- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-17
- Bylos Nr.
- eI2-8726-402/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01335-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Ursus LT“
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. (A.) H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Ursus LT“ dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-03-22 sprendimą Nr. 24S84722.
Pareiškėja skunde nurodė, taip pat pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) priėmė 2024-03-22 sprendimą Nr. 24S84722, kuriuo panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi (Sprendimas). Sprendimas iš esmės grindžiamas vienu teiginiu - pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „Vpvb“ pagrindu, tačiau darbo sutarties su šia įmone pareiškėja nesudarė (tokiu būdu daroma išvada, kad pareiškėja pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, kas sudaro Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies ir 2 punkte numatytą pagrindą panaikinti leidimą gyventi). Paaiškino, kad UAB „Ursus LT“ ir UAB „Vpvb“ yra tarpusavyje susijusios įmonės - vienas iš UAB „Ursus LT“ akcininkų D. I. yra UAB „Vpvb“ vadovas. Abi įmonės veikia pervežimų srityje ir teikia krovinių ekspedijavimo paslaugas. Šias paslaugas UAB „Ursus LT“ teikia neapibrėžtam subjektų ratui, o UAB „Vpvb“ - tik UAB „Ursus LT“. UAB „Ursus LT“ stengiasi visas paslaugas teikti pati, o tais atvejais, kai užsakymas yra paprastas arba mažos vertės, UAB „Ursus LT“ pasitelkia pagalbai UAB „Vpvb“. Be to, UAB „Vpvb“ teikia UAB „Ursus LT“ ir kitas paslaugas: klientų paieška, užsakymų formavimas ir pan. UAB „Ursus LT“ ir UAB „Vpvb“ bendradarbiavimas yra įtvirtintas šių įmonių pasirašyta paslaugų teikimo sutartimi, pagal kurią UAB „Vpvb“ reguliariai išrašo sąskaitas už suteiktas paslaugas, o UAB „Ursus LT“ jas apmoka. Abi įmonės yra įsikūrusios tose pačiose patalpose adresu Perkūnkiemio g. 6-1, Vilnius, ką įrodo minėtos sutartis, pagal kurią UAB „Ursus LT“ įsipareigoja suteikti , UAB „Vpvb“ darbuotojams darbo vietą. Tai reiškia, kad UAB „Ursus LT“ ir UAB „Vpvb“ veikia kaip vienas verslo subjektas, kai pagrindinius užsakymus vykdo UAB „Ursus LT“, o šalutinius užsakymus UAB „Ursus LT“ pavedimu vykdo UAB „Vpvb“. Būtent dėl tokio UAB „Ursus LT“ ir UAB „Vpvb“ bendradarbiavimo modelio pareiškėjai, kuri neturėjo būtinos darbo patirties, ir buvo pasiūlyta dirbti ne UAB „Ursus LT“, o UAB „Vpvb“. Su šiuo pasiūlymu pareiškėja sutiko. Atitinkamai, 2023-01-31 pareiškėja su UAB „Vpvb“ sudarė darbo sutartį, kuri buvo pateikta atsakovui. Vizos galiojimui einant į pabaigą, o pareiškėjai siekiant prasitęsti teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje su galimybe dirbti, pastaroji kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą gyventi pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (ketinant dirbti UAB „Vpvb“). Tuo tikslu atsakovui buvo pateikta prieš tai minėta pareiškėjos ir UAB „Vpvb“ sudaryta darbo sutartis. Atsakovui nusprendus patenkinti pareiškėjos prašymą ir išdavus jai leidimą gyventi, pareiškėja informavo UAB „Vpvb“ apie tai, kad ji turi leidimą dirbti suteikianti dokumentą ir yra pasirengusi pratęsi darbą UAB „Vpvb“. UAB „Vpvb“ sutikus priimti pareiškėją į darbą, pastaroji 2023-10-31 atvyko į UAB „Vpvb“ patalpas. Tačiau vietoje darbo sutarties su UAB „Vpvb“, buhalterė pateikė pareiškėjai darbo sutartį su UAB „Ursus LT“. Pareiškėja šios klaidos nepastebėjo, pasirašė pateiktą darbo sutartį ir pradėjo dirbti. Ši klaida buvo pastebėta, kai atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, apie kurį pareiškėja nedelsdama informavo vadovybę. Sužinojęs apie susiklosčiusią situaciją, UAB „Ursus LT“ vadovas pareikalavo pasiaiškinimo tiek iš buhalterės, tiek iš pareiškėjos. Pareiškėja informavo, kad apie neteisingą įdarbinimą nežinojo, o buhalterė informavo, kad padarė klaidą, įdarbindama pareiškėją ne toje įmonėje. Paaiškėjus, kad susiklosčiusi situacija kilo dėl buhalterės padarytos klaidos, UAB „Ursus LT“ vadovas skyrė buhalterei drausminę nuobaudą (papeikimą) bei įspėjo apie galimą atleidimą už pakartotinį pažeidimą. Pareiškėja nepastebėjo, kad buvo įdarbinta ne UAB „Vpvb“, o UAB „Ursus LT“, kadangi jos darbo pobūdis nuo to nepriklausė. UAB „Vpvb“ ir UAB „Ursus LT" įdarbintų ekspeditorių darbo funkcija turi tą pačią ekonominę išraišką - UAB „Ursus LT“ užsakovų aptarnavimas. Todėl realiai nustatyti, kurios įmonės naudai yra dirbama, praktiškai yra beveik neįmanoma. Informacinei sistemai SODRA teikiamų deklaracijų apie savo įdarbinimą pareiškėja taip pat nematė, kadangi šių deklaracijų teikimas yra darbdavio prerogatyva ir už tai buvo atsakinga įmonės buhalterė. Apie tai, kad darbo užmokestį pareiškėjai pervesdavo ne UAB „Vpvb“, o UAB „Ursus LT“, pareiškėja irgi nežinojo - apie darbo užmokesčio sumokėjimą pareiškėja sužinodavo iš savo asmeninės banko paskyros, kurioje buvo rodoma banko sąskaitoje esanti suma, o mokėtojo duomenų nebuvo. Pareiškėja neturėjo jokios naudos iš to, kad būtų formaliai įdarbinta UAB „Ursus LT“. Pareiškėjos darbo užmokestis visiškai nepriklausė nuo darbdavio. UAB „Ursus LT“, tiek UAB „Vpvb“ ekspeditorių darbo pobūdis numatė tiesioginį bendravimą su UAB „Ursus LT“ užsakovais, organizuojant pastariesiems priklausančių krovinių perveržimą. Duomenys apie įdarbinimą yra teikiami informacinei sistemai SODRA, todėl yra viešai prieinami atsakovui. Be duomenų įprastai teikiamų duomenų apie darbuotojus, buhalterė taip pat pateikė informacinei sistemai SODRA ir LDU formas, kurios teikiamos užsieniečių įdarbinimo atveju: pradžioje dėl UAB „Vpvb“, vėliau dėl UAB „Ursus LT“. Sprendimo išvada, esą pareiškėja pateikė atsakovui tikrovės neatitinkančius duomenis, yra faktiškai nepagrįsta. Nurodė, kad pareiškėjos elgesys sąžiningumo aspektu net nebuvo tiriamas, kadangi sprendimas buvo priimtas išimtinai remiantis informacinėje sistemoje SODRA esančia informacija. Atsakovas netikrino, ar buvo sudaryta darbo sutartis su tarpininkavimo rašte nurodyta įmone ir, paaiškėjus, kad ji nebuvo sudaryta, nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ši sutartis nebuvo sudaryta. Jokių argumentų pareiškėjos sąžiningumo atžvilgiu sprendime nėra nurodyta. Atsakovas, priimdamas sprendimą, nesilaikė gero viešojo administravimo principo. Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jame nėra tinkamai įvertintos visos faktinės aplinkybės. Savo įsipareigojimų dėl tinkamų darbo santykių įforminimo darbdavys neįvykdė ne dėl pareiškėjos kaltės, o dėl savo darbuotojos (buhalterės) klaidos. Neatlikus jokių neteisėtų veiksmų pareiškėja neteko teisės dirbti, neteko pajamų ir jai galimai teks išvykti iš Lietuvos Respublikos, su kuria per beveik 4 metus pareiškėją pradėjo sieti socialiniai ryšiai. Pareiškėjai išvykus, su ja neabejotinai turės išvykti ir jos nepilnametis vaikas, dėl ko pasikeis vaiką supanti aplinka, vaikas bus atskirtas nuo savo tėvo A. V.. Dėl pareiškėjos darbdavio buhalterės padarytos techninės klaidos jokia žala valstybei nebuvo padaryta, nes visi priklausantys mokesčiai buvo sumokėti. Atsakovo pritaikyta sankcija yra neadekvati buhalterės padarytai techninei klaidai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad 2023-07-17 pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Vpvb“ (toliau – Bendrovė) (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu). 2023-10-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S186831 išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutartį su pareiškėja nesudarė. Nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023-11-03 dirba UAB „Ursus LT“, tačiau Migracijos departamento sprendimas leisti pakeisti darbdavį nebuvo priimtas, o tai reiškia, kad pareiškėjas pakeitė darbdavį, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nustatytos tvarkos. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024-03-22 priėmė sprendimą Nr. 24S84722 panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjai išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nesudarius darbo sutarties su Bendrove (tai patvirtina gaunamas darbo užmokestis iš UAB „Ursus LT“), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja asmeniškai pati pildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pati nurodė, kad ketina įsidarbinti Bendrovėje. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos matyti, kad pareiškėja darbo užmokestį gavo iš UAB „Ursus LT“, todėl kritiškai vertintini pareiškėjos skundo argumentai, kad ji neva nežinojo ar nepastebėjo, jog buvo įdarbinta ne toje įmonėje. Pareiškėja negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jai palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad ji yra įvykdžiusi visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, atmestini kaip nepagrįsti. Ginčijamu sprendimu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir ji nėra išsiunčiama. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-03-22 sprendimo Nr. 24S84722 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023-07-17 pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Vpvb“ (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu). 2023-10-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S186831 išduoti leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėja nuo 2023-11-03 dirba UAB „Ursus LT“, neturėdama Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. asmuo nesilaikė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „Vpvb“ pagrindu, tačiau asmuo, 2023-10-27 įteikus leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su UAB „Vpvb“ nesudarė, konstavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 6 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, 2024-03-22 priėmė sprendimą Nr. 24S84722 panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2025-04-12, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta; asmuo pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP).
Pagal UTPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; tačiau kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbo santykius Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3– 6 dalys).
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Aptartų teisės aktų nuostatos reiškia, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo minėtų teisės aktų numatytais pagrindais. Nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo panaikintas dėl to, jog jį gavus darbo UAB „Vpvb“ pagrindu ir esant minėtos įmonės tarpininkavimui, darbo sutartis su UAB „Vpvb“ nebuvo sudaryta iki pat skundžiamo sprendimo priėmimo datos, t. y. 2024-03-22. Pareiškėja ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad ji buvo įsitikinusi, kad darbo sutartį buvo sudariusi su UAB „Vpvb“, o ne su UAB „Ursus LT“, klaida buvo pastebėta, kai atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, apie kurį pareiškėja nedelsdama informavo vadovybę, paaiškėjo, kad susiklosčiusi situacija kilo dėl buhalterės padarytos klaidos.
Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. L., nurodė, kad ji yra UAB „Vpvb“ ir UAB „Ursus LT“ atsakingas asmuo, tvarkantis priėmimo dokumentus, per žmogiškąjį faktorių ir klaidą, įdarbino A. H. ne į įmonę „Vpvb“ (kur turėjo sprendimą iš Užimtumo tarnybos ir tarpininkavimo raštą), o į įmonę „Ursus LT“.
Teismas pažymi, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos matyti, kad pareiškėja darbo užmokestį gavo iš UAB „Ursus LT", todėl kritiškai vertintini pareiškėjos skundo argumentai, kad ji neva nežinojo ar nepastebėjo, jog buvo įdarbinta ne toje įmonėje.
Kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023 7, 20 p.; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-11203-561/2023). Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti/ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
UTPĮ 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalėjo jame nurodytu laikotarpiu dirbti UAB ,,Vpvb“ arba pakeisti darbdavį tik gavusi atsakovo leidimą.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – aprašas) 1292 punkte nustatyta, jog jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 441 straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
Minėto aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Iš to kolegija konstatuoja, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėja buvo nesudaryta. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėja buvo nesudaryta ir tą atsakovas nustatė praėjus 4 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtos Įstatymo nuostatos, nustatęs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nes nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Pareiškėja teigia, jog Migracijos departamentas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, išsamumo ir gero administravimo principus. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, susisiekti su pareiškėja ar bent bandyti tą padaryti, bandyti išsiaiškinti aplinkybes. Šie pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti, kadangi teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį ar prašyti patikslinti aplinkybes, ar pateikti papildomus paaiškinimus prieš priimant jam nepalankų sprendimą.
Kiti pareiškėjos skunde nurodomi argumentai (darbdavio darbuotojo žmogiškoji klaida, darbo sutarties sudarymas po ginčijamo sprendimo priėmimo) taip pat nekeičia šioje byloje padarytų išvadų, tad plačiau dėl kiekvieno iš jų teisėjų kolegija nepasisako, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Pareiškėja nurodė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka 2014-01-22 Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimto nutarimo Nr. 79, kuriuo patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės formuojamos politikos. Teismas pažymi, kad minėto teisės akto pagrindas yra ne tik nesudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, bet ir siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, t. y. valstybės saugumas įeina ir į šios politikos tikslus ir kryptis (10.4 ir 12.5.4. punktai), kurių ir laikėsi Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus. Be to, ĮUTP yra nurodyta kokiais pagrindais leidimas gyventi yra panaikinamas, t.y. jeigu yra nustatomas bent vienas Įstatymo 50 straipsnio numatytas pagrindas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos argumento dėl teismų praktikos, pažymi, kad, pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).
Pareiškėja akcentuoja, jog Migracijos departamentas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tačiau pareiškėjos skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2023-10-18 sprendimas adm. byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2020-08-26 sprendimas adm. byloje Nr. eA-4568-602-2020) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes minėtose LVAT bylose užsieniečiams leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas dėl to, kad jie negavo tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nustatyto atlyginimo. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjos gaunamo atlyginimo ginčo nėra, be to, minėtose bylose buvo taikomi skirtingi Įstatymo pagrindai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024-03-22 priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S84722, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. 760300319, galiojiusį iki 2025-04-12d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. (A.) H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.