- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-21
- Bylos Nr.
- ATP-62-519/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-23-3-00629-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gražvydas Poškus
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustosios R. D. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimo, kuriuo R. D. dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 181 straipsnio 1 dalį įspėta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.R. D. nubausta už tai, kad ji 2016 m. spalio 17d. laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 14 val. ir 2016 m. spalio 20 d. laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 13.35 val., (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose (vyriausiojo specialisto kabinete), tėvo K. K. susitikimo su sūnumi D. D., gimusiu (duomenys neskelbtini), metu, mažamečio sūnaus akivaizdoje, pakeltu balsu vadino K. K. „melagiu“ ir „vagimi“, taip rodydama sūnui nederamą elgesį ir nepagarbą jo tėvui, tuo panaudojo motinos valdžią priešingai vaiko interesams.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu R. D. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
2.1. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ji padarė ATPK 181 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą pažeidimą. Apeliantės manymu, šiuo atveju nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl administracinę bylą jos atžvilgiu turėjo nutraukti. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai nustatė pažeidimo sudėtį, nepašalino kilusių prieštaravimų, nepagrįstai nepriėmė jos pateiktų įrodymų, neištaisė administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumų ir pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją.
2.2. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai nustatė pažeidimo objektyviąją ir subjektyviąją puses, nes ji vaiko akivaizdoje su vaiko tėvu nekonfliktavo, priešprieša su vaiko tėvu K. K. vyko ne 2016 m. spalio 17 d., o 2016 m. spalio 20 d., kai vaiko šalia nebuvo ir jis tėvų pokalbio negirdėjo. Nurodo, kad teismas rėmėsi tik tomis liudytojų nurodomomis aplinkybėmis, kurios pagrindžia jos kaltę, ignoruodamas tas, kurios tą kaltę neigė.
2.3. Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nebuvo nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios jos aktyvius ar pasyvius veiksmus, kurie patvirtintų, kad buvo veikiama priešingai sūnaus interesams. Pažymi, kad iš protokolo nėra aišku, kuo pasireiškė jos neteisėta veika, t. y. protokole neatskleistas jos netinkamo elgesio turinys. Pažymi, kad protokole nurodytas tik subjektyvus aplinkybių vertinimas, t. y. jog ji priekaištavo vaiko tėvui, įžeidinėjo vaiko tėvą, kalbėjo nepagarbiai, pakeltu tonu, trukdė vaiko ir tėvo betarpiškam bendravimui. Taip pat nurodo, kad protokole buvo nurodytas sekantis pažeidimo atlikimo laikas ir data: „2016 m. spalio 17 d. – 2016 m. spalio 20 d.“, jog tai rodo, kad ji su K. K. vaiko akivaizdoje konfliktavo kelias paras nepertraukiamai. Pasak apeliantės, tai neatitinka protokole nurodomo situacijos aprašymo, nes jame teigiama, kad konfliktas vyko 2016 m. spalio 17 d. ir 2016 m. spalio 20 d., t. y. minimi du skirtingi atvejai. Iš tokio aplinkybių aprašymo kyla pagrįstas klausimas ar visiškai atskiromis dienomis įvykę įvykiai laikytini kaip atskiri administracinės teisės pažeidimai, ar tai vienas pažeidimas. Šių aplinkybių teismas nenustatinėjo. Teismas padarė išvadą, jog konfliktas vaiko akivaizdoje vyko tik 2016 m. spalio 17 d., o 2016 m. spalio 20 d. vaiko susitikimas su tėvu neįvyko, t. y. teismas interpretavo įvykio aplinkybes, kurios nesutapo nei su administracinio teisės pažeidimo turiniu, nei su liudytojų parodymais. Apeliantės teigimu, dėl netinkamai suformuluoto kaltinimo ji negalėjo deramai apginti savo teisių, negalėjo suprasti kuo yra kaltinama ir ką protokole turėtų reikšti sąvokos „priekaištavo vaiko tėvui“, „įžeidinėjo vaiko tėvą“, „kalbėjo nepagarbiai“. Teigia, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2016 m. spalio 17 d. tarp jos ir K. K. nebuvo jokio konflikto, o 2016 m. spalio 20 d. konfliktas vyko tuo metu, kai vaikas su seneliu išvyko iš susitikimo vietos. Apeliantė analizuoja liudytojo T. B. parodymus ir teigia, kad teismas nepašalino prieštaravimų liudytojo parodymuose. Taip pat teigia, kad institucijos surašiusios protokolą atstovas nesugebėjo nurodyti, kokiais konkrečiai veiksmais ji pažeidė vaiko interesus. Pažymi, kad institucijos atstovo nurodomos aplinkybės dėl įvykio, keletą kartų keitėsi.
2.4. Apeliantė analizuoja savo duotus paaiškinimus ir teigia, kad jos duoti paaiškinimai teismui nebuvo reikšmingi sprendžiant administracinės atsakomybės kilimo klausimą. Nurodo, kad jos kaltė buvo nustatyta remiantis vien institucijos surašiusios protokolą atstovo duotais paaiškinimais posėdžio metu. Dėl liudytojo V. D. parodymų, apeliantė pažymėjo, kad teismas šio liudytojo parodymų nevertino, nors jis ją ir sūnų spalio 17 d. ir 20 d. vežė į susitikimą ir visą laiką buvo už kabineto durų. Liudytojas nurodė, kad jokio triukšmo negirdėjo, jo dukra niekam jokių priekaištų nereiškė, neįžeidinėjo K. K.. Taip pat apeliantė analizuoja liudytojos D. T. parodymus ir nurodo, jog teismas šios liudytojo parodymus vertino netinkamai. Teigia, kad teismas rėmėsi tik kaltinimą patvirtinančiais motyvais, ignoruodamas liudytojos išsakytus argumentus dėl kaltinimo paneigimo. Apeliantės teigimu, teismas vertindamas įrodymus nepasisakė, jog liudytoja paaiškino, kad konfliktą ir barnį ji girdėjo ne spalio 17 d., o spalio 20 d. ir ji nėra tikra, ar vaikas buvo konflikto metu.
2.5. Nurodo, kad teismas, visiškai nepasisakė, dėl K. K. duotų parodymų prieštaringumo ir to, jog jo duoti parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teigia, kad šis liudytojas turi priešingą interesą bylos baigtimi nei ji, todėl jo liudijimą teismas turėtų vertinti kritiškai. K. K. duodamas parodymus nurodė ne konkrečius įvykius nagrinėjamoje byloje, o dėstė savo nuoskaudas dėl nagrinėjamų civilinių bylų – dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo. Pažymi, kad liudytojas parodė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.
2.6. Teigia, kad liudytojos V. Č. ir V. L. taip pat yra (duomenys neskelbtini) savivaldybės darbuotojos, kurios nematė įvykio ir negalėjo nurodyti ar girdimo konflikto metu dalyvavo vaikas. Liudytojos nurodė, jog girdėjo tik triukšmą 2016 m. spalio 20 d., o spalio 17 d. joks triukšmas nebuvo girdimas, nors teismas nustatė, kad būtent šią dieną vyko konfliktas. Pažymi, kad teismas visiškai nepasisakė dėl liudytojo T. A. parodymų. Liudytojas nurodė, jog girdėjo ginčą, tačiau išėjęs į koridorių pamatė, jog joks „kriminalas“ nevyksta ir grįžo į kabinetą. Kas buvo kabinete nematė, jokio pokalbio negirdėjo. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jokio konflikto spalio 17 dieną darbuotojas negirdėjo, o didesnis ir garsesnis pokalbis buvo tik 20 dieną, kas prieštarauja teismo išvadai, jog konfliktas vyko spalio 17 d.
2.7. Apeliantės teigimu, teismas byloje akcentavo tik kaltinimą pagrindžiančius liudytojų parodymus, tačiau ne jos kaltę paneigiančius. Mano, kad visos abejonės, kurios kilo nagrinėjant bylą, vertintos ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Teigia, kad teismas nustatydamas konkrečius jos veiksmus rėmėsi ne administracinio teisės pažeidimo protokolu, o surašiusios protokolą institucijos atstovo duotais parodymais posėdžio metu, kurie buvo netikslūs, susiformavę kaip gynybinė pozicija sulaukus kritikos dėl protokolo turinio. Teismas visiškai nevertino T. B. prieštaringų argumentų, t. y. jo parodymai keitėsi bent kelis kartus. T. B. negalėjo tiksliai nurodyti, kokie konkretūs įvykiai buvo padaryti konkrečiomis dienomis, todėl tiesiog nurodė, kad jie buvo tokie pat, t. y. ji padarė lygiai tokius pačius priešingus teisei veiksmus tiek spalio 17 d., tiek ir spalio 20 d. vykusios susitikimo metu. Tokie netikslumai ir prieštaravimai, apeliantės manymu, negali būti pagrindu nustatyti administracinės teisės pažeidimą.
2.8. Teigia, kad teismas iš esmės nepriėmė vienintelio objektyvaus įrodymo, t. y. filmuotos vaizdo medžiagos, kuri galėjo atskleisti tikrąją situaciją. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog kyla klausimas dėl įrašo vientisumo ir patikimo. Apeliantės teigimu, toks teismo sprendimas leidžia abejoti nutarimą priėmusio teismo šališkumu, nes teismas nematęs ir nevertinęs pateikto įrodymo, iš anksto pasisakė, dėl jo vientisumo ir patikimo. Akivaizdu, jog tokią išvadą teismas gali daryti tik susipažinęs su įrodymu ir atlikęs jo vertinimą, o ne įrodymo priėmimo stadijoje. Nurodo, kad iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas 2016 m. spalio 17 d. susitikimas, matyti, jog ji visiškai nesikiša į tėvo ir vaiko pokalbį. Iš įrašo matyti, jog vaikas pats išeina iš kabineto pas koridoriuje laukiantį senelį. Joks konfliktas šio susitikimo metu nevyko. Kitos dienos vaizdo įraše yra matyti, kad vyksta konfliktas, tačiau vaiko šalia nėra, tai patvirtina, jog praėjus maždaug pusei minutės vaikas išvyko iš susitikimo (kaip nurodė ir liudytojai), o po jo išvykimo vyko konfliktas tarp abiejų tėvų.
2.9. Teigia, kad priešingai nei nustatė teismas, joks konfliktas tarp jos ir K. K. 2016 m. spalio 17 d. nevyko. Nė vienas iš pakviestų liudyti asmenų, išskyrus K. K., kuris suinteresuotas bylos baigtimi, nepatvirtino, jog 2016 m. spalio 17 d. vyko koks nors konfliktas. Visi liudytojai nurodė konfliktą girdėję tik 2016 m. spalio 20 d. Protokolą surašiusios institucijos atstovas nurodė, jog tėvo ir sūnaus susitikimas spalio 17 d. įvyko, ji įsiterpė tik nurodydama, kad vaikas pavargo. Tik vėliau jau atsakinėdamas į teisėjos klausimus specialistas nurodė, jog spalio 17 d. irgi buvo konfliktas, o jos veiksmai buvo identiški spalio 20 dienos veiksmams. 2016 m. spalio 17 d. konfliktą visiškai paneigia į bylą pateikti vaizdo įrašai, iš kurių jokio konflikto nematyti. Šie įrodymai atitinka, ir kitų liudytojų parodymus. Pažymi, kad nei vienas iš liudytojų, išskyrus K. K., negalėjo patvirtinti, jog 2016 m. spalio 20 d. vykusio konflikto metu dalyvavo vaikas. Viena iš liudytojų parodė, jog vaikas galėjo būti, galėjo nebūti. Pats protokolą surašęs pareigūnas nurodė, jog vaikas susitikime buvo apie 30–60 sekundžių ir jį senelis išsivedė. Pažymi, kad jos pateiktas įrašas patvirtina, kad konfliktas vyksta nesant vaikui. Todėl mano, kad iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, jog 2016 m. spalio 20 d. tarp tėvų vykusiame konflikte dalyvavo ir vaikas.
2.10. Taip pat apeliantė pažymi, kad teismas nevertino ir kitų svarbių byloje aplinkybių, jog jei kažkokie konfliktai ir vyko, jie buvo išprovokuoti protokolą surašiusios institucijos. Nurodo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėja civilinę byla dėl K. K. bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo. Šioje byloje ji yra ieškovė, o K. K. - atsakovas. 2016 m. liepos 1 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti laikiną K. K. ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką - „K. K. turi teisę bendrauti su sūnumi D. D. aštuonias dienas per mėnesį dalyvaujant psichologui iki abu tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas“. Institucijos surašiusios protokolą atstovai nevykdė šios laikinosios bendravimo tvarkos, t. y. patys organizavo susitikimą be psichologo, kas galimai sukėlė įtampą ir nesėkmingą tėvo ir vaiko bendravimą antrojo susitikimo metu. Institucijos surašiusios protokolą atstovas teismo posėdžio metu net negalėjo tinkamai paaiškinti, kurį teismo sprendimą jis vykdė, t. y. ar teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2016-07-01, ar neįsiteisėjusį 2016-10-04sprendimą. Toks institucijos elgesys, netinkamai įgyvendinant ir vykdant jau teismo išspręstus arba laikinai sureguliuotus ginčus, pasak apeliantės, išprovokavo šioje byloje nagrinėjamą įvykį.
2.11. Nurodo, kad byloje akivaizdžiai nepakanka įrodymų apie nenuginčijama jos kaltę, teismas pažeidė ir nekaltumo prezumpciją. Teigia, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į R. D. apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja prašo atmesti R. D. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimą nepakeistą.
3.1. Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad R. D. būtent savo aktyviais veiksmais, pagal kuriuos buvo kvalifikuojama veika, veikė priešingai vaiko interesams, t. y. buvo pažeistos vaiko teisės į saugią aplinką. Pažymi, kad mažamečio vaiko tėvų konfliktiški santykiai tęsiasi nuo 2013 metų, todėl tikėtina, kad vaiko motina savo esamas neigiamas nuoskaudas ir emocijas vaiko tėvo atžvilgiu perkėlė į šių susitikimų erdvę, bandydama aktyviais tiesioginiais veiksmais sutrukdyti sūnaus ir tėvo bendravimui, jį nutraukti. Šios bylos kontekste išskirtina ypatinga aplinkybė, kad vaiko ir tėvo vykusiuose susitikimuose atsirado neigiamų padarinių, sukėlusių mažamečiui emocinį susijaudinimą ir tą lydėjusius pažeidėjos tyčinius veiksmus, kuriais visų pirma provokavo vaiko motina, visiems dalyvavusiems sukėlė įtampą, ypač savo sūnui kėlė neigiamus emocinius išgyvenimus. Sūnaus ir tėvo pokalbis įvyko būtent motinai įsikišus į jų bendravimą ir trukdant, objektyviai, aktyviais veiksmais, kaltinant vaiko tėvą dėl kažkokių pasisavintų lėšų, išsakė priekaištus dėl to, kad jai reikėjo atsigulti į ligoninę, pakeltu tonu sakė, jog tėvas yra negeras, priekaištavo, kad tėvas juos išvarė iš namų ir pan. Vaiko motina, turėdama teisę ir pareigą, rūpintis savo vaiko ramybe ir sveikata, turėjo pagrindą reikšti susirūpinimą dėl saugios aplinkos sudarymo vaikui bendraujant su tėvu. Priešingai, jos tyčiniai veiksmai buvo nukreipti į vaiko emocinę būseną, sukėlus teisių pažeidimą. Nurodo, kad paties susitikimo aplinkybės, kurias lėmė pati mažamečio vaiko mama, galėjo būti vaikui bauginančios. Teigia, kad teismas apeliantės veiksmus apibūdino kaip netinkamą susidariusios situacijos sprendimo būdą mažamečio akivaizdoje, sukėlusį mažamečiam vaikui nepasitikėjimą tėvu. Teismas pagrįstai vertino tokį apeliantės elgesį vaiko akivaizdoje kaip darantį žalą vaiko psichikai, laikytiną priešingu vaiko interesams ir sudarantis veikos, numatytos ATPK 181 straipsnyje, sudėtį.
3.2. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų parodymais, patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, t. y. ATPK 256 straipsnio 2 dalyje leidžiamomis priemonėmis, todėl visapusiškai ir tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino turimus įrodymus. Apeliantė turėjo galimybę pakviesti liudytojus, galinčius patvirtinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes, teismas sudarę galimybę apeliantei tinkamai gintis (advokato pagalba) nuo pareikšto teisės pažeidimo. Ta teise R. D. pasinaudojo. Teismas nurodo, kad R. D. teisės pažeidimo padarymo faktas nekelia abejonių, jos kaltė visiškai įrodyta surinktais įrodymais, šio įvykio aplinkybės yra įvertintos tinkamai, be to, pažeidėjui skirta minimali sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta nuobauda.
3.3. Taip pat pažymi, kad įrodymus, kuriuos teismas atsisakė priimti, teismas įvertino, jog vaizdo įrašai, kurie buvo fiksuoti (2016-10-17 ir 2016-10-20) vaiko ir tėvo susitikimuose ir pateikti teismui, nėra ištisiniai (tai rodo įrašo laikmatis), tikėtina, nėra tikslūs, objektyviai neatspindi visų faktinių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
3.4. Mano, kad įvertinus byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimą, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos argumentuotai, teismas išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino. Mano, kad byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, kad R. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 181 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
R. D. apeliacinis skundas atmestinas
4. Apeliaciniu skundu keliamas R. D. kaltės dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, klausimas, todėl įvertintinos ir 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nuostatos (Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas Nr. XII-1869, įsigal. 2017 m. sausio 1 d. (TAR, 2015-07-10) redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnyje 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o Administracinių teisės pažeidimų kodekso 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o Administracinių teisės pažeidimų kodekso 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir kurie buvo perkvalifikuoti vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu, teisena vyksta pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (5 straipsnio 3 dalis). Kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais, atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad R. D. protokolas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, surašytas iki 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą.
5. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė ginčija administracinio teisės pažeidimo padarymą, teigia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino bylos aplinkybių viseto, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ji padarė ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apygardos teismas su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
5.1. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Remiantis ATPK 256 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 straipsnį, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014 ir kt.).
5.2. ATPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams užtraukia įspėjimą tėvams. Tėvų valdžios turinį apibrėžia CK 3.155 straipsnio nuostatos, kuriose nurodyta, jog tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į fizinę ir protinę būklę sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 punktas numato, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo. Remiantis minėto įstatymo 8 straipsnio 1 punktu, vaiko teisė būti sveikam garantuojama priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką. Tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai privalo sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, turi auklėti savo vaikus humaniškais, dorais žmonėmis (minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai įstatymo 43 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad už fizinio ar psichinio smurto demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
5.3. ATPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymių konstatavimas tėvų veikoje galimas tik tada, kai tėvai neatlieka arba netinkamai atlieka pareigas, numatytas CK 3.155 straipsnio 2 dalyje. Šių duomenų kontekste akcentuotina, jog, teismų praktikoje, sprendžiant asmens atsakomybės pagal komentuojamo straipsnio nuostatas klausimą, laikomasi pozicijos, jog tiek nacionaliniuose, tiek ir tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaikui siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, taip pat ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Vaiko akivaizdoje atlikti veiksmai, pasireiškiantys amoraliu tėvų elgesiu (fiziniu smurtu, necenzūriniais žodžiais, agresyviais barniais, keliančiais vaikui baimę), traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams. Neigiamą poveikį vaikui gali daryti jau pats vaiko pamatytas netinkamo elgesio faktas, todėl vien už tokį elgesį vaiko akivaizdoje tėvai gali būti traukiami administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 181 straipsnį (LVAT nutartys bylose Nr. N2-818/2005, Nr. N62-482/2011, Nr. N575-305/2012, Nr. N575-739/2012 ir kt.).
6. Apygardos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamo nutarimo turinį, konstatuoja, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apeliantės veiksmų kvalifikavimui, buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais R. D. kaltę padarius jai inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remdamasis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.
6.1. Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad 2016 m. spalio 17 d. ir 2016 m. spalio 20 d. R. D. kartu su sūnumi D. D., gim. 2010-09-15, atvyko į Vaikų teisių apsaugos skyrių dėl bendravimo su vaiko tėvu K. K.. Vaiko motina R. D. abiejų susitikimų metu mažamečio vaiko akivaizdoje priekaištavo vaiko tėvui, įžeidinėjo vaiko tėvą, kalbėjo nepagarbiai, pakeltu tonu, trukdė vaiko ir tėvo betarpiškam bendravimui. R. D. V. teisių apsaugos skyriaus darbuotojų perspėjimus ignoravo, tik kaltino vaiko tėvą ir Vaiko teisių apsaugos darbuotojus, neva tai verčiančius vaiką bendrauti su tėvu.
6.2. Apeliantė skunde pakartoja teismo posėdyje dėstytą versiją, kad abiejų susitikimų metu vaiko tėvui K. K. nepasakė nei vieno įžeidžiančio, necenzūrinio žodžio, neišsakė jokių kaltinimų, jog jokios konfliktinės situacijos tarp jos ir vaiko tėvo nebuvo, vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai jai pastabų dėl jos elgesio neišsakė, jog ji netrukdė tėvui bendrauti su vaiku. Tačiau ši apeliantės keliama versija, kurią patvirtina tik jos tėvas V. D., teismo nutarime buvo išsamiai išanalizuota ir paneigta bylos įrodymais, kurie patvirtina, kad R. D. tiek 2016 m. spalio 17 d., tiek 2016 m. spalio 20 d. vaiko ir jo tėvo K. K. susitikimo metu netinkamu savo poelgiu darė žalą savo sūnaus emocinei būsenai, raidai, tuo pažeisdama vaiko teises ir teisėtus interesus tiesiogiai bendraujant su tėvu veikdama priešingai vaiko interesams.
6.3. Iš Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto T. B. surašyto 2016-10-17 atvejo aprašymo matyti, kad 2016 m. spalio 17 d. įvyko mažamečio D. D. susitikimas su tėvu K. K.. Susitikimo metu dalyvavo R. D., kuri vėliau įsiterpė į sūnaus ir tėvo pokalbį, pradėjo priekaištauti K. K., įžeidinėjo vaiko tėvą, kalbėjo nepagarbiai, pakeltu tonu, pradėjo šaukti, tuo pat metu trukdė vaikui tiesiogiai bendrauti su tėvu. R. D. kelis kartus buvo įspėta, tačiau nenorėjo reaguoti į Skyriaus darbuotojo pastabas. Iš 2016 m. spalio 20 d. atvejo aprašymo matyti, kad mažametis į susitikimą atvyko kartu su motina R. D. ir seneliu V. D.. Vaikas nespėjęs įeiti į kabinetą, pareiškė, kad nenori susitikti su tėveliu. Skyriaus darbuotojas kelis kartus pasiūlė R. D. bei vaiko seneliui netrukdyti vaikui bendrauti su tėvu. Vaiko ir tėvo susitikimas vyko labai trumpai, pasikalbėti jiems nepavyko. Iš karto tarp tėvų įsiplieskė konfliktas vaiko akivaizdoje. R. D. pradėjo šaukti ir kaltinti K. K.. Kilusio konflikto metu, išgirdę triukšmą, iš kabineto išėjo Kelmės seniūnijos darbuotojai. Taip pat nurodyta, jog skyriaus vedėja pasiūlė abiems tėvams kreiptis pagalbos į psichologą, tačiau šis pasiūlymas abiejų tėvų buvo atmestas. Apylinkės teisme apklaustas Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas T. B. patvirtino 2016 m. spalio 17 d. ir 2016 m. spalio 20 d. atvejo aprašymuose nurodytas aplinkybes. Tai, kad R. D. elgesys vaiko ir jo tėvo K. K. susitikimo metu buvo netinkamas, nurodė ir liudytojai K. K., R. A., D. T., V. Č., V. L.. Liudytojas R. A. patvirtino, kad 2016 m. spalio 20 d. iš T. B. kabineto girdėjo triukšmą, jog ten vyko kažkoks ginčas, pokalbis, jog tuo metu girdėjo ginčą, V. D. sėdėjo prie T. B. kabineto durų. Šios liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad mažametis vaikas buvo ne su seneliu, kaip teigė apeliantė, o būtent T. B. kabinete. Liudytoja D. T. taip pat parodė, kad ji žino, jog 2016 m. spalio 17 d. vyko susitikimas, į kurį atvyko vaiko tėvas ir mama, o senelis atvedė vaiką. Ji buvo nuėjusi į kabinetą paprašyti, jog jie tyliau kalbėtų, tuo metu kabinete buvo T. B., vaikas ir vaiko tėvai, situacija buvo audringa. Antro susitikimo metu viso pokalbio negirdėjo, tik išgirdo, kad šaukia ir vienas kitą vadina vagimi, jog tai vyko vaiko akivaizdoje. Liudytoja V. Č. parodė, kad 2016 m. spalio 20 d. R. D. sūnus susitiko su tėvu, jog susitikimas vyko T. B. kabinete. Ji patvirtino, jog girdėjo triukšmą, o tiksliau R. D. sakomus žodžius. Ji nuėjo į T. B. kabinetą, matė, kad kabinete buvo R. D., K. K., T. B., vaiko tuo metu kabinete nebuvo. Liudytoja V. L. taip pat nurodė, jog jai buvo žinoma, kad 2016 m. spalio 17 ir 20 dienomis R. D. vaikas susitiko su tėvu, jog 2016 m. spalio 20 d. susitikimo metu kilo konfliktas, R. D. šaukė „vagie atiduok pinigus“. Tuo metu koridoriuje matė sėdinti senelį, vaiką ir R. D., jie buvo prie T. B. kabineto durų. Šios liudytojos parodymai patvirtina T. B. nurodomas aplinkybes, kad ir antro susitikimo metu R. D. vaiko akivaizdoje pradėjo konfliktą.
6.4. Taigi visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad 2016 m. spalio 17 d. ir 2016 m. spalio 20 d. mažamečio vaiko D. D. susitikimo su tėvu K. K. metu R. D. elgesys mažamečio vaiko akivaizdoje pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaip darantis žalą vaiko psichikai ir laikytas priešingu vaiko interesams. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad R. D. padarė administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį bei nubaudė įspėjimu.
7. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo sprendimu nepriimti jos vienintelio pateikto įrodymo – filmuotos vaizdo medžiagos, kuri galėjo atskleisti tikrąją situaciją ir mano, jog toks teismo sprendimas leidžia abejoti nutarimą priėmusio teismo šališkumu, nes teismas nematęs ir nevertinęs pateikto įrodymo, iš anksto pasisakė, dėl jo vientisumo ir patikimo.
7.1. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra duomenų apie galimą administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančios teisėjos šališkumą ar suinteresuotumą. O tai, kad apylinkės teismas įvertinęs, kad vaizdo įrašai, kuriuose galimai fiksuoti 2016-10-17 ir 2016-10-20 vaiko ir jo tėvo K. K. susitikimai, nėra ištisiniai, jog įrašai daryti neįspėjus apie tai susitikimo dalyvių ir todėl netenkino R. D. prašymo, neduoda pagrindo išvadai, kad nutarimą priėmęs teismas buvo šališkas.
8. Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad institucijos surašiusios protokolą atstovai nevykdė nustatytos laikinos K. K. ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarkos – K. K. turi teisę bendrauti su sūnumi D. D. dalyvaujant psichologui iki abu tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. D. ir K. K. buvo siūloma, kad vaiko susitikimo su tėvu metu dalyvautų psichologas, tačiau abu tėvai šio pasiūlymo atsisakė.
9. Atsižvelgus į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad R. D. veika teisingai kvalifikuota kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, pažeidėjos kaltė įrodyta tinkamai ištirtais ir pirmosios instancijos teismo įvertintais bylos duomenimis, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir nutraukti bylą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
R. D. apeliacinį skundą atmesti ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.