Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas R. R. Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00921-2010-8

2013 m. vasario 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. T. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį ir skirta 3 m. (treji metai) terminuoto laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. (2007 06 28 įstatymo redakcija Nr. X-1233) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 m. 6 mėn. (dviems metams ir šešiems mėnesiams), įpareigojant R. T. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti ar būti registruotai darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 str. 2 d., 68 str., 75 str. 2 d. R. T. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti motorines transporto priemones – dviems metams ir šešiems mėnesiams.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista neturtinės žalos atlyginimas: A. V. 2877,34 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni litai ir trisdešimt keturi centai), A. M. V. jo atstovės R. Š. naudai 2877,33 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni litai ir trisdešimt tris centai), V. V. 2877,33 Lt (du tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt septyni litai ir trisdešimt tris centai).

Iš AB „Lietuvos draudimas“ A. M. V. jo atstovės R. Š. naudai priteista 42 970,68 Lt (keturiasdešimt du tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt litų ir šešiasdešimt aštuoni centai) turtinės žalos atlyginimo.

Iš R. T. priteista neturtinės žalos atlyginimas: A. V. 32 122, 66 Lt (trisdešimt du tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt du litai ir šešiasdešimt šeši centai), A. M. V. jo atstovės R. Š. naudai 9 122,67 Lt (devyni tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt du litai ir šešiasdešimt septyni centai), V. V. 7 122,67 Lt (septyni tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt du litai ir šešiasdešimt septyni centai).

Iš R. T. priteista 3000 Lt (tris tūkstančiai litų) A. V. ir 400 Lt (keturis šimtai litų) V. V. už advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteista už tai, kad ji, vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, o būtent ji 2010 m. birželio mėn. 18 d., apie 8.00 val., Vilniuje, vairuodama jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mitsubishi Outlander“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 28 punktų reikalavimus, kad vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui; 133 punkto reikalavimus, numatančius, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į eismo intensyvumą ir kitas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių; 134 punkto reikalavimus, numatančius, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, - tai yra, vairuojamu automobiliu Kareivių gatvėje dviejų eismo juostų važiuojamoje dalyje, skirtoje važiuoti V. M. gatvės kryptimi, susidariusioje grėsmę eismo saugumui keliančioje situacijoje nestabdė vairuojamo automobilio, o kirsdama 1.22 punkte numatytą horizontalaus kelio ženklinimo plačią brūkšninę liniją, kurios brūkšnių ir tarpų tarp brūkšnių ilgis vienodas, įvažiavo į jos važiavimo krypties atžvilgiu dešinėje pusėje, ties Kareivių gatvės namu Nr. 105 buvusią „Kareivių“ maršrutinio transporto stotelę, važiavo maršrutinio transporto stotele leistiną greitį viršijančiu didesniu nei 56 km/h greičiu iki šios stotelės pabaigoje priekiniu dešinės pusės ratu atsitrenkė į šaligatvio kraštą, dėl ko jos vairuojamas automobilis buvo nublokštas iš dešinės pusės į kairę, - į pirmą eismo juostą, kur priekiniu kairiu kampu kliudė šia juosta mažesniu greičiu važiavusio Ž. V. vairuojamo automobilio „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį, ko pasekmėje Ž. V. nesuvaldęs vairuojamo automobilio nuvažiavo nuo važiuojamosios dalies ir atsitrenkė į dešinėje nuo kelio stovėjusį gatvės apšvietimo stulpą; šio eismo įvykio metu Ž. V. patyrė kūno sužalojimus, nuo kurių 2010 m. birželio 19 d., apie 3.35 val. mirė VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje.

Šiais savo veiksmais R. T. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas todėl naikintinas remiantis LR BPK 328 str. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištirtų faktinių bylos aplinkybių bei neteisingo bausmės paskyrimo.

Pažymima, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius R. T. ir liudytojų parodymus, kas ir nulėmė neteisingą faktinių aplinkybių konstatavimą ir baudžiamosios bylos išsprendimą.

Pasak apeliantės teismas nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp padarytų pažeidimų ir kilusių pasekmių. Apeliantė nurodo, jog teismas nevertino Ž. V. neatsargių veiksmų persirikiuojant į pirmąją eismo juostą, taip pažeidžiant KET reikalavimus ir tokiu būdu teismas formavo klaidingą poziciją, kad kilę padariniai savaime suponuoja, jog R. T. pažeidė KET reikalavimus. Skunde nurodoma, kad nei vienas įrodymas atskirai, nei jų visuma nepatvirtino, kad būtent dėl R. T. padarytų KET pažeidimų įvyko eismo įvykis, kuriame žuvo Ž. V.. Pažymima, kad būtent Toyota Corolla automobilio agresyvūs veiksmai lėmė eismo įvykio eigą. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad žuvusiojo Ž. V. veiksmai dėl neatidumo kelyje, tai yra KET 4,106,109 punktų pažeidimo, taip ir liko neįvertinti, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo duomenų, jog Ž. V., tikėtina, ne laiku pastebėjo kelyje atsiradusią kliūtį. Pažymima, kad teismas turėjo nustatyti kiekvieno pažeidimo, padaryto tiek R. T., tiek Ž. V. įtaką padariniams.

Skunde nurodoma, kad iš liudytojų A. L., V. M., Ž. J. parodymų galima daryti išvadą, kad Ž. V. be jokios priežasties pilnai įvažiavo į R. T. užimtą pirmąją eismo juostą, o R. T. visiškai pasitraukus į maršrutinio transporto važiavimo juostą ir automobilį iš inercijos nuo bortelio atmetus į kairę pusę, įvyko kontaktas tarp automobilių.

Taip pat skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas pažeidė esminį nekaltumo prezumpcijos principą.

Apeliantė atkreipia dėmesį, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto 2010 m. spalio 22 d. išvada parašyta visiškai ignoruojant byloje esamus liudytojų parodymus, sankryžoje įrengtų kamerų vaizdo įrašų duomenis. Nurodoma, kad klaidingas automobilių judėjimo trajektorijos aprašymas nulėmė neteisingas specialisto išvadas. Pasak apeliantės, kadangi specialisto išvada yra neteisinga ir prieštaringa, todėl ji nelaikytina išsamiu ir patikimu kaltinamojo pobūdžio įrodymu, o visos abejonės ir netikslumai aiškinami kaltinamosios naudai.

Skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas vadovavosi įrodymų tikėtinumo taisykle, tačiau pasak apeliantės ši įrodymų tikėtinumo taisyklė yra civilinės teisės kategorija, kuri baudžiamojoje teisėje negali būti taikoma.

Kaip teigiama skunde byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistoji R. T. įvažiavo ne i pirmąją eismo juostą, o iš karto į tik maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, taip pat nėra duomenų jog neva buvo viršytas leistinas greitis. Apeliantė pažymi, kad V. M. parodymai apie greitį yra nepatikimi.

Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nesiaiškino, kaip R. T. suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jos psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio, todėl pasak apeliantės, tokie esminiai pažeidimai teismui sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistoji R. T. ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovas advokatas ir prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. yra išsamiai motyvuotas, pakankamai išanalizuoti kaltinamosios, liudytojų, specialisto parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog kaltinamosios R. T. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmos instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą bei tai, kad teismas vadovavosi įrodymų tikėtinumo taisykle. Pripažindamas apeliantę kalta padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, teismas motyvuotai rėmėsi objektyviais byloje esančiais duomenimis, o padaryta teismo išvada, kuri neatitiko apeliantės lūkesčių, negali būti vertinama kaip nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu. Aukštesnės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį esminių BPK pažeidimų nenustatė.

Dėl nuteisimo pagal LR BK 281 straipsnio 5 dalį

Nors apeliaciniame skunde ginčijama R. T. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, visgi kolegija daro išvadą, kad jos kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuodugniai išanalizuotos visos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, R. T. vairuodama kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus ir jos veika atitinka BK 281 str. sudėtį. Šioms išvadoms kolegija pritaria.

Apeliantė savo kaltės dėl eismo įvykio nepripažįsta ir nurodo, kad eismo įvykį sąlygojo neatsargūs automobilio „Toyota Corolla“ vairuotojo veiksmai persirikiuojant į pirmą eismo juostą, šiam artėjant prie jos ta pačia eismo juosta ir kryptimi važiuojančio automobilio, dėl ko ji buvo priversta išvažiuoti į dešinėje esančią eismo juostą, skirtą tik maršrutiniam transportui ir ten atsitrenkė į kelio pabaigoje esantį bortelį, tačiau tokie nuteistosios parodymai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką. Priešingai nei mano apeliantė, R. T. kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – LTEC specialisto išvada, eismo įvykio bei įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apžiūrų metu nustatytais duomenimis, įvykio vietoje buvusių filmavimo kamerų padarytais vaizdo įrašais, iš dalies liudytojų ir pačios kaltinamosios parodymais, kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistosios kaltę bei leidžia atmesti apeliantės pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją.

Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. T. atžvilgiu pagrįstai vadovavosi pateikta 2010-10-22 specialisto išvada, kuri buvo padaryta specialių žinių pagalba įvertinus visus pagrindinius objektyviuosius duomenis, tai yra, įvykio vietos bei įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apžiūrų metu nustatytus duomenis, vaizdo įrašus, kurie leido daryti pagrįstą išvadą dėl apeliantės kaltumo. Nors apeliantė nurodo, kad minėta specialisto išvada parašyta visiškai ignoruojant byloje esamus liudytojų parodymus, sankryžoje įrengtų kamerų vaizdo įrašų duomenis tačiau, kolegija pažymi, kad priešingai nei teigia nuteistoji R. T., specialistas duodamas išvadą rėmėsi sankryžoje užfiksuotais vaizdo įrašais, kuriuos įvertinęs su kitais objektyviais byloje esančiais duomenimis nurodė, kad būtent nuteistosios padaryti KET pažeidimai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Be to siekiant patikslinti specialisto išvadų teiginius, pašalinti esančius prieštaravimus, specialistas M.Možeiko buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Specialistas pateikė visas įmanomas išvadas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios gynėjo prašymus skirti pakartotinę ekspertizę. Pagrįstas atsisakymas skirti ekspertizę nedaro skundžiamo nuosprendžio niekiniu. Specialisto išvados teisėtumu ir pagrįstumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad specialisto išvada yra neteisinga, prieštaringa, todėl nelaikytina išsamiu ir patikimu kaltinamojo pobūdžio įrodymu yra vertinamas kritiškai ir yra atmestinas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju techniniu požiūriu padaryta specialisto išvada laikytina vienu iš pagrindinių duomenų šaltiniu darant teisinę išvadą dėl eismo įvykio kaltininko.

Taigi specialisto išvadoje pagrįstai nurodoma, jog automobilio „Mitsubishi Outlander“ vairuotojos R. T. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistoji R. T. įvažiavo ne į pirmą eismo juostą, o iš karto į tik maršrutiniam transportui skirtą eismo juostą, tačiau kolegija pažymi, kad nors skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo ir pašalinta aplinkybė, jog nuteistoji R. T. savo veiksmais pažeidė KET 507 punkto „Eismo kryptys sankryžoje“ reikalavimus, bet iš specialisto išvados ir užfiksuotų vaizdo kamerų yra akivaizdžiai matyti, jog sankryžoje, sukant į kairę pusę, R. T. apvažinėjo nukentėjusiojo Ž. V. automobilį iš dešinės pusės. Tokiu būdu ir susidarė situacija kuri nulėmė, kad R. T. atsirado kliūtis, dėl ko ji privalėjo sumažinti greitį arba sustabdyti automobilį. Be to, apklaustas specialistas M.Možeiko paaiškino, kad vien pagal vaizdo įrašą, kuriame buvo užfiksuota dalis eismo įvykių aplinkybių ir negalima kategoriškai nustatyti, ar R. T. vairuojamu automobiliu sankryžoje iš dešinės apvažinėdama Ž. V. vairuojamą automobilį iš sankryžos įvažiavo į pirmą eismo juostą ar maršrutinio transporto sustojimui skirtą juostą, tačiau pasak specialisto, nustatyti duomenys leidžia tvirtinti, kad po to, kai buvo išvažiuota iš sankryžos, prieš automobilių susidūrimą, R. T. šia juosta važiavo, tuo tarpu Ž. V. judėjo pirma eismo juosta. Šiuo atveju R. T. išvažiavus iš sankryžos, Ž. V. vairuojamu automobiliu įvažiuojant į pirmą eismo juostą, ji susidariusioje eismo situacijoje nestabdė vairuojamo automobilio, kaip tai numato KET reikalavimai ir toliau, viršydama leistiną greitį, tęsė važiavimą. Būtent vertinant objektyvių duomenų visumą ir buvo prieita išvada dėl eismo įvykio kaltininko.

Tuo tarpu apeliantės minimi liudytojai, kolegijos vertinimu, negali betarpiškai nurodyti visas eismo įvykio aplinkybes, kadangi, kaip matyti iš liudytojų parodymų, kontakto jie nematė, o tik girdėjo.

Liudytoja A. L. apklausta pirmos instancijos teisme, parodė, kad mėlynai žalia mašina važiavo antra juosta, o džipas važiavo iš paskos. Taip pat liudytoja nurodė, kad ją liudyti byloje prašė vairuotoja R. T..

Liudytoja R. G. parodė, kad matė eismo įvykį nuo tos vietos, kai automobilis trenkėsi į šaligatvį, kad ji nuo garso atsisuko ir pamatė, kaip kaltinamosios automobilis- tamsus džipas, atsitrenkė į kitą mašiną. Liudytoja nurodė, kad R. T. sakė, kad ją „pakirto“, kad ją prispaudė prie šaligatvio į kurį ji trenkėsi. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytoja atkartoja žodžius, kokius ji girdėjo sakant pačios R. T., nes kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, eismo įvykio ji nematė, kadangi visas veiksmas vyko už jos.

Liudytojas Ž. J. parodė, kad automobilių kontakto jis nematė, tik girdėjo, kaip ponia sakė, kad ją „pakirto“, o kažkokios bobutės tarpusavyje kalbėjosi, kad nukentėjusiojo automobilis „lėkė“.

Liudytojas V. M. parodė, kad jis nematė kontakto tarp žalio ir džipo automobilio, džipas važiavo labai greitai.

Liudytojas Z. P. parodė, kad automobilių susidūrimo jis nematė.

Taigi nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš liudytojų A. L., V. M., Ž. J. parodymų, galima daryti išvadą, kad Ž. V. be jokios priežasties pilnai įvažiavo į R. T. užimtą pirmąją eismo juostą, o R. T. visiškai pasitraukus į maršrutinio transporto važiavimo juostą ir nuo bortelio atmetus automobilį į kairę pusė, įvyko kontaktas tarp automobilių, tačiau kolegija šį argumentą vertina kritiškai ir jis yra atmestinas. Akivaizdu, kad skunde nurodyti liudytojai nė vienas įvykio pilnai nematė ir jų parodymai nėra informatyvūs siekiant daryti apeliaciniame skunde nurodytą išvadą. Iš bylos matyti, kad liudytojų parodymai pagrinde susiję tik su matytomis, girdėtomis ar savaip suvoktomis įvykio aplinkybėmis, kurios sekė jau po transporto priemonių susidūrimo. Nepagrįstas skundo argumentas, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius liudytojų parodymus, kas nulėmė neteisingų faktinių aplinkybių konstatavimą ir baudžiamosios bylos išsprendimą. Pirmos instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais tik ta dalimi, kas turėjo įtakos tiesos nustatymui byloje. Be to, teismas vertino ne kurį nors vieną įrodymą, o visų įrodymų visumą, tame tarpe ir specialisto išvadą, kas pagrįstai leido daryti išvadą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra duomenų, jog buvo viršytas greitis, tačiau kolegija pažymi, jog tai, kad R. T. viršijo leistiną greitį, tai yra, jog vairuodama transporto priemonę nepasirinko važiavimo greičio pagal eismo intensyvumą ir kitas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl susidariusių aplinkybių nesulėtino greičio taip, kad prireikus galėtų sustoti, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei dėl eismo saugumo nesustabdė savo vairuojamos transporto priemonės, patvirtina specialisto išvada, liudytojo V. M. parodymai, įvykio apžiūros protokolai. Nors 2010-10-22 specialisto išvadoje nurodyta, kad negalima apskaičiuoti automobilio „Mitsubishi Outlander“, važiavimo greičio prieš eismo įvykį, tačiau toje pat specialisto išvadoje nustatyta, kad po susidūrimo su „Mitsubishi Outlander“, automobilio „Toyota Corolla“ važiavimo greitis buvo apie 56 km/h. Apklaustas specialistas konstatavo, kad įvertinant automobilio „Mitsubishi Outlander“ kontaktą su automobiliu „Toyota Corolla“ galiniu dešiniu kampu, darytina išvada, kad automobilio „Mitsubishi Outlander“ greitis buvo didesnis nei automobilio „Toyota Corolla“. Taigi akivaizdu, kad automobilio „Mitsubishi Outlander“ greitis buvo didesnis ir viršijo toje vietoje leistiną 50 km/h greitį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustatyta, jog eismo įvykio vietos apžiūros metu nebuvo užfiksuota stabdymo žymių, kurias galėjo palikti R. T. vairuojamas automobilis. Eismo įvykio vietos apžiūrą atlikę ir įvykio vietos planą sudarę policijos pareigūnai įvykio vietoje užfiksavo tik vieną automobilio slydimo žymę, kuri buvo ne maršrutinio transporto sustojimui skirtoje juostoje, o pirmoje eismo juostoje, o transporto priemonių susidūrimo mechanizmą nustatęs specialistas savo išvadoje nurodė, kad tikėtina, jog ši žymė buvo palikta Ž. V. vairuojamo automobilio rato po to, kai į jį atsitrenkus R. T. vairuojama automobiliui, šis slysdamas sukosi apie savo vertikalią ašį. Be to, liudytojas V. M. parodė, kad džipas važiavo labai greitai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, įvertinus įvykio situaciją bei specialisto išvadą apie R. T. vairuojamo automobilio nesaugų greitį, kolegijai pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad automobilio „Mitsubishi Outlander“ vairuotoja R. T. vykdydama KET taisyklių reikalavimus turėjo techninę galimybę saugiai išvengti susidūrimo su lėčiau važiuojančiu automobiliu „Toyota Corolla“, tačiau pastaroji elgdamasi neatsakingai sukėlė eismo įvykį, kuriame žuvo žmogus.

Nors nuteistoji R. T. neigia jos atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių priežastinį ryšį, nepagrįstai teigdama, kad dėl įvykio kaltas pats nukentėjusysis neatsargiais veiksmais persirikiuodamas į pirmąją eismo juostą, taip pažeisdamas KET reikalavimus, tačiau pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. T., kaip eismo dalyvės, padaryti kelių eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai nesilaikant visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinkus saugaus važiavimo greičio, nesulėtinus transporto priemonės ir nestabdžius taip, kad automobilis „Mitsubishi Outlander“ išvengtų kontakto su kelio bordiūru, arba po kontakto nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nekliudytų automobilio „Toyota Corolla“ buvo pagrindinė ir dėsninga (būtina) padarinių – padarytų Ž. V. sužalojimų ir jo mirties, kilimo sąlyga. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas išsamiai įvertino visas įvykio aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad tarp R. T. kelių eismo pažeidimų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Pasak apeliantės liko neįvertinti žuvusiojo Ž. V. veiksmai dėl neatidumo kelyje, be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas turėjo nustatyti kiekvieno pažeidimo, padaryto tiek R. T., tiek Ž. V. įtaką padariniams, tačiau kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus. Specialisto išvadoje nurodyta, jog negalima nustatyti, ar automobilio „Toyota Corolla“ vairuotojas Ž. V., turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su „Mitsubishi Outlander“, vairuojamu R. T.. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad tarp R. T. neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių buvo tiesioginis priežastinis ryšys, tad net ir Ž. V. padarius apeliaciniame skunde nurodytus KET pažeidimus, eismo įvykis nebūtų kilęs. Ž. V. padaryti sužalojimai, nuo kurių jis mirė, buvo dėsningas nuteistosios R. T. padarytų KET pažeidimų rezultatas ir yra priežastiniame ryšyje su kilusias padariniais. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju, įvykis nebūtų kilęs ir nustatytos pasekmės nebūtų atsiradusios analogiškoje situacijoje vairuotojai R. T. laikantis KET 9, 28, 133, 134 p. reikalavimų.

Taigi apeliacinio skundo argumentas, jog nei vienas įrodymas atskirai, nei jų visuma nepatvirtino, kad būtent dėl R. T. padarytų KET pažeidimų įvyko eismo įvykis, kuriame žuvo Ž. V. taip pat yra vertinamas kritiškai ir yra atmestinas. Pirmos instancijos teismas vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, tinkamai konstatavo, jog „Mitsubishi Outlander“ vairuotoja R. T. siekdama aplenkti iš dešinės pusės Ž. V. vairuojamą automobilį „Toyota Corolla“, nesilaikydama atsargumo priemonių kilus grėsmei ir artėjant jos važiuojamosios dalies, tai yra, eismo juostos, skirtos tik maršrutiniam transportui, arba maršrutinio transporto stotelės, pabaigai nepasirinko saugaus greičio, nesulėtino vairuojamo automobilio ir jo nesustabdė taip, kad neatsitrenktų į kelio pabaigoje įstrižai esantį bortelį, dėl ko po kontakto su juo sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams ir atsitrenkė į gretimai jos kairėje važiavusį Ž. V. vairuojamą automobilį. Apylinkės teismas pagrįstai R. T. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. Kolegija su šia teismo išvada sutinka.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nesiaiškino, kaip R. T. suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jos psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio, todėl šie esminiai pažeidimai sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas pripažino, kad R. T. vairuodama transporto priemonę ir darydama Kelių eismo taisyklių pažeidimus susidariusioje eismo situacijoje nesuvokė savo neteisėtų veiksmų ir nenumatė galimų padarinių, nors pagal įvykio situaciją, asmenines savybes ir turimą vairuotojos stažo trukmę turėjo ir galėjo numatyti, kad jos veiksmai gali sukelti sunkias pasekmes. Šiuo atveju apeliantė, turėdama 10 metų vairavimo stažą, privalėjo nepadaryti nustatytų KET reikalavimų pažeidimų ir taip išvengti kilusių padarinių. Pirmos instancijos teismas įvertinęs visas aplinkybes pripažino, jog nuteistoji R. T. nusikalstamą veiką padarė veikdama neatsargios kaltės nusikalstamo nerūpestingumo forma. Šios išvados teisėtumu aukštesnės instancijos teismas abejoti neturi pagrindo. Taigi be deklaratyvaus apeliantės teiginio, kad pirmos instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, kolegija ištyrusi bylos medžiagą, tokių pažeidimų nenustatė. Todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl civilinių ieškinių

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad skundas netenkintinas ir dalyje dėl civilinių ieškinių. Pirmos instancijos teismas spręsdamas civilinių ieškinių klausimą atsižvelgė į byloje esančius duomenis, faktines aplinkybes ir pagrįstai priteisė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį, motyvuotai išdėstė, kodėl toks dydis yra priteistinas ir kuris betarpiškai bylos duomenimis įrodytas. Priteisti civiliniai ieškiniai įstatymo normų reikalavimų nepažeidė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios R. T. apeliacinį skundą atmesti.