Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens (apeliantės) S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui J. B. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys S. B., V. M., S. T.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą J. B. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti ant daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ties butais unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtą fasado dangą ir išmūrytą sieną bei sutvarkyti statybvietę. Priešingu atveju ieškovė prašė įpareigoti atsakovą mokėti po 100,00 Lt baudą už kiekvieną pradelstą teismo sprendimo nevykdymo dieną į ieškovės sąskaitą. Reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad atsakovas J. B. neturėdamas statybą leidžiančio dokumento atliko naujos fasado dangos įrengimo (šiltinimo) darbus bei įrengė naujus fasado elementus – išmūrijo sieną. Atsakovas J. B. bei trečiasis asmuo S. B. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad atsakovas atliko namo paprastąjį remontą, jam parengė techninį projektą bei gavo savivaldybės įstaigų pritarimą, tačiau negavo trečiųjų asmenų V. M. ir S. T. rašytinio pritarimo, dėl ko ieškovė jam surašė aktą ir pareikalavo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Dėl V. M. ir S. T. nepritarimo jis kreipėsi į teismą, prašydamas leisti atlikti remontą be jų pritarimo.Tretieji asmenys V. M. ir S. T. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko, nurodė, kad ieškovė tiksliai nurodė faktines ginčo aplinkybes, mano, kad sienos išmūrijimas nėra paprastas remontas, atsakovas ir toliau naudojasi statiniu, kuris yra savavališkos statybos padarinys.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nurodė, kad atsakovas, apšiltindamas dalį gyvenamojo namo bei įrengdamas naujus fasado elementus – išmūrydamas sieną, atliko paprastojo remonto darbus, kuriems privalėjo gauti rašytinį pritarimą. Kadangi rašytinis pritarimas nebuvo gautas, teismas ieškovės ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo tenkino, nustatydamas 3 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovui nustatytu terminu neįvykdžius teismo sprendimo, jis įpareigotinas mokėti 29,00 EUR baudą į ieškovės ieškinyje nurodytą sąskaitą už kiekvieną uždelstą dieną.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo (apeliantė) S. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimu teismas įpareigojo atsakovą pašalinti butų neteisėto remonto darbus, tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso ir priklausė nuosavybės teise apeliantei. Teismas sprendė dėl apeliantės turtinių teisių suvaržymo bei įpareigojo atsakovą neigiamai paveikti apeliantei priklausantį turtą. Sprendimas negali būti įvykdytas, kadangi atsakovas būtų priverstas pašalinti butų remonto padarinius, neturėdamas tam savininko pritarimo ir pažeisdamas apeliantės teises, kurios sprendime nenurodytos kaip varžytinos. Sprendimas, kurį galima įvykdyti tik pažeidžiant viešosios tvarkos ir trečiųjų asmenų teisėtus interesus, t. y. priimtas nepagrįstai išsprendus apeliantės teises bei pareigas, yra naikintinas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Jau pradinėje bylos stadijoje apeliantė į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Apeliantė ne tik buvo informuota apie vykstantį procesą, bet ir pasinaudodama jai suteiktomis teisėmis, karstu su atsakovu teikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį. Atsakovas įpareigotas grąžinti statinį į tokią būseną, kuri buvo iki teisei prieštaraujančių veiksmų atlikimo. Skundžiamu sprendimu teismas nepasisakė dėl jokių statybos darbų, kuriais būtų ardomas, tiesiogiai paveikiamas kaip nekilnojamojo turto objektas teisėtai suformuotas ir trečiojo asmens teisėtai valdomas turtas, atlikimo. Tuo tarpu į savavališkai atliktų statybos darbų rezultatą apeliantė negali turėti jokio teisėto intereso, priešingu atveju būtų paneigtas esminis teisės principas – „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur) ir prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią savavališkai pastatytu ar statomu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama.Apeliantė nenurodo ir nepateikia jokių įrodymų kaip pablogės jos turtas, bus suvaržomos jos teisės, atsakovui išardant savavališkai pastatytas statinio dalis, lyginant su padėtimi buvusia iki savavališkos statybos darbų vykdymo.Apeliantei butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) priklauso nuosavybės teise kartu su atsakovu. Taigi, apie neteisėtai vykdomus statybos darbus atsakovė žinojo, tačiau tokiems veiksmams sustabdyti nesiėmė jokių priemonių. Todėl ir dėl šio fakto apeliacinio skundo argumentai dėl galimo apeliantės teisių suvaržymo šalinant neteisėtų veiksmų pasekmes vertintini kritiškai.Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys V. M. ir S. T. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti V. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia nutolinti savo įpareigojimų vykdymą. S. B. dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, turėjo galimybę pasisakyti, teikti įrodymus, tačiau niekada iš jos nebuvo pateiktas prašymas, kad ji būtų įtraukta bendraieškove šiame procese. Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė ieškovo J. B. ieškinį dėl nuosavybės teisių gynimo, kuris 2016 m. birželio 29 d. dienos Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A- 471-340/2016 buvo paliktas nepakeistas. Taigi apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nustatė esmines aplinkybes, kad nėra jokio absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, kad į bylos nagrinėjimą buvo įtraukti visi suinteresuotieji asmenys.Vykstant bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, trečiasis asmuo S. B. šio argumento, kuris yra nurodytas apeliaciniame skunde, nebuvo nurodžiusi. Remiantis civilinio proceso taisyklėmis, asmeniui yra draudžiama naudoti naujus ir papildomus argumentus, kurie nebuvo naudojami pirmosios instancijos teismui pateikiant procesinius dokumentus. Jeigu esant tokiai situacijai S. B. manė, kad jos teisės galėtų būti pažeistos, tai ji šiuos argumentus privalėjo naudoti procesiniuose dokumentuose, tačiau tai nebuvo padaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalyje ties butais unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) atliko naujos fasado dangos įrengimo (šiltinimo) darbus bei įrengė naujus fasado elementus – išmūrijo sieną. Ieškovė 2012 m. vasario 2 d. surašė savavališkos statybos aktą, taip pat buvo pareikalauta pašalinti padarinius, tačiau atsakovas reikalavimo neįvykdė. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsakovą įpareigojo atlikti veiksmus, kurie susiję su apeliantei nuosavybės teise priklausančiu butu, kartu nusprendė ir dėl atsakovės teisių ir pareigų, todėl apeliantės įsitikinimu, tai sudaro absoliutų skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui, nagrinėjant bylą, spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-312/2012; 2015 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-469/2015 ir kt.). CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010).Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Taip pat matyti, kad apeliantė pasinaudojo procesine teise pateikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį – kartu su atsakovu teikė atsiliepimą į ieškinį. Taigi, remiantis tokiais duomenimis, apeliantės argumentas, kad teismas sprendė dėl apeliantės turtinių teisių suvaržymo sprendime nenurodydamas kaip varžytinos apeliantės teisės, galima teigti, kad toks argumentas yra visiškai nepagrįstas. Apeliantė byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, todėl ji ne tik žinojo apie vykstantį teisminį bylos nagrinėjimą, tačiau kaip minėta, aktyviai dalyvavo procese. Taip pat, bylos nagrinėjamo metu, nei ji, nei apeliantės atstovas jokių prieštaravimų dėl apeliantės procesinės padėties neišsakė. Civilinio proceso tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys iš privatinės teisės reguliuojamų teisinių santykių. Privatinei teisei būdingas šalių autonomijos, arba dispozityvumo, principas, leidžiantis joms pačioms, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų, rinktis savo elgesio modelį. Tai reiškia, kad šalys yra savo materialiųjų teisių šeimininkės, t. y. gali jomis naudotis, bet gali ir nesinaudoti, perleisti jas kitiems asmenims. Atitinkamai savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios, todėl tik pats teisės turėtojas gali nuspręsti kokios gynybos reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Taigi, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo nepažeidė apeliantės teisių. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista apeliantės teisė būti išklausytai teismo posėdyje. Be kita ko, tokie apeliantės veiksmai, kai ji klausimo dėl jos procesinės padėties nekėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o iškelia tik apeliacinės instancijos teisme, vertintini kaip siekimas vilkinti procesą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Apeliantė neginčija teismo procesinio sprendimo iš esmės, o nustačius, kada nei apeliantės nurodytų nei kitų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas, sprendimas paliekamas nepakeistas (326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Trečiasis asmuo V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame teismo procese patirtas išlaidas bei jų dydį, todėl šis prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.