Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-10-24 · Administracinė byla Nr. A-1643-146/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-04-13Regionų apygardos administracinis teismas
  6. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-26Regionų apygardos administracinis teismas
  7. ApeliacijaNutartis · 2016-10-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-24
Bylos Nr.
A-1643-146/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04398-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
R. V., J. S., Z. R., V. I., V. B., B. D.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų minsterija
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1643-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04398-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. S., R. V., Z. R., V. I., V. B. ir B. D. skundus atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas), išmokėti 5 328,91 Eur (18 399,67 Lt) neišmokėtą 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą dėl praleisto termino paduoti skundą atnaujinimo, atnaujino šį terminą ir priėmė skundą nagrinėti (I t., b.l.15-16).

Pareiškėjas R. V. 2015 m. sausio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 36–42), prašydamas panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9297(11) ir priteisti iš atsakovo 6 684,33 Eur (23 079,65 Lt) neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti skundo dalį dėl neišmokėtos valstybės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I t., b.l.49-51).

Pareiškėjas Z. R. 2015 m. vasario 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 65–70), prašydamas panaikinti VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-883(11) ir priteisti iš atsakovo 1 925,78 Eur (6 649,35 Lt) neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti skundo dalį dėl neišmokėtos valstybės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I t., b.l.75-77).

Pareiškėjas V. I. 2015 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 92–97), prašydamas panaikinti VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-777(11) ir priteisti iš atsakovo 1 299,92 Eur (4 488,37 Lt) neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti skundo dalį dėl neišmokėtos valstybės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I t., b.l.103-105).

Pareiškėjas V. B. 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 122–126), prašydamas panaikinti VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-789(11) ir priteisti iš atsakovo 2 286,51 Eur (7 894,85 Lt) neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti skundo dalį dėl neišmokėtos valstybės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I t., b.l.135-137).

Pareiškėjas B. D. 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 151–170), prašydamas panaikinti VRM 2015 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 1D-1875(11), priteisti iš atsakovo 1 348,76 Eur (4 656,99 Lt) neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, ir 1 331,66 Eur (4 597,96 Lt) neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. šios valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Ta pačia nutartimi teismas priėmė nagrinėti skundo dalį dėl neišmokėtos valstybės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I t., b.l.176-178).

Pareiškėjai savo skunduose paaiškino, kad jiems paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuotos vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o laikotarpiais, kuriais jei dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, taikant ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, todėl kiekvieną mėnesį jiems buvo mokama atitinkamai sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėjas R. V. kėlė ginčą ir dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Pareiškėjai savo skundus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų konstitucinės teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai (Konstitucijos 52 ir 23 straipsniai). Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurias taikydamas atsakovas jiems išmokėjo sumažintas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijai. Akcentavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo valstybinių pensijų gavėjams kilusių praradimų dėl paskirtų valstybinių pensijų mažinimo kompensavimo mechanizmo, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas 2012-2013 metams buvo pratęstas tik valstybinių pensijų gavėjams. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai teigė, kad jie turi teisę reikalauti teismine tvarka susigrąžinti susidariusias valstybinės pensijos nepriemokas, kurias išmokėti atsakovas atsisako.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi administracines bylas pagal pareiškėjų J. S., R. V., Z. R., V. I., V. B. ir B. D. skundus sujungė į vieną procesą (teisminis procesas Nr.3-61-3-04398-2014-4) (II t., b.l.1-2).

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (I t., b. l. 18, 60, 85–87, 108, 146, 187–189) atsakovas paaiškino, kad mokėdamas pareiškėjams perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t.y. veikė teisėtai. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemokas, nes teisės aktai nenustatė valstybinių pensijų, sumažintų taikant Laikinąjį įstatymą, kompensavimo mechanizmo. Konstitucinis Teismas pripažino, kad paskirtų pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) neprieštarauja, todėl pareiškėjų reikalavimai šia apimtimi negali būti tenkinami.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 31–36) pareiškėjų J. S., R. V., Z. R., V. I., V. B. ir B. D. skundus patenkino iš dalies, t.y.

1) įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti J. S. 3 544,34 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl šiuo laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų;

2) panaikino VRM 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-883(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui R. V. neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti R. V. 214,36 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų;

panaikino VRM 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-9297(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui Z. R. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį dėl šiuo laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti Z. R. 18,11 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl šiuo laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų;panaikino VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 1D-777(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui V. I. neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti V. I. 271,00 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl šiuo laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų; panaikino VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 1D-789(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui V. B. neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti V. B. 315,78 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl šiuo laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų;panaikino VRM 2015 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 1D-1875(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui B. D. neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti B. D. 894,13 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl šiuo laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų;

Pareiškėjų J. S., R. V., Z. R., V. I., V. B. ir B. D. skundų dalis dėl valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, teismas atmetė kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Nuo 2010 sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimai, kuriais remiantis buvo perskaičiuojamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus Konstitucinio Teismo nutarimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo prie išvadų, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstas ir teisėtas. Paskirtų valstybinių pensijų gavėjų (pareiškėjų) konstitucines teises pažeidė ribojimas, taikant iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl procesinių terminų kreiptis į teismą ginant galimai pažeistas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teises. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad reikalavimui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 10 d. nutartimi patenkino pareiškėjo J. S. 2014 m. rugsėjo 30 d. prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo ir priėmė nagrinėti šiuo pareiškėjo skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010-2013 m. laikotarpį. (I t., b. l. 15–16). Pareiškėjų R. V. (į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 13 d.), Z. R., V. I., V. B. ir B. D. (šie pareiškėjai kreipėsi į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 9-26 d. laikotarpiu) prašymų atnaujinti skundų padavimo terminą dėl valstybinių pensijų nepriemokų už 2010-2011 metus teismas netenkino ir priėmė nagrinėti tik tas skundų dalis, kuriomis prašoma priteisti valstybinių pensijų nepriemokas už 2012-2013 metus (I t., b. l. 49–51, 75–77, 103–105, 135–137, 176–178).

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) pažymų teismas nustatė kokiais teisiniais pagrindais ir kokios paskirtų valstybinių pensijų sumos nebuvo išmokėtos pareiškėjams ginčui aktualiu laikotarpiu.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. liepos 29 d. pažymos Nr. 11DP(P)-3770 (I t., b. l. 28–29) teismas nustatė, kad taikytų Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui J. S. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo neišmokėta 3 544,34 Eur (12 237,91 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas netenkino šio pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos Nr. 11DP(P)-6138 (I t., b. l. 58–59) teismas nustatė, kad dėl ginčui aktualiu laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d.) taikytų Konstitucijai prieštaraujančių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų pareiškėjui R. V. buvo neišmokėta 214,36 Eur (740,14 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas netenkino pareiškėjo R. V. reikalavimo dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 11DP(P)-277 (I t., b. l. 84) teismas nustatė, kad dėl ginčui aktualiu laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d.) taikytų Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui Z. R. buvo neišmokėta 18,11 Eur (62,54 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas netenkino pareiškėjo Z. R. reikalavimo dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 14 d. pažymos Nr. 11DP(P)-372 (I t., b. l. 114–115) teismas nustatė, kad dėl ginčui aktualiu laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d.) taikytų Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui V. I. buvo neišmokėta 271,00 Eur (935,70 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas netenkino pareiškėjo V. I. reikalavimo dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 14 d. pažymos Nr. 11DP(P)-385 (I t., b. l. 143–144) teismas nustatė, kad dėl ginčui aktualiu laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d.) taikytų Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui V. B. buvo neišmokėta 315,78 Eur (1 090,32 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. vasario 2 d. pažymos Nr. 11DP(P)-1037 (I t., b. l. 8184–185) teismas nustatė, kad dėl ginčui aktualiu laikotarpiu (2012 m. sausio 1 d.–2012 m. rugpjūčio 31 d.) taikytų Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui B. D. buvo neišmokėta 894,13 Eur (3 087,26 Lt) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismas šią sumą priteisė pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dalies priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Atsižvelgdamas į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą išaiškinimą, kad tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija, nagrinėjamu atveju teismas neišmokėtas valstybinės pensijos dalis įpareigojo išmokėti pareiškėjams Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos.

Įvertinęs ginčo pobūdį, priteistinos valstybinės pensijos nepriemokos dydžius, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nustatė atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM , įpareigojimą pareiškėjui J. S. priteistą valstybinės pensijos dalį išmokėti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o dėl kitiems pareiškėjams priteistų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalių – įpareigojimus išmokėti priteista sumas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, priėmus nagrinėti pareiškėjų skundą teisme ir jo pagrindu iškėlus administracinę bylą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2015 m. rugpjūčio 1 d. Šiuo įstatymu įgyvendinamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir nustatoma praradimų, atsiradusių, be kita ko, dėl valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 5 straipsnio prieštaravimas Konstitucijai nesiejamas su įstatymo leidėjo pareiga nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą. Vadinasi, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjų teisė į dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką gali būti ginama dviem būdais, t. y. teisminiu ir pasinaudojant Kompensavimo įstatyme įtvirtintu kompensavimo mechanizmu. Savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį nustato pareiškėjas, prašyme suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (prašymo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (prašymo pagrindą). Pareiškėjai iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį nepasinaudojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje jiems suteikta teise tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad pareiškėjai pasirinko teisminį savo pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką gynimo būdą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo šią pareiškėjų teisę ginti kitu būdu.

Spręsdamas pareiškėjų skundų reikalavimus panaikinti VRM sprendimus, kuriais atsisakyta tenkinti jų prašymus dėl neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalių grąžinimo, teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste pripažintina, jog, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo bei teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama ginčijamus sprendimus, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymus ir išmokėti susidariusias valstybinės pensijos nepriemokas. Be to, pažymėjo, kad tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias pensijų gavėjams buvo sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamų VRM sprendimų dalis, kuriomis atsisakyta išmokėti pareiškėjams neišmokėtas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusias dėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismas pažymėjo, kad kitos skundžiami sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos.

Žemesnės instancijos teismas

Spręsdamas pareiškėjo B. D. prašymą priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas atsižvelgė į ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas turi būti pagrįstas, o atlygintinos tik realiai patirtos išlaidos. Nustatęs, kad teismui nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs advokatui už teisines paslaugas, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas paliko nenagrinėtą.

III.

Pareiškėjas R. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 48–50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalį dėl 2 858,99 Eur (9 871,53 Lt) jam neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinės pensijos dalies taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bei perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiama apimtimi yra neteisingas. Priėmus Laikinąjį įstatymą valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad teisinis reguliavimas bus laikinas, t. y. pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Praradimų, atsiradusių valstybinių pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, kompensavimas įstatymų leidėjo nėra išspręstas. Siekdamas apginti savo teisėtus lūkesčius, kad valstybinės pensijos, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, praradimas turi būti kompensuotas, pareiškėjas kreipėsi į teismą, tačiau teismas jo teisėtų lūkesčių neapgynė.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo R. V. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 54) atsakovas pažymi, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurią taikant ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama apelianto valstybinė pensija, atitiko Konstituciją, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti valstybinę pensiją buvo teisėtas. Atsakovas pažymi ir tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą priėmė išnagrinėjęs 2015 m. sausio 21 d. nutartimi (I t., b. l. 49–51) priimtą nagrinėti pareiškėjo R. V. skundo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, priteisimo.

Pareiškėjo R. V. skundo dalį dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, teismas atsisakė priimti nepatenkinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą šios skundo dalies padavimo terminą. Atsižvelgdama į minėtą įsiteisėjusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį, kuria buvo išspręstas pareiškėjo R. V. skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos už 2010–2011 metus priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme klausimas ir priimta nagrinėti skundo dalis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo bylą iš esmės ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti, t. y. dėl 2012–2013 metais pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą patenkino iš dalies, t. y. patenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl priteisimo neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės pensijos dalies taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, o reikalavimo dalį priteisti neišmokėtą per šį laikotarpį valstybinės pensijos dalį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo R. V. apeliacinis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalies, kuria teismas netenkino jo reikalavimo priteisti iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrino administracinę bylą šia apeliaciniame skunde nurodyta apimtimi.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti kvalifikuojamos pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį ir suteiktų pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokių aplinkybių nenustatė ir bylą patikrinusi teisėjų kolegija. Byloje yra duomenys apie pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos ribojimus 2010-2013 metais (kiekvieną mėnesį atskirai) ir šių ribojimų teisinius pagrindus. Teismas įvertino šiuos bylos duomenis (įrodymus), išsprendė priimtos nagrinėti pareiškėjo skundo dalies reikalavimus visa apimtimi, procesinės teisės normų pažeidimų, kurie galėtų būtų imperatyvus pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str.2 d.), nepadarė. Taigi byloje nenustatyta aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) taikė minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškinant minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą dėl praradimų, susidariusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos, valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui R. V. paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 m. laikotarpiu neviršijo 20 procentų (sudarė lygiai 20,00 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2014-2015 m. priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 (toliau - ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-886), taip pat 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923 (toliau - ir Kompensavimo įstatymas Nr.XII-1923). Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nustatė tų pensijų gavėjų praradimų, kurie buvo patirti taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką. Nagrinėjamam ginčui aktuali Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo kompensavimo mechanizmo nustatymo pagal kompetenciją atsakė Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573 ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi atsakovo veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (2012-2013 metais) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas , laikytini teisėtais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą 2012-2013 m. valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Pareiškėjai J. S., Z. R., V. I., V. B., B. D., kurių skundai buvo patenkinti iš dalies ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą jiems buvo priteistos valstybinių pensijų nepriemokos, susidariusias taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o reikalavimai priteisti valstybinių pensijų nepriemokas, susidariusias taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atmesti, apeliacinių skundų nepateikė, prie pareiškėjo R. V. apeliacinio skundo neprisidėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalies, kuria išspręsti minėtų pareiškėjų skundų reikalavimai, nepasisako kartu pažymėdama, kad visų pareiškėjų atveju ginčo laikotarpis dėl valstybinės pensijos nepriemokų sutampa (2012-2013 m., išskyrus pareiškėją J. S., kurio skundas patenkinus prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo buvo priimtas ir išnagrinėtas dėl 2010-2013 m. laikotarpio), aplinkybės yra analogiškos, o ginčui spręsti aktualios ir buvo taikytos tos pačios teisės normos.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo R. V. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas