- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-28
- Bylos Nr.
- e2S-185-864/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų L. D. ir V. D. atskirąjį skundą dėl 2020 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kooperatinė bendrovė kredito unija (toliau ir KB KU) „Nacionalinė kredito unija“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2019 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų L. D. ir V. D. (toliau ir – Sutartis); 2) taikyti vienašalę restituciją natūra – grąžinti atsakovės L. D. nuosavybėn Sutartimi atsakovui V. D. perleistą nekilnojamąjį turtą:
1. 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
2. 1/2 dalį pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
3. 1/2 dalį pastato - kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
4. 1/2 dalį pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
5. 1/2 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
6. 1/2 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
7. 1/2 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
8. 1/2 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
9. 1/2 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
10. 1/2 dalį pastato - pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);
11. 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
2. Ieškovė reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti aukščiau nurodytą atsakovui V. D. (toliau ir atsakovas) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.
3. Nurodė, kad dėl atsakovės L. D. (toliau ir atsakovė) veiksmais galimai padarytų nusikalstamų veikų vyksta ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminiame tyrime visas neperleistas turtas yra šiuo metu areštuotas ieškovės interesų užtikrinimo tikslais – nesant sutarties, areštuotas būtų ir sutartimi perleistas turtas, kurį areštuoti galimybės atsirado 2019 m. gegužės 15 d. atsakovams sudarius sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Be to, atsakovai jau elgėsi nesąžiningai sudarydami Sutartį, t. y. netrukus po to, kai vykdydamas ikiteisminį tyrimą prokuroras pritaikė areštus atsakovės turtui. Sudarydami sutartį, atsakovai numatė nesąžiningą atsiskaitymo tvarką: kaina pagal sutartį galimai iš viso nebuvo sumokėta, jei kaina pagal sutartį vis dėlto buvo sumokėta, atsiskaitymas atliktas grynais pinigais sąmoningai išvengiant lėšų pervedimo į areštuotas banko sąskaitas ir sudarant galimybes atsakovei šiais pinigais nevaržomai disponuoti. Abiem atvejais, sudarant sutartį, buvo pažeisti ieškovės interesai, kadangi buvo apsunkintos galimybės ieškovei vykdyti išieškojimą, jeigu pasitvirtintų ikiteisminiame tyrime numatytos aplinkybės. Tai reiškia, kad sudarydama ginčijamus sandorius atsakovė suprato, kad į Sutartimi perleidžiamą jai nuosavybės teise priklausantį turtą bus nukreiptas ieškovės išieškojimas – būtent siekdama to išvengti, ji nesąžiningai sudarė ginčijamus sandorius. Egzistuoja didelė tikimybė, kad tą laiką, iki tol, kol bus baigta nagrinėti ši byla (tikėtinai, procesas truks kelis metus, atsižvelgiant į poreikį sulaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos), atsakovai gali iššvaistyti turtą ar kitaip jį paslėpti ar suvaržyti bei imtis priemonių jį dar kartą perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, kas dar labiau apsunkintų ieškovės galimybes išsiieškoti iš atsakovės padarytą žalą, jei žalos faktas pasitvirtintų. Įstatymas tokiu atveju draustų ieškovui tokį turtą išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų, todėl teismo sprendimas būtų neįvykdomas, o ieškovės teisių gynimas teisme netektų prasmės. Todėl būtina nedelsiant imtis priemonių, kad atsakovų turto sudėtis, forma ir kokybė nepakistų
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį, kuria tenkino ieškovės KB KU „Nacionalinė kredito unija“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pasirinko teisių gynimo būdą – pareikštas ieškinys dėl Sutarties, sudarytos tarp atsakovų, pripažinimo negaliojančia. Ieškovė nurodė šio sandorio negaliojimo pagrindą – sandorio sudarymas pažeidžia ieškovės interesus, kadangi atsakovė yra galimai padariusi nuteisėtus veiksmus, kas lemia, kad pabaigus ikiteisminį tyrimą, tikėtinai bus patenkintas ieškovės prašymas ir dėl to atsakovė bus pripažinta ieškovės skolininke. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovė ginčija Sutartį, pasirašytą tarp atsakovų ir kuria atsakovui buvo perleista 11 nekilnojamojo turto objektų. Prieš savaitę iki šios sutarties sudarymo 2019 m. gegužės 15 d. tarp atsakovų buvo sudaryta sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kuri yra pateikta į bylą. Remiantis į bylą pateiktu Generalinės prokuratūros 2020 m. spalio 22 d. raštu, yra pateikta teismui informacija, kad atsakovui ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovė yra pripažintas civiliniu ieškovu, (duomenys neskelbtini) buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 2 dalį dėl svetimo didelės vertės ieškovei priklausiusio turto iššvaistymo, veikiant bendrininkų grupėje.
6. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytos faktinės aplinkybės pagrindžia ieškovės nurodytus teiginius apie galimą atsakovų nesąžiningumą bei, sudarius turto padalijimo sutartį, vėliau – pirkimo pardavimo sutartį, siekį turimą turtą parduoti, padovanoti, perleisti tretiesiems asmenims ir (ar) kitaip suvaržyti turimas teises į jį. Todėl teismas konstatavo, kad, nurodyti atsakovų veiksmai sudaro pagrindą abejoti jų sąžiningumu šios bylos nagrinėjimo stadijoje bei siekiu kelti grėsmę būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymui.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui V. D. ginčijama Sutartimi įgytą turtą, grindžia aplinkybe, kad šia Sutartimi įgytas turtas gali būti perleistas tretiesiems, sąžiningiems, asmenims, kas apsunkins galimai ieškovui palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymą. Taigi prašomomis pritaikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis – įgyto ginčo nekilnojamojo turto areštu yra siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą.
8. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nuspręsti, ar neišvengiamai reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakanka aplinkybės, kad nėra objektyvių kliūčių perleisti ginčo objektu esantį nekilnojamąjį daiktą – turtą, tretiesiems asmenims, kas gali išplėsti ginčo nagrinėjimo ribas tiek dalyvaujančių asmenų skaičiumi, tiek savo trukme, o pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija (o ieškovė, kaip jau minėta, prašo taikyti restituciją). Šią išvadą patvirtina byloje esantis VĮ „Registrų centras“ 2020 m. lapkričio 23 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad turtui, kuris atsakovo yra įgytas ginčijamu sandoriu, nėra taikoma jokių apribojimų. Kaip jau minėta, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis bendraisiais ekonomiškumo, koncentruotumo bei teisingumo principais, racionaliau būtų užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, status quo.
9. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuojant konkretų atsakovo turtą, kuris yra perleistas atsakovui ginčijama Sutartimi – tenkintinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliantai L. D. (toliau ir apeliantė) ir V. D. (toliau ir apeliantas, kartu ir apeliantai) pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo teismo panaikinti 2020 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
11. Apeliantų teigimu, pats teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pasirinko teisių gynimo būdą - reikalavimą pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Ieškinyje ieškovė aiškiai nurodė, kad reiškia actio Pauliana ieškinį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas. Todėl sprendžiant dėl ieškinio prima facie tikėtino pagrįstumo teismas turėjo pareigą patikrinti, ar ieškinyje nurodytos visos actio Pauliana būtinos sąlygos ir ar pateikti jas patvirtinantys įrodymai. Tokių motyvų skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, apeliantų nuomone, teismas nenustatė, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
12. Nurodo, kad iš skundžiamoje nutartyje teismo nurodytų argumentų, teismas patikrino tik keletą būtinų actio Pauliana taikymo sąlygų nurodymą ieškinyje, tačiau netikrino, ar jos nurodytos visos, kurių reikalaujama pagal CK 6.66 straipsnį. Todėl Skundžiama nutartis priimta nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui — tikėtino ieškinio pagrįstumo.
13. Teigia, kad ieškovė ieškinyje nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę L. D.. Vien ta aplinkybė, kad L. D. yra pareikšti įtarimai atliekamame ikiteisminiame tyrime, nesudaro pagrindo išvadai apie ieškovo turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Todėl ieškovė pasirinko aiškiai neįmanomą civilinių teisių gynybos būdą ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu neturėdama galiojančios reikalavimo teisės, o teismas turėjo konstatuoti pareikštą aiškiai nepagristą ieškinį. Be to, teismas kad ir netiesiogiai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti (pripažinti) jau padarytos žalos fakto, nes tai reikštų L. D. pripažinimą kalta dėl žalos net neužbaigus ikiteisminio tyrimo ir neišnagrinėjus baudžiamosios bylos.
14. Pažymi, kad teismas turėjo pastebėti, kad Generalinės prokuratūros 2020 m. spalio 22 d. rašte yra nurodyta, kad ieškovė 2013 m. liepos 22 d. baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį, o 2015 m. spalio 22 d. civilinį ieškinį patikslino, bei tai, kad L. D. pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2020 m. birželio 23 d., o pirmas įtarimas pareikštas 2019 m. balandžio 18 d. Akivaizdu, kad po įtarimo L. D. pareiškimo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nebuvo tikslintas, vadinasi, 2013-2015 pareikštuose civiliniuose ieškiniuose reikalavimai dėl žalos atlyginimo L. D. negalėjo ir nebuvo pareikšti. Kaip nurodė ieškovė, L. D. turtui areštas ikiteisminio prokuroro nutarimu buvo taikytas 2019 m. balandžio 18 d., kuomet buvo areštuotos visos L. D. sąskaitose esančios piniginės lėšos. Tačiau prokuroro nutarimu kitas L. D. priklausantis turtas nebuvo areštuotas ir nebuvo uždrausta šiuo turtu disponuoti.
15. Nurodo, kad ieškovės ginčijamas 2019 m. gegužės 22 d. sandoris buvo sudarytas nesant ikiteisminiame tyrime pareikšto civilinio ieškinio L. D. atžvilgiu. Be to, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK), nei CPK nenumato galimybės taikant CPK nustatyta tvarka laikinąsias apsaugos priemones užtikrinti baudžiamajame procese reiškiamame civiliniame ieškinyje, tam yra numatytos baudžiamojo proceso priemonės.
16. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visiškai neatkreipė dėmesio ne tik į laikotarpį, iš kurio ieškovė galimai kildina kaip L. D. padarytą žalą (ieškinyje nurodyta, kad L. D. buvo unijos valdybos narė laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. sausio 23 d., tačiau konkrečių datų net nėra nurodyta), bet ir į civilinio ieškinio bei galimos baudžiamosios atsakomybės senaties terminus ir nevertino, ar paduotas ieškinys nėra akivaizdžiai neperspektyvus. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-393- 626/2020, kurioje buvo sprendžiama ir dėl ieškinyje nurodyto sprendimo išmokėti paskolą UAB „Scandia“ (paskolos suma 224550 Eur) ir paskolą UAB „Litpro“ (paskolos suma 188500 Eur), konstatavo, kad nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Tokiu atveju tik išlieka teisė reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, o civilinė teisinė atsakomybė (jei tokia yra) ir civilinio ieškovo teisė į žalos atlyginimą gali būti įgyvendintos, tačiau ne baudžiamajame procese, pasibaigusiame jo nutraukimu. Įvertinus tai, kad ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trijų metu ieškinio senaties terminas, netgi ieškovui pareiškus civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka, toks ieškinys turėtų būti atmestas dėl suėjusio ieškinio senaties termino. Tai rodo, kad paduotas ieškinys yra akivaizdžiai neperspektyvus, ir todėl teismas neturėjo tenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė likviduojama dėl bankroto KB KU „Nacionalinė kredito unija“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
18. Pažymi, kad galimai nusikalstamos veikos buvo padarytos L. D. einant valdybos narės pareigas Unijoje ir, kaip įtariama, nepagrįstai ir neteisėtai priimant sprendimus išmokėti paskolas, suteiktas UAB „Scandia" (paskolos suma 224 550 Eur), UAB „Litpro" (paskolos suma 188 500 Eur), UAB „Vildesta" (paskolos suma 173 772 Eur), UAB „Ieva leidiniai" (paskolos suma 263 844 Eur), UAB „Finanza" (paskolos suma 376 506 Eur), UAB „Vyrukai" (paskolos suma 376 500 Eur), UAB „L/G" (paskolos suma 173 772,01 Eur). Tokiu būdu Unijai buvo padaryta didelė žala, kurios suma gali siekti kelis milijonus eurų. Jeigu įtarimams pasitvirtinus ir tenkinus ieškovės ikiteisminiame tyrime pareikštą civilinį ieškinį L. D. būtų įpareigotą nurodyto dydžio žalą atlyginti, ji to padaryti negalėtų, kadangi neturi pakankamai turto. Esant tokioms aplinkybėms ir nustačius, kad L. D. sudarydama Sutartį yra perleidusi jai priklausiusį turtą sutuoktiniui, ieškovė siekia kaip galima didesne apimtimi užsitikrinti galimybes išieškoti žalos atlyginimą iš kaltų asmenų, jeigu ikiteisminiame tyrime pareikšti įtarimai pasitvirtins – tuo tikslu yra pareikštas šis ieškinys. Atitinkamai, siekdama užtikrinti šioje byloje pareikštą konkretų reikalavimą, Unija prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios pagrįstai ir buvo taikytos skundžiama pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi.
19. Nurodo, kad ikiteisminiame tyrime visas neperleistas L. D. turtas šiuo metu jau yra areštuotas ieškovės interesų užtikrinimo tikslais – nesant Sutarties, areštuotas būtų ir Sutartimi perleistas turtas, kurį areštuoti galimybės atsirado tik 2019 m. gegužės 15 d. atsakovams sudarius sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį. Be to, kaip matyti iš ieškinio argumentų, atsakovai jau faktiškai elgėsi nesąžiningai sudarydami Sutartį 2019 m. gegužės 22 d., t. y. netrukus po to, kai vykdydamas ikiteisminį tyrimą prokuroras pritaikė areštus L. D. turtui (2019 m. balandžio 18 d.).
Šalies argumentai
20. Pažymi, kad atsakovai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neva neįsitikino, kad ieškovės reikalavimai yra prima facie pagrįsti. Tokį teiginį atsakovai grindžia aiškinimu, kad teismas neįvertino, ar ieškovėss pareikštas ieškinys tenkina visas CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas – tačiau pažymėtina, kad tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Būtent nagrinėjant Bylą iš esmės teismas nustatys, ar CK 6.66 str. pagrindu pareikštas ieškinys gali būti tenkinamas, t. y. ar egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Šis klausimas negali būti vertinamas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi toks teismo vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės.
21. Paaiškina, kad atskirajame skunde ypatingai akcentuojama, kad ieškovė reikšdama ieškinį neįrodė turinti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į L. D.. Tačiau ieškovė ieškinyje išsamiai paaiškino, kad ši CK 6.66 straipsnio taikymo sąlyga yra tiesiogiai susijusi su ikiteisminiu tyrimu ir jo baigtimi, būtent todėl pačiame ieškinyje pareikštas prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą iki ikiteisminio tyrimo pabaigos.
22. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu ieškovė lauktų ikiteisminio tyrimo pabaigos ir tik tuomet reikštų ieškinį, atsirastų reali grėsmė, kad pareikštas reikalavimas negalėtų būti tenkinamas arba jo tenkinimas žymiai pasunkėtų. Egzistuoja didelė tikimybė, kad tą laiką, iki tol, kol bus baigta nagrinėti ši byla (tikėtinai, procesas truks kelis metus atsižvelgiant į poreikį sulaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos), atsakovai gali iššvaistyti turtą ar kitaip jį paslėpti ar suvaržyti bei imtis priemonių jį dar kartą perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, kas dar labiau apsunkintų ieškovės galimybes išsiieškoti iš L. D. padarytą žalą, jeigu žalos padarymo faktas pasitvirtintų. Įstatymas tokiu atveju draustų ieškovui tokį turtą išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl teismo sprendimas būtų neįvykdomas, o ieškovės teisių gynimas teisme netektų prasmės (CPK 2 straipsnis).
23. Pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra sukuriamos pernelyg neigiamos pasekmės atsakovams. Patys atsakovai atskirajame skunde nenurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jiems sukeltų kokias nors itin neigiamas pasekmes. Nors suprantama, kad turto areštas visais atvejais sukelia tam tikras neigiamas pasekmes turto savininkams, tačiau šiuo atveju atsakovui V. D. (savininkui pagal Sutartį) nėra uždrausta turto valdyti ir juo naudotis. Vienintelis apribojimas – draudimas turtu disponuoti, tačiau toks draudimas yra būtinas, kadangi jo netaikius ir leidus laisvai disponuoti ginčo turtu, Unijos pareikšto ieškinio reikalavimų dėl atsakovų veiksmų gali būti neįmanoma patenkinti: turtas gali būti perleistas, suvaržytas, įkeistas ar kitaip pablogintas.
Šalies argumentai
24. Nurodo, kad skirtingai nei atskirajame skunde nurodo atsakovai, Unija nesiekia CPK nustatyta tvarka laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti baudžiamajame procese reiškiamų reikalavimų. Byloje yra reiškiamas savarankiškas reikalavimas dėl konkrečios Sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo – šis klausimas, kiek Unijai yra žinoma, nėra nagrinėjamas ikiteisminiame tyrime. Todėl Unija prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones išimtinai siekia užtikrinti nagrinėjamoje byloje (civilinės teisenos tvarka) reiškiamą reikalavimą.
25. Paaiškina, kad atsakovai klaidingai remiasi aplinkybe, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-393-626/2020 ši buvo nutraukta dėl senaties. Ši aplinkybė nėra niekaip susijusi su L. D. pareikštais įtarimais ikiteisminiame tyrime, kuris vis dar tebevyksta ir nėra baigtas. Atsakovų nurodomoje baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti įmonių UAB „Scandia“ ir UAB „Litpro“ buvusiems vadovams pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Ši byla buvo atskirta iš ikiteisminio tyrimo ir perduota į teismą. Likusi ikiteisminio tyrimo dalis, susijusi be kita ko ir su L. D. pareikštais įtarimais, nėra nutraukta, taigi ir baudžiamosios atsakomybės terminai L. D. atžvilgiu nėra suėję
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai) .
27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – 2020 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, kuria buvo tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
28. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-39116-1050/2020, kurioje ieškovė KB KU „Nacionalinė kredito unija“ yra pareiškusi ieškinį siekiant pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų L. D. ir V. D. 2019 m. gegužės 22 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), nurodant, kad sudarant šią Sutartį buvo pažeistos ieškovės likviduojamos dėl bankroto KB KU „Nacionalinė kredito unija“ teisės ir teisėti interesai, taip pat taikyti restituciją. Ieškinyje nurodyta, kad Sutartimi L. D. perleido nuosavybės teises į 11 nekilnojamojo turto objektų (jų 1/2 dalį). Sutartyje nurodyta, kad visa kaina (10 000 Eur) V. D. buvo sumokėta grynais pinigais, tačiau dėl faktinio atsiskaitymo ieškovei kilo abejonių. Byloje 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi buvo tenkintas Unijos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuotas ginčijama Sutartimi perleistas turtas. Dėl šios teismo nutarties atsakovai pareiškė atskirąjį skundą.
29. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.
30. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Kita vertus, tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-252-330/2017).
31. Teismų praktikoje išaiškinta, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Atsakovų nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.).
32. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina (tai taip pat nurodo ir pirmosios instancijos teismas, ir ieškovė), kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros.
33. Byloje nustatyta, kad ieškovė ginčija Sutartį, pasirašytą tarp atsakovų ir kuria atsakovui V. D. buvo perleista 11 nekilnojamojo turto objektų. Prieš savaitę iki šios sutarties sudarymo 2019 m. gegužės 15 d. tarp atsakovų buvo sudaryta sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis, kuri yra pateikta į bylą. Remiantis į bylą pateiktu Generalinės prokuratūros 2020 m. spalio 22 d. raštu, teismui buvo pateikta informacija, kad atsakovui ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovė yra pripažintas civiliniu ieškovu, 2020 m. birželio 26 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 184 straipsnio 2 dalį dėl svetimo didelės vertės ieškovei priklausiusio turto iššvaistymo, veikiant bendrininkų grupėje.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sutiktina, jog nurodytos faktinės aplinkybės pagrindžia ieškovės nurodytus teiginius apie galimą atsakovų nesąžiningumą bei, sudarius turto padalijimo sutartį, vėliau – pirkimo pardavimo sutartį, siekį turimą turtą parduoti, padovanoti, perleisti tretiesiems asmenims ir (ar) kitaip suvaržyti turimas teises į jį. Todėl konstatuotina, kad, nurodyti atsakovų veiksmai sudaro pagrindą abejoti jų sąžiningumu šios bylos nagrinėjimo stadijoje bei siekiu kelti grėsmę būsimo, galbūt ieškovei palankaus, teismo sprendimo įvykdymui.
35. Taip pat pritartina, kad ieškovė, prašydama pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui V. D. ginčijama Sutartimi įgytą turtą, grindžia aplinkybe, kad šia sutartimi įgytas turtas gali būti perleistas tretiesiems, sąžiningiems, asmenims, kas apsunkins galimai ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymą. Taigi prašomomis pritaikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis – įgyto ginčo nekilnojamojo turto areštu yra siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Pažymėtina, kad pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovės reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas sprendžia iš šiandienos pozicijų, atsižvelgdamas į ateities perspektyvas pirminėje civilinio proceso stadijoje, todėl išvada, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidos, gali būti tiek faktinė (pvz., jei atsakovai sudarytų preliminariąją sutartį, paskelbtų apie ginčo turto perleidimą), tiek ir hipotetinė (teoriškai įmanoma). Šiuo atveju nuspręsti, ar neišvengiamai reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakanka aplinkybės, kad nėra objektyvių kliūčių perleisti ginčo objektu esantį nekilnojamąjį daiktą – turtą, tretiesiems asmenims, kas gali išplėsti ginčo nagrinėjimo ribas tiek dalyvaujančių asmenų skaičiumi, tiek savo trukme, o pripažinus sandorį negaliojančiu, taikytina restitucija (ieškovė prašo taikyti restituciją). Šią išvadą patvirtina byloje esantis VĮ „Registrų centras“ 2020 m. lapkričio 23 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, kad turtui, kuris atsakovo yra įgytas ginčijamu sandoriu, nėra taikoma jokių apribojimų.
36. Atmestinas atsakovų atskirajame skunde nurodytas motyvas, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neva neįsitikino, kad ieškovės reikalavimai yra prima facie pagrįsti. Tokį teiginį atsakovai grindžia aiškinimu, kad teismas neįvertino, ar ieškovės pareikštas ieškinys tenkina visas CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas. Teismas pažymi, kati bylą nagrinėdamas iš esmės teismas nustatys ar CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštas ieškinys gali būti tenkinamas, t. y. ar egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Šis klausimas negali būti vertinamas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi toks teismo vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės.
37. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai ir pateikti atsikirtimai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
38. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
apeliantų L. D. ir V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.