Panevėžio apygardos teismo nutarimas

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 50P-10199899-14 A. R. pagal ATPK 130 str. 1 d., pažeidus Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 231.4 punktą, buvo surašytas už tai, kad jis 2013-11-08 07.48 val., vairavo automobilį „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Panevėžio r., Velžio k., Nevėžio 48, ir įvykus eismo įvykiui, kurio metu jo vairuojamas automobilis partrenkė ir sužalojo pėsčiąją S. J., nepranešė policijai ir nepasiliko eismo įvykio vietoje, nors liudytoja L. D. iš įvykio vietos paskambinusi pagalbos telefonu 112, pranešė apie eismo įvykį ir greitosios pagalbos automobilis buvo išvykęs į eismo įvykio vietą, jis (A. R.) savo automobiliu nuvežė S. J. į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę ir ten palikęs, išvažiavo, apie eismo įvykį nepranešęs policijai, nors tokią galimybę turėjo, nuvežęs nukentėjusiąją į ligoninę, pats į eismo įvykio vietą negrįžo.

Teismas, pažymėdamas, jog A. R. aiškiai nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, rėmėsi tik jo parodymais ir visai nevertino byloje esančių liudytojų parodymų, nors pats A. R. vienareikšmiškai nurodyti eismo įvykio aplinkybių negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausoje A. R. nurodė, kad tarp moters ir jo automobilio kontakto nebuvo ir moteris griuvo pati, tačiau to garantuoti negali, jam tik taip tuo metu atrodė. Teismas visiškai nevertino liudytojo V. G. parodymų, kuris nurodė, kad buvo įvykio vietoje, matė, kaip automobilis priekiu kliudė žmogų, girdėjo susidūrimo garsą, partrenkta moteris prašė pakelti, dejavo, kad jai skauda. Kitas įvykio liudytojas E. E. nurodė, kad Audi 80 vairuotojas įkėlė į savo automobilį moterį. Pats A. R. nurodė, kad moterį patraukė į kelkraštį, kad jai būtų saugiau, moteris skundėsi, kad skauda koją. Darytina išvada, jog pati pėsčioji nei pasitraukti nuo važiuojamosios dalies, nei įlipti į automobilį negalėjo. Todėl apeliantas teigia, kad teismo išvada, jog A. R. nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Teismas konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog A. R. tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasitraukė. Apeliantas skunde nurodo, kad ši išvada nepagrįsta. Apklausos metu A. R. nurodė, kad nepranešė policijai, nes buvo labai susijaudinęs. Tačiau nustatyta, kad ligoninėje A. R. savo duomenų nepateikė, teigė, kad ligoninėje buvo apie 1 val., o tai prieštarauja liudytojo A. J. parodymams, kuriuos įvertinus, darytina išvada, kad A. R. ir A. J. ligoninėje turėjo susitikti. Tačiau A. J. nurodė, kad nukentėjusiąją į ligoninę atvežusio vyriškio, nebuvo. A. R., pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos ir nepranešęs policijai, apsunkino įvykio tyrimą. Jį ir jo automobilį pavyko nustatyti tik peržiūrėjus ligoninės vaizdo kamerų įrašus. Nors A. R. ir buvo surastas, išaiškintas jo padarytas eismo įvykis, tačiau ne A. R. pagalba, o policijos pareigūnų pastangomis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai vadovavosi pirmiau nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai A. R. atžvilgiu nutraukė teiseną dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo. Apylinkės teismo išvada, jog A. R. dėl objektyvių priežasčių suklydo įvertindamas įvykio situaciją, t. y. jis aiškiai nesuvokė, jog jo vairuojamas automobilis dalyvavo eismo įvykyje, todėl jis neturėjo pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai, nepagrįsta bei prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms.

ATPK 130 str. 1 d. numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Pagal ATPK 130 str. 1 d. administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kur apibrėžiama, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas.

Šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET reikalavimams, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-7-4/2013, taip pat nutartis Nr. 2AT-29/2013).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. R. atžvilgiu 2013-11-13 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281 str. 5 d. (b. l. 12). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad eismo įvykis 2013-11-08, kurio metu buvo sužalota ir po kelių dienų ligoninėje mirė pėsčioji S. J., įvyko dėl pačios nukentėjusiosios veiksmų, kad pačios pėsčiosios veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, todėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2014-03-03 nutarimu Nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00407-13, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 str. 1 d. 1 p., 3 str. 1 d. 1 p., baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, nesant automobilio „Audi 80“ vairuotojo A. R. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., sudėties, ir medžiaga perduota Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuro pareigūnui, įgaliotam nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, spręsti klausimą dėl A. R. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. (b. l. 44-47).

A. R. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad jis pažeidė KET 231.4 p. reikalavimą, kuris nurodo, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam.

Iš 2014-02-25 A. R. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė, prasilenkęs su automobiliais, staiga kelyje, automobilio priekyje pamatė senyvą moterį, kuri ėjo jam iš kairės pusės skubiu žingsniu. Iš karto stabdė automobilį ir automobilis sustojo panašiai už 1-1,5 m nuo stabdymo momento, o tuo metu moteris nukrito priekyje jo automobilio apie 1,5 m atstumu. Jokio susidūrimo smūgio negirdėjo, todėl jam pasirodė, kad tarp moters ir jo automobilio kontakto nebuvo ir moteris pargriuvo pati, tačiau dėl to nėra garantuotas, jam taip atrodė. Apie tai, kad tarp automobilio ir moters kontakto nebuvo, sprendžia ir iš to, kad moteris nebuvo kur nors nublokšta, ji tiesiog vietoje nukrito ir ten liko. Juo labiau, kad po eismo įvykio ir jo automobilis nebuvo apgadintas. Išlipęs iš automobilio iš karto pribėgo prie parkritusios moters ir jos paklausė, kas jai skauda. Ji atsakė, kad skauda koja ir galėjo išnirti kojos sąnarys. Tuomet iš stovinčio autobuso išlipęs vairuotojas priėjo prie jo. Autobuso vairuotojo paprašė, kad paskambintų greitajai pagalbai, nes pats su savimi neturėjo pasiėmęs mobiliojo ryšio telefono. Tuo metu iš autobuso išlipo moteris keleivė, kuri skambino telefonu, tačiau jis nežino, kam ji skambino. Išvažiavus autobusui, jis pėsčiąją pasodino į savo automobilį ir ją nuvežė į ligoninę, išvažiuodamas iš įvykio vietos, paprašė E. E. kontaktinių duomenų, nes jis matė įvykį. Ligoninėje prabuvo 1 val., jokių duomenų apie save ligoninėje nepaliko, policijai apie įvykį nepranešė, nes pasimetė (b. l. 24-26).

Nors A. R. teigia, kad jokio susidūrimo smūgio negirdėjo, todėl jam pasirodė, kad tarp moters ir jo automobilio kontakto nebuvo ir moteris pargriuvo pati, tačiau šiuos jo paaiškinimus paneigia liudytojų V. G. ir L. D. parodymai. Liudytojas (autobuso vairuotojas) V. G. parodė, kad kontaktas tarp žmogaus ir automobilio buvo, kadangi jis girdėjo susidūrimo garsą. Automobilis „Audi 80“ po smūgio iškarto sustojo, jis, nuėjęs prie sustojusio automobilio, pamatė apie 1,5 m atstumu gulinčią pagyvenusią moterį, kuri dejavo, kad jai skauda. Į įvykio vietą atėjo moteris, kuri paskambino greitajai pagalbai; V. G. teigė, jog padėjo patraukti moterį nuo kelio, o vairuotojas netrukus patraukė dešiniau savo automobilį, dėl to jis (V. G.) nustebo; važiuojant ties Velžio gyvenviete pradžioje prasilenkė su greitosios pagalbos automobiliu, o Staniūnų kaime prasilenkė su policijos automobiliu (b. l. 19). Liudytoja L. D. parodė, kad būdama stotelėje išgirdo kažkokį garsą nuo Panevėžio miesto pusės. Pamatė apie 8-10 m atstumu juodą automobilį priešais kurį apie 1-1,5 m atstumu gulėjo žmogus, ji paskambino pagalbos telefonu 112 ir pranešė apie įvykį (b. l. 23). Iš 2014-03-03 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00407-13 matyti, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 450/13(05) nurodyta, jog S. J. lavone nustatyta poodinės kraujosruvos dešinės kojos šlaunies ir pakinklio srityse, kairio gaktikaulio abiejų šakų lūžiai, kairės pusės kryžkaulio lūžis, plačios kraujosrūvos užpilvaplėviniame tarpe, kraujosrūvos plonųjų žarnų sienelėje ir pasaite, šie sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Tikėtina, kad pirminis smūgis buvo į nukentėjusiosios dešinės kojos pakinklio ir blauzdos išorinę sritį, t. y. į nukentėjusiosios nugarinį – dešinį išorinį paviršių (b. l. 46-47). Liudytojas E. E. parodė, kad stovėdamas prie parduotuvės jokio automobilio garso ir smūgio garso negirdėjo (b. l. 21), tačiau iš 2013 m. lapkričio 8 d. eismo įvykio vietos plano matyti, kad parduotuvė, prie kurios stovėjo minėtas liudytojas, yra toliau nuo įvykio vietos nei autobusų stotelė, kurioje buvo liudytoja L. D. bei liudytojas (autobuso vairuotojas) V. G. (b. l. 16). Todėl akivaizdu, kad liudytojas E. E. galėjo ir negirdėti susidūrimo garso. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų parodymus bei žuvusiosios S. J. sužalojimo mąstą bei rašytinę bylos medžiagą daro išvadą, jog A. R. suprato, kad jo vairuojamas automobilis kliudė S. J.. Todėl visiškai pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog teismo išvada, kad A. R. nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, akivaizdžiai prieštarauja bylos įrodymams, nes visi bylos įrodymai patvirtina, jog A. R. suvokė, kad įvyko eismo įvykis ir jis su tuo įvykiu susijęs.

Apylinkės teismo išvada, jog negalima daryti neginčijamos išvados, jog A. R. aiškiai suvokė sukėlęs eismo įvykį ir siekdamas už tai išvengti atsakomybės iš eismo įvykio vietos pasitraukė, nepagrįsta bei prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms.

Nagrinėjamu atveju, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad A. R. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokęs, jog yra susijęs su eismo įvykiu. Nors vėliau buvo nustatyta, jog dėl eismo įvykio A. R. yra nekaltas, tačiau bylos įrodymų visetas leidžia kategoriškai tvirtinti, jog A. R. tyčia pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, pažeidžiant KET 231.4 p. reikalavimus. Bylos įrodymai patvirtina, kad A. R., būdamas eismo įvykio vietoje, policijai apie eismo įvykį nepranešė, nepranešė policijai ir po to, kai nuvežė nukentėjusiąją į ligoninės priimamąjį skyrių, be to, į eismo įvykio vietą negrįžo.

Negalima nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad po įvykio A. R., nuvežęs nukentėjusiąją į medicinos įstaigą, ją lankė (po to, kai policijos pareigūnai nustatė jo asmenybę), ir tai, vertintina kaip geros valios žmogaus pagalba. Tačiau A. R. nepranešęs policijai apie įvykį nei iš karto po eismo įvykio, nei po to, kai paliko nukentėjusiąją ligoninės priimamajame, pažeidė nurodytą KET punkto reikalavimą. A. R. apsunkino įvykio tyrimą, kadangi jo asmenybė buvo nustatyta tik policijos pareigūnų pagalba - peržiūrėjus ligoninės priimamojo vaizdo kamerų įrašą, atlikus kitus tyrimo veiksmus. Nors A. R. paaiškino, kad ligoninės priimamajame prabuvo 1 val., tačiau iš 2013-11-15 apžiūros protokolo bei foto lentelių matyti, kad A. R. automobilis į ligoninės teritoriją įvažiavo 2013-11-08 08.17 val., o išvažiavo 2013-11-08 08.27 val., t. y. ligoninėje A. R. prabuvo 10 min. (b. l. 27-43). Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad A. R. nei nukentėjusiajai, nei ligoninės priimamajame neprisistatė ir savo anketinių duomenų nepateikė. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad A. R. skubėjo išvykti iš ligoninės, taip siekdamas nuslėpti savo asmenybę bei išvengti galimos atsakomybės. Ta aplinkybė, jog vėlesnio tyrimo metu buvo nustatyta, jog A. R. dėl eismo įvykio nėra kaltas, nešalina A. R. atsakomybės dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo padarymo. Pirminiame paaiškinime A. R. parodė, kad apie eismo įvykį jis negalėjo pranešti policijos pareigūnams, kadangi su savimi neturėjo mobiliojo ryšio telefono (b. l. 25). Tačiau A. R. tokius paaiškinimus paneigia 2013-11-15 filmuotos medžiagos apžiūros protokolas bei foto lentelės, iš kurių matyti, kad A. R. ligoninės patalpoje kalba telefonu (b. l. 27-43). Be to, ir pats A. R. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, kad jis, būdamas ligoninėje, skambino darbo reikalais iš mobiliojo ryšio telefono, kurį jis pasiskolino iš ligoninėje buvusio asmens (b. l. 26). Aukštesniojo teismo nuomone, šios aplinkybės visiškai paneigia A. R. paaiškinimą, kad jis neturėjo galimybės apie įvykį pranešti policijai ir kartu rodo, jog A. R. tokią galimybę turėjo, t. y. jis pristatęs nukentėjusiąją į ligoninę turėjo galimybę pranešti policijai apie įvykį ir jo metu sužalotą moterį, bet to nepadarė, o iš ligoninės skubiai išvyko, į eismo įvykio vietą nesugrįžo, kas neabejotinai patvirtina, jog jis suvokė, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota pėsčioji, ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad A. R. turėjo vairuotojo pažymėjimą, galiojantį automobilio draudimą, įvykio metu buvo blaivus, ir todėl neturėjo motyvo pasišalinti iš įvykio vietos, nepaneigia nustatytų faktų, kad A. R. suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu, kurio metu buvo sužalota pėsčioji, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino, į eismo įvykio vietą negrįžo, o žinodamas, jog turi pareigą pranešti apie įvykį policijai, ir turėdamas galimybę policijai apie įvykį pranešti, to nepadarė.

Taigi įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. R. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., ir už tai turi būti nubaustas. Todėl skundžiamas teismo nutarimas, kuriuo A. R. administracinės teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukta, naikinamas ir priimamas naujas nutarimas, kuriuo A. R. baustinas už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Aukštesnės instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą A. R. pagal ATPK 130 str. 1 d., atsižvelgia į byloje nustatytas visas aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes.

A. R. atsakomybę lengvina tai, jog jis yra asmuo, sulaukęs 65 metų (ATPK 31 str. 1 d. 10 p.). Atsakomybę sunkina tai, kad pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.), o būtent: 2013-09-03 nutarimu A. R. buvo nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. 120 Lt bauda už tai, kad, vairuodamas automobilį ir sankryžoje sukdamas į dešinę pusę, nepraleido skersine gatve per perėją ėjusios pėsčiosios, kuri vedėsi dviratį, atsitrenkė į dviračio galinį ratą. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės (b. l. 10). Atsižvelgiama į pažeidėjo amžių, materialinę, šeimyninę padėtį – yra pensininkas, dirba UAB „Merlangas“ ir Beržų g. 45-ojo namo savininkų bendrijoje, nuomoja savo automobilį UAB „Merlangas“ ir už tai gauna 369,75 Lt per mėnesį pajamų (b. l. 66). Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad nors A. R. teisę vairuoti trasnporto priemones turi nuo 1980 metų (b. l. 17) ir duomenų, jog būtų baustas už ypač šiurkščius pažeidimus, teismui nėra pateikta, tačiau Kelių eismo taisykles jis buvo pažeidęs ne vieną kartą (b. l. 7-10). Šios aplinkybės rodo, jog A. R. yra linkęs pažeisti KET reikalavimus. Tokią teismo išvadą sustiprina ir tai, kad iš LITEKO duomenų bazės matyti, kad A. R. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė KET 53 ir 75 punktų reikalavimus ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Minėtas apylinkės teismo nuosprendis vėliau Panevėžio apygardos teismo 2010-06-23 nuosprendžiu buvo panaikintas, vadovaujantis BK 39 str. ir A. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 1 d. buvo atleistas pripažinus, jog yra lengvinančių aplinkybių.

Atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes bei vadovaujantis ATPK 30² str. A. R. skiriamas straipsnio sankcijoje pagal ATPK 130 str. 1 d. numatytas baudos minimumas su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu minimaliam laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu teismas,

nutaria:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko V. M. apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarimą panaikinti ir priimti naują nutarimą:

A. R. pripažinti kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d., ir jam paskirti administracinę nuobaudą - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.