- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 2S-97-826/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01593-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Suinteresuotas asmuo
- AB DNB banko
- Pareiškėjas
- O. K.
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2S-97-826/2016
NUTARTIS
2016 m. sausio 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties, kuria patvirtintas mokumo atkūrimo planas, civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-12-17 nutartimi pareiškėjai iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Principo reikalas“. Nutartis įsiteisėjo 2014-12-25.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-03-18 nutartimi teismas nepatvirtino pareiškėjos mokumo atkūrimo plano. Klaipėdos apygardos teismas 2015-05-07 nutartimi panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-03-18 nutartį ir perdavė pareiškėjos mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2015-08-17 Klaipėdos rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjos bankroto administratoriaus prašymas patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą. Prašyme dėl mokumo plano patvirtinimo nurodyta, jog 2015-08-10 vyko pareiškėjos kreditorių susirinkimas, kurio metu nebuvo patvirtintas mokumo atkūrimo planas dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Mokumo atkūrimo plane nurodyta mokėjimų tvarka kreditinių reikalavimų tenkinimo grafike įvardytomis dienomis atitinka FABĮ 7 str. 1 d. 12 p. keliamus reikalavimus, nes įstatymas nereikalauja mokamų lėšų kreditoriams nurodyti tikslia pinigine suma, be to, tai padaryti nėra galimybės, kadangi planas vykdomas 5 metų laikotarpį, per kurį gaunamos pajamos gali keistis, kas sudarytų pagrindą tikslinti planą. Dėl plano trukmės pažymėjo, kad rengiant mokumo atkūrimo planą nėra galimybės žinoti tikslios datos, kada planas bus patvirtintas teismo. Be to, pažymėjo, kad bankroto administratorius prižiūri, kaip bankrutuojantis asmuo vykdo mokumo atkūrimo planą, todėl nėra tikslo fiziniam asmeniui numatyti papildomo reikalavimo – pateikti ne rečiau kaip kas 6 mėnesius dokumentus, pagrindžiančius didesnių pajamų siekimą. FABĮ nekelia reikalavimo mokumo atkūrimo plane pateikti informaciją apie fizinio asmens atliktus sandorius iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratoriaus įgalioto asmens nuomone, mokumo atkūrimo plane numatytas atlyginimas bankroto administratoriui, mokestis kanceliarinėms bei transporto išlaidoms atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus ir užtikrina tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančio fizinio asmens ir jo kreditorių pusiausvyrą.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-10-29 nutartimi pareiškėjos mokumo atkūrimo planas patvirtintas. Teismas konstatavo, jog kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike įvardyti tikslias pinigines sumas nėra galimybės, o nurodyta bendra kreditoriams skirtina suma yra atitinkanti įstatymo reikalavimus. Pareiškėja yra 56 metų amžiaus, todėl persikvalifikuoti neplanuoja, tačiau planuoja siekti geriau mokamo darbo, domėtis darbo pasiūlymais, esant laisvam laikui ir galimybėms planuoja dirbti papildomus darbus, vykdyti individualią veiklą. Kreditorė AB „Swedbank“ nesutiko su nurodytomis priemonėmis mokumui atkurti, motyvuodama, jog pareiškėja nenurodė jokių racionalių priemonių, kuriomis sieks atkurti mokumą. Šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai, teismo posėdžių metu duoti ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė šiuo metu yra 56 metų amžiaus, apie 40 metų ieškovė dirbo medicinos srityje, apie 10 metų dirba VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, ieškovė yra turėjusi sveikatos problemų, šiuo metu sveikatos būklė yra patenkinama. Pateikti pažymėjimai patvirtina aplinkybę, kad ieškovė nuolat kelia bendrosios praktikos slaugytojos profesinę kvalifikaciją. Kreditoriai nesutiko, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas būtų trumpesnis nei 5 metai, tačiau teismas pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia numatyti trumpesnį nei 5 metų terminą. Pareiškėja su darbdaviu yra sutarusi, kad šis į bankroto administratoriaus sąskaitą pervestų sumas, viršijančias 1000 Lt, t. y. viršijančias sumą, būtiną pareiškėjos būtinųjų poreikių tenkinimui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sieks dėti visas pastangas gauti geriau mokamą darbą, sieks dirbti papildomus darbus ir vykdyti individualią veiklą, tokiu būdu gaus papildomų pajamų, atsižvelgiant į tai, kad mokumo atkūrimo plano terminas yra artimas maksimaliam įstatyme numatytam terminui, bei į tai, jog įmokos atsiskaityti su kreditoriumi yra kaupiamos jau nuo 2014 m. birželio mėnesio, pripažinta, kad tokiu būdu bus užtikrinta skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra. Iš kreditorių pareikštų pastabų matyti, kad AB DNB bankas nurodė, kad mokumo atkūrimo plane nėra informacijos apie bankrutuojančio asmens atliktus sandorius iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad įstatymas nenumato tokio reikalavimo. Kreditorė AB „Swedbank“ siūlė įpareigoti bankrutuojantį asmenį ne rečiau kaip kas 6 mėnesius pateikti bankroto administratoriui ir kreditoriams dokumentus, pagrindžiančius, kokie buvo atlikti veiksmai ieškant geriau mokamo darbo ar keliant kvalifikaciją. Tačiau įstatyme ši nuostata yra įtvirtinta ir taip, todėl mokumo atkūrimo plane nebėra pagrindo kartoti šios nuostatos. Teismas taip pat nurodė, kad 325 Eur suma pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkinti nėra per didelė, nes ji atitinka 1 MMA. Teismas konstatavo, jog 56 Eur suma administravimo išlaidoms nėra per didelė.
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-10-29 nutarties padavė atskirąjį skundą ir prašė nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos mokumo atkūrimo plane nėra duomenų, kaip pareiškėja ketina atsiskaityti su kreditoriais, nenurodyta, kokios konkrečiai sumos bus skiriamos kreditoriams. Šias sumas pareiškėja privalo nurodyti, nepaisant aplinkybės, kad jos gaunamos pajamos gali skirtis, tuo labiau kad ji nurodo, kokia suma būtina jos būtinųjų poreikių tenkinimui, o kokia administravimo išlaidoms. Nesutinka, kad administravimo išlaidų sąmata yra protinga ir pagrįsta, nes sąmata turi atitikti vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir sudėtingumą. Šiuo atveju pareiškėja nevykdo jokios individualios veiklos, neturi jokio turto, neturi debitorių, administratorius neginčija jokių sandorių. Teismas neįvertino kreditoriaus argumento, kad atlyginimas administratoriui turi būti nustatomas pagal suteiktas paslaugas, patiriamas išlaidas, o ne tik pagal administratoriui priskirtų funkcijų nurodymą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą tenkinti. Pritardamas atskirojo skundo motyvams, papildomai nurodė, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog mažesnė nei 5 metų bankroto proceso trukmė nepažeis kreditorių interesų. Taip pat mokėjimo plane turėjo būti nurodytas kaip įmanoma detalesnis kreditorių tenkinimo grafikas ir jiems skiriamos sumos. Sutinka su apelianto argumentu, kad administravimo išlaidų sąmata yra per didelė.
Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą tenkinti. Suinteresuotas asmuo pritarė atskirojo skundo argumentams, todėl jie papildomai neatkartojami. Papildomai nurodė, kad 325 Eur suma pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkinti yra per didelė.
Pareiškėjų bankroto administratorė UAB „Principo reikalas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą ir prašo jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Bankroto administratorius sutiko su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais, todėl jie plačiau nedetalizuojami ir neatkartojami.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Byloje kilo ginčas dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo. Apeliantas nesutinka, kad mokumo atkūrimo planas yra tinkamas, kadangi jame nenurodyta, kokios sumos bus skiriamos kreditorių reikalavimams tenkinti, taip pat nesutinka, jog administravimo išlaidų sąmata yra pagrįsta ir atitinkanti realias išlaidas. Apelianto nuomone, tai pažeidžia kreditorių interesus.
Pagal FABĮ nuostatas bankrutuojantis fizinis asmuo rengia pagal FABĮ 7 straipsnio nustatytus reikalavimus mokumo atkūrimo planą, jį pateikia bankroto administratoriui, o šis parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Kai kreditorių susirinkimas pritaria mokumo atkūrimo planui, tai jis teikiamas teismui patvirtinti. Teismo nutartis patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ 8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Teismas turi teisę netvirtinti plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, tuo atveju, jeigu buvo pažeista įstatyme nustatyta plano tvirtinimo procedūra (FABĮ 8 straipsnio 7 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Taigi iš aptarto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūros reglamentavimo darytina išvada, kad kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nepritarimo priežasčių arba nurodo priežastis, kurios nesusijusios su plano projektui nustatytais šio įstatymo 7 straipsnyje reikalavimais, – šiuo atveju įstatyme nenustatoma galimybė patikslinti planą ir jis gali būti iš karto teikiamas teismui tvirtinti ir teismas turi teisę tokį planą tvirtinti, jeigu planas yra tinkamas (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis). Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė, nenurodydami priežasčių arba nurodydami priežastis, nesusijusias su plano projektui nustatytais reikalavimais, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą.
Tačiau tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnio nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne. Dėl to teismas, gavęs plano projektą, kuriam pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Šiuo atveju pareiškėjos mokumo atkūrimo planas buvo pateiktas teismui jau po plano tikslinimo procedūros ir šį kartą kreditoriai taip pat nepritarė paruoštam planui, dėl to pareiškėjos bankroto administratorius pateikė mokumo atkūrimo planą tvirtinti teismui. Teismas įvertinęs patikslintą planą bei kreditorių nepritarimo priežastis nurodė, kad pateiktas mokumo atkūrimo planas atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, o kreditorių nepritarimo priežastys nepatenka į FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų apimtį.
Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimą, fizinio asmens mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. Bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos patikslintame mokumo atkūrimo plane nustatyta tokia administravimo išlaidų suma: 50 Eur per mėnesį plius PVM atlyginimas administratoriui ir 6 Eur kas mėnesį plius PVM kanceliarinėms ir transporto išlaidoms. Iš esmės nustatyta, jog administravimo išlaidų suma per visą bankroto laikotarpį (kurio trukmė 4 metai 3 mėnesiai) sudarys 2856 Eur (neįskaičius 21 proc. pridėtinės vertės mokesčio). Kaip minėta, kreditoriai su šiomis išlaidomis nesutiko, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyta suma nėra neprotingai didelė ar nepagrįsta, tuo labiau kad įstatymas numato, jog administravimo išlaidas sudaro išlaidos bankroto procedūroms ir atlyginimas administratoriui. Teismo nuomone, kreditoriaus teiginiai dėl administravimo išlaidų nepagrįstumo pernelyg deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. Kreditorius mano, kad vien įstatyme nustatytų administratoriaus pareigų išvardijimas nereiškia, kad šie veiksmai bus atliekami. Tačiau pažymėtina, kad būtent įstatyme nurodytas pareigas administratorius ir turės atlikti, tačiau šiame etape yra neįmanoma realiai pagrįsti konkretaus veiksmo vertės ar kainos, dėl to 56 Eur administravimo išlaidų suma per mėnesį nelaikytina per didele už kito asmens reikalų (bankroto procedūrų) tvarkymą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad mokumo atkūrimo plane nurodytos išlaidos bankroto procedūroms atlikti būtų nustatytos neproporcingai per didelės, juolab kad tokių duomenų nepateikė ir patys kreditoriai. Kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata vienam mėnesiui siekia 56 Eur plius mokėtini mokesčiai, kas yra mažiau nei 1/4 dalis MMA ir nesudaro prielaidų tinkamai atlikti įstatyme numatytas procedūras. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes teismas sutinka, kad plane nurodytos ir detalizuotos bankroto administravimo išlaidos yra pagrįstos, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino mokumo atkūrimo planą ir jame įtvirtiną administravimo išlaidų sąmatos struktūrą bei jos apmokėjimo tvarką. Administratorius yra asmuo, kuris turi teisę į išlaidų, patirtų administruojant kito asmens bankroto procesą, atlyginimą.
Apeliantas teigia, kad pareiškėja nenurodė, kokias sumas ji skirs kreditoriams, o tai pažeidžia jų interesus. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Pareiškėjos mokumo atkūrimo plano 12 dalyje aiškiai nurodyta, kad kreditoriams ir banko paslaugoms bus skiriama 157,24 Eur. Ši suma bankroto procese bus paskirstoma kreditoriams atitinkamai pagal jų reikalavimų sumas. Taip pat nurodyta, kad visos pareiškėjos lėšos, kurios liks po to, kai iš jos 550 Eur atlyginimo bus atskaitoma 325 Eur suma jos būtiniesiems poreikiams tenkinti bei 56 Eur administravimo išlaidoms, bus pervedama į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą ir skiriama pirmiausia kreditoriams. Taip pat nustatyta, kad jau nuo 2014 m. gegužės mėn. pareiškėjos darbdavys atskaito iš jos atlyginimo sumas, kurios viršija jos būtiniesiems poreikiams tenkinti būtiną sumą, ir šios lėšos yra kaupiamos. Įvertintina ir tai, kad pareiškėja nurodė, jog sieks dirbti papildomai, o tokiu atveju gautos lėšos bus pervedamos į administratoriaus sąskaitą ir taip pat paskirstomos kreditoriams.
Atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodyta, jog 325 Eur suma pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkinti yra per didelė, tačiau, teismo vertinimu, ši suma yra minimaliai būtina net ir bankrutuojančio asmens būtinųjų poreikių tenkinimui, tuo labiau kad ji atitinka Vyriausybės patvirtintą 1 minimalią mėnesinę algą. Dar labiau mažinti šią sumą iki siūlomos 290 Eur ribos nėra pagrindo, nes net ir bankrutuojantis asmuo turi turėti bent minimaliai jo orumą užtikrinančias pragyvenimo sąlygas.
Atsiliepimuose nurodoma, kad patvirtinta bankroto proceso trukmė yra mažesnė nei 5 metai, o tai gali pažeisti kreditorių interesus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įstatyme nėra nustatyta imperatyvo patvirtinti maksimalią 5 metų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę. Be to, patvirtinta mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė yra 4 metai 3 mėnesiai, tuo labiau kad nuo 2016-01-01 įsigaliojusioje FABĮ 7 straipsnio 5 dalies redakcijoje yra nustatyta, jog mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai. Naujojoje FABĮ redakcijoje taip pat numatyta, kad fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į 7 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Apibendrinant tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad pareiškėjos mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ 7 straipsnyje keliamus reikalavimus. Teismas, spręsdamas klausimą dėl plano patvirtinimo pagrįstumo, atsižvelgia ir į tai, kad įstatyme įtvirtintų pagrindų nutraukti bankroto bylą nenustatyta (FABĮ 10 straipsnis). Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teismui nenustačius, kad patvirtinus fizinio asmens mokumo atkūrimo planą būtų pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai, interesų balansas tarp nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teisių ir teisėtų interesų yra pasiektas, o kreditorių nurodyti patikslinimai vertintini kaip pernelyg formalūs, nesudarantys pagrindo netvirtinti plano.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.