Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-04-28 · Administracinė byla Nr. eI2-2655-809/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-04-28
Bylos Nr.
eI2-2655-809/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00827-2021-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
UAB "Rolidas"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-2655-809/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00827-2021-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Rolidas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01019 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. gruodžio 18 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), galiojantį iki 2022 m. gruodžio 8 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, t. y. nustatęs, kad UAB „Rolidas“ direktorius, kaip darbdavio UAB „Rolidas“ atstovas, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Įstatymo 62 straipsnio 22 ir 7 dalių nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, Sprendimu panaikino Leidimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB „Rolidas“ direktoriui paskirta administracinė nuobauda – 1000 Eur bauda.

Pareiškėjas, pagrįsdamas Departamento Sprendimo neteisėtumą, nurodo, jog jis be jokio teisėto pagrindo yra baudžiamas už kito asmens padarytą teisės pažeidimą. UAB „Rolidas“ dirba legaliai pagal sudarytą darbo sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmė 2021 m. sausio 7 d., t. y. jau po darbo sutarties sudarymo ir jo įsidarbinimo UAB „Rolidas“, todėl mano, kad UAB „Rolidas“ direktorius įsipareigojimą jį įdarbinti jau buvo įvykdęs.

Pareiškėjo teigimu, Departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Sprendimas yra be motyvų, jame neatskleistos aplinkybės, pagrindžiančios Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio normos taikymą. Mano, kad panaikinti Leidimą nebuvo jokio teisėto pagrindo, nes darbdavys nebuvo įsipareigojęs pareiškėjui jį įdarbinti pagal darbo sutartį, o toks įsipareigojimas jau buvo pasibaigęs jo įvykdymu, nes užsienietis buvo jau įdarbintas. Pareiškėjas, be kita ko, turėjo teisėtą lūkestį dėl jam suteikto Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje atitinkamą laikotarpį, nes jis buvo įvykdęs visus Įstatyme nustatytus reikalavimus. Pažymi, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, nes pareiškėjas tuo metu, kada darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti užsienietį, neatitiko leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo. Departamentas, panaikindamas Leidimą, rėmėsi po Leidimo išdavimo atsiradusiu juridiniu faktu – UAB „Rolidas“ vadovo nubaudimu, taigi, Departamentas iš esmės pažeidė lex retro non agit (iš lot. k. „įstatymas neturi grįžtamosios galios“) taisyklę, kurios aiškinimas apima ir tai, jog teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių.

Pažymi, kad dėl darbdavio veiksmų nepagrįstai buvo pritaikyta teisinė atsakomybė ir pareiškėjui. Pareiškėjas ilgam laikui neteko galimybės teisėtais pagrindais dirbti darbą Lietuvos įmonėse. Departamentui priėmus Sprendimą, jis iš naujo privalės teikti prašymą Departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tokiu būdu pareiškėjas patirs papildomus nuostolius. Mano, kad toks Departamento Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Rolidas“ Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatomis, priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi. 2020 m. gruodžio 18 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2022 m. gruodžio 8 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenimis, pareiškėjas UAB „Rolidas“ įsidarbino 2020 m. rugsėjo 29 d.

Departamentas nustatė, kad R. R., būdamas UAB „Rolidas“ vadovu (kaip darbdavys), pažeisdamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. sausio 15 d.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis).

Dėl pareiškėjo skundo argumentų nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra imperatyvus. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbo sutarties sudarymo, darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovo teigimu, toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarauja Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Nurodo, kad nors pareiškėjui Leidimas buvo išduotas iki 2022 m. gruodžio 8 d., tačiau nereiškia, jog pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui ir trečiajam asmeniui kylančios teisinės pasekmės, priėmus ginčijamą sprendimą, yra neproporcingos. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų vadovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių vadovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB „Rolidas“ vadovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Taigi, neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pabrėžia, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Taip pat nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui yra taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė ir, kad UAB „Rolidas“ yra baudžiamas antrą kartą už tą patį administracinį nusižengimą. Šiuo aspektu nurodo, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už UAB „Rolidas“ vadovo padarytą administracinį nusižengimą, o UAB „Rolidas“ nėra baudžiamas už tą patį administracinį nusižengimą antrą kartą. Administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.

Pažymi, kad Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui, todėl nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog ginčijamas sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui. Taip pat pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rolidas“ sutinka su pareiškėjo skundu ir prašo skundą tenkinti. Atsiliepimo argumentus grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pareiškėjo skunde. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (15/18-7)50U-01019 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Departamentas nustatęs, jog Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB „Rolidas“ direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda, tuo pagrindu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01019 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2022 m. gruodžio 8 d.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo tos dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjas, tuo pagrindu, kad ketina tęsti darbą UAB „Rolidas“, Departamentui 2020 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs užsieniečio pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują. Pareiškėjui buvo išrašytas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2022 m. gruodžio 8 d. Pareiškėjas į UAB „Rolidas“ priimtas dirbti nuo 2020 m. rugsėjo 29 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB „Rolidas“ vadovas R. R. (R. R.) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 000 (vieno tūkstančio) eurų bauda. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimas įsiteisėjo 2021 m. vasario 2 d. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimo turinio matyti, kad teismas konstatavo, jog R. R., būdamas UAB „Rolidas“ vadovu, nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d., leido bendrovėje dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui Ukrainos Respublikos piliečiui M. S., neturinčiam leidimo gyventi ar kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, apie trečiosios šalies piliečio M. S. įdarbinimą UAB „Rolidas“ direktorius R. R. nustatyta tvarka nepateikė pranešimo Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai. Tokiais veiksmais R. R. pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 ir 7 dalių nuostatas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-401/EV-281 /V-395 „Dėl informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo“ tvarkos aprašo 4 ir 7 punktų reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d., ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).

ANK 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal ANK atsako tik fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Nepriklausomai nuo nelegaliai įdarbinto subjekto, nustačius, kad jis dirba be darbo sutarties ir apie jį nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai ar dirbama nesilaikant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūrų, konstatuojamas nelegalaus darbo faktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. eA-5395-492/2019).

Nagrinėjamos bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad UAB „Rolidas“ vadovas pažeidė ANK 95 straipsnio nuostatas ir už tai jam paskirta 1 000 eurų bauda. UAB „Rolidas“ užsienietį įdarbino pagal darbo sutartį, vykdydamas įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, pastarajam pateikus prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. pateikęs darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimui, kuriuo UAB „Rolidas“ vadovas nubaustas už nelegalų darbą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nepaisant, kad pareiškėjas UAB „Rolidas“ dirbo pagal sutartį ir buvo įdarbintas iki nutarimo įsiteisėjimo. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas imperatyvas jokių išimčių ar išlygų, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimą šiuo pagrindu, nenumato.

Teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė svarių argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl jau suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo, iš esmės panašaus pobūdžio bylose. Pareiškėjo skundo argumentai iš esmės grindžiami daugiau savo subjektyvia nuomone, subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Departamento 2021 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (15/18-7)50U-01019 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Pažymėtina, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 5 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Atsakovės skundžiamo sprendimo turinį įvertinus minėtų teisės aktų nuostatų apimtyje, darytina išvada, kad pareiškėjas iš Sprendimo turinio galėjo ir turėjo aiškiai suprasti Leidimo panaikinimo esmę, teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų, yra nepagrįsti.

Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus (pareiškėjo patiriami nuostoliai, žlugdoma bendrovės veikla, bendrovė negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kt.), kurių pagrindu prašo panaikinti ginčijamą Sprendimą, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jovita EinikienėVioleta PetkevičienėEglė Žulytė-Janulionienė