- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-20
- Bylos Nr.
- eI-7678-621/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01616-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. Š.
- Kategorijos
- 18.3Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai
- 18.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus, Jarūnės Sedalienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. patikslintą prašymą dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. Š. (toliau – ir pareiškėja) teismui pateikė prašymą, kurį patikslino, prašydama atnaujinti įstatymo praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, t. y. teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikti.
Pareiškėja patikslintame prašyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjos tėvas A. S., kurio tėvas buvo J. S.. A. S. ir jo žmonai O. B. (duomenys neskelbtini) gimė dukra E. S., o (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. S.. (duomenys neskelbtini) pareiškėja E. S. susituokė su S. S. Š., o įrašas apie tai civilinės būklės aktų įrašų sutuoktuvių knygoje įrašytas (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. 58. Po santuokos sudarymo įregistruotos pavardės: Š., Š. Pareiškėjos senelis J. S. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos tėvas A. S. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos mama O. S. mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos E. Š. senelis J. S. nuosavybės teise valdė 22,1 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) apskrityje. Dar prieš mirtį J. S. savo turimą 22,1 ha žemės sklypą perdavė valdyti savo sūnui, pareiškėjos tėvui, A. S.. Faktą, jog po J. S. mirties minėtą 22,1 ha žemės sklypą valdė jo sūnus A. S. patvirtina išduotas Kauno apskrities archyvo pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog: „ūkio savininkas S. A., (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apskr., (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) apyl., (duomenys neskelbtini) kaime turėjo iš viso 2 sklypus žemės 22,1 ha, iš jų ariamos 20 ha, miško 2 ha“. 1995 m. birželio 16 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 72/4314 nuspręsta E. Š. atstatyti nuosavybės teises ir natūra grąžinti 8,88 ha žemės sklypo dalį, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat 1995 m. birželio 16 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. 72/4313 nuspręsta pareiškėjos E. Š. broliui A. S. atstatyti nuosavybės teises ir natūra grąžinti 8,88 ha žemės sklypo dalį, adresu (duomenys neskelbtini). 1998 m. liepos 2 d. E. Š. ir jos brolis A. S. Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą dėl jų tėvo A. S. 22,1 ha (įskaitant grąžintus 17,77 ha) žemės grąžinimo, remdamiesi 1997 m. lapkričio 20 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimu Nr. S-291. 1998 m. rugsėjo 1 d. iš LR Kauno apskrities viršininko administracijos buvo gautas atsakymas į 1998 m. liepos 2 d. pateiktą prašymą, kuriame nurodyta, jog nuosavybės teisės yra atkuriamos į iki nacionalizacijos, t. y. iki 1940 m., nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Minėtame atsakyme taip pat nurodyta, jog pateiktas archyvo pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog A. S. 1949 m. valdė 22,1 ha žemės, yra nepakankamas nuosavybės teisei į šį žemės plotą atkurti. Kad šis žemės plotas buvo valdomas nuosavybės teise iki 1940 m., gali nustatyti tik teismas. 2001 m. balandžio 23 d. LR Kauno apskrities sprendimu Nr. 72/15677 pareiškėjai E. Š. buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,19 ha žemės, turėtos pareiškėjos senelio J. S., esančios (duomenys neskelbtini) apskrityje. Taigi iš pareiškėjos senelio J. S., o vėliau pareiškėjos tėvo A. S. turėto 22,1 ha žemės sklypo nuosavybės teisė buvo atkurta į 18,96 ha. Neatkurta nuosavybės teisė liko į 3,14 ha žemės sklypą. Pažymėjo, jog 2014 m. vasario 13 d. mirė pareiškėjos brolis A. S. ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu E. Š. paveldėjo broliui A. S. priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas sudaro 17,77 ha, esančio (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, 1997 m. lapkričio 20 d. Kauno apskrities archyvo išduotas archyvo pažymėjimas Nr. S-291 patvirtina, jog: „Raseinių apskrities DŽDT vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus archyvinio fondo dokumentuose, 1949 metų individualių valstiečių ūkių žemės apskaitos žiniaraščiuose įrašyta, kad „ūkio savininkas S. A., (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime turėjo iš viso 2 sklypus žemės 22,1 ha, iš jų ariamos 20 ha, miško 2 ha“. Taigi minėtas archyvo pažymėjimas patvirtina, jog pareiškėjos tėvas A. S. 1949 m., t. y. iki nacionalizacijos, valdė 22,1 ha žemės sklypo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog dalis žemės buvo atkurta, todėl neatkurta žemės dalis yra 3,14 ha. Nacionalinės žemės tarnybos Raseinių skyriaus atsiliepime į pareiškimą civilinėje byloje Nr. e2YT-7120-674/2019 yra nurodyta: „Pareiškėja iki nustatyto termino nepateikė Raseinių žemėtvarkos skyriui nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė iš viso 22,10 ha žemės (duomenys neskelbtini), ir nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tokiu būdu ji praleido įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti“. Pareiškėja prašo atnaujinti įstatymo praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, t. y. teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikti. Pareiškėja yra garbingumo amžiaus, todėl nesuprato, jog privalėjo iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iš faktinių aplinkybių ir teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėja visada buvo aktyvi, teikė visus dokumentus ir prašymus Nacionalinei žemės tarnybai, kiek reikėjo, norint atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, tačiau jai nebuvo tinkamai išaiškinta pareiga pateikti Nacionalinei žemės tarnybai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar teismo sprendimą. Šiuo konkrečiu atveju yra visos galimybės atnaujinti įstatymo praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, t. y. teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikti, nes pareiškėja negali įgyvendinti kitaip savo teisės dėl palikimo priėmimo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyrius atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos patikslintu prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodė, kad pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Raseinių skyriuje esantį archyvinį dokumentą 1936 m. Raseinių apskrities Raseinių valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą (LVA F. 1251 Ap. 1. B.2751 L. 13) J. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė 17,77 ha žemės. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 72/4313 A. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį 8,89 ha nurodytos J. S. žemės, grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 72/4314 E. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį 8,88 ha nurodytos J. S. žemės, grąžinant žemę natūra buvusioje vietoje. Remiantis šiais sprendimais A. S. ir E. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo suteiktas 17,77 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 1995 m. liepos 18 d. šis sklypas buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. 72/6150-1. Pagal 1999 m. kovo 4 d. Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisijos posėdžio protokolą Nr. 42 J. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė 1,19 ha žemės. Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 72/15677 E. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią dalį 1,19 ha J. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam bendro ploto 1,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2001 m. birželio 6 d. šis sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Nr. 72/25008. Pareiškėja teigia, kad jos senelis J. S. nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizacijos iš viso valdė 22,10 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). Į dalį 18,96 ha šios žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos, liko atkurti į 3,14 ha žemės. Tačiau nuosavybės teisės nėra atkurtos, kadangi nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. E. Š. iki įstatymo nustatyto termino (2003 m. gruodžio 31 d.) nepateikė Raseinių žemėtvarkos skyriui Tvarkos 12 punkte nurodyto (ų) dokumento (ų), patvirtinančio, kad J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė iš viso 22,1 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaimuose, taip pat iki nustatyto termino nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Todėl nuosavybės teisės į likusią dalį 3,14 ha šios žemės nebuvo atkurtos. E. Š. savo prašyme teismui nurodė, kad šį terminą ji praleido, nes yra garbingo amžiaus ir dėl to, kad jai nebuvo tinkamai išaiškinta pareiga pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ar teismo sprendimą. Tačiau pagal faktinius duomenis E. Š. 1998 m. rugsėjo 1 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. S,5-1064 buvo informuota, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl 22,1 ha žemės valdymo nuosavybės teisėmis ir jai buvo pasiūlyta dėl šios žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki 1940 m. kreiptis į Raseinių rajono apylinkės teismą. Tačiau pareiškėja iki įstatymo nustatyto termino pabaigos 2003 m. gruodžio 31 d. į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesikreipė. E. Š. nepateikė teismui įrodymų, kad įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ji praleido dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą įstatymo nustatytiems patvirtinantiems dokumentams pateikti pagrįstumo klausimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenes interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).
Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą J. prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą K. prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004 m. spalio 26 d., įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018).
Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).
Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014).
Pareiškėja prašymuose teismui neneigė, kad žinojo apie tėvo A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, jo buvimo vietą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. liepos 12 d. Teismas atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-109/2014, 2018 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).
Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų. Teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė piliečiams realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą.
Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmiau nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.
Kaip minėta, vertinant faktines aplinkybes, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, svarbu nustatyti jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.
Pareiškėja nurodo, kad yra garbingumo amžiaus, todėl nesuprato, jog privalėjo iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taip pat nurodo, jog pareiškėja visada buvo aktyvi, teikė visus dokumentus ir prašymus Nacionalinei žemės tarnybai, kiek reikėjo, norint atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, tačiau jai nebuvo tinkamai išaiškinta pareiga pateikti Nacionalinei žemės tarnybai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar teismo sprendimą.
Teismas pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės (nesupratimo, jog iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo pateikti sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tai, jog yra garbingo amžiaus) yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Bylos medžiaga patvirtina, jog 1998 m. liepos 2 d. E. Š. ir A. S. Kauno apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą dėl jų tėvo A. S. 22,1 ha (įskaitant grąžintus 17,77 ha) žemės grąžinimo, remdamiesi 1997 m. lapkričio 20 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimu Nr. S-291. Pažymėjo, jog liko neatkurta jiems priklausanti žemės sklypo dalis ir prašė įpareigoti Raseinių rajono žemėtvarkos tarnybas spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atstatymo į likusią A. S. turėtą žemę. E. Š. 1998 m. rugsėjo 1 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. S,5-1064 buvo informuota, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų dėl 22,1 ha žemės valdymo nuosavybės teisėmis ir jai buvo pasiūlyta dėl šios žemės valdymo nuosavybės teisėmis iki 1940 m. kreiptis į Raseinių rajono apylinkės teismą. Tačiau byloje nėra įrodymų, jog pareiškėja iki įstatymo nustatyto termino pabaigos 2003 m. gruodžio 31 d. į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo būtų kreipusis. Taip pat teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad tai, jog pareiškėja yra garbaus amžiaus, turėtų būti pripažintina svarbia aplinkybe dėl termino atnaujinimo. 2003 metais, kai baigėsi Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai, pareiškėjai buvo 66 metai. Nurodytas kriterijus negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad dėl amžiaus pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. (terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti) neturėjo realios galimybės pati ar per atstovus pasirūpinti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimu. Pareiškėja, gavusi Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. S,5-1064, kuriame paaiškinta, kokių veiksmų imtis ir į kokią instituciją pareiškėja turi kreiptis, net ir tada nesiėmė jokių veiksmų, nors pareiškėjai buvo 61 metai. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys, kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos priežastys nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjos kreipimasis praėjus daugiau nei šešiolikai metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo valdytą žemės sklypą nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos E. Š. patikslintą prašymą atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.