Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Aleno Piesliako, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuteistiesiems R. N. (R. N.), T. N. (T. N.), P. N. (P. N.), R. (R.) J., jų gynėjams advokatams Nijolei Raulušaitienei, Zbignevui Jankovskiui (Zbignev Jankovski), Jolantai Teresei Litvinskienei, Valerijui Kirpičnikovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

– R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 5, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta 136 MGL (6 800 Eur)dydžio bauda ir Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta 118 MGL (4 443,88 Eur) dydžio bauda bei apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir R. N. paskirta galutinė subendrinta2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė su 11 243,88 Eur dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

– R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 159 straipsnį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Apskųstuoju teismo nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti ir T. N. (T. N.) bei P. N. (P. N.), tačiau dėl jų nuteisimo nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės

1. R. N. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, R. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir 159 straipsnį nuteisti už tai, kad R. J. organizavo 250 MGL dydžio sumą viršijančios vertės akcizais apmokestinamų prekių, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka, neteisėtą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4–200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių su vėlesniais pakeitimais 2 punkto, nustatančio, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis, 3.4 punkto reikalavimus, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, neturint cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini), į Lietuvos gilumą, o P. N., T. N. ir R. N. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikos gilumą, o būtent:

R. J. m. gruodžio pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, organizavo automobilio ,,Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimą D. K. vardu, skirtą neteisėtai gabenti akcizines prekes – cigaretes. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. J. 2017 m. gruodžio 13 d., (duomenys neskelbtini), už piniginį atlygį, mokant po 40 Eur už cigarečių dėžės pernešimą, įkalbėjo T. N., R. N. ir nepilnametį P. N., gimusį (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jis yra nepilnametis, tokiu būdu papirkdamas bei įtraukdamas vaiką į nusikalstamą veiką – gabenti akcizais apmokestinamas prekes, ir nurodė tyrimo metu nenustatytam asmeniui nugabenti nepilnametį P. N., T. N. ir R. N. į nusikalstamos veikos vykdymo vietą ir jiems davė navigaciją bei telefoną, kuriuo būtų galima pranešti apie cigarečių pergabenimą. 2017 m. gruodžio 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku vykdant R. J. nurodymą, R. N., P. N., T. N. ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens vairuojamu automobiliu „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nuvežti į (duomenys neskelbtini), kur R. N., P. N. ir T. N. dėžes su cigaretėmis – 7 500 vnt. pakelių cigarečių „MinskCapital QS“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti valstybei mokesčius, sudarė 20 237 Eur, ir 2 500 vnt. pakelių cigarečių „Premjer QS“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti valstybei mokesčius, sudarė 6 746 Eur ir 2 000 vnt. cigarečių „MinskCity QS“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti valstybei mokesčius, sudarė 5 397 Eur, iš viso 32 380 Eur vertės, pernešė iš cigarečių saugojimo vietos į nurodytą vietą, kur stovėjo automobilis. Po to, nepilnametis P. N., T. N. ir R. N. cigaretes sukrovė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens vairuojamą automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Apie 19.45 val. gabenant cigaretes link (duomenys neskelbtini), cigaretėmis pakrautas automobilis, vairuojamas nenustatyto asmens, kelio 23-ajame kilometre nuvažiavo į kelkraštį ir atsitrenkė į medį. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys iš automobilio gabenamas cigaretes pernešė į kitoje kelio pusėje esantį mišką, kuriame jas surado į įvykio vietą atvykę VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės pareigūnai. Po autoįvykio R. J. organizavo automobilio išgabenimą iš įvykio vietos. Jis paskambino T. S. ir paprašė į medį atsitrenkusį automobilį atgabenti į (duomenys neskelbtini), o pats 2017 m. gruodžio 14 d. nuvykęs į (duomenys neskelbtini), iš R. N., P. N. ir T. N. atsiėmė mobilaus ryšio telefoną ir navigaciją ir jiems nurodė, jeigu jie būtų apklausiami pareigūnų, nesakyti, kad jis N. prašė gabenti cigaretes, o jie dalyvavo cigarečių gabenime, bei įkalbėjo D. K. sakyti, jog būtent jis 2017 m. gruodžio 13 d. vairavo į automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuvažiavo nuo kelio.

2. Be to, R. J. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent: 2017 m. gruodžio 14 d., rytą, tiksliai nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), R. J., žadėdamas atlygį, t.y. D. K. apmokėti jo gydymo nuo alkoholizmo išlaidas, prašė liudytojo D. K., jog ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) jis duotų melagingus parodymus, sakydamas, kad 2017 m. gruodį įsigijęs automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 13 d., apie 18 val., būdamas neblaivus, vairavo šį automobilį (duomenys neskelbtini) 23-ajame kilometre nuvažiavo nuo žvyruoto kelio, atsitrenkdamas į medį ir tokiu būdu padarė autoįvykį, ir taip padėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės R. J. ir kitiems asmenims. D. K. m. gruodžio 19 d. (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus tarnybinėse patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), apklausiamas (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės pareigūnų liudytoju, patvirtino R. J. prašomas aplinkybes, kad 2017 m. gruodžio 13 d., apie 18 val., vairuodamas savo automobilį kelyje (duomenys neskelbtini) 23-ajame kilometre nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį, nors minėto automobilio realiai nebuvo įsigijęs ir nurodytu laiku jo nevairavo, nes įvykio laiku buvo kitoje vietoje. Vėliau, už suteiktą paslaugą R. J. nuvežė D. K. į gydymo įstaigą „UAB A.“, esančią (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ligoninė),ir sumokėjo už jo gydymą 153 Eur. Šioje įstaigoje D. K. buvo gydomas nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 16 d.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. N. gynėja advokatė N. Raulušaitienė prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. N. išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) netenkinus prašymo R. N. išteisinti pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti ir R. N. paskirti švelnesnę bausmę – baudą arba taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

3.1.Gynėja tvirtina, kad apskųstasis teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kuo remdamasis padarė išvadą, kad yra įrodyta, jog R. N. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, neanalizuodamas konkrečių nuteistojo veiksmų, jo kaltę pagrindžiančių ar jį teisinančių įrodymų, apsiribojo tik bendromis frazėmis, kad kaltinamųjų (t. y. bendrai ir nuteistojo) kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo yra įrodyta pirminiais R. N. ir kitų kaltinamųjų, liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga. Gynėjos manymu, teismas nepagrįstai atmetė 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje R. N. ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų duotus parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl R. N. kaltės. Apeliantė tvirtina, kad nuteistojo R. N. veiksmuose nėra BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl prieš jį baudžiamasis procesas yra negalimas.

3.2. R. N. gynėja tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas R. N. kaltės klausimą, turėjo vadovautis 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje duotais nuteistųjų parodymais, kuriuose jie tvirtino, kad R. N. 2017 m. gruodžio 13 d. (duomenys neskelbtini) ribose nedalyvavo akcizais apmokestinamų prekių gabenime ir jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Įvykio dieną R. N. buvo savo namuose kartu su K., todėl nusikaltime nedalyvavo. Gynėja skunde tvirtina, R. N. jokių cigarečių nenešė, o ikiteisminio tyrimo metu duodamas pirminius parodymus pasakė, kad nešė todėl, kad taip sakyti jo prašė brolis T., kuriam jis norėjo padėti. R. N. suprato, ką reiškia prisiimti kaltę už nepadarytą nusikaltimą, bet brolis T. jį tikino, kad jam nieko nebus, todėl jis tuo patikėjo. Suvokęs ikiteisminio tyrimo metu duotų neteisingų parodymų pasekmes, teismo posėdyje pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, ir patvirtino, kad tiesą sako teisme. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. N. savo parodymuose papasakojo iš brolio T. sužinotas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Be to iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu jo apklausoje dalyvavo tik pareigūnai. Kai vienas iš pareigūnų kažką rašė ir davė jam pasirašyti, nebuvo nei tyrėjos, nei advokato. Tik kitą dieną jį apklausė tyrėja, dalyvaujant advokatui.

3.3.Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad R. N. teisme nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti kaltinamieji. Kaltinamasis T. N. 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje parodė, kad 2017 m. gruodžio 13 d. jam su broliu P. N. gabenant cigaretes (duomenys neskelbtini) ribose, R. N. nebuvo. Kadangi pasieniečiai nepatikėjo, kad jie buvo tik dviese, T. N. pasakė, jog su jais kartu buvo ir R. N., ir jo paprašė, kad pripažintų dalyvavęs cigarečių gabenime. Kaltinamasis P. N. taip pat minėtame teismo posėdyje patvirtino, kad iš tiesų R. N. buvo namuose ir nedalyvavo gabenant cigaretes. Ikiteisminio tyrimo metu T. N. jo buvo prašęs patvirtinti, kad cigaretes kartu nešė ir R. N., todėl jis taip ir pasakė, nors iš tikrųjų pastarasis niekur nedalyvavo, o buvo namuose (duomenys neskelbtini) kartu su sugyventine G. K., K. K. ir su į svečius atvykusiu E. B.. Taigi, P. N. ir T. N. parodymai dėl brolio R. nedalyvavimo nusikaltime sutampa su R. N. aiškinimu teisme. P. N. ir R. N. patvirtino, kad visus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pirmojo posėdžio metu jie davė susitarę su T. N., kuris abiejų brolių prašė liudyti, esą cigarečių gabenime dalyvavo visi trys broliai. Skunde nurodoma, kad visas aplinkybes apie nusikalstamą veiką R. N. žinojo iš T. N.. Gynėja pastebi, kad R. N. parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, yra analogiški T. N. parodymams, t. y. iš esmės perrašytas beveik toks pats tekstas, o ikiteisminio tyrimo metu R. N. parodė, kad jis negali nurodyti, kurioje vietoje buvo sudėtos cigaretės, nes vietos neįsidėmėjo. Šie jo parodymai, gynėjos manymu, neprieštarauja tam, kad jis konkrečių įvykio aplinkybių pats nežinojo, o pasakojo tas, kurios jam buvo žinomos iš T. N..

3.4.Apygardos teismas R. N. parodymų, duotų teisme, nevertino visų bylos įrodymų kontekste, todėl nepagrįstai juos atmetė. Nagrinėjamu atveju, R. N. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje nėra patvirtintas jokiais neginčijamais įrodymais, tik kitų kaltinamųjų pirminiais parodymais, kurie kito. Nukentėjusysis D. K. dėl R. N. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje jokių reikšmingų aplinkybių nenurodė, nes jis buvo neblaivus ir nematė, kokie asmenys išvyko jo vardu registruotu automobiliu „Audi A6“. Be to, gynėja atkreipia dėmesį į tai, kad pirminė kaltinamųjų apklausa vyko, praėjus gana ilgam laikui – keliems mėnesiams po įvykio, o tai, jos vertinimu, sudaro prielaidas manyti, kad nuteistieji galėjo susitarti dėl parodymų davimo, nes jie yra šeimos nariai ir gyveno toje pat gyvenamojoje vietoje.

3.5.Be to R. N. parodymus, kad jis nedalyvavo cigarečių gabenime, patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Byloje buvo atlikti DNR tyrimai, kurių metu, tiriant įvairius, buvusius automobilyje „Audi A6“, daiktus buvo rasta R. J. DNR pėdsakai, o atlikus daktiloskopinę ekspertizę, rasti ir T. N. rankų pėdsakai, tačiau R. N. pėdsakų šių tyrimų metu nebuvo nustatyta, o tai taip pat patvirtina, kad R. N. nusikalstamoje veikoje nedalyvavimo.

3.6.Apeliantė, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, atkreipdama dėmesį į nekaltumo prezumpcijos nuostatas, kad asmens kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką turi būti neabejotinai įrodyta ir kad ji negali būti įrodoma remiantis vien prielaidomis, o visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai, mano, jog R. N. turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, požymių.

3.7.Gynėja nesutinka ir su teismo išvadomis dėl R. N. paskirtos bausmės. Apeliantė teigia, kad įvertinus tai, jog nuteistasis buvo tik vykdytojas, dirba, turi šeimą, R. N. turėjo būti paskirta alternatyvi bausmė – bauda – arba taikytas BK 75 straipsnis. Be to, R. N. gyvena faktinėje santuokoje ir augina mažametę dukrą, kuriai reikalingas išlaikymas ir priežiūra, o jo gyvenimo draugė laukiasi antrojo vaiko. Šios aplinkybės, gynėjos vertinimu, rodo, kad R. N. parinkta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas 2 metams yra per griežta, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti, neizoliavus R. N. nuo visuomenės, skiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – piniginę baudą arba atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. J. išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

4.1.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, surašytas neteisingai, netiksliai, su tomis pačiomis stiliaus ir rašybos klaidomis, perkeltomis iš kaltinamojo akto. Jame padarytos nepagrįstos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nusikalstamos veikos sudėties bei R. J. kaltumo. Teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, įrodymus vertino pasirinktinai, aiškiai nenurodydamas, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus atmeta. Teismas nuosprendį pagrindė neteisėtais būdais bei priemonėmis gautais faktiniais duomenimis, nevertino įrodymų visumos, jų tarpusavio ryšio. Nuosprendyje teismo nustatytos veikos padarymo faktinės aplinkybės neteisingai pripažintos patikimomis, įrodytomis, nors jos išdėstytos neobjektyviai, netiksliai. Aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos įrodinėjimo būdus bei naudojamas priemones, teismo nuosprendyje iškraipytos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apygardos teismas, išnaudojęs visas priemones byloje esančioms abejonėms pašalinti, turėjo jas vertinti R. J. naudai, tačiau to nepadarė. Nors kaltinime buvo nurodyta, kad neteisėtame cigarečių gabenime dalyvavo ir tyrimo nenustatyti asmenys, tačiau joks tyrimas į atskirą procesą nebuvo atskirtas. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad R. J. teistas du kartus, ir vėliau į šią aplinkybę nepagrįstai atsižvelgė skirdamas jam bausmę.

4.2.Anot nuteistojo, teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodytas nusikalstamą veiką įtvirtinantis baudžiamasis įstatymas, šio įstatymo straipsnio redakcija ir pan. Galiojanti BK 199² straipsnio 1 dalies redakcija reglamentuoja atsakomybę už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 250 MGL, ir priskiriama prie apysunkių nusikaltimų. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad veika turi būti kvalifikuota pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, nes neteisėtai disponuotų akcizais apmokestinamų prekių vertė viršija 250 MGL, tačiau tik formaliai nukopijavo kaltinamojo akto atskiras formuluotes, neatsižvelgdamas į įvykusius baudžiamojo įstatymo pasikeitimus.

4.3.Apeliantas taip pat tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino nesutarimus, kilusius tarp jo, kitų nutiestųjų bei nukentėjusiojo. R. J. jam inkriminuotų veikų nepadarė. Kiti nuteistieji ir nukentėjusysis D. K. jį apkalbėjo, nes jis juos apgavo, nevisiškai su jais atsiskaitė už atliktus darbus bei įskundė policijai, kai jie pasisavino ir negrąžino nutiestojo automobilio. Aplinkybę apie pasisavintą automobilį patvirtina nuteistojo teismui pateikti duomenys iš Bendros pagalbos centro. Dėl tokių nuteistojo veiksmų broliai N. ir D. K. buvo supykę ir nuteistajam kerštavo jį apkalbėdami. Be to, teismui L. Š. pateikta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, kurią asmeniškai pildė ir pasirašė pats D. K., neginčytinai patvirtina, kad jis realiai dalyvavo automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkime ir šis veiksmas nebuvo nusikaltimo maskavimo ar organizavimo būdas, nes automobilis nebuvo pirktas cigaretėms gabenti. Apelianto manymu, tokiu būdu pirktą automobilį naudoti neteisėtiems veiksmams atlikti būtų nelogiška, nes pagal automobilio savininkų istoriją galima identifikuoti automobilio savininkus. Liudytojo D. K. parodymus, kad jis nesuprato, jog perka automobilį, nemoka rašyti lietuviškai, paneigia pateiktas teismui D. K. rašytas minėtos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties egzempliorius. Tai, kad jis moka rašyti lietuviškai, liudija ir jo teismui pateikti, lietuvių kalba rašyti prašymai atleisti jį nuo tolesnio dalyvavimo teismo posėdžiuose.

4.4.Apygardos teismas nuosprendyje neteisingai konstatavo, kad broliai N. negalėjo nurodyti objektyvių priežasčių, lėmusių jų parodymų pakeitimą teisme, nors ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, kad dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme ir išsamiai aiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė, kokius veiksmus atliko jie patys ir R. J. asmeniškai. R. N. teisme paaiškino, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes jo prašė brolis T. N.. Teismas neturėjo pagrindo kaltinamųjų 2019 m. rugsėjo 13 d. pateiktą įvykių versiją vertinti kritiškai ir spręsti, kad ji iš dalies prieštarauja jų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei 2019 m. sausio 14 d. teismo posėdyje.

4.5.Aptaręs T. N., R. N. ir P. N. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teisme, teismo nuosprendyje brolių N. parodymais nustatytas aplinkybes bei teismo išdėstytas išvadas dėl brolių N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, vertinimo, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti faktiniai duomenys nesutampa su byloje esančiais objektyviais duomenimis. Nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo D. K. ir kaltinamųjų brolių N. parodymai skyrėsi net ir ikiteisminio tyrimo metu, nors apklausų protokolai surašyti vienodu stiliumi, naudojant vienodas formuluotes ir išsireiškimus. Be to, nuteistojo manymu, kiekvienas bylos tyrėjas (V. Ž.) yra suinteresuotas bylos baigtimi, kiekvienas vertėjas ar posėdžio sekretorė, jei jos būtų kviečiamos į teismą liudyti, parodytų, kad savo parašytą dokumentą ar savo fiksuotą veiksmą atliko taip, kaip parašyta dokumente. Joks tyrėjas niekada nepasakys, kad tyrimo veiksmą atliko neteisingai, pažeidžiant nustatytas procedūras ar vertė prisipažinti. Net ir pirminėje tyrimo stadijoje, kai tarp apklausiamų asmenų buvo esminių prieštaravimų, tyrėja, vykdžiusi apklausas šioje byloje, nesiėmė BPK priemonių joms pašalinti, t. y. neatliko akistatų, neuždavė jokių kontrolinių klausimų, neleido gynėjams užduoti klausimus. Tyrėja perteklinius ir nekonkrečius parodymus sau naudingai aprašė kitose kaltinamųjų ar nukentėjusiojo apklausose. Kai po brolių N. ir D. K. apklausų buvo gauti duomenys iš telekomunikacijos operatorių apie įvykius, laiką, mobilaus ryšio telefono buvimo vietas, juos sugretinus su liudytojo D. K., brolių N. parodymais, matyti, kad šių asmenų parodymai neatitinka tikrovės, yra prieštaringi ir netikslūs, jų nepatvirtina objektyvūs duomenys.

4.6.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis T. N. parodymais, nustatė, kad nuteistasis R. J. m. gruodžio 13 d. vakarą, T. N. būnant namuose, paskambino į mobilaus ryšio telefoną ir pranešė, jog automobilis, į kurį jie sudėjo dėžes su cigaretėmis, pateko į avariją. Šie jo parodymai nesutampa su kitų asmenų parodymais ir bylos medžiaga. Apklausiamas 2018 m. birželio 18 d., T. N. parodė, kad 2017 m. gruodžio 13 d. adresu: (duomenys neskelbtini), jam, R. N., P. N. bei D. K. būnant namuose, nuo 13val. iki 13.30 val., atvažiavo R. J., su automobiliu „VW Passat B6“, juodos spalvos, valstybinių numerių neatsimena, pravarde „Plūgas“, ir pasiūlė uždirbti pinigų. Tokie pat T. N. parodymai yra užfiksuoti ir tos pačios dienos apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš atliktos telefoninių pokalbių išklotinių analizės matyti, kad apeliantas tuo metu naudojo telefoną, kurio SIM kortelės numeris buvo (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. gruodžio 13 d. nuo 12.36 val. iki 17.15 val. skambučiais jungėsi prie TELE2 celių, esančių (duomenys neskelbtini), todėl jis negalėjo būti (duomenys neskelbtini), nuo 13val. iki 13.30 val. Ikiteisminio tyrimo metu (2018 m. birželio 18 d.) R. N. ir P. N. parodė, kad jiems keturiems būnant namuose, pas juos 2017 m. gruodžio 13 d. ryte atvažiavo R. J.. Liudytojas D. K., kuris buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus, 2017 m. gruodžio 19 d. apie tokią aplinkybę iš viso nieko neparodė. Po to, kai 2018 m. birželio 18 d. buvo apklausti broliai N., liudytojas D. K. parodė, kad neatsimena, ar 2017 m. gruodžio 13 d. iš viso matė R. J., teigė, jog su automobiliu „Audi A6“ niekur nevažiavo ir nusikaltime nedalyvavo, neatsimena ką veikė tą dieną, tik, būdamas neblaivus, skambino policijos pareigūnams. Iš atliktos telefonų išklotinių analizės matyti, kad tuo metu D. K. galėjo naudotis kortele, kurios numeris buvo (duomenys neskelbtini), ir iš šios kortelės 2017 m. gruodžio 13 d., tarp 19.35 val.–20 val., skambinta T. S., nors D. K. pateiktame telefone ši kortelė aktyvuota tik 2017 m. gruodžio 16 d. Be to, nustatyta ir tai, kad liudytojas D. K. taip pat naudojosi ir numeriu (duomenys neskelbtini),tačiau nėra duomenų, jog jis iš šio numerio 2017 m. gruodžio 13 d., nuo 17 val. iki 20 val., būtų skambinęs nuteistajam į jo žinomą telefoną. D. K. dažnai keisdavo tiek telefono aparatus, tiek korteles. Tai patvirtino jis pats bei teisme apklaustas T. N.. Tyrėjai nustatė, kad nei apeliantas, nei D. K. nebuvo bazinių stočių veikimo teritorijoje nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai nereiškia, kad D. K. buvo namuose (duomenys neskelbtini) ir girtas miegojo, kaip tai nurodė kaltinamieji. Apklausiamas pas tyrėją, T. N. parodė, kad D. K. važiavo su jais kartu (duomenys neskelbtini) link ir kai jie nuėjo į mišką nešti dėžės su cigaretėmis, D. K. kartu su vyriškiu, kuris turėjo ant galvos kaukę, išvažiavo. Pagal jo parodymus, D. K. į namus atvažiavo neblaivus maždaug po valandos, kai jie jau po visko buvo namuose. Apklaustas po kelių valandų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, T. N. jau pakeitė parodymus ir tvirtino, kad D. K. ta dieną nevažiavo su jais kartu.

4.7.Pasak apelianto, akivaizdūs skirtumai yra T. N. parodymuose ir dėl kitų aplinkybių. T. N. 2019 m. gruodžio 13 d. parodė, kad R. J. namuose jam davė navigaciją su pažymėta vieta, kur buvo sudėtos cigaretės, ir kažkuriam iš brolių – juodos spalvos mobilaus ryšio telefoną „Blaeberry“. Gabenti cigarečių jie išvažiavo D. K. automobiliu „Audi A6“, jį vairavo žmogus su kauke, D. K. sėdėjo šalia vairuotojo, o visi trys broliai sėdėjo automobilio gale. Antai, įtariamasis R. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad neatsimena, su kokiu automobiliu kartu su broliais važiavo pasiimti cigarečių ir, ar važiavo kartu D. K., juos vežė automobiliu „Audi A6“ žmogus su kauke. Įtariamasis P. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad juos tą vakarą nešti cigarečių vežė nepažįstamas vyriškis, o jie važiavo visi kartu, t. y. ir D. K., kuris vėliau liko automobilyje, o jie nuėjo nešti dėžes su cigaretėmis arčiau kelio. Nuteistasis pažymi, kad aplinkybė, jog miške buvo rastas nuo kelio nuvažiavęs bei į medį atsitrenkęs automobilis „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį iš jo dėdės L. Š. nupirko D. K., nereiškia, kad jis organizavo nelegalų cigarečių gabenimą ar pervežimą ir šiam tikslui pasiekti panaudojo būtent savo dėdės vardu registruotą paminėtą automobilį. Nusikaltimo organizavimo fakto nepatvirtina ir tai, kad ant automobilio daiktadėžėje surastos popierinės servetėlės rastas vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su apelianto DNR profiliu su 99,9999999999999% tikimybe. Kad automobilis atsitrenkė į medį, R. J. telefonu pranešė D. K.. Nuteistasis apie nelegalų cigarečių gabenimą nieko nežinojo ir nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas nuslėpti nusikaltimą. Apeliantas prieš kelis metus buvo teistas už kontrabandą, bausmę atliko, baudą sumokėjo, padarė išvadas, jau kelis metus turi legalų verslą – automobilių remonto servizą, todėl neturėjo jokio poreikio užsiimti neteisėta veikla.

4.8.Pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja V. Ž. parodė, kad ikiteisminiame tyrime apklausinėjo visus proceso dalyvius, t. y. tiek nukentėjusįjį D. K., tiek įtariamuosius brolius N., kurie parodymus davė savanoriškai. Apklausose dalyvavo vertėja, gynėjai. Niekas jokių pastabų dėl apklausų neturėjo, nors visi su apklausų protokolais susipažino. Apelianto vertinimu, tokios liudytojos nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad jos parodymai patikimi ir teisingi. Pas ikiteisminio tyrimo teisėja buvo apklaustas tik T. N., kuris vėliau pakeitė parodymus. Liudytojos V. Ž. parodymus teisme paneigė kaltinamasis R. N., tvirtindamas, kad pirmojoje jo apklausoje nei tyrėja, nei advokatas nedalyvavo, nes jį tardė VSAT pareigūnai, advokatui nedalyvaujant. Tik kitą dieną apklausa vyko pas tyrėją, kurioje dalyvavo advokatas. Tuo tarpu, D. K. nesuprato savo, kaip nukentėjusiojo statuso, ir parodė, kad nukentėjo nuo to, jog vienas iš brolių N. be jo leidimo paėmė jo automobilį, kurį vėliau sudaužė, tačiau jokių pretenzijų jis neturi. Nuteistojo įsitikinimu, ant pakuotės radus T. N. rankų pirštų pėdsakus, jis nuteistąjį apkalbėjo, nes tuo metu jų santykiai buvo įtempti dėl skolos už atliktus darbus ir policijai paduoto skundo.

4.9.Be to, apelianto teigimu, jis nepagrįstai nuteistas ir už poveikio darymą nukentėjusiajam D. K.. Jis D. K. niekada neprašė, kad prisiimtų kaltę sau ir sakytų, jog būtent jis vairavo automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo nesuvaldęs, atsitrenkė į medį. Taip pat nuteistasis nežadėjo už tai jam atsilyginti. Liudytojas D. K. pakeitė parodymus ne todėl, kad buvo surašyta jam nepalanki specialisto išvada dėl patirtų sužalojimų, o tik po to, kai T. N. rankų pirštų pėdsakai buvo surasti ant miške aptiktos dėžės nuo cigarečių. Liudytojo D. K. parodymai buvo duoti 2018 m. birželio 18 d. vakare, kai jau buvo apklausti broliai N., todėl šie parodymai tik iš dalies sutampa su kaltinamųjų T. N., R. N. ir P. N. parodymais. Apelianto nuomone, siekdamas išvengti, kad nebūtų pripažintas įtariamuoju ir žinodamas apie brolių N. duotus parodymus prieš R. J., D. K. parodė, kad jis 2017 m. gruodžio 13 d. automobiliu „Audi A6“ niekur nevažiavo ir nusikaltime nedalyvavo, nes tą dieną buvo neblaivus. Todėl teismas tokius D. K. parodymus nepagrįstai pripažino patikimais įrodymais ir jais pagrindė R. J. kaltę.

4.10. Nuteistasis tvirtina, kad jis matydamas, kad D. K. negali sustoti vartoti alkoholį, jo gailėdamas, kartu su liudytoju E. K. nuvežė jį gydytis nuo alkoholizmo. Tai jis darė iš altruistinių paskatų ir niekada neprašė D. K. atlikti nuosprendyje nurodytus neteisėtus veiksmus, prisiimti kaltę sau ir padėti tuo pačiu kitiems išvengti atsakomybės. Apeliantas D. K. nupirko kortelės papildymą, tačiau kai nuteistasis su liudytoju vežė nukentėjusįjį gydytis į (duomenys neskelbtini), D. K. buvo neblaivus ir jo savijauta buvo tokia, kad kortelės ir telefonai jam nerūpėjo. R. J. buvo svarbu, kad po gydymo jis galėtų kažkam paskambinti dėl parvežimo namo iš (duomenys neskelbtini). Liudytojo D. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jam nuteistasis įdėjo kortelę į jo telefoną, kai jį vežė į ligoninę, objektyviai paneigia byloje esantys duomenys, gauti analizuojant telekomunikacinius įvykius, ir liudytojų parodymai. Liudytojas E. K. nematė, kad apeliantas D. K. į jo telefoną būtų įdėjęs SIM kortelę. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad SIM kortelė, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. buvo įdėta į mobilaus ryšio telefoną, kurio IMEI (duomenys neskelbtini).Tai reiškia, kad apeliantas negalėjo SIM kortelės, kurios abonentinis numeris (duomenys neskelbtini),įdėti į D. K. telefoną, kai jis buvo vežamas į (duomenys neskelbtini) gydytis nuo alkoholizmo, nes D. K. buvo konsultuotas ir paguldytas gydytis 2017 m. gruodžio 15 d., 13.30 val. Kam priklausė telefonas, kurio IMEI (duomenys neskelbtini),ir kas juo naudojosi, tyrimo metu nenustatyta. Nustatyta tik tai, kad nuo 2017 m. gruodžio 15 d. 13.50 val. iki 2017 m. gruodžio 16 d. 11.33 val. paminėta kortelė buvo įdėta į telefoną, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) bei bendravo su nuteistuoju, jo numeriu (duomenys neskelbtini). Tikint D. K. parodymais, kad nuteistasis davė jam SIM kortelę, reiškia, kad pats apeliantas skambino sau pačiam. Maža to, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2017 m. gruodžio 16 d., 16.33 val., iki 2017 m. gruodžio 19 d., 8.31 val., abonentinis numeris +37065489930 buvo įdėtas į telefoną, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) ir kurį D. K. pateikė tyrėjai. Dar daugiau, aplinkybę, kad apeliantas nieko nežinojo apie cigarečių gabenimą, patvirtina ir tai, kad D. K. paprašytas nuteistasis iš savo naudojamo telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini), 2017 m. gruodžio 13 d. vakare kelis kartus skambino liudytojui T. S., kuris turi tralą ir kurio jis prašė nuvažiuoti paimti sudaužytą automobilį „Audi A6“. Apeliantas pastebi, kad svarbu ir tai, jog tarp nuteistojo užfiksuotų skambučių T. S. ir apelianto naudojamo telefono, yra užfiksuotas skambutis T. S. ir iš SIM kortelės numerio (duomenys neskelbtini). Kas konkrečiai skambino šiuo numeriu T. S., ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti tik tai, kad skambinta buvo iš telefono, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), ir šis telefonas buvo pririštas prie (duomenys neskelbtini) ribose esančios bazinės stoties 931 B. Konkretus celės 931B adresas siejamas su (duomenys neskelbtini), veikimo spindulys nuo 5 iki 20 km. Skambinant T. S., nutiestasis buvo (duomenys neskelbtini), toli nuo vietos, kur įvyko eismo įvykis su automobiliu.

4.11. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis į nusikalstamą veiką įtraukė nepilnametį. Nuteistasis nežinojo konkretaus P. N. amžiaus ir neturėjo jokio tikslo ar poreikio tiksliai domėtis, kiek jam yra metų. Broliai N., įrengiant nuteistojo autoservisą dirbo epizodiškai, oficialiai nebuvo įdarbinti. Kita vertus, jie su savimi savo asmens dokumentų neturėdavo, nes nuolat buvo sulaikomi už įvairius pažeidimus ir jų dokumentai būdavo policijoje. Nuteistasis neorganizavo akcizais apmokestinamų prekių neteisėto gabenimo nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika (duomenys neskelbtini) į Lietuvos gilumą, todėl jis negalėjo į nusikalstamą veiką įtraukti ir nepilnametį P. N.. Šias aplinkybes patvirtino teisme pats P. N..

4.12.Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad tendencingas ikiteisminis tyrimas lėmė neteisėto bei nepagrįsto teismo nuosprendžio priėmimą. Buvo pažeisti visų neaiškumų aiškinimo kaltinamojo naudai ir nekaltumo prezumpcijos principai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė juos atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo R. N. gynėjos advokatės N. Raulušaitienės ir nuteistojo R. J. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Pirmosios instancijos teismas visus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Juos vertindamas apygardos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes ir sprendė dėl R. N. ir R. J. kaltės, kvalifikuodamas R. N. nusikalstamus veiksmus pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, o R. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, BK 159 straipsnį ir BK 233 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl R. N. nuteisimo pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, o R. J. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį

6. BK 199² straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d įstatymo redakcija Nr. X–272, galiojusi nuo 2005 m. birželio 30 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

7. R. N. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, o R. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad R. J. 2017 m. gruodžio 13 d. organizavo neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika (duomenys neskelbtini) ribose į Lietuvos Respublikos gilumą, o R. N., P. N. ir T. N. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika, (duomenys neskelbtini) ribose į Lietuvos Respublikos gilumą.

8. Nuteistojo R. N. gynėja ir nuteistasis R. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomu įrodymų vertinimu ir tvirtina, kad bylos objektyvūs duomenys nepatvirtina, jog jie dalyvavo nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, padaryme. Teismas įrodymus vertino selektyviai, suteikdamas prerogatyvą tik daliai nuteistųjų parodymų, kurie R. J. ir R. N. yra nepalankūs, o kitų įrodymų nevertino, taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tai turėjo įtakos nepagrįstam ir neteisėtam nuosprendžiui priimti.

9. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, byloje esančiais įrodymais, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad šie apeliantų skundų argumentai nepagrįsti. R. N. ir R. J. dalyvavimas paminėto nusikaltimo padaryme įrodytas nuosprendyje aptartais bylos faktiniais duomenimis, kuriais pagrįstos ir teismo išvados dėl jų kaltės.

10.Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims dėl neesminių detalių, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-295-507/2016, Nr. 2K-7-511/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų R. J. ir R. N. dalyvavimo nusikaltimo, numatyto BK BK 199² straipsnio 1 dalyje, padaryme reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui, nepadarė.

11.R. J. viso baudžiamojo proceso metu neigė organizavęs neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 21 d. jis aiškino, kad žinojo, jog jo dėdė L. Š. norėjo parduoti savo automobilį, todėl D. K. paklausus, ar nuteistasis neturi automobilio pardavimui, pats užpildė automobilio pirkimo pardavimo sutartį, paskolino D. K. 300 Eur automobiliui Audi A, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pirkti ir pasakė važiuoti pas jo dėdę dėl automobilio pirkimo. Jam 2017 m. gruodžio 13 d. paskambino D. K. ir pasakė, kad automobiliu nuvažiavo nuo kelio, todėl prašė surasti, kas galėtų automobilį partraukti. R. J. jo paklausė, kodėl iš įvykio vietos pabėgo, o D. K. atsakė, kad išsigando per kelią einančios ,,chebros“. Tuomet R. J. surado tralo vairuotoją, kuris nuvyko automobilį partempti ir buvo sulaikytas. Kai R. J. skambino, tralo vairuotojas liudytojas S. jam pasakė, kad kitoje kelio pusėje pareigūnai rado dėžes su cigaretėmis. Nuteistasis tvirtino, kad jis 2017-12-14 skambino tralo vairuotojui paklausti, kiek reikės mokėti, tačiau D. K. neprašė prisiimti kaltės dėl 2017 m. gruodžio 13 d. -dienos autoįvykio, pas N. 2017 m. gruodžio 13 d. namuose nebuvo ir jų neprašė už atlygį nešti cigaretes, jiems nedavė navigacijos ir telefono ir jų kitą dieną neatsiėmė. Nuteistiesiems N. nesakė, kad jie neprisipažintų nešę cigaretes ir apie jį nieko nepasakotų. Tvirtino, kad nežino, kam cigaretės priklauso. Teisme R. J. papildė savo parodymus paaiškindamas, kad kai iš S. išgirdo apie rastas dėžes, suprato, jog buvo gabenamos cigaretės ir pasakė tralo vairuotojui, kad, jei pasieniečiai klaus dėl cigarečių, kad jis duotų jiems R. J. telefono numerį, o tada jis jiems viską papasakos kaip buvo. Be to tvirtino, kad D. K. jam skambino ir sakė, jog kelyje pamatęs žmones nešančius dėžes susimėtė ir įvažiavo į griovį. R. J. paaiškino, kad jis su broliais N. ir D. K. pykosi, nes jis su jais neatsiskaitė už darbą, o kai jie pardavė duotą naudotis jo automobilį, apie tai 2018-05-30 pranešė policijai, tačiau, kai pareigūnai atvažiavo, jis paaiškino, kad tyrimo nebereikia, nes broliai jam pažadėjo atsilyginti pinigais (t. 4, b. l. 38–40; t. 5, b. l 25–37). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 18 d. ir 2019 m. sausio 14 d. teisiamajame posėdyje broliai N. pripažino, kad jie dalyvavo R. J. organizuotame cigarečių gabenime nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą ir detaliai paaiškino įvykio aplinkybes. Tačiau vėliau, 2019 m. rugsėjo 13 d. teisiamajame posėdyje tęsiant bylos nagrinėjimą, jie pakeitė pirmiau duotus parodymus ir tvirtino, kad cigarečių gabenime nei R. J., nei R. N. nedalyvavo, kad R. N. įvykio dieną buvo namuose. Teigė, kad jis save apkalbėjo, sakydamas, kad ir jis nešė cigaretes, nes taip sakyti prašė brolis T. N.. R. N., T. N. ir P. N. parodė, jog buvo supykę ant R. J. dėl nesumokėto atlygio už darbus, todėl nepagrįstai jį apkaltino nusikaltimo padarymu. Tačiau tokius nuteistųjų parodymus paneigia byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų objektyvių faktinių duomenų visuma.

12.T. N. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o vėliau ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teisme patvirtino, kad 2017 m. gruodį, D. K. ir broliams N. būnant namuose, apie 13–13.30 val. atvažiavęs D. J. pasiūlė užsidirbti ir pažadėjo sumokėti po 40 Eur už kiekvieną nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos į valstybės gilumą perneštą cigarečių dėžę. Visi su pasiūlymu sutiko. R. J. davė navigaciją ir pasakė, kad apie 15.30–16 val. atvažiuos žmogus jų paimti. Be to, davė ir telefoną, kuriuo būtų galima su jais susisiekti kai cigaretės bus suneštos. Tą dieną atvažiavo automobilis, kurį vairavo asmuo su kauke, pasakė, kad nuo R. J. ir juos nuvežė į įvykio vietą, iš kur ėjo paimti cigarečių dėžių. Visi trys broliai sunešė dėžes prie kelio ir pranešė, kad visos dėžės vietoje. Tada atvažiavo automobilis „Audi A6“, į kurį jie sukrovė dėžes su cigaretėmis. Visus tris brolius namo parvežė jau kita transporto priemonė. Tą patį vakarą T. N. paskambino R. J. ir pasakė, kad automobilis, į kurį buvo sudėtos cigaretės, pateko į avariją. Kitą dieną R. J. atvažiavo pas juos ir, pasiėmęs navigaciją su telefonu „BlackBerry“, liepė jiems, jeigu bus apklausiami, patiems neprisipažinti ir apie jį taip pat nieko nesakyti (t. 3, b. l. 88–90, 93–94; t. 4, b. l. 181–190). R. N. patvirtino T. N. nurodytas aplinkybes ir paaiškino, kad R. J. jiems siūlė už atlygį nuo Lietuvos valstybės sienos į nurodytą vietą pernešti cigaretes. Broliai N. sutiko, nes norėjo užsidirbti, todėl važiavo nešti cigarečių ir jas nešė bei sukrovė į automobilį, o, kai jau buvo namie, iš brolio T. sužinojo, jog automobilis, į kurį jie sukrovė cigaretes, „papuolė“ į avariją. Kitą rytą pas juos į namus atvažiavo R. J., kuris paėmė navigaciją, telefoną ir liepė pasienio pareigūnams nieko apie cigarečių gabenimą nepasakoti (t. 3, b. l. 154–155; t. 4, b. l. 181–190). P. N. taip pat parodė, kad 2017 m. gruodžio 13 d. rytą pas juos buvo atvažiavęs R. J., kuris siūlė už atlygį pernešti dėžes su cigaretėmis. Patvirtino, kad cigarečių nešti R. J. atsiųstu automobiliu važiavo visi trys broliai, kurie trise ėjo pagal navigaciją, turėjo R. J. duotą mobilųjį telefoną. Vakare, kai jie jau buvo namie, paskambino R. J. ir pasakė, kad automobilis su cigaretėmis padarė eismo įvykį (t. 3, b. l. 191–193; t. 4, b. l. 181–190). Nuteistųjų T. N., R. N. ir P. N. parodymai apie jų pačių dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir R. J., kaip organizatoriaus vaidmenį akcizais apmokestinamų prekių gabenime tarpusavyje sutampa. Jie detaliai nurodė įvykio aplinkybes, kurias galėjo žinoti tik nusikaltime dalyvavę asmenys. Be to jų nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir kiti bylos faktiniai duomenys.

13.Iš 2017 m. gruodžio 14 d. Tarnybinio pranešimo matyti, kad buvo rastas nuo kelio nuvažiavęs ir į medį atsitrenkęs automobilis „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pakelta bagažine, atlenktomis galinėmis sėdynėmis. Šios aplinkybės patvirtina, kad krovinys iš automobilio paskubomis buvo iškrautas. Kitoje kelio pusėje netoli nuo automobilio, žolėse ir ne vienoje vietoje rastos 24 dėžės cigarečių. Į įvykio vietą su autovežiu atvažiavo T. ir S. S., kuriems paskambinęs R. J. paprašė partempti avariją patyrusį automobilį į (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 2). Liudytoju apklaustas T. S. patvirtino, kad 2017 m. gruodžio 13 d. apie 18.33 val. jam paskambino vyriškis iš Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal bylos duomenis, šis telefono numeris priklauso R. J., kuris šio telefono numerio neginčija), paprašė nutempti į avariją patekusį automobilį ir prie degalinės (duomenys neskelbtini) palikti. Vėliau tas pats vyriškis jam skambino 18.52 val. ir 19.35 val. Pokalbio metu jis sakė, kad automobilį vairavo neblaivus jo pažįstamas, kuris turėtų sumokėti už autovežio atvykimą. Liudytojui paprašius duoti draugo telefono numerį, R. J. atsakė, kad pats pasakys, kad draugas paskambintų. Kalbėjo apie tai, kad draugas matė į įvykio vietą važiuojančius pasienio pareigūnus. Atvykęs į vietą, liudytojas mobilaus ryšio telefone pamatė praleistą nežinomą telefono Nr. 865489930 ir pamanė, kad skambino žmogus, kuris turėjo laukti prie sudaužyto automobilio, tačiau jo ten nebuvo. Tas pats vyriškis (R. J.), kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), 20 val. vėl paskambino ir klausė, ar jau vietoje. T. S. atsakė, kad vietoje ir yra sulaikytas pasienio pareigūnų. 2017 m. gruodžio 14 d. ryte tas pats vyriškis vėl paskambino ir domėjosi, kaip liudytojui sekėsi. T. S. jam papasakojo, kad matė sudaužytą automobilį ir dėžes su cigaretėmis. Tada skambinęs asmuo domėjosi, ar cigarečių dėžės buvo automobilyje. Liudytojui atsakius, kad cigaretės buvo atneštos iš miško, vyras paklausė, ar T. S. apklausė pasienio pareigūnai ir ką jis jiems sakė, ar davė autovežį iškvietusio asmens – R. J., telefono numerį (t.1, b. l. 34–36, 37–38). Tokie T. S. parodymai patvirtina, kad R. J. žinojo, jog automobiliu „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), gabenamos cigaretės. Jis tralo vairuotojui skambino kelis kartus, norėdamas, kad šis greičiau nuvyktų, nerimavo, ar pasienio pareigūnai sužinojo jo telefono numerį, ar cigaretės, atvykus pareigūnams, buvo nuo kelio nuvažiavusiame automobilyje. Liudytojas T. S. paneigė, R. J. nurodytą aplinkybę, kad jis prašė policijos pareigūnams duoti jo telefono numerį, jog šis galėtų paaiškinti įvykio aplinkybes, taip pat parodė, kad nuteistasis domėjosi ar cigaretės buvo automobilyje, ar liudytojas pareigūnams davė jo numerį ir aiškino, kad jo draugas pamatė žmones, nešančius dėžes ir nuvažiavo nuo kelio. Nors liudytojas prašė duoti to draugo telefono numerį, tačiau R. J. nedavė sakydamas, kad pats jam paskambins. Taigi, liudytojo parodymai apie nuteistojo R. J. elgesį įvykio metu paneigia nuteistojo nurodytas įvykio aplinkybes ir kelia abejones, kad D. K. automobiliu, kuriame buvo sukrautos cigaretės, įvažiavo į griovį. Tai neprieštarauja tam, kad nuteistasis R. J., sužinojęs, kad cigaretės buvo ne D. K. vardu pirktame automobilyje, o iškrautos ir paliktos miške, sukūrė versiją, jog D. K. girtas važiuodamas, pamatęs žmones, per kelią nešančius dėžes, atsitrenkė į medį, o už 50 metrų nuo automobilio rastos cigaretės ten atsidūrė atsitiktinai. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. gruodžio 19 d. apklaustas D. K. patvirtino R. J. nurodytas aplinkybes, t. y. kad jis girtas važiavo nustatytu automobiliu ir, pamatęs einančius per kelią žmones, nuvažiavo į griovį, o paskui skambino R. J. ir prašė, jog šis iškviestų tralą ir galvojo, kad automobilį jam pristatys į namus (t. 9, 1. 147–149).

14.Taigi, D. K. nors ir patvirtino, kad jis vairavo į autoįvykį pakliuvusį automobilį, tačiau nesakė, jog matė pasieniečius, o jo matyti per kelią ėję žmonės nešė dėžes, bei kad jis R. J. prašė automobilį palikti prie degalinės. R. J. liudytojui T. S. nurodė įvykio aplinkybes, kurias neva sužinojo iš automobilį vairavusio D. K., nors pastarasis apie jas nežinojo, todėl ir pasakyti negalėjo. Kita vertus, autoįvykio metu jokie kiti žmonės nešti cigarečių dėžes negalėjo, nes, kaip nustatyta anksčiau, nuteistieji N. pripažino, kad jie jau buvo sukrovę cigarečių dėžes į automobilį ir iš įvykio vietos išvežti kitu automobiliu, kai cigaretes vežęs automobilis nuvažiavo nuo kelio. Be to ikiteisminio tyrimo metu D. K. pripažino, kad 2017 m. gruodžio 14 d. atvykęs į namus R. J., žadėdamas jam atsilyginti ir sumokėti už gydymą nuo alkoholizmo, jo prašė paliudyti, jog jis vairavo automobilį „Audi A6“ ir padarė eismo įvykį (t. 1, b. l. 50–51). Tai patvirtina ir nuteistųjų T. N., R. N. ir P. N. parodymai, kad 2017 m. gruodžio 14 d., pas juos į namus buvo atvykęs R. J. ir liepė apie cigarečių gabenimą nieko nepasakoti ir atsiėmė navigaciją ir telefoną. Nuteistasis T. N. parodė, kad jis iš D. K. žinojo, kad R. J. D. K. prašė prisiimti kaltę, nes automobilis, kuriuo buvo vežamos cigaretės, buvo registruotas D. K. vardu (t. 3, l. 98–99), o nuteistasis R. N. tvirtino matęs, kaip R. J., kai buvo atvykęs 2017 m. gruodžio 14 d., kažką kalbėjosi dviese su D. K. (t. 3, l. 146). D. K. parodymus, jog jis įvykio vietoje nebuvo ir R. J. neprašė kviesti tralą, kad ištrauktų nuo kelio nuvažiavusį automobilį, patvirtina telekomunikacinių ryšių analizė, iš kurios matyti, kad įvykio metu nei R. J., nei D. K. netoli įvykio vietos nebuvo, o D. K. iš tuo metu naudoto telefono numerio R. J. neskambino (t.2, b. l. 12–38). Iš specialisto išvados matyti, kad ant D. K. kūno nebuvo rasta sužalojimų, būdingų padarytiems autoįvykio metu ( t.2, l. 117–118). Visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir paneigia R. J. parodymus, kad jis automobiliu, kuriuo buvo vežamos cigaretės, rūpinosi tik iš altruistinių sumetimų, norėdamas padėti, girtam automobilį vairavusiam savo pažįstamas D. K..

15.Iš 2017 m. gruodžio 13 d. įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolo matyti, kad nuo kelio nuvažiavusiame automobilyje buvo rasti automobilio dokumentai, išduoti L. Š. vardu (t. 1, b. l. 11–28). Liudytoju apklaustas L. Š. teigė, kad jis automobilį pardavė vaikinui be rankos (pagal bylos duomenis D. K.), kuris atvažiavo kartu su jo giminaičiu R. J. (t. 1, b. l. 73–74). Duomenys iš CDB patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 13 d. ryte automobilis „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo užregistruotas D. K. vardu (t. 1, b. l. 32). Taigi, automobilis D. K. vardu buvo įregistruotas prieš pat nusikaltimo padarymą. Apklausiamas liudytoju D. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2017 m. gruodžio pradžioje R. J. jo paprašė pasirašyti automobilio „Audi A6“ pirkimo–pardavimo sutartį. Jis sutiko, nes R. J. pažadėjo jam sumokėti už gydimąsi nuo alkoholizmo. R. J. į pirkimo–pardavimo sutartį įrašė jo asmens duomenis. Nors D. K. šioje sutartyje pasirašė, tačiau realiai automobilio jis nepirko ir pinigų už jį nemokėjo. Automobilį R. J. laikė savo kieme (t. 1, b. l. 50–51). Tai, kad faktiškai automobiliu naudojosi R. J., patvirtino ir broliai N., kurie matė, kad tuo automobiliu važinėjo būtent jis. R. N. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t.3, l. 154–155), kad būtent R. J. yra jį vežęs automobiliu „Audi A6“ ir žino, jog D. K. šio automobilio realiai nepirko. Kad R. J. naudojosi automobiliu „Audi A6“, įrodo ir specialisto išvada Nr. S220/2018 (01) nustatyta aplinkybė, kad ant popierinės servetėlės, rastos automobilio daiktadėžėje, apžiūros metu gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. J. DNR profiliu su 99,9999999999999% tikimybe (2 t., b.1. 146), o automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje yra ne automobilio dokumentuose nurodyto savininko L. Š., o nuteistojo R. J. parašas. Tai pripažino nuteistasis R. J. ir liudytojas L. Š., kuris nurodė, kad automobilį laikydavo R. J. tėvų kieme, o raktelius palikdavo automobilyje. Šios aplinkybės neprieštarauja tam, kad nuteistasis R. J. ir buvo tikrasis nusikaltimui daryti naudoto automobilio valdytojas. Jis savo apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtina, kad pagal automobilio istoriją galima atsekti jo savininkus, tačiau nustatytomis aplinkybėmis pasitvirtino, kad pastarasis, planuodamas šį automobilį panaudoti cigaretėms gabenti, veikė siekdamas užmaskuoti savo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme. Nors R. J. skunde nurodo, kad jis nebūtų kvietęs tralo iš savo mobilaus ryšio telefono, jei būtų žinojęs apie cigaretes, tačiau, vertinant pirmiau aptartus duomenis apie tai, kad nuteistasis T. S., kelis kartus jam skambindamas nerimavo, kalbėjo apie matytus pasieniečius, aiškinosi, kur buvo rastos cigaretės, domėjosi, ar liudytojas pareigūnams pasakė jo telefono numerį, nepaneigia teismo nustatytų įvykio aplinkybių, tačiau leidžia spręsti, kad jis skambindamas tikėjosi, jog pareigūnų pavyks išvengti.

16.Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie įrodymai vieni kitus papildo ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad R. J., turėdamas tikslą neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, organizavo šio nusikaltimo padarymą: inicijavo fiktyvų automobilio „Audi A6“ pirkimą D. K. vardu, žadėdamas piniginį atlygį, neteisėtam akcizais apmokestinamų prekių gabenimui surado vykdytojus – brolius N., užtikrino jų nugabenimą į nusikalstamos veikos darymo vietą ir iš jos, broliams N. suteikė navigaciją, kuri padėjo jiems nueiti iki cigarečių saugojimo vietos, bei telefoną, kuriuo jie nenustatytiems asmenims pranešė apie cigarečių pergabenimą, o R. N. su broliais T. ir P. N., įgyvendindami R. J. sumanymą, iš saugojimo vietos į paėmimo vietą pernešė 24 cigarečių dėžes, kurias vėliau sukrovė į faktiškai R. J. naudojamą automobilį „Audi A6“, kurį vairavęs nenustatytas asmuo (duomenys neskelbtini) 23 kilometre nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį, o šio automobilio partempimu iš įvykio vietos toliau rūpinosi pats R. J.. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. J. organizavo, o R. N. kartu su broliais T. ir P. N., pažeisdami nustatytą tvarką, nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika į Lietuvos Respublikos gilumą gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

17.R. J. skunde nurodo, kad įvykio dieną apie 13–13.30 val. jis negalėjo būti (duomenys neskelbtini) pas nuteistuosius N. namuose ir siūlyti pernešti cigarečių dėžes, nes nuo 12.36 val. iki 17.15 val. jo telefonas jungėsi prie Tele2 celių, esančių (duomenys neskelbtini) , ir (duomenys neskelbtini), tačiau šis argumentas nepaneigia pirmiau aptartų duomenų viseto, nes nuteistieji N. apie įvykio aplinkybes buvo apklausti ne iš karto po įvykio ir laiką, kada R. J. pasiūlė gabenti cigaretes, nurodė tik apytiksliai, o nuteistasis inkriminuotu laiku turėjo ne vieną mobilaus ryšio telefoną, todėl apygardos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad vieno iš R. J. turimų telefonų prisijungimo prie nustatytų celių duomenys paneigia nuteistųjų parodymus apie buvusį su R. J. susitarimo – neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – aplinkybes. Liudytojas T. S. rado praleistą skambutį iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo spręsti, kad liudytojui skambino D. K.. Iš atliktos telekomunikacinių įvykių analizės matyti, kad nenustatyta kam priklausė telefono aparatas, į kurį įvykio metu buvo įdėta kortelė, kurios numeris buvo (duomenys neskelbtini), iš kurios 2017 m. gruodžio 13 d., tarp 19.35 val.–20 val., buvo skambinta T. S.. Telefone Nr. (duomenys neskelbtini), kurį D. K. pateikė pareigūnams, kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo aktyvuota tik 2017 m. gruodžio 16 d., t. y. ne tada, kai R. J. D. K. vežė į gydymo įstaigą, o vežant iš jos. Tai, R. J. manymu, patvirtina aplinkybę, kad jis kortelės į D. K. telefoną neįdėjo, o šiuo numeriu liudytojui T. S. skambino D. K., kuris naudojosi ne vienu telefonu. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad D. K. šį telefono numerį turėjo ir nusikaltimo įvykio metu, nes bylos duomenys (t. 1, b. l. 180) tvirtina, kad D. K. telefone SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo aktyvuota tik 2017 m. gruodžio 16 d., nuteistasis J. J. taip pat naudojosi ne vienu telefonu, ir viename iš jų, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. buvo įdėjęs SIM kortelę, Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tą pačią, kuri buvo rasta D. K. pateiktame telefone (t. 1, l. 119). Tai neprieštarauja tam, kad R. J. buvo susijęs su nenustatytu asmeniu, kuris skambino liudytojui T. S., R. J. duotu tralo vairuotojo telefono numeriu, naudodamasis R. J. duota SIM kortele.

18.R. J. skunde taip pat tvirtina, kad nusikaltimo vykdymo metu nebuvo bazinių stočių, apimančių įvykio vietą, veikimo teritorijoje, o R. N. gynėja – jog tiriant automobilyje buvusius daiktus, nerasta R. N. rankų ir jo DNR pėdsakų. Apeliantų manymu, tai paneigia jų dalyvavimą inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Šie apeliantų argumentai nepagrįsti.

19.Iš tiesų, byloje nustatyta, kad R. J. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo bazinių stočių, apimančių įvykio vietą, veikimo zonoje, o tiriant automobilyje „Audi A6“ rastus įvairius daiktus, nebuvo nustatyti R. N. DNR ir rankų pėdsakai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, jog R. J. buvo akcizais apmokestinamų prekių gabenimo organizatorius ir pats nusikaltimo vykdymo vietoje įvykio metu nebuvo, o R. N. buvo šio nusikaltimo vykdytojas, tačiau cigarečių dėžes nešė ir krovė į automobilį su pirštinėmis. Tai patvirtina T. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, kad broliai R. ir P. N. cigaretes krovė su pirštinėmis, o jis be pirštinių. Taigi, akivaizdu, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, R. N. rankų pėdsakų ant cigarečių dėžių likti negalėjo.

20.Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepasitvirtino ir R. N. teisme iškelta gynybos versija, kad jis įvykio dieną buvo namuose, todėl cigarečių gabenime nedalyvavo.

21.Apklausta liudytoja G. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad 2017 m. gruodžio 13 d. R. N. visą dieną buvo namuose, tik trumpam buvo išėjęs pas savo krikšto mamą K. K.. Liudytoja taip pat nurodė, kad R. pas krikšto mamą buvo išėjęs tą dieną, kai sulaikė T. ir P.. Brolių sulaikymo dieną R. sužinojo, kad broliai dalyvavo cigarečių gabenime. T. ir P. N. grįžę namo po sulaikymo, papasakojo R. N., kad pareigūnai buvo juos sulaikę (t. 7, b. l. 141–143). Tačiau šios liudytojos papasakotos aplinkybės prieštarauja kitiems byloje esančiais objektyviems faktiniams duomenimis. Kaip matyti iš brolių T. ir P. N. apklausų protokolų, jie buvo apklausti ne 2017 m. gruodžio 13 d., o 2018 m. birželio 18 d., ne žiemos, o vasaros metu. T. N. laikinai sulaikytas 2018 m. birželio 18 d. 9.38 val. (t. 3, b. l. 102–103), o paleistas iš laikino sulaikymo 2018 m. birželio 18 d. 18.05 val. (t. 3, b. l. 106–107). T. N. apklausa tęsėsi nuo 12.15 val. (t. 3, b. l. 88–90). Vėliau T. N. tą pačią dieną nuo 14.05 val. iki 15.10 val. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją(t. 3, b. l. 93–94). R. N. taip pat buvo apklaustas 2018 m. birželio 18 d. nuo 15.41 val. iki 16.30 val. (t. 3, b. l. 145–147), kai T. N. dar buvo sulaikyme. Tą pačią dieną, kaip įtariamasis buvo apklaustas ir brolis P. N.. Jo apklausa vyko nuo 16.57 val. iki 17.57 val. (t. 3, b. l. 183–185). P. N. apklausa baigėsi 17.57 val., o T. N. iš laikino sulaikymo paleistas 18.05 val. Kadangi R. N. apklausa baigėsi 16.30 val., pastarasis, kaip tvirtino liudytoja, kai broliai grįžo po apklausos namo, galėjo jau būti namuose, tačiau ši liudytojos G. K. nurodyta aplinkybė tvirtina, kad ji realiai paliudijo apie nuteistojo R. N. buvimą namuose ne 2017 m. gruodžio 13 d. nusikaltimo darymo metu, o kitu nagrinėjamai bylai neaktualiu laiku. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas E. B. negalėjo pasakyti kada jie su R. ir jo dukra buvo nuėję pas K. K. (t. 7, b. l. 141–143), o liudytoja K. K. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad R. N. dažnai būdavo pas ją namuose, konkretizuoti aktualių bylai aplinkybių negalėjo, todėl jos parodymai apie R. N. apsilankymą jos namuose negali būti vertinami kaip įrodymas, paneigiantis kitus, pirmiau aptartus faktinius duomenis. Todėl įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų: G. K., K. K. ir E. B. parodymai nepaneigia R. N. dalyvavimo akcizais apmokestinamų prekių neteisėtame gabenime. Be to, šie liudytojai buvo apklausiami tik apeliacinės instancijos teisme, praėjus daug laiko po įvykio, jie nuolatos tarpusavyje artimai bendravo. Taigi, jų parodymai apie tai, kad įvykio metu R. N. visą dieną niekur iš namų nebuvo išėjęs, kelia pagrįstas abejones. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo šių liudytojų parodymus vertinti kaip objektyvius, R. N. nekaltumą patvirtinančius įrodymus.

22.Nepagrįsti ir apeliacinių skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis nuteistųjų R. N., T. N. ir P. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaip R. N. ir R. J. kaltę patvirtinančiais įrodymais, nes jie, praėjus beveik 2 (dvejiems) metams po įvykio, t. y. 2019 m. rugsėjo 13 d. teisme pakeitė savo ankstesnius parodymus ir paneigė šių asmenų dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

23.Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. posėdžio protokolo, nuteistieji N., apklausiami teisiamajame posėdyje antrą kartą, pakeitė parodymus, duotus 2018 m. birželio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu ir 2019 m. sausio 14 d. teisiamajame posėdyje, kur jie tvirtino, kad R. J. prašymu už pažadėtą atlygį visi trys broliai N. nešė cigarečių dėžes. 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje T. N. parodė, kad cigarečių gabenime R. N. ir R. J. nedalyvavo. Pasieniečiams pasakė, kad kartu buvo ir R., nes jie nepatikėjo, jog cigaretes nešė tik dviese (t. 6, b. l. 115–121). P. N. paaiškino, kad cigarečių krauti jie važiavo tik su T., o R. J. kitą dieną pas juos į namus atvažiavęs nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu T. jo prašė apkalbėti R. J. ir pasakyti, kad kartu cigaretes nešė jis ir brolis R.. Taip jis ir padarė (t. 6, b. l. 115–121). R. N. teisme patvirtino brolių parodymus ir nurodė, kad jis cigarečių gabenime nedalyvavo. Ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, nes to prašė brolis T. (t. 6, b. l. 115–121), Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji N. patvirtino, kad R. J. apkalbėjo, nes pastarasis jiems nesumokėjo atlygio už pas jį atliktus darbus bei apskundė policijai dėl automobilio.

24.Kaip jau minėta, teismų praktikoje nėra retos situacijos, kai asmenys baudžiamojo proceso metu keičia savo ankstesnius parodymus, tačiau tai nereiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas, juos įvertinęs kitų įrodymų kontekste, negali padaryti tinkamai motyvuotų išvadų dėl byloje nustatytų aplinkybių, nors tos išvados gynybai ir nepalankios.

25.Asmens parodymai pripažįstami įrodymais, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmosios instancijos teisme (kasacinė nutartis Nr. 2K-245-693/2016). R. N. parodymus apie akcizais apmokestinamų prekių neteisėto gabenimo aplinkybes davė ne tik ikiteisminio tyrimo tyrėjams, bet ir teisme, o T. N. buvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 93–94). Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl jų parodymų, duotų 2018 m. birželio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu ir 2019 m. sausio 14 d. teisme, teisėtumo ir patikimumo. R. N. gynėja ir nuteistasis R. J. apeliaciniuose skunduose pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistųjų N. parodymai iš esmės tapatūs. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad įtariamųjų apklausos buvo atliekamos pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. To netvirtina ir patys nuteistieji N., kurie nurodė, kad jų parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir teisme įtakos turėjo ne procesiniai pažeidimai ikiteisminio tyrimo metu, o jų pačių susitarimas apkaltinti R. J. ir R. N. sunkaus nusikaltimo padarymu.

26.Byloje neabejotinai nustatyta, kad visi trys broliai 2017 m. gruodžio 13 d. dalyvavo neteisėtame akcizinių prekių gabenime. Jie kartu tuo pačiu automobiliu buvo paimti iš namų ir nuvežti į nusikaltimo darymo vietą. Kartu pagal navigaciją trise ėjo į cigarečių saugojimo vietą, jas pernešė ir sukrovė į automobilį „Audi A6“.Vos sukrovus cigarečių dėžes į automobilį „Audi A6“, N. iš įvykio vietos grįžo namo kitu automobiliu, kuris atvažiavo jų paimti, o nuteistiesiems išvykus, automobilį „Audi A6“ vairavęs nenustatytas asmuo padarė eismo įvykį. Visus tris N. apklausė ta pati pareigūnė tą pačią dieną (2018 m. birželio 18 d.), tačiau ne vienu metu, todėl ta aplinkybė, kad nuteistieji nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, pagrįstų abejonių jų teisingumu nekelia, nes jie bendrai įgyvendino objektyviuosius jiems inkriminuoto nusikaltimo požymius.

27.Liudytoja V. Ž. teisme patvirtino, kad įtariamieji T. N., R. N. ir P. N. parodymus davė laisva valia (t. 7, b. l. 2–11). Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manymui, kad tyrėja buvo suinteresuota nepagrįstai apkaltinti R. J. ar R. N. nusikaltimo padarymu. Kaip matyti iš R. N. 2018 m. birželio 18 d. ir 2018 m. liepos 17 d. apklausų protokolų, jose dalyvavo gynėjai. Įtariamojo R. N. 2018 m. liepos 16 d. apklausoje dalyvavo pati apeliantė N. Raulušaitienė. R. N. ir gynėjai jokių pastabų protokoluose nepateikė. Tiek R. N., tiek gynėjai savo parašu patvirtino, kad apklausų protokoluose užfiksuoti duomenys yra teisingi (t. 3, b. l. 145–147, 154–155). Apklausų metu N. detaliai nurodė aplinkybes, kurias galėjo žinoti tik inkriminuoto nusikaltimo vykdytojai. Be to, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus R. N. patvirtino ir 2019 m. sausio 14 d. kaltinamuoju apklausiamas teisme (t. 4, b. l. 181–190).

28.Taigi, aptarti duomenys ir nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų N. parodymais, kad jie visi trys R. J. prašymu nuo Lietuvos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą nešė cigarečių dėžes, kurias sukrovė į automobilį, tą patį vakarą atsitrenkusį į šalikelės medį.

29.2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje R. N. paaiškino, kad jis nepagrįstai apkalbėjo R. J. ir pripažino savo kaltę dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, o T. N. ir P. N. jo nurodytas aplinkybes patvirtino, sakydami, kad to prašė brolis T. N., nes pasieniečiai nepatikėjo, jog tik du žmonės nešė cigarečių dėžes, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų nurodytos parodymų pakeitimo aplinkybės yra neįtikinančios. Nuteistasis R. N., kaip ir kiti broliai, nusikalto ne pirmą, buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už pirmiau padarytus nusikaltimus, visi nuteistieji žinojo, kad cigarečių be banderolių gabenimas yra baudžiamas, todėl jų nurodyta aplinkybė, kad apkaltino savo brolį R. N., kad įtikintų pareigūnus, ir galvojo, kad nieko nebus, yra nelogiška, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms ir jas patvirtinančių įrodymų visetui. Nors nuteistieji N. 2019 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdyje nepatvirtino parodymų, duotų 2018 m. birželio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu ir 2019 m. sausio 14 d. teismo posėdyje, tačiau jie buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (t. 4, b. l. 181–190; t. 6, b. l. 115–121), sutampa su kitais įrodymais.

30.Neįtikinantys ir nuteistųjų: R. N., T. N. ir P. N. parodymai teisme, tvirtinant R. J. parodymus, kad jis nusikaltime nedalyvavo, o N. jį apkalbėjo, nes pyko, jog R. J. neatsiskaitė už jam brolių atliktus darbus ir juos policijai įskundė dėl jiems duoto automobilio. Tokias aplinkybes nuteistieji N. nurodė tik antrą kartą apklausiami pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad R. J., kaip jis nurodo, būtų buvęs realiai skolingas ar grąžinęs skolas nuteistiesiems N.. Iš nuteistojo R. J. parodymų teisme matyti, kad, nepaisant to, jog jis tariamai buvo skolingas broliams, N. tik prieš įvykį, bet ir po jo lankėsi pas jį, dirbo jo servise (t. 5, b. l. 25–37), o R. J. nurodė, kad jis vos pranešęs policijos pareigūnams apie savo automobilio dingimą, per valandą pranešė, kad joks tyrimas nereikalingas, nes jis su N. susitarė. T. N., R. N. ir P. N. negalėjo paaiškinti, kodėl jie, bylą nagrinėjant teisme, nustojo ant jo pykti, o T. N. teisme parodė, kad brolių santykiai su R. J. buvo geri. Šie faktiniai duomenys ir nustatytos aplinkybės paneigia, kad tarp R. J. ir brolių N. buvo tokių nesutarimų, kurie būtų nulėmę jų siekį melagingai apkaltinti savo pastovų darbdavį sunkaus nusikaltimo padarymu. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistųjų N. parodymų, kad R. J. jų neprašė nešti cigarečių dėžių, nevertino kaip R. J. teisinančių įrodymų, nes juos paneigia ne tik nuoseklūs šių nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau ir kiti bylos faktiniai duomenys.

31.Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti pirminiais nuteistųjų N. parodymais, todėl, vertindamas juos kitų įrodymų kontekste, pagrįstai rėmėsi kaip nuteistųjų kaltę patvirtinančiais įrodymais. Vien tai, kad bylos duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs apeliantams, nepatvirtina, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai, o teismo išvados neteisingos ir prieštarauja įstatymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

32.Be to, nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis nesusijęs su automobiliu, kuris buvo naudotas nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo metu, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog konkrečiu atveju automobilis „Audi A6“ buvo nupirktas nusikalstamiems veiksmams daryti, o registruotas D. K. vardu, tik siekiant užsitikrinti alibi ir išvengti pakartotinės baudžiamosios atsakomybės už analogiško pobūdžio nusikaltimą, už kokį jis anksčiau jau buvo teistas. Iš R. ir T. N. parodymų matyti, kad R. J. D. K. būnant neblaiviam perrašė automobilį. Jie iš D. K. žinojo, kad faktiškai automobilis priklausė R. J., nes jis juo važinėjo. Tam neprieštarauja aplinkybės, jog D. K. neturėjo automobilio vairavimo teisių, pinigų susimokėti ne tik už automobilį, bet ir už savo gydymą nuo alkoholizmo ir kad tik nuo 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. nusikaltimo padarymo dieną, automobilis buvo registruotas D. K. vardu (t. 1, b. l. 32). Kad automobilį faktiškai valdė R. J., patvirtina jau minėta byloje nustatyta aplinkybė, kad ant automobilyje „Audi A6“ rastos popierinės servetėlės gautas tik vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. J. DNR profiliu su 99,9999999999999% tikimybe (t. 2, b. 1. 146). Kita vertus, tai, kad R. J. sako netiesą, jog D. K. nusipirkęs automobilį jį vairuodamas papuolė į autoįvykį ir prašė surasti tralą mašinai partempti, ką R. J. padarė, paneigia jau aptarti D. K. parodymai. Nors pradžioje ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, kad susitaupęs pinigų internete susirado automobilio pardavėją ir automobilį nusipirko iš nepažįstamo asmens bei girtas jį vairuodamas atsitrenkė į medį, tačiau šie jo parodymai apie automobilio įsigijimo aplinkybes nesutampa su byloje esančiais duomenimis, kad automobilį, kuris buvo perrašytas D. K. vardu, faktiškai naudojo R. J., o automobilio savininku buvo registruotas R. J. dėdė L. Š., kuriuos jis pažinojo. Tai patvirtina D. K. papildomai duoti parodymai, kad jis R. J. paprašytas tik pasirašė automobilio pirkimo dokumentuose, tačiau jokių pinigų už jį nemokėjo ir eismo įvykyje nedalyvavo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų duomenų (t. 2, b. l. 12–38) matyti, kad inkriminuoto įvykio metu D. K. įvykio vietoje nebuvo. SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio 2017 m. gruodžio 13 d. buvo skambinta tralo vairuotojui T. S.. D. K. naudotame mobilaus ryšio telefone buvo aktyvuota tik 2017 m. gruodžio 16 d., tačiau nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. buvo naudojama tame pačiame telefono aparate, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), kurį R. J. naudojo nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. (t.1, b. l. 119).

33.Taigi, apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvūs faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad R. N. ir R. J. padarė jiems pirmosios instancijos teismo nuosprendyje inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, jų veikoje yra visi BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai R. N. veiksmus kvalifikavo pagal BK 199²straipsnio 1 dalį, o R. J. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį.

34.R. J. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes šiuo metu BK 199² straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos, o tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL sumą baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 199² straipsnio ne pirmoje, o antroje dalyje. Šie apelianto argumentai dėl netinkamo įstatymo taikymo nepagrįsti. BK 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs įstatymas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Baudžiamasis įstatymas, numatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Teisėjų kolegija pastebi, kad BK 199² straipsnio pakeitimai buvo padaryti 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII–1836 ir įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d. Nuteistųjų nusikalstamų veiksmų padarymo metu galiojo BK 199² straipsnio 1 dalies redakcija Nr. X–272, priimta 2005 m. birželio 23 d., kuri numatė atsakomybę tam, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šio įstatymo sankcijoje buvo numatyta bauda bei laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų, o šiuo metu numatančio atsakomybę už nuteistųjų padarytą nusikaltimą BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Taigi, naujoji įstatymo redakcija sugriežtino bausmę ir grįžtamosios galios neturi. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus pagal 199² straipsnio 1 dalį, teismas teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau nenurodė jo redakcijos. Vertinant tai, kad nuosprendyje turi būti tiksliai nurodyta pagal kokį baudžiamąjį įstatymą kaltininkas yra nuteistas, o šiuo metu galioja kita įstatymo redakcija, teisėjų kolegijos nuomone, siekiant pašalinti bet kokias apelianto abejones dėl (ne)tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodant, kad R. J., o taip pat ir R. N., T. N. bei P. N., nuteisti pagal BK 199² straipsnio 1 dalies 2005 m. birželio 23 d įstatymo redakciją Nr. X–272, galiojusią nuo 2005 m. birželio 30 d. iki 2019 m. sausio 1 d.

Dėl R. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 159 straipsnį

35.BK 159 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Tiek teisės doktrinoje, tiek formuojamoje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia bet kokiais aktyviais psichiniais ar fiziniais veiksmais (įtikinėjimu, prašymu, apgaule, įbauginimu, žemų paskatų sužadinimu ir kt.), kuriais sukeliamas vaiko noras dalyvauti nusikalstamų veikų daryme, o subjektyvioji pusė – tiesioginės tyčios kaltės forma (kasacinės nutartys Nr. 2K-674/2004, Nr. 2K-157-976/2019 ir kt.). Kaltininko baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka atlikti BK 159 straipsnio dispozicijoje nustatytus ar kitokius įtraukimo veiksmus, dėl kurių vaikas padarė nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-412/2013).

36.R. J. pagal BK 159 straipsnį nuteistas už tai, kad jis į nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą įtraukė vaiką, t. y. P. N.: 2017 m. gruodžio 13 d., (duomenys neskelbtini), už cigarečių dėžės pernešimą pažadėjo 40 Eur už dėžę, žinodamas, jog P. N., gimęs (duomenys neskelbtini), yra nepilnametis. Tokiu būdu papirkdamas, įkalbėjo jį neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes.

37.Kaip pirmiau buvo aptarta, byloje nustatyta, kad R. J. organizavo BK 199² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, surado nusikaltimo vykdytojus ir, žadėdamas jiems, taip pat ir P. N., 40 Eur už vieną nuo Lietuvos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, iki automobilio, atneštą cigarečių dėžę, įtraukė jį į šio nusikaltimo padarymą. R. J. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nežinojo, jog P. N. įvykio metu buvo nepilnametis. Toks jo aiškinimas prieštarauja byloje esantiems duomenims.

38.Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad aktualiu laikotarpiu – 2017 m. gruodžio 13 d.– R. J. buvo sulaukęs 28 metų, o P. N. – 16 m. ir 11 mėnesių, t. y. jis buvo vaikas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. vasario 21 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) taikymo kontekste. Taigi, vien tik buvęs amžiaus skirtumas tarp R. J. ir P. N., kuris buvo jauniausias iš brolių N., leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai manyti, kad R. J., būdamas suaugęs ir vyresnis už P. N. net 12 metų, objektyviai galėjo suprasti, kad jis yra nepilnametis, t. y. neturi 18 metų amžiaus. Be to, R. J. ne tik galėjo objektyviai numatyti, kad P. N. jaunesnis nei 18 metų, tačiau ir žinojo. Tai patvirtina R. N. parodymai, kad broliai iki įvykio dirbo pas R. J., kuriam jis sakė, jog P. N. dar neturi paso. R. J. tada jo paklausė, kiek metų P. N., o jis jam atsakė – 16 metų. R. J. tą kartą pasiūlė P. N. nuvežti pasidaryti pasą (t. 3, b. l. 154–155; t. 4, b. l. 181–190). R. N. parodymus, kad R. J. buvo žinoma, jog P. N. yra nepilnametis, pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nuteistasis T. N. (t. 4, b. l. 181–190). Be to, teisėjų kolegijos išvadą, kad R. J. buvo žinoma, jog P. N. nebuvo sulaukęs pilnametystės, sustiprina R. N. ir paties P. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jiems R. J. yra sakęs, jog nepilnamečiams yra mažesnė bausmė už cigarečių gabenimą (t. 3, b. l. 154–155, 191–193). Tai akivaizdžiai parodo, kad R. J. puikiai žinojo, jog P. N. jaunesnis už savo brolius (nusikalstamų veiksmų atlikimo metu R. N. buvo 18 metų, o T. N. – 20 metų). Nors nuteistieji N. antrą kartą apklausiami teisiamajame posėdyje pakeitė parodymus ir aiškino, kad R. J. nežinojo apie tai, kad jų brolis P. N. nusikaltimo padarymo buvo nepilnametis, tačiau teisėjų kolegija jų parodymų pakeitimą vertindama kitų jau aptartų duomenų kontekste, tokius nuteistųjų paaiškinimus pripažįsta kaip siekį padėti R. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus.

39.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad aptarti faktiniai bylos duomenys vieni kitus papildo bei patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. J. neabejotinai buvo žinoma, kad P. N. yra nepilnametis. R. J. suprato, kad su R. N. ir T. N. neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių gabenime dalyvaus ir nepilnametis P. N.. Jis suvokė, kad nepilnamečiui siūlydamas piniginį atlygį už cigarečių dėžės pernešimą, tokiais savo veiksmais įtraukia P. N. į nusikalstamą veiką ir norėjo taip veikti, jis veikė tiesiogine tyčia. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 159 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl R. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnį

40.BK 233 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, <...>, kad šis ikiteisminio tyrimo metu<...> duotų melagingus parodymus, <...>.Šio straipsnio dispozicijoje nurodytas poveikis liudytojui gali pasireikšti įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti liudytoją duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (kasacinė nutartis Nr. 2K-348-303/2015). Poveikis liudytojui gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, jog šis ikiteisminio tyrimo metu pateiktų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai, neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą procese, numato, kad melaginga informacija gali turėti reikšmės arba net nulemti palankių sprendimų priėmimą byloje, ir nori taip veikti.

41.Pagal BK 233 straipsnį R. J. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 14 d., rytą, tiksliai nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), už atlygį, t. y. sumokėjimą už gydymą nuo alkoholizmo, paprašė liudytojo D. K., jog pastarasis, padėtų R. J. ir kitiems asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės, ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) duodamas melagingus parodymus ir pasakydamas, kad jis 2017 m. gruodį įsigijo automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 13 d., apie 18 val., būdamas neblaivus, (duomenys neskelbtini) ribose, vairavo šį automobilį ir kelio (duomenys neskelbtini) 23-ajame kilometre nuvažiavęs nuo žvyruoto kelio, atsitrenkė į medį bei tokiu būdu padarė eismo įvykį.

42.R. J. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir tvirtina, kad jis jokio poveikio D. K. nedarė, neprašė, jog jis prisipažintų vairavęs automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir patekęs į eismo įvykį. Šį R. J. aiškinimą paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai, kurie aptarti šiame sprendime.

43.D. K., ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. gruodžio 19 d. duodamas parodymus, tvirtino, kad 2017 m. gruodžio 13 d. neblaivus vairavo automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir, jo nesuvaldęs, atsitrenkė į beržą. Jis paskambino pažįstamam R. J., kurio tel. Nr. (duomenys neskelbtini), ir šis pažadėjo iškviesti tralą. Cigarečių dėžių nematė ir nenešė (t., b. l. 47–49). Tačiau papildomai apklausiamas 2018 m. birželio 18 d. tokius parodymus D. K. paneigė ir paaiškino, kad jis save apkalbėjo, nes to jo prašė R. J., pažadėjęs sumokėti už gydymą nuo alkoholizmo, todėl jis sutiko (t. 1, b. l. 50–51, 52). Šie D. K. parodymai tarpusavyje sutampa su nuteistųjų brolių N. ikiteisminio tyrimo metu ir 2019 m. sausio 14 d. teisme duotais parodymais, kad R. J. prašė D. K. policijos pareigūnams nurodyti, jog jis vairavo transporto priemonę ir padarė eismo įvykį (t. 4, b. l. 181–190). Tokie D. K. parodymai neprieštarauja ir byloje esančiai rašytinei medžiagai, kad D. K. 2017 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į UAB „A.“. Jam buvo suteikta konsultacija ir jis paguldytas į stacionarą (13.30 val.), o iš gydymo įstaigos išrašytas 2017 m. gruodžio 16 d., 11.40 val. (t. 3, b. l. 52). Faktą, kad D. K. buvo hospitalizuotas paminėtoje gydymo įstaigoje, patvirtino ir kaip liudytojas byloje apklaustas E. K., kuris vežė nukentėjusįjį į gydymo įstaigą R. J. prašymu (t. 1, b. l. 98–99; t. 6, b. l. 166–179).

44.Aptarti faktiniai duomenys, sujungus juos į vieną loginę seką ir įvertinus visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog R. J., sumokėdamas už D. K. gydymą nuo alkoholizmo, neturėjo altruistinių tikslų. Taip jis elgėsi dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, numatydamas, jog melagingos informacijos pateikimas, gali apsunkinti nusikalstamos veikos tyrimą ar netgi lemti jam palankaus procesinio sprendimo priėmimą. Byloje neabejotinai nustatyta, kad būtent R. J. prašymu automobilio „Audi A6“ pirkimo–pardavimo sutartyje pasirašė D. K., nes jam R. J. pažadėjo atsilyginti – sumokėti už gydymą nuo alkoholizmo ir tą padarė (t. 1, b. l. 50–51). Kaip liudytojas apklaustas L. Š., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad minimo automobilio pirkėją jam surado sūnėnas R. J., o pirkimo–pardavimo sutartyje yra ne jo parašas. Už jį pasirašė R. J.. Jis automobilį išregistravo 2017 m. gruodžio vidury (t. 1, b. l. 73–74; t. 5, b. l. 25–37). Kaip nurodyta anksčiau, pagal duomenis iš CDB, nuo 2017 m. gruodžio 13 d., t. y. nusikaltimo darymo dieną, automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nauju savininku buvo nurodytas D. K. (t.1, b.1. 32). Tai, kad R. J., turėdamas nusikalstamų motyvų, organizavo automobilio „Audi A6“ pirkimą–pardavimą D. K. vardu, pasinaudodamas pastarojo pažeidžiamumu dėl priklausomybės nuo alkoholio, turėdamas asmeninį suinteresuotumą užsitikrinti alibi ir tokiu būdu išvengti baudžiamojo persekiojimo, rodo ir pirmiau byloje aptarti faktiniai duomenys, susiję su automobilio „Audi A6“ nutempimo organizavimu.

45.Dėl R. J. kaltės padarius BK 233 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą daryti priešingą išvadą, negu padarė pirmosios instancijos teismas, nesuteikia pagrindo ir apeliaciniame skunde aptarta kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų apie telekomunikacinius įvykius analizė. D. K. 2019 m. vasario 5 d. teismo posėdyje paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog R. J. į jo naudojamą mobilaus ryšio telefoną įdėjo SIM kortelę (t. 5, b. l. 25–37). Kita vertus, toks D. K. parodymų pakeitimas prieštarauja faktiniams duomenims, kurie patvirtina, kad, kai jis buvo vežamas į gydymo įstaigą, būtent nuo 2017 m. gruodžio 16 d., 16.33 val., iki 2017 m. gruodžio 19 d., 8.31 val., abonentinis Nr. 865489930 buvo įdėtas į telefoną, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), kurį D. K. pateikė tyrėjai. T. S. buvo skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 56–57, 119), o tai neprieštarauja tam, kad nuteistasis R. J. naudojosi ne vienu telefonu, iš kurių vieno SIM kortelę po įvykio buvo įdėjęs į D. K. telefono aparatą. Esant tokioms aplinkybėms, telekomunikacijų tinklų duomenys, kad įvykio metu T. S. skambino telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), nepatvirtina R. J. aiškinimo, kad T. S. iš minėto numerio skambino galimai D. K.. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo aptartų faktinių duomenų vertinti, kaip R. J. nekaltumą patvirtinančius įrodymus. Pirmiau aptartų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis R. J. ėmėsi įvairių veiksmų, siekdamas nuslėpti savo dalyvavimą neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių gabenime: per T. S. skambindamas išsiaiškino, kad pareigūnai cigaretes surado ne automobilyje, tuomet tarėsi su D. K., kad jis sakytų, jog girtas vairavo savo automobilį ir atsitrenkė į medį, o apie cigaretes nieko nežino, liepė broliams N. neprisipažinti, kad nešė cigaretes, paėmė iš jų nusikaltimui naudotas priemones. Nors apelianto teigimu, jis negalėjo dalyvauti nusikaltime, nes jo vykdymo metu buvo (duomenys neskelbtini), t. y. toli nuo nusikaltimo vietos, tačiau, kaip jau minėta, ši jo nurodyta aplinkybė neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytai aplinkybei, kad nuteistasis akcizais apmokestinamų cigarečių gabenime atliko ne vykdytojo, o organizatoriaus veiksmus.

46.Nepagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta ir nuteistojo R. J. teiginius, kad D. K. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl paneigė vairavęs automobilį, patekusį į eismo įvykį. Tai prieštarauja pirmiau nustatytoms aplinkybėms. Šioje baudžiamojoje byloje patikimai nustatyta, kad automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, gabeno cigaretes, pateko į eismo įvykį, vairavo ne D. K., o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo su kauke. D. K. 2018 m. birželio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis 2017 m. liepos 19 d. nurodė vairavęs šį automobilį, nes jo prašė R. J.. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl šių nukentėjusiojo parodymų sąsajumo, leistinumo ir patikimumo, nes juos patvirtina anksčiau aptarti nuteistųjų T. N., R. N., P. N., liudytojo R. K. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Be to, iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad tiriant galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, D. K. iš pradžių buvo apklaustas liudytoju, nes rastas nuo kelio nuvažiavęs automobilis buvo registruotas jo vardu (t. 1, b. l. 47–49), o vėliau, pripažinus jį nukentėjusiuoju, jis apklaustas nukentėjusiuoju (t. 1, 54). D. K. įtarimai dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo konkrečiu atveju nebuvo pareikšti. Taigi, D. K. parodymų, susijusių su paminėto automobilio (ne)vairavimu, pakeitimui neabejotinos įtakos turėjo ne jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jam tokia atsakomybė negrėsė, o neteisėtas R. J., kuris buvo suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės už cigarečių gabenimo organizavimą, poveikis, D. K. žadant sumokėti už gydymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. K. 2018 m. birželio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad R. J. D. K. prašė apklausos metu prisiimti kaltę dėl padaryto eismo įvykio, pripažino įrodymais ir jais grindė R. J. kaltę dėl poveikio liudytojui D. K..

47.Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių D. K. būtų suinteresuotas duoti R. J. kaltinančius parodymus. Kaip parodė teisme nukentėjusysis D. K., jis su R. J. seni pažįstami, kartu su R. J. broliu mokėsi mokykloje. Po nagrinėjamoje byloje tiriamo įvykio dirbo pas R. J. servise (t. 5, b. l. 25–37), pastarasis jį vežė gydyti nuo alkoholizmo, apmokėjo gydymą, suteikdavo darbą. Taigi, jų santykiai buvo išskirtinai geri. Nors tiek R. J., tiek ir D. K. vėliau jau tvirtino, kad pyko, nes R. J. pilnai neatsiskaitė už atliktus darbus, todėl apkalbėjo R. J. sakydamas, kad jis prašė prisiimti autoįvykį, tačiau, teisėjų kolegija vertindama šiuos D. K. parodymus kitų jau pirmiau aptartų įrodymų kontekste, pripažįsta juos kaip siekį palengvinti nuteistojo R. J. teisinę padėtį.

48. Apibenrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 233 straipsnį, teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl R. N. paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo

49.Nuteistojo R. N. gynėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę, ir prašo, iš naujo įvertinus R. N. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, R. N. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą. Šie apeliantės prašymai nepagrįsti, todėl atmestini.

50.BK 199² straipsnio 1 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija Nr. X–272, galiojusi nuo 2005 m. birželio 30 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) sankcija numato alternatyvias bausmes: baudą arba laisvės atėmimą iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. N., atsižvelgė, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai), bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, įvertino nusikaltimo sunkumo laipsnį, R. N. vaidmenį šiame nusikaltime, jo asmenybę, ir paskyrė jam bausmę mažesnę, negu baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (3,5 metų). Nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą. Jis anksčiau teistas už analogiško nusikaltimo padarymą, jam jau buvo paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau jis ir toliau darė kitus nusikaltimus. Todėl apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmei keliami tikslai gali būti pasiekti, R. N. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

51.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. N. bausmę BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė. Nors nuteistasis dirba, turi gyvenamąją vietą, šeimą, išlaikytinių, tačiau šios aplinkybės nelemia paskirtos bausmės dar didesnio mažinimo. Apeliaciniame skunde reikšmingų bausmės skyrimui naujų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino, nuteistojo gynėja ir pats nuteistasis nenurodė. Dar kartą vertinti tas pačias, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir švelninti paskirtąją bausmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

52.Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. R. N. nusikalstamų veiksmų padarymo metu (2017 m. gruodžio 13 d.) galiojo BK 75 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija Nr. XIII-653, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.), kuri nenumatė galimybės asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija numato galimybę asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, atidėti dalies paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kai yra pagrindas išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti atlikus tik dalį paskirtosios bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai pagrindo nėra, nes R. N. ne kartą buvo nusikaltęs, turi neišnykusį teistumą už tyčinių nusikaltimų padarymą. Ankstesniais teismų sprendimais paskirtos bausmės jam teigiamos įtakos nepadarė, nes jis ir vėl nusikalto. Todėl taikyti R. N. BK 75 straipsnį nėra įstatyminių pagrindų.

Dėl R. J. paskirtos bausmės

53.R. J. apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių jam paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, vadovaudamasis BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas R. J. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir už nusikaltimų, nustatytų BK 159 straipsnyje, 233 straipsnyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą jam paskyrė šių įstatymų sankcijose numatytas bausmes, mažesnes, negu įstatymu nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Šios bausmės, atsižvelgiant į nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnį, jo kaip organizatoriaus vaidmenį akcizais apmokestinamų prekių neteisėtame gabenime, jo veiksmus, įtraukiant nepilnametį į sunkaus nusikaltimo padarymą, siekiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams sutrukdyti nustatyti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes ir taip veikiant dar neišnykus teistumui už kitų sunkių nusikaltimų padarymą, rodo jo paties asmenybės didesnį pavojingumo visuomenei laipsnį. R. J. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės atitinka bausmei keliamus tikslus. Jos subendrintos apėmimo būdu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad paskirta subendrinta bausmė yra per griežta.

54.Pagrįstas R. J. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog R. J. nusikaltimo padarymo metu buvo teistas du kartus. Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, subendrinta 51 paros arešto bausme su 600 MGL dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė bausmė – 34 parų areštas su 400 MGL dydžio bauda. Nesutikdamas su šiuo baudžiamuoju įsakymu, R. J. jį apskundė Vilniaus apygardos teismui, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę. Vilniaus apygardos teismas, atlikęs sutrumpintą įrodymų tyrimą, 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžiu R. J. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, paskyrė subendrintą 30 parų arešto bausmę su 450 MGL (16 947 Eur) dydžio bauda. Vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, teismas paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir R. J. paskyrė galutinę bausmę – 20 parų areštą su 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, nustatydamas, kad bauda turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (t.4, b. l. 6–16). Byloje nėra duomenų, kad R. J. iki inkriminuotų nusikaltimų padarymo būtų dar teisiamas (t. 4, b. l. 4). Todėl apskųstojo teismo nuosprendžio aprašomoji dalis patikslinama, nurodant, kad R. J. nusikaltimo padarymo metu turėjo vieną neišnykusį teistumą už dviejų sunkių ir vieno apysunkio nusikaltimų padarymą.

55.Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. bausmę ir vertindamas jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, pažymėjo, kad jis buvo teistas du kartus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė konkrečiu atveju nėra lemianti R. J. paskirtų bausmių rūšies ar dydžio švelninimą. Pirmosios instancijos teismo R. J. paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta.

56.Kaip jau minėta, šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija numato galimybę asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, atidėti dalies paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kai yra pagrindas išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti atlikus tik dalį paskirtosios bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai pagrindo nėra, nes nuteistasis, būdamas nuteistas už sunkių nusikaltimų padarymą, nepraėjus nei metams vėl organizavo naujo sunkaus nusikaltimo padarymą, o tai patvirtina sisteminį jo nusikalstamų veiksmų pobūdį. Ankstesniu nuosprendžiu jam buvo paskirtos su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, tačiau jos BK 41 straipsnyje keliamų tikslų neužtikrino.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. J. ir nuteistojo R. N. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinius skundus atmesti.