- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-359-530/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-00447-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Viktoras Preikšas
- Kaltinamasis
- A. M.
- Advokatai
- Alvidas Tamulionis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorams Viktorui Kazlauskui, Vidui Kilinskui, išteisintajam A. M., jo gynėjams advokatams Alvidui Tamulioniui ir Valerijui Karpovui,
viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. dėl to, kad 2014-04-03 apie 10.30 val., viešoje vietoje prie (duomenys neskebtini), elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sugriebė nukentėjusįjį E. D. už kaklo, sudavė jam vieną kartą į veido sritį, tuo padarė E. D. dvi kraujosruvas kaklo dešinėje, keturias kraujosruvas kaklo kairėje, tai yra padarė sužalojimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-12-19 nuosprendį, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, A. M. pripažįstant kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir nuteisti 10 MGL (376,60 eurų) bauda.
Šalies argumentai
Skunde nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina tik tai, kad kaltinamasis A. M., vairuodamas automobilį, priklausantį UAB „(duomenys neskebtini)“, suko įvažiuodamas į pėsčiųjų perėją, kuria tuo metu ėjo nukentėjusysis E. D.. Matydamas, kad pėstysis nesustoja, jis staiga stabdė automobilį ir stabdžių cypimas išgąsdino nukentėjusįjį. Būtent dėl šių veiksmų nukentėjusysis patyrė stresą, ėmė garsiai keiktis, pasivijo nuvažiavusį ir pradėjusį savo darbines pareigas atlikti kaltinamąjį, norėdamas šį, kaip pats teigia, „sudrausminti“ ir pagąsdinti, numušė jam kepurę ir buvo atstumtas kaltinamojo dešine ranka pastumiant veidą. Teismas nesiėmė jokių priemonių, jog pašalintų byloje kilusius prieštaravimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismo posėdyje nustatytų aplinkybių, A. M. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. l d. kilti. Kaltinamojo A. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad kaltinime nurodytą dieną jis vairavo bendrovei „(duomenys neskebtini)“ priklausantį automobilį ir suko į kairę. Staiga pamatė nesidairantį jaunuolį „krentantį į gatvę“. Jis staiga stabdė. Stabdžių kaladėlės cyptelėjo. Nukentėjusysis šoktelėjo nuo važiuojamosios dalies, paėjo keletą metrų į priekį, o po to „jis atsisukęs, kad pradės keiktis, rėkauti“. Pribėgęs kuprine daužė į mašiną, spyrė į ratą. Jis nuvažiavo prie savo darbo vietos. Išlipo, pasiėmė pultą, nes kranas valdomas radijo bangomis. Pultu pakelia dangčius, pakelia strėlę. Tada prie jo keikdamasis priėjo tas jaunuolis. Priėjęs ėmė trukdyti dirbti, grasindamas „sulaužyti, suplėšyti“, klausdamas, ar jis žinąs, kiek milijonų jis esąs draustas. Paklausus, ko nori, vaikinas trenkė per kepurės snapelį, po ko jis dešine ranka pastarąjį už veido nuo savęs nustūmė. Kairiąja ranka laikė valdymo pultą. Vaikinas atsilošęs paėjo porą žingsnių atgal ir pasakė: „Dabar prisidirbai“. Išsitraukė telefoną ir pradėjo skambinėti. O jis ir toliau tęsė savo darbą. Tokie kaltinamojo A. M. parodymai vertintini kaip gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Abejoti tokia versija teikia pagrindo baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Teismas neteisingai įvertino pačią specialisto išvadą. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam E. D. nustatyta dvi kraujosruvos kaklo dešinėje, keturios kraujosruvos kaklo kairėje. Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai rodo, kad jie galėjo būti padaryti netrukus iki teismo medicininės apžiūros kietu buku daiktu galimai vienu ar daugiau kontaktu. Apie lūpos sužalojimą pasisakyta, tik aprašomojoje dalyje ir nenurodyta, kad sužalojimas galėjo būti susijęs su įvykiu. Jau vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam E. D. nustatytos dvi kraujosruvos kaklo dešinėje, keturios kraujosruvos kaklo kairėje, paneigia pačius kaltinamojo A. M. parodymus, kad jis tik dešine ranka pastūmė nukentėjusįjį laikydamas jį už veido. Teismas neįvertino, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti abiejose kaklo pusėse, todėl negalėjo būti padaryti tik vienos rankos stūmimo pasėkoje. Be to, teismas nurodo, kad specialisto išvados Nr.G758/14 (02) aprašomojoje dalyje visgi yra nurodyta, kad nukentėjusiajam E. D. yra konstatuotas lūpos vidinės pusės sužalojimas -,,viršutinės lūpos gleivinės dešinėje apie 2,5 cm atstumu nuo vidurio linijos skersinės krypties pažeidimas, kurio kraštai nelygūs, dugnas žemiau už aplinkinės gleivinės paviršių“, tačiau atsižvelgiant į tai, kad rezoliucinėje dalyje nėra pasisakyta apie šį sužalojimą, todėl teismas padarė išvadą, kad šis sužalojimas nėra susijęs su tiriamu įvykiu. Kaip matyti, teismui kilo abejonė ar šis sužalojimas nėra susijęs su tiriamu įvykiu, tačiau ši abejonė nebuvo pašalinta kviečiant specialistą. Teismas apsiribojo nurodydamas, kad šio sužalojimo nėra aprašyta rezoliucinėje dalyje, todėl sužalojimas nėra susijęs su tiriamu įvykiu. Nors teismas nurodė, kad nėra surinkta įrodymų, kad būtent kaltinamasis padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau pagal įvykio seką matyti, kad pats įvykis įvyko 2014-04-03 apie 10.30 val., po ko nukentėjusysis kreipėsi į policiją, bei laukė atvyksiančių policijos pareigūnų, kurie atvyko po kokių 30 minučių, vėliau policijos pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes, rašė procesinius dokumentus, davė nukentėjusiajam užduotį kūno sužalojimo mastui nustatyti, bei nukentėjusysis pas teismo med. ekspertus buvo apžiūrėtas 2014-04-03 apie 13.25 val., t.y. praėjus labai trumpam laikui po įvykio, bei ekspertas savo išvadoje nurodė, kad sužalojimai padaryti netrukus iki teismo medicininės apžiūros, kas paneigia teismo padarytą nepagrįstą išvadą. Teismas neteisingai įvertino nukentėjusiojo E. D. ir liudytojos I. D. parodymus, nurodydamas, kad nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl vertintini kritiškai, o visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai. Tačiau tokią išvadą padarė dėl to, kad nukentėjusysis E. D. pirminės apklausos metu nenurodė, kad visą įvykį matė dar vienas liudytojas buvęs kartu su kaltinamuoju A. M., vėlesnėse apklausose nurodė, kad kartu buvęs liudytojas šaukė kaltinamajam „baik, baik, žmonės mato“, bei tai, kad vienoje apklausoje nurodė, kad pastebėjo, jog šį įvykį matė liudytoja buvusi kirpykloje, todėl nuėjo paklausti, ar ji matė įvykį, kitoje apklausoje nurodė, kad nebuvo nuėjęs į kirpyklą išsiaiškinti, ar kas matė įvykį. Tačiau vien šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai, nes nukentėjusysis esmines aplinkybes nurodė nuosekliai, kad kaltinamasis A. M., vairuodamas automobilį, priklausantį UAB „Kauno švara“, suko įvažiuodamas į pėsčiųjų perėjų, kuria tuo metu ėjo nukentėjusysis E. D.. Kaltinamasis staiga stabdė automobilį ir stabdžių cypimas išgąsdino nukentėjusįjį nuo ko jis patyrė stresą, dėl to, kad jo vos nesužalojo. Buvo pasipiktinęs dėl tokio kaltinamojo elgesio, todėl tik norėdamas sudrausminti kaltinamąjį, jam įvažiavus į kiemą priėjo reikšdamas jam pretenzijas, po ko kaltinamasis be jokios priežasties suėmė jį už kaklo bei sudavė jam į veido sritį apie tris kartus, o jam bandant išvengti smūgių atsitraukiant pataikė vieną kartą į viršutinę lūpą. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. D. nurodė, kad dėl pirminių kaltinamojo A. M. veiksmų, kai vos nebuvo sužalotas buvo pasipiktinęs ir prie jo vėliau priėjo ir išsakė jam savo nepasitenkinimą, tačiau necenzūrinių žodžių jo adresu nevartojo. Be to, kaltinamasis A. M. negalėjo nurodyti ir nenurodė kokius būtent necenzūrinius žodžius nukentėjusysis vartojo. Nors teismas ir nenurodė, tačiau galimai nukentėjusiojo priėjimas prie kaltinamojo siekiant jį sudrausminti galėjo būti vertinamas tik kaip veikos padarymui įtakos turėjęs provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. l d. 6 p., atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tačiau nukentėjusiojo E. D. esminės šio įvykio aplinkybės buvo paaiškintos nuosekliai ir jokių prieštaravimų jo duotuose parodymuose nėra. Taip pat teismas neteisingai vertino ir liudytojos I. D. parodymus. Tačiau tokią išvadą padarė dėl to, kad liudytoja I. D. pirminės apklausos metu nenurodė, kad matė, jog ant šalia esančio automobilio stogo gulėjo kepurė, A. M. sudavė tris smūgius, po to nurodė, kad sudavė du smūgius nukentėjusiajam E. D., bei kad į kirpyklą atėjo nukentėjusysis, vėliau, kad į kirpyklą atėjo nukentėjusysis su savo drauge. Tačiau vien šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai, nes liudytoja I. D. esmines aplinkybes nurodė nuosekliai, kad ji dirbo kirpykloje (duomenys neskebtini). Skaitė žurnalą „Žmonės“. Pakėlusi akis per langą pamatė tokį vaizdą: „(duomenys neskebtini)“ rūbais vilkintis darbuotojas muša jaunuolį. Matė, kaip kaire ranka buvo suimta už kaklo, o su dešine smūgiavo tris kartus, po ko paleido jaunuolį, jaunuolis viso įvykio metu nieko nedarė. Po to, šiukšliavežio vairuotojas įsėdęs į automobilį išvažiavo. Kadangi jos matyti vaizdai ją šokiravo, nes jai nemalonu žiūrėti į smurtą, todėl į kurią vietą sėdo smurtavęs asmuo ji nepamena. Todėl esminės šio įvykio aplinkybės buvo paaiškintos nuosekliai ir jokių prieštaravimų jos duotuose parodymuose nėra. Šiuo atveju būtent A. M., elgdamasis įžūliai, t.y. suduodamas smūgius nukentėjusiajam E. D. ir padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką. Jo kaltę patvirtina byloje surinkti duomenys - nukentėjusiojo apklausos, specialisto išvada, liudytojos parodymai ir kita bylos medžiaga. Net jei ir padarius prielaidą, kad A. M. nepadarė veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., tačiau nukentėjusiajam E. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kas baudžiamosios teisės požiūriu galėtų būti vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., nors šiuo atveju A. M. veiksmai turi visus požymius veikos numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., požymius. Akivaizdu, kad teismas byloje netinkamai įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kadangi nepagrindė jų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, tuo pažeidžiant BPK 20 str. 5d. nuostatas, dėl ko išteisinamojo nuosprendžio išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas Gregoire Abi Chaker paaiškino, kad surašant specialisto išvadą įsivėlė techninė klaida. Apžiūros metu buvo nustatyta lūpos gleivinės dešinės pusės pažeidimas. Pirmo klausimo atsakyme turėjo būti nurodyta , kad ir viršutinės lūpos pažeidimas. Tačiau, sveikatos sutrikdymo mastas nesikeičia – išlieka nežymiu. Sužalojimai padaryti dviem kontaktais. Kaklo dešinėje gaunasi dvi lygiagrečios kraujosruvos nuo vieno piršto, geležinkelio formos, kaklo kairėje keturios, du pirštai kitoje pusėje. Galimai vieno kontakto metu sužalotas kaklas, o kito- viršutinė lūpa. Sužalojimai galėjo būti padaryti tuo pačiu laiku. Kakle užsifiksavę sužalojimai padaromi pirštais, juos spaudžiant. Kas suspaudė ar pats tiriamasis ar kitas asmuo, nustatyti negali. Galima padaryti dešine ranka sužalojimus tiek iš nugaros, tiek ir iš priekio.
Teismo posėdyje prokuroras V. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis A. M. ir jo gynėjas advokatas V.Karpovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, t.y. A. M. pagal BK 284 str. 1 d. išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2014-04-03 apie 10.30 val., viešoje vietoje prie (duomenys neskebtini), elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sugriebė nukentėjusįjį E. D. už kaklo, sudavė jam vieną kartą į veido sritį, tuo padarė E. D. dvi kraujosruvas kaklo dešinėje, keturias kraujosruvas kaklo kairėje, tai yra padarė sužalojimą, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Apeliaciniame skunde prokuroras iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu priimant išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kadangi nepagrindė jų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, tuo pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatas, dėl ko išteisinamojo nuosprendžio išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011).
Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015).
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo jog konfliktinė situacija tarp E. D. ir A. M. buvo viešoje vietoje, tai yra dienos metu, (duomenys neskebtini) namo kieme, kur tokiu laiku paprastai būna nemažai žmonių, juo labiau netoliese yra miesto autobusų sustojimo vieta. Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad visą šią konfliktinę situaciją stebėjo UAB „(duomenys neskebtini)“ darbuotojas A. T., kuris nuosekliai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pasakojo tas pačias įvykio aplinkybes. Be to šį įvykį per langą teigia mačiusi (duomenys neskebtini)name įsikūrusios kirpyklos darbuotoja I. D.. Byloje nėra ginčo, jog incidento iniciatoriumi buvo nukentėjusysis, kuris atėjo aiškintis prie UAB „(duomenys neskebtini)“ vairuotojo, sustojusio su sunkvežimiu prie šiukšlių konteinerių, kodėl pastarasis taip neatsargiai vairuoja automobilį ir jo einančio vos nepatrenkė. Vėliau nukentėjusiojo E. D. ir liudytojo A. T. bei kaltinamojo A. M. parodymai dėl veiksmų nebesutampa.
Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).
Viso proceso metu A. M. savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymo neigė nuosekliai tvirtindamas, kad vairuodamas automobilį priklausantį UAB „(duomenys neskebtini)“ suko į kairę, pastebėjo jaunuolį, kuris nesidairydamas, panarinęs galvą, išėjo į gatvę, dėl ko jam teko staiga stabdyti automobilį. Sucypė stabdžiai, vaikinas šoktelėjo nuo važiuojamosios dalies, paėjo keletą metrų į priekį. Jam įvažiavus į kiemą, pastebėjo, kad vaikinas atsisukęs į automobilį rėkauja, keikiasi. Jis nuvažiavo prie savo darbo vietos. Vaikinas priėjo prie jo, sakydamas aš tave sulaužysiu, suplėšysiu, klausė ar jis žinąs kiek milijonų jis yra apdraustas. Tuomet vaikinas trenkė jam per kepurės snapelį, o jis dešine ranka suėmęs už veido, pastarąjį nustūmė. Vaikinas paėjo porą žingsnių atgal ir pasakė dabar prisidirbai(b.l. 137). Tokią pat įvykių seką A. M. parodė ir ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu, paaiškindamas, jog E. D. priėjo prie jo, galva įsirėmė į jo kepurės snapelį. Jis paklausė vaikino, ko šis nori. Tuomet E. D. pirštais trenkė per kepurės snapelį, perbraukdamas pirštais jam per kaktą, kepurė nukrito. Jis gindamasis nuo jaunuolio su dešine ranka sugriebęs už veido nustūmė nuo savęs (b.l. 23). Nustatyta ir tai, kad šį įvykį matė šalia buvęs kitas UAB „(duomenys neskebtini)“ darbuotojas A. T.. Pastarasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad kaltinamasis keikdamasis priėjo prie A. M., prisikišo prie veido, trenkė atbula ranka A. M., nukrito kepurė. Kaltinamasis su viena ranka laikė manipuliatorių, o kita ranka suėmęs už veido atstūmė vaikiną nuo savęs( b.l.147). Specialisto išvadoje ir paaiškinimuose duotose teisme matyti, jog E. D. nustatytos dvi kraujosruvos kaklo dešinėje, keturios kraujosruvos kaklo kairėje (b.l. 13). Dvi lygiagrečios kraujosruvos rodo vieną pirštą kaklo dešinėje, o keturios lygiagrečiai rodo, kad du pirštai kairėje. Tokie sužalojimai padaromi pirštais, jų suspaudimu. Sužalojimus galima padaryti dešine ranka (b.l. 191-192). Taigi specialisto išvada patvirtina tiek kaltinamojo, tiek liudytojo A. T. nurodytą sužalojimo mechanizmą, kad jis dešine ranka suėmęs už veido ( kaklo) atstūmė įpykusį E. D. nuo savęs.
Taigi kolegijos nuomone viešoji tvarka buvo pradėta trikdyti ne A. M. veiksmais, o pačio nukentėjusiojo E. D. veiksmais: būdamas gatvėje garsiai plūdo vairuotoją necenzūriniais žodžiais, vadino durnu, kvailu ( E. D. parodymai b.l.138). Pribėgęs prie automobilio nusimetė kuprinę, spyrė į ratą ( A. M. paaiškinimai ir liudytojo A. T. parodymai). Pats nukentėjusysis teisme teigė, jog kuprinę eidamas link šiukšlių mašinos numetė, kodėl taip pasielgė paaiškinti negali, mano jog dėl streso. Į ratą nespyrė, nors norėjo tą padaryti( b.l.139). Priėjęs prie vairuotojo, jis staigiu rankos judesiu numetė vairuotojo kepurę( liudytojo A. T. parodymai, kaltinamojo A. M. paaiškinimai). Liudytoja I. D. teigė mačiusi faktą kaip kepurė nulėkė ant automobilio stogo, vėliau švaros darbuotojas ją pasiėmė( b.l. 139). Byloje nėra jokių duomenų, jog iki fizinio kontakto A. M. būtų viešoje vietoje pasielgęs netinkamai, įžeidinėjęs nukentėjusįjį, elgęsis iššaukiančiai, įžūliai ar demonstratyviai. Konflikto priežastis, kuris iš eismo dalyvių buvo neteisus iki kylant konfliktui, tai yra sunkvežimio vairuotojas ar pėstysis, taip pat nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Faktas tas, kad eismo įvykio abiejų eismo dalyvių veiksmais buvo išvengta. Esant eismo įvykio kilimo grėsmei ir bandant išvengti nelaimės, abu eismo dalyviai patiria stresą, išgąstį ir tuo pateisinti nukentėjusiojo elgesį šioje situacijoje negalima. Taigi aukščiau aptartų įrodymų pagrindu, galima daryti išvadą, kad A. M. veiksmai – sugriebimas E. D. už kaklo ( veido) ir atstūmimas nuo savęs nebuvo nukreiptas į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Kolegijos vertinimu, konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyti nukentėjusiojo pasipiktinimo pilnais šūksniais, keiksmažodžiais ne tik tuoj po išvengto autoįvykio, bet netgi pasivijus kaltinamąjį, kuris jau dirbo savo darbą.
Kolegija laiko įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tai, kad nukentėjusysis ne tik pirmas pradėjo žodinį konfliktą, bet ir fizinį puolimą. E. D. numetė A. M. kepurę, ko pasėkoje jis E. D. atstūmė nuo savęs. Tokią teismo nuomonę suformavo pati įvykio situacija, kurią paaiškino pats nukentėjusysis, parodydamas, kad jis buvo piktas, rėkė vairuotojui, ką tu darai, ar supranti. Todėl jo versija, kad A. M. kepurė nukrito, kai puolė jį (b.l. 139), nėra įtikinama. Liudytoja I. D. teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad matė, kaip nukrito darbuotojo kepurė ant automobilio Šaran stogo, nukrito muštynių metu (b.l. 139), tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, pastebėjusi, kad ant automobilio, kuris stovėjo šalia konteinerio stogo guli kažkokia kepurė (b.l. 15). Liudytojos I. D. prieštaravimus teisme sunkiai pavyko pašalinti, kadangi ji vienu metu teigė vienaip, kitu metu kitaip, kol galop nurodė, jog matė tik faktą, kaip guli kepurė( b.l. 139). Tarp liudytojos parodymų yra esminis prieštaravimas, nes vienu atveju ji teigia mačiusi kepurę jau gulinčią, kitu atveju, teigė mačiusi ją krentant. Kolegijos vertinimu, A. T. parodymai dėl fizinio kontakto eiliškumo labiausiai atspindi buvusią situaciją. Todėl buvus E. D. puolimui, A. M. atstūmimas nukentėjusio nuo savęs, siekiant išvengti pasekmių, buvo savalaikis veiksmas. Nesant A. M. veiksmuose būtinų padarinių- visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, subjektyvių požymių- tyčios, negalima ir atsakomybė. Visa tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas A. M. pagal BK 284 str. 1 d. išteisino pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nėra pagrindo daryti išvadai, kad apylinkės teismas priėmė skundžiamą nuosprendį, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.
Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka 2014-04-03 specialisto išvados Nr. G758/14(02) vertinimu, kadangi teismas nuosprendyje apsiribojo nurodydamas, kad šio sužalojimo nėra aprašyta specialisto išvados rezoliucinėje dalyje, todėl sprendė, kad sužalojimas nėra susijęs su tiriamu įvykiu. Iš 2014-04-03 specialisto išvados Nr. G758/14(02) matyti, jog ji yra duota tik dėl nustatytų dviejų kraujosruvų kaklo dešinėje ir keturių kraujosruvų kaklo kairėje, o apeliacinės instancijos teisme specialistas Gregoire Abi Chaker parodė, jog įvyko techninė klaida, nes apžiūros metu buvo nustatytas lūpos gleivinės dešinės pusės pažeidimas, papildomai viršutinės lūpos pažeidimas turėjo būti nurodytas (b.l. 191), tačiau nežiūrint į tai, sveikatos sutrikdymo mastas nesikeičia ir išlieka nežymus sveikatos sutrikdymas. Su prokuroro skunde nurodytais argumentais būtų galima sutikti tik ta apimtimi, kad teismas specialisto išvadoje esančius neaiškumus nepašalino, nors tai galėjo padaryti ir teisiamajame posėdyje. Tačiau kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas būtų privalėjęs aiškintis šias faktines bylos aplinkybes, jeigu sužalojimas viršutinėje lūpoje būtų inkriminuotas A. M. pateiktame kaltinime. Tačiau ši, kaip neteisėtų veiksmų pasekmė A. M. pareikštuose įtarimuose, o vėliau ir kaltinamajame akte, inkriminuota nebuvo. Specialistas apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad tik dėl techninės klaidos šis sužalojimas nebuvo įrašytas į išvadą, nors esmė- sužalojimo mastas dėl to nesikeičia. Dėl mechanizmo specialistas teismo posėdžio metu aiškino, jog sužalojimai turėjo būti padaryti dviejų kontaktų metu. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiriamojo kakle buvo užsifiksavę tik trijų pirštų kontūrai. Neatmesta galimybė, jog išskėstais pirštais buvo liečiamas ne tik kaklas, bet ir viršutinė lūpa, kuri anatomiškai nėra labai nutolusi nuo kaklo. Todėl tikėtina versija, jog jie buvo padaryti ta pačia dešine ranka siekiant nuo savęs atstumti E. D.. Nukentėjusiojo E. D. teiginį, jog A. M. viena ranka laikė jį už kaklo, o kita tris kartus smogė kumščiu į veidą ir tik vieną kartą pataikė į lūpą, paneigia bylos medžiaga. Liudytojas A. T. nuo pradžių teigė, kad A. M. iki atbėgant E. D. dirbo, pulto pagalba valdė automobilio strėlę, o jis stovėdamas šalia, metro atstumu, laukė kol nusileis kabliai.( b.l. 16). Stumiant E. D. A. M. kairėje laikė pultą, o dešine atstūmė E. D.. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir kaltinamasis A. M.. Liudytoja I. D. teigė mačiusi, kad A. M. kaire ranka laikė E. D. už kaklo, o dešine ranka du ar tris kartus smūgiavo į veidą. Nukentėjusysis nors ikiteisminio tyrimo metu ir nenurodė, kad A. M. turėjo pultą, tačiau teisme prisiminė, kad pultas A. M. liko kabėti ant kaklo( b.l. 138). Liudytoja I. D., tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog liudytojas A. T. iš mašinos išlipęs nebuvo, sėdėjo mašinoje, tuo tarpu nukentėjusysis neneigė A. T. buvus įvykio vietoje, o ne mašinoje. Jeigu tikėti nukentėjusiojo E. D. parodymais, kad A. T. jį ir A. M. išskyrė, tai I. D. tvirtinimas jog kitas švaros darbuotojas buvo mašinoje, išlipęs nebuvo, paneigia ir nukentėjusiojo parodymus dėl konflikto pabaigos. Taigi tokius nenuoseklius nukentėjusiojo ir liudytojos I. D. parodymus, dėl esminių įvykio aplinkybių, pagrįstai apylinkės teismas laikė nenuosekliais, keliančiais tam tikras pagrįstas abejones dėl rastų sužalojimų padarymo mechanizmo, faktinių įvykio aplinkybių tikslumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek išteisintojo A. M., tiek liudytojo A. T. nurodytos aplinkybės labiau atitinka sužalojimo padarymo mechanizmą - suspaudimo žymės likusios atstumiant E. D. nuo savęs, nei padarytos suduodant smūgius. Konfliktuojančio ir puolančio asmens atstūmimas nuo savęs, nėra tyčinis veiksmas, tokio veiksmo tikslai yra visiškai kiti, siekis apsiginti, todėl ir prokuroro skunde daromos prielaidos, jeigu nebuvo nusikalstamos veikos numatytos BK 284 str.1d., tai veika turėjo būti kvalifikuojama pagal LR BK 140 str.1d., yra visiškai nepagrįstos.
Teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.
Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto nuosprendžio teisėtumu, kadangi baudžiamoji byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, įrodymai įvertini tinkamai, teismo išvados kolegijai abejonių nekelia, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį įstatyminio pagrindo nėra.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. M. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 17,37 Eur (b.l.182). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. M. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str.1 d. 1 p.,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.