Kauno apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Saulius Mikšys Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17.;

121.14.; 121.18.; 121.21.

2012 m. balandžio 18 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės (pirmininkės), Aušros Baubienės, Neringos Venckienės (pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kazimiero J. J. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-19-384/2012 pagal ieškovo Kazimiero J. J. ieškinį atsakovei A. V. dėl neatitinkančių tikrovės, garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendime nurodyta, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog atsakovė A. V. 2004 metais rašė į Raseinių rajono savivaldybę dėl gautos piniginės kompensacijos už pasipriešinimo kovų metu žuvusį tėvą ir tame laiške, aprašant šeimos gyvenimą, buvo nurodyta tokie faktai: „ tačiau sugrįžome į Lietuvą 1957 metais...“, „... mano brolis vos tik prigriebdavo ją vieną, sugebėdavo pareikalauti turto ir nieko nepešęs grasino jai, jog ji viena prieis prie vežimo, bet jis jau bus tuščias, nes jis mokąs padaryti ir be jos, kaip tarė, taip padarė...“, „ ... jis net sugebėjo pasidaryti kažkokių (duomenys neskelbtini), gyv. Kalnujuose, kurie buvo sušaudyti, sūnus...“, „ paskelbė mamai, kad ji yra jam ne motina, kad ji yra svetima boba...“. Atsakovės atstovo teismui pateiktame rašte, rastame po atsakovės motinos mirties, gautame iš Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, nurodyta: „ ... J. K., J., gim. 1946 10 10...“, „ ... Iš Sibiro grįžome 1957 m. mėnesio neprisimename...“ (b.l. 115). Iš ieškovo aiškinimo bei byloje esančios atsakovės A. V. darbo knygelės išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) šeima 1957 metais iš tremties Sibire sugrįžusi dar nebuvo, be to, ieškovas yra gimęs 1946-10-16. Teismas, pripažinęs, kad dėl šių neteisingų atsakovės Raseinių rajono savivaldybei nurodytų žinių bei atsakovės atstovo pateiktoje pažymoje esančių duomenų nenukentėjo ir negalėjo nukentėti nei teigiamas ieškovo Kazimiero J. J. asmens socialinis vertinimas, nei gera nuomonė apie ieškovą visuomenės akyse, ieškinio dalį, kurioje ieškovas prašo pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą teiginius, išdėstytus sakiniuose „..tačiau sugrįžome į Lietuvą 1957 metais...“, „...Iš Sibiro grįžome 1957 m. mėnesio neprisimename...“, „... J. K., J. gim.1946 10 10...“, atmetė. Be to, teismas, įvertinęs tai, kad atsakovės atstovo pateiktoje pažymoje teismui (b.l.115) tekstas nėra rašytas A. V., šią pažymą surašė nenustatytas asmuo ir ją galimai pasirašė 1991-03-19 jau mirusi ieškovo ir atsakovės motina, atmetė ir ieškinio dalį, kurioje ieškovas prašo pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą teiginius „ J. K., J. gim. 1946 10 10...“, „...Iš Sibiro grįžome 1957 m. mėnesio neprisimename...“. Teismas ieškovo Kazimiero J. J. aiškinimų bei atsakovės rašyto laiško turinio pagrindu konstatavo, kad atsakovės paskleistos žinios apie ieškovo ir motinos tarpusavio santykius neatitinka tikrovės, tai yra atsakovė neįrodė žinių tikrumo, ir kad šios atsakovės paskleistos žinios žemina K. J. J. garbę ir orumą. Be to, pripažino, kad atsakovės rašytame laiške Raseinių rajono savivaldybei sakinyje esantis teiginys „.. jis net sugebėjo pasidaryti kažkokių (duomenys neskelbtini), gyv. Kalnujuose, kurie buvo sušaudyti, sūnus..“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą, nes dėl tokios paskleistos žinios visuomenei gali susidaryti nuomonė, kad ieškovas, siekdamas kokios tai naudos, savanoriškai išsižada savo šeimos. Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovą įvaikino Jociai, gyvenantys Kalnujuose. Be to, sprendime nurodyta, kad atsakovei A. V. paskleidus tikrovės neatitinkančias, garbę ir orumą žeminančias žinias tiek Raseinių rajono savivaldybės pareigūnams, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, tiek Pasipriešinimo (rezistentų) teisių komisijai, pablogėjo ieškovo K. J. J. reputacija, ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, atsakovė pajėgi sumokėti ieškovui 250 litų sumą neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Laisvė laisvai reikšti savo mintis ir teisė turėti įsitikinimus, o taip pat teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra konstitucinės nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje. Tačiau informacijos laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės į informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad kiekvienas, kuris naudojasi savo teisėmis, privalo laikytis įstatymais nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti laisvėmis, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normas ir kitų asmenų teises, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo pažeidimą.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, tikslinga pasisakyti, kaip turi būti suprantama garbė ir orumas. Garbė – tai teigiamas asmens socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį; orumas – tai yra asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Orumas nėra subjektyvus savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, kokie neigiami, todėl asmens savęs vertinimo kriterijus turi būti viešoji nuomonė. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo poelgiais užsitarnauja. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama informacijos, atitinkančios tikruosius poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, žinias.

Asmens garbė ir orumas gali būti ginami paneigiant tikrovės neatitinkančius duomenis; teismo sprendimu pripažįstant juos neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; priteisiant turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų gali būti savarankiškas. Kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Ar paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys žemina asmens garbę ir orumą, yra fakto klausimas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės laiške išsakyti kai kurie teiginiai dėl ieškovo yra perdėm tendencingi, žeidžiantys ieškovo garbę ir orumą, todėl pažeista teisė turi būti ginama. Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada laikytina pagrįsta. Sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo nėra asmens orumą žeminančių duomenų paskleidimas. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teises ir laisves, peržengia šių teisių įgyvendinimo ribas ir pažeidžia kitų asmenų teises, nukentėjusio asmens teisės yra ginamos įstatymo nustatyta tvarka (CK 2.24 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad teiginiai, išdėstyti sakiniuose „..tačiau sugrįžome į Lietuvą 1957 metais...“, „...Iš Sibiro grįžome 1957 m. mėnesio neprisimename...“, „... J. K., J. gim. 1946 10 10...“, ieškovo nei garbės, nei orumo nežemina. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš ieškovo aiškinimo bei byloje esančios atsakovės A. V. darbo knygelės išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) šeima 1957 metais iš tremties Sibire sugrįžusi dar nebuvo, be to, ieškovas yra gimęs 1946-10-16, tačiau dėl šių neteisingų atsakovės Raseinių rajono savivaldybei nurodytų žinių bei atsakovės atstovo pateiktoje pažymoje esančių duomenų nenukentėjo ir negalėjo nukentėti nei teigiamas ieškovo Kazimiero J. J. asmens socialinis vertinimas, nei gera nuomonė apie ieškovą visuomenės akyse. Ieškinio dalį, kurioje ieškovas prašo pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą teiginius, išdėstytus sakiniuose „..tačiau sugrįžome į Lietuvą 1957 metais...“, „...Iš Sibiro grįžome 1957 m. mėnesio neprisimename...“, „... J. K., J. gim. 1946 10 10...“, atmetė pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė ir procesinės, ir materialiosios teisės normas, todėl naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.