išmoktas, sakinys, kad „mėlynė kaip kraujosruva“, pasako nesuvokdamas ką tai reiškia. Jaučiasi suaugusiojo įtaka, kokio tai asmens, nežino. Iš vaiko kai kurių pasisakymų daro tokią išvadą, iš tam tikrų vaiko sakinių konstravimo, 8 metų vaikas pats to sugalvoti negali. Gali turėti psichologinių pasekmių jo būsena apklausos metu, bet kokio proceso intervencijos neigiamos, ypač su reikšmingu žmogumi, jos didelės mažam vaikui ir gali pasireikšti įvairiomis baimėmis, papildomu stresu psichologiniu, bijojimu bendrauti, bijojimu kažką prarasti, reikia žiūrėti individualiai.

Apklausta liudytoja I. K. parodė, kad atsimena dėl A. P. pateiktą medžiagą. Tyrimo metu buvo nagrinėjama medžiaga, kuri pateikta konkrečiai pagal paklausimus, tai nėra jų prerogatyva bendrauti su pareiškėjais, jie bendrauja, bet vadovaujasi tuo, ką pateikė institucijos, jų pareiga yra aiškintis ir bendrauti. Buvo nustatyti tam tikri trūkumai, atkreiptas Vaiko teisų apsaugos tarnybos vedėjos dėmesys, kad tokie trūkumai nesikartotų. Jei prisimena, tai tris skundus teko nagrinėti susijusius su P., bijo suklaidinti, bet buvo pažyma ir du paklausimai, prašymai kažkas tokio, pareiškimai du, terminų negali pasakyti, sakykim gal metus apimtų, 2016 metais atrodo, o 2017 metų pradžioje atrodo paskutinis atsakymas. Į įstaigą kreipėsi A. P., pirmu skundu pareiškėjas kreipėsi dėl Kauno rajono vaiko teisių tarnybos veiksmų, tai daugiau procedūriniai veiksmai ir buvo jie įvertinti, o vėlesni skundai buvo susiję su atliktu patikrinimu ir iš to kylančiomis pasekmėmis. Šiuo metu padėtis šeimoje jai nežinoma, po kreipimosi, nagrinėjimo, nebuvo rinkta informacija papildomai, klausimai kartojasi, buvo priminta, kad į tai buvo jau atsakyta. Negali pasakyti ar reguliarūs skundai ar prašymai, nebuvo pagrindo užsiklausti paskutiniu metu papildomos medžiagos. Negali atsakyti už įstaigos duomenų bazę, ji kaip patarėja pirmą kartą susidūrė su šia šeima, kreipėsi A. P.. Paprastai įstaigoje surenkama visa medžiaga, žiūrima ar buvo daugiau skundų, kad tyrimas būtų išsamesnis. Dėl nemokėjimo dirbti skundai nėra išimtis, taip nutinka, bet ne vieno skyriaus veikloje pasitaiko trūkumų, kas nutiko ir šiuo atveju. Duomenys buvo pabaigti gauti su tyrimo pabaiga, būtent ėjo kalba išvadose ką Vaiko teisų apsaugos skyrius aiškinosi, galbūt kažkokį vaiko pasisakymą ir ką pasiūlė, kad nekiltų klausimų, kad viskas gerai. Jei vaikas užsiminė, kad jis turi savijautos problemų dėl naujai atsiradusio žmogaus, tai yra svarbu, Vaiko teisų apsaugos skyrius turėjo išsiaiškinti ir atsakyti, ar gerai ir pasiūlyti ne tik vaikui psichologinę pagalbą, bet ir įtraukti visą šeimą. Pažymos 4 lape nurodyta, kad ne jie VTAS nustato, tai aprašomoji dokumentų dalis, kuriuos jie turėjo, išvados atskirai paminėtos, yra suvesta gauta informacija, jie vertino Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbą, būtent skyriaus veiklos trūkumus, nebuvo vertinta šeima, tai ne jų kompetencija ir organizuoti pagalbos teikimą ne jų kompetencija. Konkrečiai pažymoje parašyta, kad vertinama skyriaus veikla, skyriaus veiksmai nagrinėjant pareiškėjo veiksmus. Iš išvadų kas buvo padaryta negalima vertini L. P. charakteristikos, o dėl dėstomosios ji negali vertinti, padėtį vertinti šeimoje ne jų kompetencija. Nagrinėjant pareiškėjo skundo dėl netinkamo auklėjimo paties fakto netyrė, tyrė tik Vaiko teisų apsaugos skyriaus darbą.

Iš 2016 m. sausio 11 d. protokolo-pareiškimo matyti, kad L. P. nurodė, kad 2016 m. sausio 10 d., apie 20 val., būdama namuose pamatė, kad jos sūnui ant kūno yra mėlynės. Jas padarė jos buvęs sutuoktinis A. P., pas kurį buvo jos sūnus (1 t., b. l. 1).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos M. S. 2016-01-14 tarnybiniame pranešime dėl informacijos pateikimo prie ikiteisminio tyrimo medžiagos nurodoma, kad A. P. telefonu pranešė, kad jis yra kariškis ir jam nereikalingos jokios problemos. A. P. telefonu teigė, kad jo sūnus T. P. savo netinkamu elgesiu ir neklausymu jį išprovokavo, todėl buvo nubaustas (1 t., b. l. 8).

Savanorišku daiktų, dokumentų pateikimo 2016-01-11 protokole užfiksuota, kad nukentėjusiojo mažamečio atstovė pagal įstatymą L. P. savo iniciatyva tyrimui pateikė išrašo iš medicininių dokumentų Nr. A-5070481 kopiją. Šiame dokumente užfiksuota, kad 2016-11-11 18 val. 38 min. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos buvo apžiūrėtas mažametis T. P., kurio teigimu 2016-01-10 apie 19 val. jį mušė tėtis A. P. (1 t., b. l. 72-73).

2016-02-12 gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G99/2016(02), kurioje konstatuojama, kad mažamečiui T. P. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o tokie sužalojimai nebūdingi griuvimui. T. P. konstatuota kraujosruvos kairiame dilbyje, abiejuose sėdmenyse, kairiame klube. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2016-01-10. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje (1 t., b. l. 74-75).

2016-03-21 advokatės E. M. Š. (nukentėjusiojo mažamečio atstovės pagal įstatymą atstovės pagal įgaliojimą) savo iniciatyva Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai pateiktos 8 vnt. nuotraukų, kuriose L. P. užfiksuoti mažamečio A. P. kūno sužalojimai (1 t., b. l. 76-81).

2016-06-01 teismo medicinos ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimų protokole užfiksuota, kad į tyrėjo užduotą klausimą: ar galėjo vaikas patirti tokius sužalojimus ant sėdmenų, kairio klubo ir kairės rankos dilbio srityje, kai jis slidinėdamas su snieglente nuo kalno griuvo ant žemė 5-10 kartų, o tuo metu vaikas vilkėjo vientisą kombinezoną, po kuriuo buvo apsivilkęs sportines kelnes ir megztinį?, teismo medicinos ekspertė Z. Makšimaitė paaiškino, kad padaryti vaikui sužalojimai daugiau būdingi tiesioginiam trauminiam poveikiui. Pateiktose nuotraukose Nr. 1 ir Nr. 2 matome kairio dilbio srities priekiniame paviršiuje odos paraudimus, kurie galėjo būti padaryti tiesioginio trauminio poveikio metu kietu buku daiktu. 2016-01-12 tuo metu, kai ji apžiūrėjo nukentėjusįjį berniuką T. P., užfiksavo vaiko kairio dilbio priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 7 x 8 cm melsvai žalsvos spalvos poodinę kraujosruvą. Nuotraukoje matomi sužalojimai yra rausvos spalvos ir vaikas galėjo būti nufotografuotas anksčiau, negu ji vaiką apžiūrėjo. Vaiko rankos patirtas sužalojimas daugiau būdingas tiesioginio trauminio poveikio kietu buku daiktu ir neatmetama galimybė, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant diržu per ranką. Lentelėje esančiose nuotraukose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6 matome nufotografuotus sėdmenis, matome ant sėdmenų poodines kraujosruvas, kurios būdingos suduodant kietu buku daiktu 2 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. 2016-01-12 tuo metu, kai ji apžiūrėjo nukentėjusįjį berniuką T. P., užfiksavo, kad ant vaiko dešinio sėdmens yra 2 x 3 cm, kairio sėdmens srityje yra 4 x 3 cm melsvai žalsvos spalvos poodinės kraujosruvos, kurios susidarė kieto buko daikto poveikyje. Neatmetama galimybė, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant diržu. Lentelėje esančiose nuotraukose Nr. 7, Nr. 8, matome nufotografuotus sužalojimus, padarytus kairio klubo srityje, šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant kietu buku daiktu, tiek atsitrenkus į kietą buką daiktą, šie sužalojimai galėjo atsirasti vieno trauminio poveikio pasekoje. 2016-01-12, kai ji apžiūrėjo nukentėjusįjį berniuką T. P., užfiksavo kairio klubo srityje, pereinant į sėdmens sritį, 5 x 6 cm melsvai žalsvos spalvos poodinę kraujosruvą, kuri galėjo būti padaryta tiek suduodant kietu buku daiktu, tiek atsitrenkus į kietą buką daiktą, šis sužalojimas galėjo atsirasti vieno trauminio poveikio pasekoje. Visi nurodyti vaiko patirti sužalojimai galėjo susidaryti paveikus nurodytas sritis riboto ar neriboto paviršiaus daiktu, keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Nukentėjusiajam T. P., gim. 2007-03-14, padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris nurodytas specialisto išvadoje Nr. G99/2016(02) (1 t., b. l. 82-85).

2016-09-27 gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas 2016-07-19 – 09-19 Nr. 103MS-109/2016, kuriame nurodyta, kad T. P. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymus, tačiau šiuo metu dėl santykio su įtariamuoju pobūdžio ir savo būsenos (įtariamasis yra T. P. tėvas, nuo kurio vaikas yra priklausomas; šeimos vaizdinyje išryškėja tėvo reikšmė vaiko gyvenime - T. P. tapatinasi su vyriška šeimos figūra, jam trūksta tėvo; berniuko būsenoje dominuoja aukštas nerimas ir pažeminta nuotaika; vaikas jaučiasi nesaugiai ir bijo suvokiamų pasekmių, t. y., kad nebegalės bendrauti/matytis su tėvu) tikslių parodymų jis duoti nebegali, todėl nerekomenduojama jo daugiau apklausti. Ikiteisminio tyrimo procese rekomenduojama remtis jo 2016-01-22 apklausa. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti T. P. parodymais, duotais 2016-01-22 apklausoje. Nagrinėjamų įvykių metu T. P. galėjo suprasti su juo atliktų veiksmų reikšmę, tačiau aktyviai šiems veiksmams nesipriešino dėl to, jog įtariamasis yra jo tėvas, nuo kurio vaikas yra priklausomas. Šiuo metu T. P. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšių atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Konstatuojama, kad T. P. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą 9, nes po byloje nagrinėjamo įvykio T. P. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, t. y. tiriamajam ekspertizės metu 2016-07-19 objektyviai konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšių atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Byloje nagrinėjamų įvykių pasekmės gali pasireikšti ir ateityje – gali paveikti tiriamojo santykius su kitais, socialinę adaptaciją, gali išsivystyti psichikos sutrikimai, t. y. - elgesio ir (ar) emocijų sutrikimai. T. P. laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki ekspertinio tyrimo dienos (2016-07-19) nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu. Laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 jam konstatuotas po byloje nagrinėjamų įvykių, ekspertizės atlikimo metu. T. P. rekomenduojama teikti reguliarią psichologinę pagalbą, orientuotą į bendros emocinės būsenos, sąveikavimo su bendraamžiais stiprinimą, streso įveikimo ugdymą (1 t., b. l. 118-124)

2016-05-20 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje gautas advokatės E. M. Š. prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo. Pateikiamos SMS žinutės, kurios atspausdintos ant A4 formato lapo. SMS žinutėse užfiksuota, kad asmuo, abonento Nr. +37069981501, vardu A., 2016-01-10 L. P. rašė tokio turinio SMS žinutes: „Tikrai nejauciu jokio malonumo tokiu budu drausminti savo vaika, ir cia buvo jau krastutinumas perpildes taure. Dazniausiai teviska berzine kose tik i nauda. Bet tikrai neleisiu, kad is tevo tyciotusi, atsikalbinetu, ir laikytu durniaus vietoje. As nesu to vertas, ir nesu koks degradas. Vaikai turi jausti pagarba ir gerbti tevus. Myliu ji is visos sirdies ir tikrai nebuvo cia taip baisu kaip atrodo. Kiti tevai ir stipriau baudzia"; "L., ar verta man visam laikui sudirbti gyvenima. Gausiu teistuma, atleis is darbo, neteksiu pajamu... as juk tavo sunaus tevas. Kodel tu taip su manim elgiesi, as juk nieko asmeniskai tau nepsdariau. As ir pats gailiuosi, kad taip isejo, negi dabar reikia daeiti iki baudziamos bylos, kaip koks nusikaltelis... "o, kad T neklauso, sugeba isvesti is kantrybes, taves neklauso, mokykloje buna problemos, ta zinai ir pati. Paskutiniu metu buvo pagerejes, kai pradejom bendrauti. T. sirdy tik liks nuoskauda del tavo tokio pasirinkimo. Taps daugiau maistingesnis. Tu nesieki uzauginti dora vaika, tu sieki tik man ikasti, del kazkokiu asmeniskumu. Duok Dieve, kad sugebesi ji suvaldyti paauglysteje"; "Man irgi nesmagu, kad vaikas gavo i kaili. Dabar dėl vieno karto bėgi i visas instancijas, teismus, griauti man gyvenima. Ar tu suvoki, kad sugadinsi man gyvenima, del to, kad tikras tetis sudave dirzu, siekiant aukleti. Ar tu geriau miegosi nuo to? As niekada taip nepasilegciau vien del vaiko, nes jam tikrai butu skaudu matyti, kad mama kencia. Esam suauge zmones, galejom pasikalbeti, ar tau pasakiau, juk kad gavo i kaili, neslepiau“ (1 t., b. l. 130-135).

Kaltinamasis A. P. viso bylos proceso metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaltinamasis teigė, kad nukentėjusysis slidinėjo su snieglente šalia jų namų, T. P. grįžęs iš kiemo parsinešė sulaužytą snieglentę ir papasakojo, jog slidinėdamas su snieglente daug kartų krito ant užpakalio, ant šono, užsigavo ranką į sušalusią šaką, be to, kai krito tuo metu sulūžo ir snieglentė. Jis neapžiūrėjo nukentėjusiojo, pastarasis neverkė, nematė ar jis ką užsigavo, nes T. P. jam nesiskundė, toliau žaidė kambaryje. Jis nukentėjusiajam liepė eiti maudytis, nes vaikas buvo šlapias ir murzinas. T. P. nusirengęs prabėgo nuogas praustis į vonią matant visiems kitiems šeimos nariams. Jis subarė nukentėjusįjį, aiškino, kad taip elgtis negražu prie žmonių, amoralu, tačiau nukentėjusiojo dėl šio poelgio nemušė, jis tik su juo pasikalbėjo, paaiškino, kad elgiasi amoraliai ir negražiai. Paskambinusi L. P. pasakė, kad rado mėlynes ant vaiko užpakalio. Jis paaiškino, kad mėlynės gal būt atsirado nuo slidinėjimo ir daugkartinio griuvinėjimo į grumstus ir sušalusią šaką. Kaltinamojo teigimu, nebandė įtakoti būsimų vaiko parodymų davimo, jis vaiko neįtakojo ir neprašė, kad vaikas kažko nesakytų ar nurodytų kitas aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis T. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant atstovei pagal įstatymą – motinai L. P., psichologei, prokurorei, apklausos metu buvo daromas vaizdo – garso įrašas. Nukentėjusysis T. P. apklausos metu parodė, kad tėtis su diržu nieko nedarė, jo nemušė, tik barė, nes nuogas pralėkė pro kambarį, su diržu nieko neįvyko. Jis nukrito ant kalno, slidinėjo ten su snieglente, ant užpakalio nukrito 5-10 kartų, visus kartus nukrito ant užpakalio, su ranka dar atsirėmė ant žemės. Jam skaudėjo po to užpakalį, kairę ranką „biški“ skaudėjo, riešą, liko jam mėlynė ant užpakalio ir rankos – ant riešo, ant užpakalio abiejų pusių buvo mėlynės. Mamai nėra sakęs, kad tėtis jį skriaudžia ar muša. Atsakydamas į teisėjos klausimus nukentėjusysis nurodė, kad viską ką pasakė, jis viską suklydo, norėjo „biški“ čia pameluoti. Nukentėjusiojo teigimu, kai bėgo apsinuoginęs, išvedė iš kantrybės tėtį, atsikalbinėjo prieš tėtį, tada tėtis trenkė jam per užpakalį, trenkė diržu, diržas buvo tėčio. Kai trenkė, jis užpakalį prisidengė ranka. Mėlynė ant rankos buvo, nes ja prisidengė užpakalį, o ant užpakalio mėlynė, kai su diržu trenkė, o užpakalio neprisidengė, dabar jau nebėra mėlynių. Pirmą kartą kai trenkė, nebuvo prisidengę užpakalio ir tada liko mėlynė, o antrą kartą, kai trenkė prisidengė užpakalį. Antrą kartą kliuvo diržu per ranką, buvo ir trečias kartas – kliuvo per ranką, ketvirto karto nebuvo. Kai trenkė jam, jis buvo nuogas, diržas buvo platus, trenkė ne su sagtimi. Kambaryje buvo dviese su tėčiu. Tėtis mamai pats pasakė, kad jam, nukentėjusiajam sudavė, jis pats mamai papasakojo kai jį parvežė. Tėtis mamai sakė „užmečiau kelis kartus“ ir pasakė, kad diržu, pasakė, kad už tai, kad pralėkė apsinuoginęs. Nukentėjusysis paaiškino, kad jis nenorėjo, kad tėčiui apribotų teises, todėl nesakė tiesos iš pradžių, tėtis prašė „jei gali apgink“. Reikia visą neteisybę ištrinti ką jis pradžioje sakė.

Šie ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusiojo T. P. duoti parodymai gana išsamūs, jis pakankamai aiškiai atsakė į jam prokurorės, teisėjos užduotus klausimus, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiojo parodymų teisingumu nesudaro pagrindo abejoti ir 2016-07-19 – 2016-09-19 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad T. P. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymus. Ikiteisminio tyrimo procese rekomenduojama remtis jo 2016-01-22 apklausa. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti T. P. parodymais, duotais 2016-01-22 apklausoje. Nagrinėjamų įvykių metu T. P. galėjo suprasti su juo atliktų veiksmų reikšmę, tačiau aktyviai šiems veiksmams nesipriešino dėl to, jog įtariamasis yra jo tėvas, nuo kurio vaikas yra priklausomas. Šiuo metu T. P. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšių atsiradusios dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Duodama paaiškinimus teisme ekspertė R. Drazdauskienė iš esmės patvirtino savo išvadą, ir nurodė, kad ji neįžvelgė fantazavimo ar pagražinimo, mano, kad T. P. negalėjo sąmoningai sugalvoti meluoti, kadangi tokio amžiaus vaikai to padaryti negali, nes tam reikia numatyti 10 žingsnių į priekį. Matėsi, kad pradžiai vienas pasakojimas, o paskui pabaigoje pasakė, kad „aš suklydau, ar galite ištrinti?“. Jos vertinimas, kad įvyko lojalumo konfliktas, kai vaikui reikšmingas, artimas žmogus, nori padėti tėvui, išsaugoti, bijo netekti ir padaryta skriauda. Ji klausė nukentėjusiojo, kodėl pasakojo kitaip, pasakė, kad buvo pasimetęs ir dabar yra pasimetęs, klausė, ar kas prašė taip sakyti, jis nuleido galvą, išraudo, tai akivaizdžiai rodo, kad nenori kalbėti tokiomis temomis, tai jam sukelia išgyvenimus, jo elgesys atitinka tą traumuojančią situaciją ir po to seka antrinė trauma, galimybė netekti tėčio, kad nebepamatys, vyksta apklausos, tolimesnis traumavimas, kuris neatsiejamas nuo priminio traumavimo. Duodama paaiškinimus teisme ekspertė D. P. iš esmės patvirtino savo išvadą, ir nurodė, kad nukentėjusiajam nenustatyti sutrikimai, kurie turėtų įtakos pagal savo išsivystymo lygį, jis gali duoti parodymus, adekvačiai vertinti situaciją. Ekspertizės metu nukentėjusysis kalba netiesiogiai, bijo, kad nepamatys tėčio, tai suvokdamas renkasi nekalbėti. Ji vertino T. P. santykį, kaip jis projektuoja šeimos santykius, kokią reikšmę tėtis turi gyvenime, tėtis ta figūra, kuri eina pirma, tai aplinkybės, kad nesimatė, pasiilgo dar labiau tai sustiprina, tėtis artimas, jis tapatinasi su tėčiu ir nori jį apsaugoti, suvokia pasekmes, jis išgyvena ir renkasi jo neišduoti. Vaikas tokio amžiaus, kai gali suprasti kas yra fizinis smurtas, kad gali žmogų sužeisti, jis turi žinių apie juridines pasekmes, nes mato, yra informacijos apie tai, jis nesipriešina aktyviai, nes jis vaikas ir negali priešintis, tai to nedaro. Vaikui nėra nustatyti kalbos, intelekto, atminties sutrikimai, pagal tai kokie yra jo parodymai, nėra už ko užsikabinti, kad būtų poveikis sukurti to kas nebuvo, kalbėti ne tiesą, nenustatytas polinkis fantazuoti, vertinat parodymus, jie išsamūs, realistiški, jis sako, ką girdėjo kaip tėtis mamai pasakė „užmečiau kelis kartus“, jis nuosekliai papasakoja, jam kelia įtampą kalbėjimas apie tėtį, nenustatytas netipiškas žodynas ir nenustatyta apie tą poveikį, kad išsigalvojant kalbėtų prieš tą žmogų, kuris jam artimas. Ji nenustatė nukentėjusiojo mamos poveikio, kad T. P. būtų primokytas. Atrodo praktiškai labai maža tikimybė, kad apkalbėtų žmogų, kurį jis vaizduoja kaip artimiausią šeimos narį, vaikai, kuriems daromas poveikis neturi tokių emocijų, tam vaikui sunku kalbėti, iš pradžių jis neigia, tai rodo pasimetimą ir nenorą kalbėti, paskui ignoruoja, jis sako, kad tėtis atsiprašė, sakė daugiau taip nedarys, jis stengiasi parodyti kaip viskas gerai. Ekspertės teigimu, šiuo atveju negalima tikėti, kad nukentėjusysis griuvo su snieglente, nes pasakojimas abstraktus, trūksta nuoseklumo. Vaikas pasakė, kad jis melavo, jo pasimetimas parodymų metu atitinka emocinę situaciją, kurioje jis atsidūrė, įtarimai nukreipti prieš jo artimą žmogų, jis pasiruošęs ginti, o apklausą sunku išlaikyti emociškai ir meluoti, kurti detaliai aplinkybes, kurių nebuvo, emocinis krūvis buvo per sunkus ir pasakė, kad melavo. Pasak ekspertės, jai duomenų užteko, kad prieitų prie išvados, kad apie snieglentę šneka ne tiesą. Svarbus momentas, kad vaikas pats iš pradžių užsiminė apie diržą, sekė ilga pauzė, jis vengė kalbėti apie tai. Tiesiog diržas atsiranda ir dingsta, tada buvo klausiama kodėl jis jį paminėjo, o vaikas pasako, kad nežino, tada pats užbėgdamas aplinkybėms už akių pasako, kad tėtis jo nemušė. Vaikui per daug buvo emocinio krūvio, jis pradėjo pasimesti ką kalbėjo, buvo sunku kurti aplinkybes ir pasakė, kad sumelavo ir suklydo, o kai kalbėjo apie mušimą, ten pasižymėjo, kad jei jam užduoda klausimą, jis labiau pateikia aplinkybes iš savęs. Jis sakė, kad E. bandė sustabdyti, jis spontaniškai atsako, klausė ar skaudėjo, tada jis spontaniškai pasako, kad tėtis atsiprašė ir daugiau taip nedarys. Nukentėjusiojo apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavusi psichologė K. S. paaiškino, kad nukentėjusiajam išaiškino, kad svarbiausia kambario taisyklė, jog nemeluotų, nieko neprisigalvotų, pirmas įspūdis buvo, kad nukentėjusysis užsidaręs ir šiek tiek prisibijo, nebuvo labai aktyvus. Apklausoje nukentėjusysis pasakojo, jog jis nuo kalniuko slidinėdamas susižeidė ir vienu momentu pakeitė savo liudijimą, ir pasakė, kad melavo, prisigalvojo, visa tai galėjo įvykti vien todėl, kad pajautė empatiškumą iš apklausėjų. Vaikams būdinga, jei sako melą, o žmogus, kuris apklausinėja yra empatiškas, prieinantis, užjaučiantis, vaikai nenori meluoti, jie atsiveria ir automatiškai galėjo įvykti persilaužimas, vaikas gali sakyti tai ką patyrė iš tikrųjų. Įvyksta gynybinis mechanizmas, vaikas pabėga nuo nemalonių įvykių, tai parodymas, kad jis nenori kalbėti apie tai kas skaudu, sako su diržu ir viskas, pabėgo nuo klausimo, nuėjo kita linkme. Kad pasikeičia staiga ir viską papasakoja, galėjo suveikti, kad apklausėjas buvo empatiškas ir jis pradėjo pasitikėti apklausėju, aplinka, pasakyti neigiamus dalykus, kurie jam skaudūs, galbūt jis juos norėjo apginti ir nutylėti. Iš to ką pasakė, kad diržą pirmą kartą paminėjo, paskui antrą ir trečią kartą, jis galvojo apie tai, bet nenorėjo pasakyti ir vis tas dalykas išlysdavo. Pats vaikas pasako, nieko neklaustas, kad „jis manęs nemušė“, iš kuri jis žino ką jis kalbės vėliau? Apie tėčio mušimą niekas jo neklausė ir paskui kalba apie tai, kad slidinėjo ir susižeidė. Tai reiškia, kad to nebuvo, nors jo apie tai neklausia. Nukentėjusysis pasako apie tai, ko jis nepasakos, apie mušimą, kad nekalbės. Tai gynybinis mechanizmas, apklausos pradžioje nebuvo klausimo, kad nukentėjusįjį kažkas mušė. Nukentėjusiajam visą apklausą sukosi mintis, kad jis atvyko būtent dėl tėčio mušimo, nes vis išlenda po truputį jo pasisakymai ir argumentai, nors pačioje pradžioje jis pasakojo, kad nuo snieglentės susižeidė ir pasisakymas, kad jo nemušė, prieš tai ji su juo apie tai nekalbėjo.