Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei J. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Tomida“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Tomida“ kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. S-68(7-100/2012) dalyje dėl bylos perdavimo centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 69-248 dalies, kuria bendrovei nurodyta sumokėti 16850 Eur (58179,86 Lt) PVM, su šia suma susijusius delspinigius, 5055 Eur (17454 Lt) PVM baudą. 2. panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2017 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. S-68(7-100/2012) dalyje dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 69-248 dalies patvirtinimo, kuria bendrovei nurodyta sumokėti 51859 Eur (179059,14 Lt) PVM, su šia suma susijusius delspinigius ir 15558 Eur PVM baudą ir priimti naują sprendimą – nurodytoje dalyje Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo Nr. 69-248 netvirtinti. 3. panaikinti 2011 m. spalio 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. 69-248, kuriuo patvirtintas 2011 m. liepos 15 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas Nr. (4.65)-256-139 dėl patikrinimo akto. 4. panaikinti 2011 m. liepos 15 d. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. (4.65)-256-139 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir priimti naują sprendimą – 2011 m. balandžio 8 d. patikrinimo akto (4.65)-06-77-8 netvirtinti.

Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimus teigia, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai nurodo, jog mokestinė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingų teisės šakų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties. Pareiškėjos manymu, administracinei teisei taikytini tokie patys įrodinėjimo ir nekaltumo prezumpcijos taikymo principai kaip ir baudžiamojoje teisėje, taip pat atsakovė ir Mokestinių ginčų komisija remiasi tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, pagal kuriuos prokuroras pripažino, kad pareiškėja nedalyvavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sukčiavimo grandinėje, todėl atsakovė, remdamasi tik ikiteisminio tyrimo medžiaga, nepagrįstai atskyrė šias teisės šakas ir įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjai.

Pareiškėja skunde pažymi, kad Mokestinių ginčų komisija remiasi ne visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, o tik baudžiamosios bylos duomenų fragmentais ir neanalizavo specialistų išvadų. Pareiškėja skunde teigia, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto išvadas, kuriomis rėmėsi Valstybinė mokesčių inspekcija priimdama sprendimą ir skundžiamą patikrinimo aktą, surašė vienas ir tas pats asmuo ir toks duomenų rinkimas pažeidė šališkumo ir objektyvumo principus.

Skunde pareiškėja pažymi, kad jos atžvilgiu buvo surašytos dvi specialisto išvados, kuriose buvo nustatytos prieštaringos aplinkybės, tačiau Mokestinių ginčų komisija detalesnės analizės dėl viena kitai prieštaraujančių išvadų neatliko ir taip neištyrė visų ginčo aplinkybių.

Pareiškėja taip pat teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nurodo, jog bendrovė buvo nesąžininga ir dalyvavo PVM sukčiavimo schemoje, nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu pareiškėjos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo atlikta nusikalstama veika. Pareiškėja teigia, kad Mokestinių ginčų komisija ir atsakovė, nepateikusi jokių naujų duomenų dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų, negalėjo daryti kitokių išvadų nei tos, kurias nurodė prokuroras priimtame nutarime, todėl nepagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjos skundu nesutinka ir pateiktu atsiliepimu prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė teigia, kad tikrinant sumokėtų mokesčių teisingumą, teisės aktai nenustato apribojimų naudotis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis ir ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti duomenys buvo naudojami ne tam, kad išspręstų tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimus, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui, todėl ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo vertinama mokestiniu aspektu. Atsakovė pažymi, kad pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ir administracinė atsakomybė kyla pagal kitas teisės aktų nuostatas.

Atsakovės manymu, nors buvo priimtas ir įsiteisėjo pareiškėjos atžvilgiu prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip aplinkybė šalinanti pareiškėjos mokestinę atsakomybę.

Atsiliepime atsakovė pažymi, kad skundžiamus sprendimus priėmė remdamasi ne tik specialisto išvadomis, bet ir pačios pareiškėjos pateiktais dokumentais, todėl atsakovė, vertindama pareiškėjos sąžiningumą, atsižvelgė į visų aplinkybių visumą ir nustatė, kad ji nesielgė atidžiai ir rūpestingai, todėl negalėjo būti laikoma sąžininga šalimi ir turėjo žinoti, kad dalyvauja sukčiavimo schemoje su verslo partneriu V. V. IĮ. Atsižvelgus į tai, atsakovė mano, kad pagrįstai buvo priskaičiuota ir įregistruota mokestinė prievolė pareiškėjai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2017 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. S-68(7-100/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 69-248 ir Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-139, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko patikrinimą dėl pareiškėjos PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo už 2005 – 2008 metų laikotarpį ir surašė 2011 m. balandžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. 4.65)-06-77-08 (MGK 1 t. b. l. 88 - 104), kuriuo nustatė, kad pareiškėja pažeidė PVM deklaracijų ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo tvarką, todėl deklaravo mažiau mokėtino PVM nei turėjo pagal buhalterinės apskaitos registrus. Pareiškėja 2011 birželio 9 d. pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, tačiau Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė 2011 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-139, kuriuo pareiškėjai nurodė sumokėti 247 444 Lt PVM, 72 595 Lt PVM delspinigius ir 72 193 Lt PVM baudą. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priimtu sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui ir prašė panaikinti skundžiamą sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Atsakovė ginčijamu 2011 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 69-248 pareiškėjos skundą atmetė ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą „dėl patikrinimo akto tvirtino“ patvirtino.

Iš byloje susiklosčiusių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjos veiksmų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Byloje yra pateikti ikiteisminio tyrimo įtariamųjų J. G., L. K. ir V. V. apklausos protokolai (MGK 1 t. b. l. 110 – 141) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) 2010 m. balandžio 20 specialisto išvada Nr. 5-1/51(21.26)-868 (MGK 2 t. b. l. 237 - 241), 2011 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada dėl V. V. IĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-1/198, kurioje buvo atliktas vertinimas ūkinių operacijų, tarp V. V. IĮ ir UAB „Tomida“ bei 2014 m. vasario 10 d. specialisto išvada dėl UAB „Tomida“ ūkinės finansinės veiklos Nr. 5-1/25 - Nr. (4.65)-86-5 (MGK 3 t. b. l. 105 – 130). Minėtose išvadose iš esmės vienareikšmiškai yra nustatyta, kad tarp UAB „Tomida“ ir V. V. IĮ išrašytose sąskaitose faktūrose, laikotarpiais nuo 2005 m. iki 2008 m., yra įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nes ūkinės operacijos neįvyko tomis sąlygomis, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. ūkinės operacijos, tarp 2005 m. – 2008 m. išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų neįvyko. Išvadose taip pat pažymėta, kad pareiškėja, neįvykusioms įvairių darbų ir atliktų paslaugų pirkimo ūkinėms operacijoms pagrįsti buhalterinėje apskaitoje panaudojo V. V. IĮ vardu išrašytus tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus, t. y. sąskaitose faktūrose ūkinių operacijų turinys neatitiko tikrovės. Pareiškėja, neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti buhalterinėje apskaitoje panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus, iškreipė tikrąją ūkinę, komercinę būklę bei duomenis apie turtą.

Vilniaus apygardos prokuratūra 2016 m. spalio 26 d. raštu Nr. 2.S-(202)-46682 (MGK 3 t. b. l. 47) informavo Mokestinių ginčų komisiją, kad ikiteisminiame tyrime buvo atliktas pakartotinis pareiškėjos ir V. V. IĮ turėtų ūkinių operacijų vertinimas bei sujungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimas Nr. 06-1-00035-09 dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (MGK 3 t. b. l. 49 - 91). Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo iš esmės detaliai yra aprašyti ikiteisminio tyrimo metu gauti įtariamųjų parodymai iš kurių matyti, kad 2009 m. kovo mėn. įtariamieji, kurie atvyko kaip liudytojai į vykusį nagrinėjamos administracinės bylos teismo posėdį, pateikė parodymus, kuriais prisipažino padarę nusikalstamas veikas bei detaliai papasakojo PVM sukčiavimo schemas ir kaip jas įgyvendino. Tačiau iš 2011 m., 2015 m. 2016 m. vykusių apklausų ir akistatų, matyti, kad įtariamieji pakeitė parodymus ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatytų pažeidimų nepadarė ir atsisakė pirmiau duotų parodymų, kuriais buvo prisipažinę padarę nusikalstamas veikas.

Mokestinių ginčų komisija, įvertinusi turimus ikiteisminio tyrimo duomenis, byloje pateiktus dokumentus, susijusius su ūkinių operacijų atlikimu, nusprendė patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 69-248 dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 51 859 Eur (17 9059,14 Lt) PVM, su šia suma susijusius delspinigius ir 15 558 Eur PVM baudą, o kitą dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti 16 850 Eur (58 179,86 Lt) PVM, su šia suma susijusius delspinigius ir 5 055 Eur (17454 Lt) PVM baudą, grąžinti atsakovei nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja skunde teigia, kad mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai vadovaujasi ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjos nuomone, mokestinė atsakomybė negali kilti nepriklausomai nuo kitų nagrinėjamų bylų baigties, todėl šiuo atveju, nutraukus ikiteisminį tyrimą ir nenustačius pareiškėjos nusikalstamos veikos buvimo, mokestinė prievolė neturėjo atsirasti.

Teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos ir ne kartą yra išaiškinęs, kad mokestinė, baudžiamoji ir administracinė atsakomybė laikytinos skirtingomis atsakomybės rūšimis, kurios atsiranda skirtingais teisiniais pagrindais, todėl pareiga mokėti mokesčius gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės bylos baigties (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2337/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A-575-3633/2011, 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2100/2012, 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-383-438/2015). Įvertinus Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, matyti, kad nutraukimo pagrindas buvo nepakankamas įrodymų buvimas siekiant pripažinti pareiškėją ir kitus įtariamuosius dėl nuskalstamų veikų buvimo, tačiau įvertinus minėtą praktiką ir bylos aplinkybes, matyti, kad mokestinė atsakomybė kyla kitų teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pagrindu, yra atskira atsakomybės rūšis ir dėl nustatyto pažeidimo gali atsirasti mokestinė prievolė, nors tuo pat metu, baudžiamoji atsakomybė neatsiranda, todėl pagrindas mokestinei atsakomybei kilti yra atliktų ūkinių operacijų realumas ir privalomų mokėti mokesčių ir buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų buvimas.

Įvertinus byloje esančius duomenis ir skundžiamus sprendimus, matyti, kad pareiškėjos ir kitų ikiteisminio tyrimo įtariamųjų pateikti parodymai yra prieštaringi, todėl sutiktina su atsakovės ir Mokestinių ginčų komisijos nuomone, kad tokios aplinkybės kelią pagrįstų įtarimų, tačiau tokiu atveju, privalu vertinti ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktas specialistų išvadas ir jose pateiktų išaiškinimų sutapimą dėl sąskaitų faktūrų ir atliktų ūkinių operacijų realumo bei atsakovei pačios pareiškėjos pateiktus dokumentus ir jų turinį.

Įvertinus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2010 m. 2011 m. ir 2014 m. specialistų išvadas, iš esmės matyti viena kitai neprieštaraujančios išvados, kad pareiškėja, vesdama buhalterinę apskaitą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o 2005 m. – 2008 m. išrašytų sąskaitų faktūrų turinyje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, todėl ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir V. V. IĮ įvyko ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos sąskaitose faktūrose. Specialistų išvadose vieningai nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią, mokesčių mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai, taip pat minėto įstatymo 64 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, kuri privalo atitikti šio įstatymo 80 straipsnyje nustatytus rekvizitus. Specialisto 2010 m. 2011 m. ir 2014 m. išvadose nustatyta, kad pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM už paslaugas, prekes, statybinės įrangos nuomą, kurių V. V. IĮ nepardavė ir sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos turinys neatitiko tikrovės. Visose specialisto išvadose taip pat nurodyta, kad pareiškėja pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią pareiškėja į apskaitą privalėjo įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu bei 13 straipsnio 3 dalį, kurioje nuodyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Pateiktose išvadose nurodyta, kad pareiškėja, neįvykusioms ūkinėms operacijos pagrįsti, panaudojo sąskaitas faktūras, kuriose nurodytų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, pateikti neteisingi duomenys apie ūkines operacijas, nesusiję su turto, įsipareigojimų dydžiu, nuosavu kapitalu, iškreipti tikrieji duomenys apie pajamas, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, todėl nebuvo galima nustatyti pareiškėjos turto ir įsipareigojimų dydžio, konkrečios sumos, sumokėtos už perkamas prekes ir paslaugas iš V. V. IĮ. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad V. V. IĮ įforminti paslaugų ir prekių įsigijimą patvirtinantys dokumentai neturi juridinės galios, pagal juos ūkinės operacijos realiai neįvyko, o sąskaitos faktūros buvo išrašytos siekiant suformuoti PVM atskaitą ir sumažinti mokėtiną sumą į biudžetą.

Teismas, įvertinęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2010 m., 2011 m. ir 2014 m. specialistų išvadas, tiek, kiek tai susiję su mokesčių teisės aktų pažeidimais, daro išvadą, kad visose specialistų išvadose nustatytos faktinės aplinkybės, 2005 m. – 2008 m. sąskaitų faktūrų turinio vertinimas, atliktų ūkinių operacijų realumo vertinimas ir nustatyti teisės aktų nuostatų pažeidimai sutampa, šios išvados nėra viena kitai prieštaringos ir vieningai patvirtina, kad pareiškėja pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas.

Pažymėtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija skundžiamame sprendime taip pat papildomai vertino tiek ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, tiek pačios pareiškėjos pateiktų dokumentų turinį, t. y. išanalizavo tarp pareiškėjos ir V. V. IĮ pasirašytas sutartis, atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktus ir nustatė, kad buvo pažeistos imperatyvus sutarčių pratęsimo rašytinės formos laikymąsis, nepateiktos tarp pareiškėjos ir V. V. IĮ sudarytos sąmatos dėl statybos paruošiamųjų darbų, inventoriaus nuomos ir pirkimo įrodymai, prekių nurašymo aktai. Atsakovė taip pat nustatė, kad V. V. IĮ 2005 – 2008 m. sąskaitose faktūrose deklaruota veikla – didmeninė prekyba ir pardavimų agentų veikla, tačiau išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyti įvairūs darbai, susiję su tranšėjų kasimu, ploto paruošimu, dujotiekio trasos tvarkymu bei teikiamomis nuomos paslaugomis, o tai prieštarauja deklaruotai veiklai. Pažymėtina, kad V. V. IĮ nuo 2005 m. birželio 3 d. yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymų pažeidimų, piktnaudžiavimo atvejų bei kitos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolei svarbios informacijos duomenų bazę (toliau – ir MOKSI), nes įmonė perka prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios nedeklaruoja ir nemoka pardavimo PVM. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės skundžiamo sprendimo turinį ir patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjos veikla, atliktos ūkinės operacijos bei jų realumas, buvo įvertinti atsižvelgus į duomenų visumą, t. y. ikiteisminio tyrimo medžiagą, specialistų išvadas bei pačios atsakovės atlikto patikrinimo metu įvertintų dokumentų turinį, todėl laikytina, kad atsakovė pagrįstai nustatė, jog pareiškėja pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas.

Teismas iš esmės sutinka ir su Mokestinių ginčų komisijos ginčijamame sprendime išdėstytų aplinkybių vertinimu bei pateiktomis išvadomis, pagal kurias matyti, kad pareiškėja nėra pateikusi susitarimų dėl giluminių gręžinių ir dujotiekio tvarkymo darbų atlikimo ir sąskaitose faktūrose fiksuotų darbų samatos bei dokumentų, pagrindžiančių apskaitytas ūkines operacijas. Pareiškėja taip pat sąskaitose faktūrose dėl įsigytų statybinių medžiagų ir teikiamų transporto paslaugų nenurodė, kokioje vietoje ir kokiuose objektuose bei su kokiomis transporto priemonėmis šios paslaugos buvo atliktos, nepateikti kelionių lapai, krovinių pervežimo važtaraščiai ar kiti transporto priemonių panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad pareiškėja pagal išrašytas 2005 m. – 2008 m. sąskaitas faktūras neįrodė jose įtvirtintų ūkinių operacijų tarp pareiškėjos ir V. V. IĮ realumo, t. y. kad jos įvyko sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus dokumentus, specialistų išvadas ir skundžiamų sprendimų turinį konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, o teismo posėdžio metu dalyvavę liudytojai nepateikė tokios informacijos, kuri galėtų paneigti, objektyviais duomenimis pagrįstas viena kitai neprieštaraujančias specialistų išvadas dėl pareiškėjos atliktų pažeidimų ir mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo rezultatų, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina ūkines operacijas ir atitinka teisės aktų nuostatas, nėra.

Mokestinių ginčų komisija, atsižvelgusi į tai, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2014 m. specialisto išvadoje, kuria rėmėsi mokesčių administratorius, nebuvo galima iš pateiktų dokumentų vienareikšmiškai nustatyti, ar prekių ir transporto paslaugų įsigijimo operacijos realiai yra įvykusios, nes buvo trūkumas informacijos dėl prekių ir paslaugų panaudojimo bendrovės veikloje, o mokesčių administratorius nepakankamai motyvuotai pasisakė dėl šių aplinkybių ir trūksta objektyvaus pagrindimo priskaičiuotai 16850 Eur (58179,86 Lt) PVM, su šia suma susijusių delspinigių, 5055 Eur (17454 Lt) PVM baudos mokestinei prievolei, perdavė centriniam mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad mokestinė prievolė gali būti įregistruota tik tuo atveju, jei vienareikšmiškai iš pateiktų dokumentų matyti, kad atliktos ūkinės operacijos nėra realios, jų turinys neatitinka tikrovės ir yra visi dokumentai iš kurių būtų galima daryti išvadą dėl teisės aktų nuostatų pažeidimo, konstatuoja, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai grąžino dalį sprendimo dėl įregistruotos mokestinės prievolės nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad apmokestinamajam asmeniu gali būti atsisakoma suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma: 1. sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2. paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3. atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais privalu įvertinti asmens sąžiningumą ir įrodyti šias sąlygas: 1. prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimo PVM, 2. asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo ar turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr., A-602-705/2013.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Tomida“ ir V. V. IĮ ilgus metus buvo verslo partneriai, taip pat apklausų metu pareiškėja, buhalterė L. K. bei V. V. iš pat pradžių buvo prisipažinę dėl padarytų nusikalstamų veikų ir detaliai papasakojo apie vykdytas PVM sukčiavimo schemas, o patį PVM sukčiavimo faktą iš esmės patvirtina ne prieštaringi parodymai ikiteisminio tyrimo metu, bet sąskaitos faktūros ir klaidingai vesta buhalterinė apskaita iš kurios buvo vienareikšmiškai nustatyta, kad sąskaitos faktūros realiai neatitinka atliktų ūkinių operacijų turinio, darytina išvada, kad egzistuoja pirmoji PVM sukčiavimą patvirtinanti sąlyga. Atsižvelgus į tai, kad V. V. IĮ jau nuo 2005 m. yra įrašyta į MOKSI sistemą, kaip įmonė, kuri perka prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios nedeklaruoja ir nemoka pardavimo PVM sumų, o pareiškėja, rinkdamasi verslo partnerius, turėjo ir galėjo pasidomėti apie verslo parnerio vykdomą veiklą ir jos atitikimą teisės aktų nuostatoms bei atsižvelgus į visas specialistų išvadas byloje ir mokesčių administratoriaus atliktą patikrinimą, matyti, kad pareiškėja pati vedė teisės aktų nuostatų neatitinkančią buhalterinę apskaitą, kurią grindė tikrovės neatitinkančiomis sąskaitomis faktūromis, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje ir pagrindo teigti, kad pareiškėja elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga bei joje esančiomis specialistų išvadomis ir nustačiusi, kad pareiškėja atliko Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimus, nes pateiktos sąskaitos faktūros neatitiko realaus atliktų ūkinių operacijų turinio ir buhalterinę apskaitą vedė tikrovės neatitinkančių dokumentų pagrindu ir iškreipė realiai gaunamų pajamų dydį, pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę pareiškėjai. Atsižvelgus į tai, kad dalyje bylos trūksta papildomo tyrimo ir papildomų duomenų, kurie pagrįstų dalį įregistruotos mokestinės prievolės, darytina išvada, kad Mokestinių ginčų komisija, pagrįstai dalyje dėl įregistruotos 16850 Eur (58179,86 Lt) PVM, su šia suma susijusių delspinigių ir 5055 Eur (17454 Lt) PVM baudos, grąžino mokesčiui administratoriui nagrinėti iš naujo, todėl pagrindo naikinti skundžiamą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Tomida“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.