- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-28
- Bylos Nr.
- A-662-954-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02204-2009-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos
- Pareiškėjas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai dėl rašto panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. K.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Institucija) prašymu (b. l. 2-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) 2009 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. LR17-278(09) neduoti sutikimo R. K. skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą (toliau – ir Raštas).
Prašymą grindė 2009 m. lapkričio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-413 nustatytomis aplinkybėmis. Papildomai paaiškino, kad 2009 m. spalio 12 d. buvo gautas Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. spalio 9 d. nutarimas iškelti drausmės bylą Institucijos Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai R. K.. Nurodė, kad Institucijos viršininko 2009 m. spalio 12 d. pavedimu Vidaus tyrimų skyriuje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, apie kurį R. K. 2009 m. lapkričio 10 d. buvo informuota pasirašytinai. Pažymėjo, kad R. K. paaiškinimo nepateikė. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-413, kurią patvirtino įstaigos vadovas, buvo pasiūlyta R. K. skirti tarnybinę nuobaudą - papeikimą. Nurodė, kad Institucija, vadovaudamasi Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 43 straipsnio 4 punktu, 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 20-S-4132 kreipėsi į Profesinę sąjungą gauti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Raštu atsisakyta duoti sutikimą, motyvuojant tuo, jog Profesinės sąjungos atstovę patraukti tarnybinėn atsakomybėn siekiama tik dėl jos aktyvios veiklos Profesinėje sąjungoje, jog ji dėl to yra persekiojama, tačiau jokių įrodymų nepateikta. Pareiškėjo manymu, tokiu būdu bandoma pareigūnei leisti išvengti drausminės atsakomybės, o Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą varžo darbdavio teises. Pabrėžė, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Pažymėjo, jog tinkamas drausmės užtikrinimas yra vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Darė išvadą, kad dėl šių aplinkybių vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešam interesui. Pažymėjo, kad R. K. padarytas tarnybinis nusižengimas nėra susijęs su naryste Profesinėje sąjungoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga atsiliepimu į prašymą (b. l. 47-50) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą
Atsiliepimą į prašymą grindė skundžiamame Rašte išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas dėl skundžiamo rašto nepagrįstumo nurodė tik tai, jog Profesinė sąjunga nepateikė jokių įrodymų, kad pareigūnė yra persekiojama dėl aktyvios veiklos Profesinėje sąjungoje ir tik dėl to R. K. siekiama nubausti. Atkreipė dėmesį į aplinkybę, nurodytą 2009 m. lapkričio 13 d. charakteristikoje, pasirašytoje D. G., jog Institucijos Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje organizuojant tyrėjų darbą ir skirstant jiems bylas, vieni tyrėjai kitų atžvilgiu yra palankesnėje padėtyje. Atsakovo manymu, per tokį darbo organizavimą yra ir buvo galimybė išskirti ir tiesiogiai įtakoti ne tik tyrėjų darbo krūvį, bet ir darbo rezultatus. Tuo tarpu vadovai, atsakingi už tinkamą tyrėjų darbo organizavimą, nesiėmė priemonių, priešingai - sudarė sąlygas kelti R. K. atsakomybės klausimą, kadangi dėl pateisinamų priežasčių pareigūnei nebūnant tarnyboje pavestos atlikti ikiteisminio tyrimo medžiagos nebuvo perduotos kitiems pareigūnams, taip neužtikrinant teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl tyrimo atlikimo terminų laikymosi. Pabrėžė, kad Profesinė sąjunga nesutikimą priėmė vadovaudamasi įstatymuose suteiktais įgaliojimais ir egzistuojant Statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatytiems pagrindams. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 14 d. nutarimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu prašymą tenkino ir Raštą panaikino.
Nurodė Statuto 43 straipsnio 4 dalį, 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A3–170/2004, A4-1240/2003, A11-37/2004 ir darė išvadą, kad jog teismas šioje byloje turėtų patikrinti, ar Profesinė sąjunga, atsisakydama duoti sutikimą skirti R. K. tarnybinę nuobaudą, pateikė ir kokius šios pareigūnės narystės profesinėse sąjungose, atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba veiklos profesinėse sąjungose įrodymus. Pažymėjo, jog iš Rašto matyti, kad jame nenustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis, neištirtos visos reikšmingos faktinės aplinkybės - neįvertinta R. K. darbo visuma, nenustatyta, ar yra ir kaip pasireiškė R. K. kaltė dėl konstatuotų pažeidimų, tarnybinis tyrimas atliktas neišsamiai, šališkai, padarant grubius procedūrinius pažeidimus, nevertinta R. K. psichologinė būsena nusižengimo padarymo laikotarpiu. Darė išvadą, kad Rašte analizuoti būsimos nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo (kaltės bei jos formos, lengvinančių ir kitų aplinkybių) klausimai, nesusiję su pareigūnės naryste Profesinėje sąjungoje, nepateikti argumentai, kokie R. K. aktyvios veiklos Profesinėje sąjungoje aspektai (jos vykdytos akcijos, kitų Profesinės sąjungos narių interesų atstovavimo valstybės institucijose, teisme ir pan. faktai, konkretūs veiksmai ir pan.) buvo (galėjo būti) tikrąja tarnybinės nuobaudos skyrimo priežastimi.
Nurodė, kad atsakovo pateiktoje medžiagoje yra surinkta pakankamai duomenų, rodančių, jog R. K. atžvilgiu pradėta tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra yra pagrįsta. Teismo nuomone, iš esmės nemotyvuotas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą kliudo vidaus reikalų įstaigai – Institucijai - vykdyti įstatymais jai ikiteisminiame tyrime priskirtas užduotis, kenkia vidaus tarnybos interesams, nes sukuria nebaudžiamumo, atsakomybės nebuvimo už pražangas atmosferą.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu (b. l. 152-155) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalį ir pažymi, kad skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl visų Rašte išdėstytų argumentų, t. y. R. K., kaip Profesinės sąjungos atstovės, diskriminavimo įrodymų. Mano, kad teismas turėjo patikrinti D. G. pasirašytos charakteristikos apie R. K. pagrįstumą. Atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino, jog tyrimas buvo pradėtas tik R. K., bet ne vadovų atžvilgiu. Nurodo ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 79 straipsnio 1 dalį, 81 straipsnį ir pažymi, kad teismas sprendime tik apsiribojo pareiškėjo prašymo bei atsakovo atsiliepimo į prašymą turinio perrašymu, neanalizavo Profesinės sąjungos pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad R. K. siekiama patraukti tarnybinėn atsakomybėn dėl jos aktyvios veiklos Profesinėje sąjungoje. Pastebi, kad teismas nebuvo aktyvus renkant įrodymus byloje bei nagrinėjant ginčą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesudarė sąlygų Profesinės sąjungos atstovui dalyvauti teismo posėdyje, iš Institucijos neišreikalavo ir netyrė atsakovo prašytų psichologinio klimato tyrimų išvadų, vidaus kontrolės sistemos principu atlikto miesto ir kitų teritorinių padalinių ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vykdymo patikrinimo išvadų, R. K. tarnybos bylos, neapklausė tiesioginės trečiojo suinteresuoto asmens viršininkės. Atkreipia dėmesį, kad teismas nagrinėjo pareiškėjo teisę pradėti ar atlikti tarnybinį patikrinimą bei kelti tarnybinės atsakomybės klausimą, nors nei pareiškėjas, nei atsakovas to neginčijo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 158-159) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo ABTĮ 142 straipsnį ir daro išvadą, kad skundžiamame teismo sprendime nėra nei vieno procesinės teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėtų būti panaikintas šio teismo sprendimas. Pabrėžia, kad atsakovas nepateikė jokio įrodymo, jog R. K. tarnybinę nuobaudą buvo žadama skirti dėl jos narystės Profesinėje sąjungoje. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėse bylose Nr. A4-1240/2003, Nr. A11-37/2004 ir daro išvadą, kad teismas, spręsdamas ginčą, neturi nagrinėti būsimos nuobaudos pagristumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje. Pažymi, kad iš teismui pateiktų dokumentų matyti, jog R. K. nuolat daro tarnybinius nusižengimus, laiku neatlieka prokuroro nustatytų užduočių, nesusiplanuoja darbo baudžiamosiose bylose, nerodo iniciatyvos, pati sukuria konfliktines situacijas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus nustato Profesinių sąjungų įstatymas. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad darbuotojams įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus nustato Statuto 43 straipsnis. Pagal šio straipsnio 4 dalį, profesinių sąjungų nariams (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 5 dalyje ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte) negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose; skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą - atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Pastaroji šios straipsnio dalies nuostata, aiškinant ją nurodyto adresato (profesinių sąjungų narių) aspektu, reiškia, kad išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas yra reikalingas, jeigu drausminė nuobauda yra skiriama profesinės sąjungos nariui. Drausminės nuobaudos skyrimas profesinės sąjungos nariui yra galimas esant atitinkamam profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekiama analogiškų tikslų – nustatyti garantijas statutiniams pareigūnams – profesinių sąjungų nariams, kad jie nebūtų diskriminuojami tarnyboje dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 suformulavo Statuto 43 straipsnio 4 dalies aiškinimo nuostatą profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą drausminei nuobaudai skirti pagrįstumo aspektu. Pagal šią nuostatą, profesinė sąjunga neturi teisinio pagrindo analizuoti drausmės pažeidimo fakto, nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimo ir tokiu atsisakymu duoti sutikimą patraukti pareigūną drausminėn atsakomybėn varžyti policijos komisariato galimybę operatyviai ir adekvačiai reaguoti į policijos pareigūnų netinkamą elgesį, t. y. turi patikrinti tik tai, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl pareigūno narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Profesinės sąjungos renkamasis organas, svarstydamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas faktines aplinkybes gali vertinti tik tuo aspektu, ar tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys, procedūra nebuvo pradėta ir tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl su pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu nesusijusių priežasčių, t. y. dėl Statuto 43 straipsnio 4 dalyje išvardytų priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-791/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-900/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009 ir kt.).
Pažymėtina, kad pagal Statuto 26 straipsnio 8 dalies nuostatas vidaus reikalų statutinėse įstaigose teisę spręsti tarnybinės atsakomybės klausimus, tarp jų, ar vidaus reikalų įstaigos pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, ar yra dėl to kaltas, ar galimas tarnybinės nuobaudos skyrimas dėl įstatymu nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminų, kokia konkreti nuobauda turi ir gali būti skiriama, įstatymų leidėjas suteikia turinčiam teisę skirti į pareigas vadovui. Statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostata, jog skiriant tarnybinę nuobaudą yra reikalingas išankstinis renkamojo profesinės sąjungos organo sutikimas, yra taikoma iki Statuto 26 straipsnio 8 dalyje nurodyto lygmens vadovas priima individualų teisės aktą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, kuris sukelia pareigūnui teisines pasekmes. Vertinti tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą bei teisėtumą kilus ginčui gali tik teismas (Statuto 26 str. 11 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str.).
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad tuo atveju, jei profesinės sąjungos renkamasis organas nustato, jog vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovas siekia skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl dalyvavimo profesinėje veikloje, šią aplinkybę turi pagrįsti sprendime dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą konkrečiais įrodymais bei turimais įrodymais pagrįstais motyvais. Tačiau atsakovo sprendimo, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, argumentas, kad profesinės sąjungos narei R. K. siūloma skirti tarnybinę nuobaudą tik dėl jos narystės Profesinėje sąjungoje, grindžiamas ne objektyviais įrodymais, o tik prielaidomis. Be to, iš ginčijamo Rašto akivaizdu, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą, ne tik rėmėsi prielaidomis, bet ir nepagrįstai ėmėsi svarstyti klausimus (tarnybinio patikrinimo išsamumo, nešališkumo, tarnybinės išvados pagrįstumo, asmens kaltės, nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, ir pan.), kurie nepatenka į Statuto 43 straipsnio 4 dalimi apibrėžtas profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribas sprendžiant vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovo kreipimąsi išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys. Dėl to atmestini ir apelianto argumentai, kad teismas netyrė įrodymų dėl nepalankių darbo sąlygų R. K., netikrino D. G. pasirašytos charakteristikos apie R. K. pagrįstumo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog tokio tyrimo rezultatai turėtų reikšmę sprendžiant dėl atsakovo Rašto, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą R. K., teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto tvirtinimas dėl Institucijos vadovų darbo organizavimo spragų ir jų sąsajos su R. K., kaip Profesinės sąjungos narės, diskriminavimu, tėra paremtas prielaidomis ir spėjimais, o aplinkybė, kad nebuvo pradėtas Institucijos vadovų tarnybinis patikrinimas, nėra susijusi su R. K. atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo metu išaiškėjusiais galimais tarnybiniais pažeidimais ir Profesinės sąjungos kompetencija atsakant į Institucijos prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą.
Apelianto teiginiai dėl teismo neaktyvios pozicijos renkant įrodymus rodo Profesinės sąjungos siekį, kad teismas nagrinėjamoje byloje atliktų tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytų galimų trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinių nusižengimų pagrįstumo tyrimą, tačiau jokių objektyvių įrodymų, kad tarnybinę nuobaudą prašoma skirti ne dėl nustatytų nusižengimų padarymo, bet dėl trečiojo suinteresuoto asmens priklausymo Profesinei sąjungai, nepateikia ir nenurodo, kokius objektyvius įrodymus, kuriuos teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, turėtų išsireikalauti ir tirti. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo objektyvių aplinkybių, kuo Institucijos psichologinio klimato tyrimo išvados, vidaus kontrolės sistemos principu atlikto miesto ir kitų teritorinių padalinių ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vykdymo patikrinimo išvadų išreikalavimas ir tyrimas nagrinėjamoje byloje padėtų įrodyti Rašto pagrįstumą. R. K. tarnybos bylos išreikalavimas ir tyrimas nesprendžiant dėl tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotų tarnybinių nusižengimų pagrįstumo taip pat šioje byloje nebuvo būtinas. Apelianto manymu, teismas turėjo apklausti trečiojo suinteresuoto asmens tiesioginę vadovę tam, kad ji patvirtintų, jog Institucijoje yra susiformavusi praktika dėl šaukimo šaknelių ir bylų patikrinimui į prokuratūrą pateikimo neregistruojant raštinėje. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir parodyta tokia aplinkybė savaime nepatvirtintų apelianto akcentuojamų „dvigubų standartų“ taikymo R. K. atžvilgiu fakto nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas skundžiamame Rašte nenurodė trečiojo suinteresuoto asmens aktyvios veiklos Profesinėje sąjungoje aspektų, galėjusių būti tikrąja tarnybinės nuobaudos skyrimo priežastimi. Rašte konstatuota aplinkybė, jog nuobauda siekiama pakartotinai nubausti R. K. už narystę Profesinėje sąjungoje, taip pat niekuo nepagrįsta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 30 d. nutartyje Nr. A756-1672/2010 konstatavo, jog Profesinė sąjunga atsisakymu nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę taikyti pareigūnei tarnybinę nuobaudą už tarnybinį nusižengimą.
Pažymėtina, kad apelianto atkreiptas dėmesys į teismo atliktą perteklinį aplinkybių dėl pareiškėjo teisės pradėti ar atlikti tarnybinį patikrinimą bei kelti tarnybinės atsakomybės klausimą neturi jokios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismui netenkinant atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą galimai neužtikrinta atsakovo teisė dalyvauti teismo posėdyje buvo įgyvendinta atsakovo atstovei dalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgusi į aukščiau nurodytą Statuto 43 straipsnio 4 dalies aiškinimą, nesant įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas siekia paskirti tarnybinę nuobaudą R. K. dėl jos narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas atsisakymu nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę taikyti pareigūnei tarnybinę nuobaudą už tarnybinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.