- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-28
- Bylos Nr.
- I-4401-362/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01097-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atstovei Vilchelminai Pipinienei,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą ir patikslintą skundą dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. teismui pateikė skundą ir patikslintą skundą, kuriais prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“.
Pareiškėjas skunduose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nesusipratimas įvyko dėl jo darbo stažo ir gautų draudžiamųjų pajamų 1973-1990 TSRS-LTSR metais. Tais darbo metais LTSR iki 1990 m. kovo 11 d. buvo TSRS sudėtyje, turėjo savo konstituciją, kurios 41 straipsnis garantavo dirbantiesiems socialinį draudimą, t. y. valstybė už dirbančiuosius mokėjo socialinio draudimo įmokas. Nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nepagrįstai jam neįskaitė darbo stažo ir gautų draudiminių pajamų. Sovietiniu laikotarpiu Lietuvoje buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto. Pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d. buvę šie laikotarpiai: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius TSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pareiškėjas teigia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pažeidė tuo metu galiojusią LTSR konstituciją ir LR Konstitucijos 5, 7, 22, 52 straipsnius, tarptautines teisės normas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius 2011 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. PK1-17014 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“. Šio sprendimo 2 punkte nurodyti laikotarpiai, kurie negalėjo būti pareiškėjui įskaityti į stažą, apskaičiuojant jo senatvės pensiją. Šį bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-821 pareiškėjas apskundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. A-352-552/2015). Patikslintame skunde pareiškėjas nurodo, kad „nesusipratimas įvyko dėl mano darbo stažo ir gautų draudžiamųjų pajamų 1973-1990 m.“. Visi nurodyti patikslinto skundo motyvai susieti tik su nurodytu laikotarpiu, kuris sudaro jau galutinai išspręsto ginčo esmę. Jokių naujų argumentų bei motyvų dėl šių naujai priimtų ir skundžiamų sprendimų panaikinimo pareiškėjas nenurodo.
Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pagal iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, pensijos gavėjo prašymu senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal naujus stažo ir pajamų duomenis, kai jis po pensijos paskyrimo įgijo ne mažesnį kaip 1 metų stažą, dirbdamas pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu. Pareiškėjas po senatvės pensijos paskyrimo tęsė savo darbinę veiklą, t. y. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl naudojosi teise, įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą, kreiptis į savo teritorinį valstybinio socialinio draudimo skyrių dėl pensijos perskaičiavimo. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo pareiškėjas dėl pensijos perskaičiavimo įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą į VSDFV Šiaulių skyrių kreipėsi du kartus. Pensija buvo perskaičiuota nevertinant stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d. Šių sprendimų pareiškėjas neskundė. Pagal šioje byloje skundžiamą sprendimą pareiškėjo pensija taip pat perskaičiuota nevertinant stažo, įgyto dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d. Atsakovas pažymėjo, kad perskaičiuojant pensijas, įgijus ne mažesnį kaip 1 metų stažą, keičiasi duomenys tik stažo, įgyto dirbant pagal sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994 m. sausio 1 d. bei asmens turėtos draudžiamosios pajamos per papildomai išdirbtus 1 metus.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į išdėstytą, prašo pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti skundžiamus sprendimus, skunduose teismui iš esmės pateikia argumentus dėl 1973-1990 metų laikotarpio įskaitymo į stažą, t. y. reikalavimą, kurį teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė priimti. Taip pat pareiškėjas reiškia priekaištus teismams, kurie nesusiję su šioje byloje skundžiamais Fondo valdybos Šiaulių skyriaus ir Fondo valdybos sprendimais. J. M. skunde teismui nurodyti argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“.
Pareiškėjo J. M. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas J. M. teismui kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriais prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia tuo, jog atsakovas neteisėtai, perskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo pensiją, į stažą neįskaitė 1973-1990 metų laikotarpio.
Patikslintame skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad prašo teismą išspręsti skundą iš esmės, užskaitant gautas draudimo pajamas ir darbo stažą laikotarpiu 1973 m. iki 1990 m. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi šį pareiškėjo reikalavimą buvo atsisakyta priimti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismo posėdžio metu pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad šioje byloje teismas nespręs dėl pareiškėjo darbo stažo įskaitymo į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos stažą.
Teismas pažymi, kad 2014 m. gegužės 13 d. Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2-621/2014 priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo J. M. skundą ir patikslintą skundą kaip nepagrįstus. Kreipdamasis į Šiaulių apygardos administracinį teismą pareiškėjas prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. PK1-17014 „Dėl valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ bei įskaityti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pagal tipines sutartis, kurios buvo sudaromos su asmenimis, vykdančiais statybos darbus kaimo vietovėse, ir gautos pajamos prilyginamos draudžiamosioms pajamoms už laikotarpį nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. A-352-552/2015).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismo sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (ABTĮ 98 straipsnio 4 dalis).
Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu kitoje administracinėje byloje buvo pripažinta, kad Šiaulių skyrius pagrįstai neįskaitė pareiškėjui į stažą laikotarpio nuo 1973 m. kovo mėnesio iki 1988 m. spalio mėnesio skiriant valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, t. y. turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimant skundžiamą 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1949 šio laikotarpio neįskaityti. Tokiu būdu šiuo metu atsakovas papildomai motyvuoti ar pagrįsti savo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949 dėl į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytų laikotarpių nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. neturi pareigos. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog nesutinka būtent su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria jam į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaityti laikotarpiai nuo 1973 m. kovo 1 d. iki 1988 m. spalio 1 d. Dėl senatvės pensijos paskaičiavimo ar stažo įskaitymo po skundžiamo laikotarpio pareiškėjas prikaištų ar nusiskundimų nereiškia.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, teismas vertina, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis individualus administracinio akto teisėtumo, pagrįstumo faktas konstatuojamas, jeigu yra šių reikalavimų visuma: 1) individualus administracinis aktas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos; 2) individualiame administraciniame akte aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; 3) pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje; 4) kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-422/2009, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010, 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-749-756/2015 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, nagrinėjamu atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. VPE_SP1-1949 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo J. M.“ atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo minėtą sprendimą naikinti. Kadangi šis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl ir trečiojo suinteresuoto asmens, kaip išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, 2018 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2733 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1949“ taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Pareiškėjas teismui taip pat pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Prašyme nurodė, kad prašo teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą kad išsiaiškintų, LTSR, būdama TSRS sudėtyje iki 1990 m. kovo 11 d. vadovavosi savo konstitucija ir įstatymais, ar vadovavosi atkurtos LR konstitucija, įstatymais, priimtais po 1990 m. kovo 11 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodė jokio teisės akto ar jo dalies, pareiškėjo nuomone prieštaraujančio Konstitucijai. Pareiškėjo prašymas įvertinti ar LTSR, būdama TSRS sudėtyje iki 1990 m. kovo 11 d. vadovavosi savo konstitucija ir įstatymais, nepriskirtinas Konstitucinio Teismo kompetencijai.
Įvertinus tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašymo nesikreipia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.