Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 30 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2017 m. vasario 27 d. Pareiškėjas skunde, prašyme, atsikirtime į atsakovo atsiliepimą, papildyme į skundą (1 t., b. l. 6 (skundas voke), 7; 2 t., b. l. 18-20, 27; toliau – ir skundas) nurodė bei posėdžio metu paaiškino, kad jam bausmę atliekant Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose Nr. 5, Nr. 17, Nr. 25, Nr. 27 ir Nr. 45 plotas neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad valstybė kiekvienam nuteistajam turi užtikrinti 4 kv. m. laisvo gyvenamojo (grindų) ploto, o tenkantis mažesnis nei 3 kv. m. plotas prilyginamas šiurkščiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimui. Baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 5, Nr. 17 ir Nr. 27 buvo apgyvendinti trys asmenys. Jo nuomone, kamerų plotas turi būti skaičiuojamas be sanitarinio mazgo ploto, kuris užima apie 2,5 kv. m. ir išskaičiuojant lovų, stalo, suoliuko, spintelių užimamą plotą. Nebuvo spintelių, jos sudėtos tik 2016 metais. Kameroje Nr. 27, kuri laikoma karantino patalpa ir kurioje jis buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 6 d., nebuvo stalo, suoliukų, spintelių daiktams susidėti, todėl buvo priverstas valgant maistą indus laikyti ant žemės, buvo 10 miegamųjų vietų (5 dviaukštės lovos), 8 miegamosios vietos buvo padarytos tik nuo 2016 metų. Kameroje Nr. 5 ginčo laikotarpiu buvo 8 miegamosios vietos, nebuvo spintelių daiktams susidėti, nebuvo kur pasidžiauti išskalbtų kojinių, apatinių drabužių, neskirdavo priemonių tualetui išsivalyti (skystį duodavo tik vieną kartą per savaitę), neskirdavo higienos priemonių, lovos buvo senos, sulaužytos, surūdijusios, lango neįmanoma atidaryti, uždėtos grotos (skarda), todėl nepatekdavo oras ir dienos šviesa. Dėl to, kad nebuvo įengta džiovyklų, 2015 m. spalio ar lapkričio mėnesį patyrė traumą, lipdamas ant lovos (nukritęs nuo lovos) susilaužė rankos pirštą, po mėnesio naujos, sulankstomos džiovyklos buvo skirtos. Buvo priverstas maistą valgyti atšalusį, nes visi prie stalo netilpdavo ir jis turėdavo laukti, kol pavalgys kiti. Be to, maistą gaudavo šaltą. Pareigūnas jį kartą tąsė už drabužių, dėl to jis save žalojosi. Kamera Nr. 45 yra 10,23 kv. m. ploto ir buvo apgyvendinti trys asmenys, buvo trys spintelės, nebuvo drabužių džiovyklų, sanitarinio mazgo siena išmūryta iki lubų (sanitarinis mazgas užima 1.63 kv. m. ploto), todėl jo plotas ir kameroje buvusių baldų užimtas plotas į bendrą kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas. Į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 17 buvo patalpintas 2014 m. birželio 6 d., o ne 2014 m. birželio 11 d., kaip nurodo atsakovas, buvo laikomi trys asmenys, šioje kameroje buvo laikomas 6 dienas. Kameroje nebuvo spintelių daiktams susidėti, buvo sulūžęs stalas, nebuvo suoliukų, nebuvo kur pasidžiauti rankšluosčių, kabinti ant lovos neleido pareigūnai, miegojo ant lovos suraišiotos skudurais. Pirtyje, persirengimo patalpoje, paslydęs prasiskėlė galvą (antakį), nes 2015 metų spalio-lapkričio mėnesiais nebuvo guminių kilimėlių arba medinio pado. Pasivaikščiojimo kiemelių kampai apdirbti paukščių fekalijomis, ant viršutinių grotų yra paukščių plunksnų ir fekalijų, kurios krenta ant galvų, juose nėra šiukšlių dėžių, todėl nuteistieji šiukšles mėto ant žemės. Norėdamas pasportuoti nusirengdavo striukę ar viršutinius drabužius ir buvo priverstas juos dėti ant žemės, nes pareigūnai neįrengė pakabų drabužiams pakabinti. Maistas buvo blogos kokybės, nebuvo nuvestas į pirtį, pareigūnai sulaužo inventorių kiekvieną dieną atlikinėdami kratas ir ne kartą jam grasino susidorojimu, suduodavo smūgius, jo nuomone narkotikų vartojimas nėra susijęs su kalinimo sąlygomis, nes testas buvo teigiamas tik vieną kartą, nebuvo nustatyta, kad vartojo tuo metu, kai susižalojo. Kalinimo sąlygos žemino jo garbę ir orumą, sukėlė depresiją, dvasines kančias, patyrė diskomfortą, nepatogumus. Prašė nustatyti, ar minimalaus gyvenamojo ploto normos sumažinimas nuo 5 kv. m., kuri buvo nustatyta Teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, iki 3,6 kv. m. neprieštarauja Konstitucijai. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovo atstovas – Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Alytaus PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime (1 t., b. l. 60-65) ir atstovas teismo posėdyje nurodė baudos izoliatoriaus kameras ir kamerų tipo patalpas, į kurias ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas, jų plotus, miegamų vietų skaičių. 2009-2010 metais baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose atliktas remontas – pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Šiuo metu spintelių niekas negamina, kamerose spintelės nėra naujos, tačiau jos yra. Pripažino, kad karantino patalpoje (kameroje Nr. 27) nebuvo stalų, nebuvo spintelių, pareiškėjas buvo laikomas 3 paras. Ant kamerų sienų grybelių ar pelėsių nėra. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldų, sanitarinio mazgo užimamu plotu ar be jų, todėl nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto nuteistieji gyvenamojo ploto turi mažiau. Lovų kiekis kamerose nesikeičia - koks buvo toks ir yra. Vienam asmeniui turėjusi tekti 3,6 kv. m. ploto norma pažeista nebuvo. Kameros kietuoju inventoriumi yra aprūpintos taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų po metalinę spintelę, kurių sulaužyti praktiškai neįmanoma. Lovos metalinės, nesulūžę, geros kokybės. Džiovyklos yra išduodamos nuteistiesiems paprašius, todėl drabužiams pasidžiauti sąlygos yra sudarytos. Maistas dalinamas karštas iš šilumą palaikančių puodų. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą nuolatos palaiko tvarkinys, todėl jokių paukščių plunksnų ar fekalijų kiemeliuose nėra. Ant sienų pasivaikščiojimo kiemeliuose yra kabyklos, skirtos rūbams pasikabinti. Dušinė yra aprūpinta guminiais kilimėliais ir mediniais padais. Pareiškėjas svaiginasi narkotinėmis medžiagomis, todėl galėjo paslysti. Į bylą pateiktos fotonuotraukos darytos prieš pateikiant atsiliepimą į skundą. V. M. individuali įmonė pagal sutartį įstaigoje atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. 2015 m. lapkričio mėnesį pareiškėjui būrio viršininkas išdavė šveitimo miltelius ir sanitarinį valiklį. Alytaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas Alytaus pataisos namų patalpas, pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Pareiškėjas nepasinaudojo teise kreiptis į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareigūnų veiksmų neskundė. Išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kaip konkrečiai yra paskaičiuotas ir kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2017 m. vasario 27 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose (toliau – ir kamera) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose trūkumo.

Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (1 t., b. l. 67-69, 70-73, 127-130 ), kad pareiškėjas:

laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 6 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 27, kurios plotas 29,49 kv. m., yra įrengtos 8 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,68 kv. m. kameros ploto;

laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 12 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, kurios plotas 11,25 kv. m., yra įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,75 kv. m. kameros ploto;

laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. liepos 1 d., nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 45, kurios plotas 10,23 kv. m., yra įrengtos 2 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,11 kv. m. kameros ploto;

laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d., nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, kurios plotas 28,66 kv. m., yra įrengtos 7 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,09 kv. m. kameros ploto;

laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. kovo 30 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 12,84 kv. m., yra įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,28 kv. m. kameros ploto.

Ginčo dėl kamerų ploto byloje nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad kameroje Nr. 17 jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 11 d. ir nurodo, kad šioje kameroje jis buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 6 d. Bylos duomenys (1 t. b. l. 37, 38, 39) patvirtina, kad 2014 m. birželio 9 d. M. A. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir buvo išvesdintas į laikino sulaikymo kamerą. Todėl akivaizdu, kad kameroje Nr. 17 jis buvo laikomas ir 2014 m. birželio 9 d., o ne nuo 2014 m. birželio 11 d., kaip nurodo atsakovas. Vertintina, kad pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo kameroje Nr. 17 laikotarpio yra pagrįsti ir laikytina, kad kameroje Nr. 17 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m,. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 12 d.

Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 27 buvo tik aštuonios miegamos vietos (nurodo, kad buvo 10 miegamųjų vietų), kad kamerų tipo patalpoje Nr. 45 buvo tik dvi miegamosios vietos (nurodo, kad buvo 3 miegamosios vietos) ir kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 buvo 7 miegamosios vietos (nurodo, kad buvo 8 miegamosios vietos). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Apibendrintai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Alytaus PN teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius, kad kamerose Nr. 27, Nr. 45 ir Nr. 5 ginčui aktualiu laikotarpiu buvo apgyvendinti ne dešimt, trys ir aštuoni (kaip nurodo pareiškėjas), o atitinkamai aštuoni, du ir septyni nuteistieji, tačiau atsakovo pateikti duomenys (dokumentai; 1 t., b. l. 70, 71, 72) pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepaneigia, nes dokumentuose nėra nurodytas konkretus laikotarpis, kuriuo kamerose Nr. 27, Nr. 45 ir Nr. 5 buvo juose nurodytas lovų kiekis. Kita vertus teismui pateiktame Alytaus pataisos namų 2015 m. spalio 7 d. rašte Nr. 8-14571 (1 t., b. l. 22) nurodoma, kad kameroje Nr. 45 yra trys lovos, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-360-146/2017; Liteko duomenys) nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 4 d. kameroje Nr. 5 buvo įrengtos aštuonios miegamosios vietos. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo netikėti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir vertina, kad laikotarpiais nuo:

2014 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 6 d. (4 dienas) pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 27, kurios plotas 29,49 kv. m., buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,95 kv. m. kameros ploto;

nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. liepos 1 d. (15 dienų), nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. (6 dienas), nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. (2 dienas), nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (10 dienų) pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 45, kurios plotas 10,23 kv. m., buvo įrengtos 3 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,41 kv. m. kameros ploto;

nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. (16 dienų), nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. (15 dienų) pareiškėjas bausmę atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, kurios plotas 28,66 kv. m., buvo įrengtos 8 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,58 kv. m. kameros ploto.

Tokiu būdu nurodytais laikotarpiais (iš viso 68 dienas) kamerose Nr. 27, Nr. 45 ir Nr. 5 vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko mažiau negu nustato Vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintas reguliavimas. Pareiškėjo manymu nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma 4 kv. m. ploto norma vienam asmeniui, nes tokią ploto normą nurodo EŽTT savo sprendimuose. Pastebėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją). Ginčui taikytini nacionalinės teisės aktai tokio reikalavimo dėl 4 kv. m. ploto normos taikymo nėra įtirtinę, todėl argumentai dėl 4 kv. m. gyvenamojo ploto normos taikymo nuteistiesiems, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad kamerų plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas, taigi pareiškėjui tekusi erdvė kamerose Nr. 27, Nr. 45 ir Nr. 5 dar labiau sumažėjo, todėl šiuo atveju konstatuotinas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkto pažeidimas, o tuo pačiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose. Taip pat teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad skaičiuojant pažeistą ploto normą teismas turi atsižvelgti į kameroje buvusio sanitarinio mazgo užimamą plotą. Tačiau pažymėtina, kad pagal EŽTT formuojamą praktiką stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, 7334/13; LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui kamerose Nr. 17 ir Nr. 25 visada būdavo užtikrinamas didesnis nei 3 kv. m. plotas (kameroje Nr. 17 atskaičius sanitarinio mazgo plotą vienam asmeniui teko 3,08 kv. m. , kameroje Nr. 25 – atitinkamai teko 3,74 kv. m. ploto), įvertinus tai, kad pareiškėjas minėtose kamerose 2014 metais ir 2016 metais praleido tik po dvi dienas, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto norma kamerose Nr. 17 ir Nr. 25 pažeista nebuvo.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo spintelių, jos sudėtos tik 2016 metais, kameroje Nr. 27 nebuvo stalo, suoliukų, spintelių daiktams susidėti, kameroje Nr. 5 buvo per mažas stalas visiems susėsti, todėl teko valgyti atšalusį maistą.

Pataisos namų kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatorių kamerų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Aprūpinimo kietuoju inventoriumi norma), pagal kurią pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti: spintelė – 1 vnt., vienam asmeniui; stalas – 1 vienetas; taburetė – 1 vnt. vienam asmeniui arba stalo ilgio suoliukas – 2 vnt.; baudos izoliatorių kamerose, be kita ko, turi būti: pritvirtinamas prie grindų stalas – 1 vnt., pritvirtinama prie grindų taburetė – 1 vnt., vienam asmeniui. Taigi, pagal minėtą teisinį reglamentavimą, nėra numatyta, kad baudos izoliatoriaus kamerose turi būti kiekvienam asmeniui po spintelę, taip pat nėra nurodytas baudos izoliatoriaus kameroje turinčio būti stalo dydis. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad kamerų tipo patalpose (Nr. 45 ir Nr. 17) spintelės buvo ir jų buvo pakankamai, skunde Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos (1 t., b. l. 33) pareiškėjas nurodė, kad spintelėje (kameroje Nr. 45) laiko rankšluostį. Teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų aprūpinant nuteistuosius spintelėmis ir stalu baudos izoliatoriaus kamerose, nes tokio aprūpinimo, kurį nurodo pareiškėjas (spintelėmis ir didesniu nei buvo pastatytas stalu) nenumato Aprūpinimo kietuoju inventoriumi normos. Pareiškėjo į bylą pateiktas Alytaus PN 2014 m. birželio 17 d. raštas Nr. 8-7200 (1 t., b. l. 12) patvirtina aplinkybę, kad stalas laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 27, buvo išneštas remontuoti, atsakovo atstovas posėdžio metu taip pat pripažino, kad karantino patalpoje (baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 27) nebuvo stalo, nepaneigė, kad minėtoje patalpoje kiekvienam asmeniui buvo po taburetę, todėl konstatuotinas kameros Nr. 27 Aprūpinimo kietuoju inventoriumi normų pažeidimas.

Pareiškėjas nurodo, kad jam neskirdavo higienos priemonių.

Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; toliau – ir Aprūpinimo higienos priemonėmis norma), numatė, kad vienam vyrui skiriama: skalbiamasis muilas – 200 g. vienam mėnesiui; tualetinis popierius – 1 rulonas vienam mėnesiui; kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Nauja Aprūpinimo higienos priemonėmis normos redakcija (įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) numato, kad vienam vyrui, be kita ko, gali būti išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, kitos higienos priemonės, tačiau tik tuo atveju, jei nuteistasis yra nemokus ir esant jo rašytiniam prašymui (Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, 5 p.). Pareiškėjas nekonkretizavo, kada ir kokios higienos priemonės jam nebuvo išduotos, byloje nėra duomenų, kad jis buvo nemokus ir prašė higienos priemones išduoti, o atsakovas teikė neigiamą atsakymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas galėjo pažeisti ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas žalą kildina iš to, kad pirtyje, persirengimo patalpoje, paslydęs prasiskėlė galvą (antakį), nes 2015 metų spalio-lapkričio mėnesiais nebuvo guminių kilimėlių arba medinio pado, lipdamas ant lovos (nukritęs nuo lovos) susilaužė rankos pirštą, nes nebuvo įrengta džiovyklų, lovos buvo senos, sulaužytos, surūdijusios.

Aprūpinimo kietuoju inventoriumi normose nurodoma, kad dušo patalpos prieškambaryje kilimėlis gali būti „pagal reikmę“, o dušo patalpoje turi būti guminiai kilimėliai; kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova – 1 vnt., vienam asmeniui; baudos izoliatorių kamerose turi būti pritvirtinama prie grindų metalinė lova – 1 vnt., vienam asmeniui (redakcija galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.). Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (1 t., b. l. 122,13, 126) patvirtina, kad dušuose yra guminiai kilimėliai, dušų prieškambariuose – medinės grotelės (b. l. 124, 125), ginčo, kad pareiškėjas nebuvo aprūpintas lova byloje nėra. Pareiškėjas žalą kildina iš susižalojimo, patirto paslydus persirengimo kambaryje ir lipant į lovą (nukritus nuo jos). Į bylą pateikta pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos (medicininės kortelės) kopija (1 t., b. l. 142-200; 2 t., b. l. 2-17) patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą save žalojosi (1 t., b. l. 148, 153, 155, 168, 190, 198), badavo (1 t., b. l. 145, 191), jam nustatyta mažakraujystė (1 t. b. l. 191), ne kartą vartojo psichiką veikiančias medžiagas (1 t., b. l. 195, 196, 197; 2 t., b. l. 7-8, 9-10, 13-14). 2015 m. rugsėjo 14 d. įrašas, kad griuvo paslydęs ir susimušė dešinę plaštaką (1 t. , b. l. 164) ir 2015 m. lapkričio 28 d. įrašas apie kirstinę žaizdą virš dešiniojo antakio, tuo metu pareiškėjui nenurodžius, kad jis nukrito nuo lovos ar paslydo dušo prieškambaryje, nėra pagrindas išvadai, jog minėti sužalojimai atsirado lipant į lovą, ar jam paslydus duše. Galvos svaigimą ir jo nurodytą pargriuvimą galėjo įtakoti badavimas, psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, kraujo netekimas, žalojant pačiam save, t. y. paties pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis. Todėl nėra pagrindo tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp galvos sutrenkimo paslydus duše ar rankos sužalojimo nukritus nuo lovos (lipant į lovą) nustatyti. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie egzistuojantį priežastinį ryšį tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių (paslydo dušo prieškambaryje nesant kilimėlio, iškrito iš lovos ar susižalojo lipant į ją dėl to, kad ji sena sulūžusi, surūdijusi, ar nebuvo džiovyklų drabužiams džiovinti) ir jo patirtų sužalojimų, nėra teisinio pagrindo atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo kur pasidžiauti išskalbtų kojinių, apatinių drabužių, maistą gaudavo šaltą, lango neįmanoma atidaryti, nepatekdavo oras ir dienos šviesa, neskirdavo priemonių tualetui išvalyti (skystį duodavo tik vieną kartą per savaitę).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojo iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios, be kita ko, nustato ir pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte konstatuojama, kad nuteistiesiems maistas į baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpas vežamas termosuose iš maisto bloko, kad nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje, apatiniai drabužiai skalbiami ir džiovinami vieną kartą per savaitę pataisos namų skalbykloje, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta (1 t., b. l. 112-114). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte (1 t., b. l. 106-108) nurodoma, kad kamerose langai skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui; patalpoms, įrangai, inventoriui valyti naudojamos priemonės naudojamos pagal paskirtį ir gamintojo nurodytas instrukcijas; Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Iš atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (1 t., b. l. 80) matyti, kad nuteistieji gali naudotis pastatomomis džiovyklėmis. Pareiškėjas 20105 m. vasario 11 d. skundu yra kreipęsis į atsakovą dėl vietos džiovinti drabužius trūkumo, tačiau tuo metu jis bausmę atliko 18 būryje. Duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl džiovyklų baudos izoliatoriaus kamerose ar kamerų tipo patalpose trūkumo, jis būtų kreipęsis į atsakovą byloje nėra, todėl pagal bylos duomenis teismas negali daryti išvados, kad atsakovas netenkino prašymo dėl pastatomos džiovyklės skyrimo į kamerą tuo metu, kai jis atlikinėjo nuobaudas. Įvertinus nurodytus atsakovo pateiktus bylos dokumentus, nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Kita vertus, pagal Higienos normos HN 76:2010 58 ir 59 punktus laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka. Higienos normos HN 134:2015 35 punkte reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagrindinio valymo vykdymo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų administracija. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad jis nebuvo aprūpintas patalpų valymo inventoriumi, nepateikė įstaigos vadovo patvirtintos patalpų valymo tvarkos, atsižvelgdamas į pateiktas fotonuotraukas (b. l. 136, 137, 138, 139) teismas daro išvadą, kad sąlygos švarai ir tvarkai kamerose palaikyti nebuvo pakankamos.

Pareiškėjas žalą kildina iš pasivaikščiojimų kiemeliuose pakabų drabužiams pakabinti neįrengimo, nesančių juose šiukšlių dėžių, paukščių fekalijomis apdirbtų kampų.

Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 18-25 punktai. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 p.). Atsakovas į bylą pateikė fotonuotrauką (1 t., b. l. 140), kuri daryta prieš teikiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą, t. y. prieš 2017 m. kovo 24 d. Skunde pareiškėjas nurodė, kad atlikinėdamas nuobaudą nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 28 d. jis pakabų pasivaikščiojimo kiemeliuose nematė, tačiau teismo posėdyje supažindintas su atsakovo pateikta fotonuotrauka, ją paneigiančių argumentų nepateikė. Nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengtos pakabas rūbams pasikabinti, sporto įranga ar sporto inventorius gali būti sumontuota, tačiau neprivaloma, šiukšlių dėžės kiemeliuose taip pat nėra privalomos, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Tačiau Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pagal Taisyklių 21 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš į bylą atsakovo pateiktų fotonuotraukų (1 t. , b. l. 133, 140) teismas negali daryti išvados, kad pasivaikščiojimo kiemai yra švarūs, tvarkingi, todėl konstatuotinas Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkto pažeidimas.

Pareiškėjas nurodė, kad maistas buvo blogos kokybės, nebuvo nuvestas į pirtį, pareigūnai sulaužo inventorių, atlikinėdami kratas, grasino jam susidorojimu, suduodavo smūgius, tačiau šios aplinkybės laikytinos abstrakčiomis, neindividualizuotomis, iš jų negalima nustatyti, kada konkrečiai tokie faktai įvyko, pastebėtina, kad apibrėždamas ginčo ribas, pareiškėjas žalą kildina iš jo laikymo baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose gyvenimo sąlygų ir laikotarpių, todėl minėtos aplinkybės, pareiškėjui jų nekonkretizavus ir neindividualizavus, nelaikytinos patenkančiomis į nagrinėjamo ginčo ribas. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT jurisprudencijoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Pareiškėjas pateikė ir prašo vertinti byloje liudytojų paaiškinimus (2 t., b. l. 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34). Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma (ABTĮ 56 str.). Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti liudytojų paaiškinimai, kuriuose nurodomos aplinkybės, kad iki 2016 metų baudos izoliatoriaus kamerose nebuvo spintelių (jos įrengtos 2016 metais) ir pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pakabų rūbams pakabinti, kai galiojantys teisės aktai nenumato, jog baudos izoliatoriaus kamerose turi būti kiekvienam asmeniui po spintelę ir prievolės atsakovui pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti pakabas rūbams pasikabinti, neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodo, kad kalinimo sąlygos žemino jo garbę ir orumą, sukėlė depresiją, dvasines kančias, patyrė diskomfortą, nepatogumus. Atsakovo į bylą pateikta Alytaus PN Psichologinės tarnybos 2014 m. birželio 4 d. Pažyma-rekomendacija (1 t., b. l. 179) patvirtina, kad jau prieš patenkant į Alytaus PN buvo rekomenduojama sustiprinta individuali pareiškėjo priežiūra, nes psichologinio vertinimo metu jis buvo dirglus, nusiteikęs priešiškai, linkęs į konfliktines situacijas, kurių metu nevengia panaudoti jėgos kitų asmenų atžvilgiu, grubus, savivertė vidutinė. Kaip minėta, Asmens sveikatos istorijos (medicininės kortelės) kopija (1 t., b. l. 142-200; 2 t., b. l. 2-17) patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą save žalojosi (1 t., b. l. 148, 153, 155, 168, 190, 198), badavo (1 t., b. l. 145, 191), ne kartą vartojo psichiką veikiančias medžiagas (1 t., b. l. 195, 196, 197; 2 t., b. l. 7-8, 9-10, 13-14), todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus negalavimus ir sveikatos sutrikimus sąlygojo kamerose jam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas, Aprūpinimo kietuoju inventoriumi normų pažeidimas, Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkto pažeidimas bei nepakankamas sąlygų švarai ir tvarkai kamerose palaikyti sudarymas. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip kaip turėjo veikti yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

CK 6.250 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (iš viso 68 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m. vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, kameroje Nr. 27 nebuvo stalo ir kiekvienam taburetės, nepakankamas sąlygų švarai ir tvarkai kamerose bei pasivaikščiojimų kiemeliuose sudarymas). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500,00 Eur suma.

Pareiškėjas byloje prašė nustatyti, ar minimalaus gyvenamojo ploto normos sumažinimas nuo 5 kv. m., kuri buvo nustatyta Teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, iki 3,6 kv. m. neprieštarauja Konstitucijai. Tokį prašymą teismas vertina procesiniu prašymu kreiptis į LR Konstitucinį dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyto teisinio reguliavimo atitikties LR Konstitucijai.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. LVAT aiškindamas šią proceso teisės normą, yra akcentavęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal LR Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą; žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017). Pagal bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, teismui nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą tenkinimui.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500,00 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.