- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-477-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59750-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- T. M., ir V
- Advokatai
- Rolandas Tilindis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, jam skirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, T. M. paskirta laisvės atėmimo 8 mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7, 8 punktais, T. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti mokslus arba dirbti, nesant tokios galimybės – registruotis darbo biržoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu nuteisti ir V. Z. bei G. M., dėl jų apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. T. M. nuteistas už tai, kad jis, G. M. ir V. Z., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2017 m. lapkričio 15 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, susitikimo su J. N. metu tariamai norėdami įsigyti elektroninę cigaretę po to, kai V. Z. ją paėmė iš J. N. apžiūrėti ir šios cigaretės jam negrąžino įsidėjęs sau į kišenę, J. N. pareikalavus grąžinti elektroninę cigaretę G. M. perdavė V. Z. jo prašymu peilį, kuriuo V. Z. pagrasino J. N., tuo metu, kai G. M. ir T. M. stovėjo šalia, sukurdami bauginančią aplinką. Nukentėjusiajam bandant pasipriešinti jo turimu strypu, G. M., V. Z. ir T. M. taip pat paėmė strypus, kuriais pagrasino nukentėjusiajam, o V. Z., siekdamas palaužti nukentėjusiojo J. N. pasipriešinimą, metė į jį strypą, pataikydamas jam į koją ir tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tokiu būdu bendrais veiksmais T. M., G. M. ir V. Z. pagrobė elektroninę cigaretę „G-Priv“ su kaitikliu „Phazaoh“, 90 Eur vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam 90 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. ir jo gynėjas advokatas Rolandas Tilindis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį T. M. atžvilgiu, perkvalifikuoti T. M. veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti esant BK 38 straipsnio pagrindams. Atlikti įrodymų tyrimą papildomai apklausiant nukentėjusįjį J. N. dėl susitaikymo su T. M.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visi trys teisiamieji, įskaitant T. M., pilnai pripažino savo kaltę ir sutiko su sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 straipsnis). Tačiau tokiu procesu netyrus įrodymų, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjui nekėlus klausimo dėl galimybės perkvalifikuoti T. M. veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai svarstyti galimybę susitaikyti su nukentėjusiuoju, nebuvo galimybės pilnai įgyvendinti teisingumo principą.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. M. vaidmuo buvo antraeilis. Pažymima, kad jis tik prisijungė prie kvietimo važiuoti pirkti elektroninę cigaretę ir tik paskutiniu momentu sužinojo, kad už cigaretę gali būti neatsiskaityta. T. M. peilį pamatė tik tada, kai V. Z. atsisakius mokėti G. M. padavė peilį V. Z. ir šis juo pagrasino nukentėjusiajam. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad su T. M. nei vienas nuteistųjų nesitarė panaudoti peilį, nukentėjusysis J. N. ir kartu buvęs J. N. nuosekliai parodė, kad T. M. tik buvo netoliese, bet jokių veiksmų nesiėmė. V. Z. peiliu pagrasino jau po turto - elektroninės cigaretės užvaldymo, t. y. po to, kai buvo pasiektas susitarimo tikslas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad peilio panaudojimas V. Z. veiksmais truko labai trumpą laiko tarpą - vos kelias sekundes (paėmė peilį iš G. M., pagrasino nukentėjusiajam, šiam pradėjus bėgti V. Z. vijosi, tačiau už maždaug 10 metrų J. N. rado strypą ir juo pagrasino V. Z., ir tada jau nuteistieji pradėjo bėgti). Pažymima, kad T. M. objektyviai neturėjo jokios galimybės konkliudentiniais ar kitais veiksmais išreikšti savo nesutikimą su peilio panaudojimu ar imtis veiksmų prieš V. Z. siekiant nutraukti jo veiksmus.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvykio nematė pašaliniai asmenys, konflikto vietos vaizdo įrašo taip pat nėra. Dėl šių priežasčių remiamasi tik betarpiškai įvykyje dalyvavusių nukentėjusiojo ir jo brolio bei nuteistųjų parodymais, tačiau juos vertinant atkreiptinas dėmesys į tai, kad situacija buvo stresinė ir nei vienas jų objektyviai negalėjo tiksliai įsidėmėti nuošalyje likusio T. M. veiksmų. Pažymima ir tai, kad nėra jokios galimybės konstatuoti bet kokios formos T. M. susitarimą - pritarimą peilio panaudojimui, nes nėra objektyvių tai patvirtinančių duomenų.
2.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad T. M. vienintelis atlygino nukentėjusiajam visą 90 eurų žalą. Pasak apeliantų, yra visi pagrindai pripažinti V. Z. ir G. M. veiksmus panaudojant peilį vykdytojų ekscesu ir pašalinti peilio veiksnį kaip kvalifikuojančią T. M. veiką aplinkybę.
2.5. Apeliantų manymu, yra visi pagrindai perkvalifikuoti T. M. veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tai pat egzistuoja visos sąlygos nutraukti baudžiamąją bylą kaltininkui T. M. susitaikius su nukentėjusiuoju. Pažymima, kad T. M. nuosekliai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, vienintelis savo noru atlygino nukentėjusiajam visą žalą, mokosi, anksčiau nebuvo teistas, todėl yra pagrindo manyti, kad nedarys naujų nusikaltimų. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad ginamasis gyvena su seneliais, padeda jiems ūkio darbuose, prižiūri auginamus paukščius, rūpinasi mažesne sese. Apelianto manymu, iš nukentėjusiojo J. N. parodymų bei jo brolio J. N. parodymų matyti, kad yra visos galimybės susitaikyti su T. M. kaip antraeiliu vykdytoju, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina esant BK 38 straipsnio pagrindams.
3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis T. M., jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, pateikė susitaikymo protokolą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš T. M. ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, T. M. veiksmų kvalifikacija pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, teigiant, jog apelianto veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalį, prašoma taikyti T. M. atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
5. Remiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo T. M. padarytą nusikalstamą veiką.
6. Teisiamojo posėdžio metu T. M. paaiškino, kad V. Z. paprašė pardavėjo parodyti cigaretę, nukentėjusysis ją parodė. V. Z. įsikišo cigaretę į kišenę. Nukentėjusysis paprašė atiduoti cigaretę. Tada V. Z. paprašė G. paduoti peilį. Jis, T. M., nuėjo į šoną, nes nenorėjo ten būti. Jis truputį pasitraukė į šalį (t.2, b. l. 83-84). T. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad V. pasakė „bėkit, nes papjausiu“. Paaiškino, kad jie ėmė bėgti nuo nukentėjusiojo, nes jis bėgo su strypu, bėgdamas skambino policijai. Jie paėmė po strypą, jis, T. M., su strypu bėgo nuo nukentėjusiojo link „Maximos“.
7. Analogiškai, teisiamajame posėdyje V. Z. paaiškino, kad jis pasiūlė G. M., kuris gyveno netoliese, nuvažiuoti ir iš žmogaus atimti elektroninę cigaretę. Jis paskambino T. M., pasiūlė atvažiuoti. Kai jis atvažiavo, papasakojo, kad nori atimti elektroninę cigaretę iš žmogaus. T. M. sutiko. V. Z. pasiėmė savo peilį iš bendrabučio apsigynimui, T. M. nesakė, kad turi peilį. Nuvažiavę susitiko du žmones, nukentėjusysis parodė elektroninę cigaretę, ją apžiūrėjo. Visi trys stovėjo kartu. Apžiūrėjus cigaretę norėjo bėgti, bet nukentėjusysis paprašė atiduoti, pradėjo sakyti, kad kvies policiją. Jis, V. Z., pasakė, kad G. M. duotų peilį, nes norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį. Atrodo, sakė vaikinams bėgti greičiau, nes papjaus. Kai jis pradėjo gąsdinti peiliu, jo draugai stovėjo šalia ir žiūrėjo. Kai nukentėjusysis ėmė nuo jų bėgti, visi kartu jį vijosi. Jie norėjo nukentėjusįjį pagąsdinti, todėl pradėjo vytis jį su strypais (b. l. 82).
8. G. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nuvažiavus buvo du žmonės. V. ( Z.) priėjo prie jų, paprašė parodyti elektroninę cigaretę. Apžiūrėjęs elektroninę cigaretę Vytautas ją įsidėjo sau į kišenę. Jis, G. M., išsitraukė peilį, jį padavė V. Z., nes jis prašė paduoti peilį pagąsdinti. G. M. padavė peilį ir stovėjo šalia V., o T. (M.) stovėjo V. iš kito šono, bet toliau nuo jų. Tada jie pabėgo. Nukentėjusysis paėmė strypą, juos vijosi. Jie pamatė strypus, juos pasiėmė ir bėgo toliau, pamatę, kad nukentėjusysis skambino policijai, ėmė jį vytis. Jį vijosi, nes norėjo pagąsdinti, kad neskambintų policijai. Vijosi visi trys (t.2, b. l. 83).
9. Nors T. M. nukentėjusiajam J. N. pats peiliu negrasino, tačiau pažymėtina, jog analizuojamu atveju visi nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai (jo turto pagrobimas, pagrasinimas peiliu ir strypais) buvo pagrįstai inkriminuoti visiems trims nuteistiesiems V. Z., G. M. ir T. M. (nusikalstama veika padaryta bendrais visų nuteistųjų veiksmais).
10. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016 pažymėta, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009).
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrininkų V. Z., G. M. ir T. M. susitarimas apiplėšti buvo suplanuotas iš anksto – važiuojant į susitikimą, T. M. su pasiūlymu sutiko, kas rodo vieningą tyčią daryti nusikalstamą veiką. Ir nors, kaip teigia apeliantas ir jo gynėjas, T. M. nebuvo žinoma, jog į susitikimą su nukentėjusiuoju buvo paimtas peilis, ką pripažino ir kiti jo bendrininkai, tačiau savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo, kuomet G. M. perduotu peiliu V. Z. pagrasino J. N., jis taip pat neišreiškė, o stovėjo šalia V. Z., kas leido šiam manyti, jog jis saugo aplinką. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino pats T. M., nurodydamas, kad V. Z., paprašęs G. paduoti peilį, nukentėjusiajam J. N. ir kartu su juo buvusiam J. N. pagrasino, sakydamas „bėkit, nes papjausiu“, po ko jis (T. M.) tik truputį atsitraukė į šalį. Taigi, T. M. jokių veiksmų, siekdamas apginti nukentėjusįjį ar sustabdyti daromą nusikaltimą, kai buvo ištrauktas peilis ir juo pagrasinta nesiėmė, tokiais savo veiksmais neabejotinai sustiprindamas V. Z. pasiryžimą veikti nusikalstamai bei jį padrąsindamas, o nukentėjusiajam J. N. buvimu netoliese sudarydamas bauginančią aplinką. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad, kaip seka iš teisiamajame posėdyje kaltinamųjų duotų parodymų, taip pat posėdžio metu pagarsintų nukentėjusiojo J. N. bei liudytojo J. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, T. M. po to, kai V. Z. peiliu pagrasino nukentėjusiajam, jis ne tik nesiėmė jokių veiksmų šį daromą nusikaltimą sustabdyti, bet ir aktyviais veiksmais, kartu su bendrininkais V. Z. ir G. M. paėmę ant žemės gulinčius strypus ir laikydami juos rankose, vijosi J. N., tokiais savo veiksmais, kartu su kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistais asmenimis, iš esmės realizuodamas visus BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
12. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog tokioje greitai besikeičiančioje situacijoje T. M. objektyviai neturėjo jokios galimybės konkliudentiniais ar kitais veiksmais išreikšti savo nesutikimą peilio panaudojimui ar imtis veiksmų prieš V. Z., nes, kaip jau minėta aukščiau, pagal nustatytas faktines aplinkybes po peilio panaudojimo, nukentėjusiojo J. N. bandymas atgauti pagrobtą turtą buvo įveiktas visiems trims kaltinamiesiems veikiant išvien, paimant strypus į rankas ir vejantis nukentėjusįjį.
13. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas padarė neteisingas išvadas dėl T. M. veiksmų juridinės kvalifikacijos, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. M. veiksmuose yra visi būtini BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. M. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
14. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pritaria T. M. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, apelianto prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu paliekamas nenagrinėtas.
15. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde pateiktais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato Rolando Tilindžio apeliacinį skundą atmesti.