Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –4– 227/ 2017

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4663-956/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui A. A. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė iš atsakovės UAB „Naideka“ priteisti 26087,04 EUR nuostolių atlyginimą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas: 783 EUR žyminį mokestį, 349,98 EUR dokumentų vertimo išlaidas, 88 EUR išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Nurodė, kad 2011-10-28 Didžiojoje Britanijoje dėl A. A., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo šios transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį, todėl buvo atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, be to, eismo įvykį sukėlė atsakovės samdomas darbuotojas. Lietuvoje Respublikoje registruota transporto priemonė DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 21846,55 GBP sumai. Ieškovas sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui 21846,55 GBP, todėl įgijo teisę reikalauti sumokėtos sumos iš atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 26087,04 EUR nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-05-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 783 EUR žyminį mokestį, 349,98 EUR išlaidas už dokumentų vertimus, 88 EUR išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu – ieškovo naudai bei 13,22 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Nustatė, kad Didžiojoje Britanijoje 2011-10-28 dėl transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio A. A. kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė DAEWOO MATIZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalota asmens sveikata. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 str. ir 5 str.), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 21846,55 GBP sumai. Ieškovas 2014-03-25 sumokėjo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui 21846,55 GBP sumą (b.l. 11). 2014-09-17 atsakovei buvo išsiųsta pretenzija dėl 26087,04 EUR sumos sumokėjimo (b.l. 14). Atsakovė transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojo ir valdė lizingo sutarties pagrindu, eismo įvykio metu šią transporto priemonę vairavo atsakovo darbuotojas A. A.. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 43 straipsnio nuostatomis sprendė, kad atsakovė buvo atsakinga už minėtos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tuo tarpu įvykio metu transporto priemonė DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nors atsakovė nesutiko su žalos dydžiu, teismas vadovavosi minėto įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatomis, numatančiomis, jog už žalą, padarytą kitose valstybėse, išmoka mokama pagal tų valstybių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus bei sprendė, kad ieškovas savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu padarytos žalos dydžio ir vadovaujasi tik nurodytos valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais, o žalos dydžio nepagrįstumo atsakovė neįrodė, kadangi atsakovė pati nesirūpino eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimu bei nedalyvavo žalos atlyginimo eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims sureguliavimo procese, ji negali reikalauti, kad šiuos veiksmus už ją atliktų ieškovas. Įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis (b.l. 66-81) pripažino, kad ieškovas įrodė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį (26087,04 EUR). Kadangi išmokėdamas draudimo išmoką Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui ieškovas vadovavosi Didžiosios Britanijos nacionalinio transporto priemonių draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos atlyginimo dokumentais, nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis bei nustatytu įvykio kaltininku, teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovas privalo nustatyti įvykio kaltininką, taip pat pažymėjo, kad aplinkybės, kad atsakovės vairuotojas nėra įvykio kaltininkas, atsakovė neįrodė, nors būdama atidi ir rūpestinga, turėjo galimybę pasinaudoti įrodinėjimo teise, t.y. aktyviai dalyvauti ikiteisminiame procese, gavus pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, stengtis išaiškinti įvykio kaltininką, bendradarbiauti dėl įvykio aplinkybių išsiaiškinimo. Atmetė atsakovės argumentą dėl nesavalaikės pretenzijos pateikimo. Pripažino nepagrįstais ir atsakovo argumentus dėl senaties termino ieškovo reikalavimams suėjimo, kadangi taikytinas ne vienerių metų ieškinio senaties terminas, o CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento. Kadangi Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui ieškovas išmoką išmokėjo 2014-03-25, pripažino, kad ieškinio senaties terminas nepasibaigęs (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 4 d.). Teismas ieškinį tenkino pilnai vadovaujantis TPVCAPD įstatymo 17 ir 23 straipsnių, CK 6.210, 6.263, 6.264 straipsnių nuostatomis, iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas ieškovui bei valstybei.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, prašo priimti naujai teikiamą įrodymą – 2015 m. spalio 20 d. UAB „Darsna“ konsultacines išvadas, kurios patvirtina žalos dydžio neįrodytinumą pagal turimus bylos duomenis, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl TPVCAPDĮ nuostatų atitikimo Konstitucijos nuostatoms bei bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas prašymas. Nurodo, kad sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teismas nenustatė bylos esmės, kadangi byloje neįrodyta, jog už žalą yra atsakinga atsakovė, nėra nustatyta vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu galimai atsirado žala, kadangi trečiojo asmens parodymai aiškiai skyrėsi nuo nukentėjusiosios paaiškinimų. Atsakovė pagal pateiktus dokumentus nurodė, kad reikalaujamos sumos nesuprantamos, ieškovo nedetalizuotos, įvykyje asmenys nebuvo sužaloti, prašomo didelio dydžio žala objektyviai negalėjo atsirasti, tačiau teismas nepagrįstai atsakovės argumentus atmetė, sprendime neįvertino ieškovo, kurio pareiga buvo pateikti papildomus įrodymus, kiekvieno įrodymo turinio ir pakankamumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien faktas, jog kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažintas pakankamu ir patikimai pagrindžiančiu padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, o teismas turi vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus, atgręžtinis reikalavimas gali būti tenkinamas tik nustačius kokio dydžio žala padaryta kaltojo asmens veiksmais. Atsakovei ginčijant faktus ieškovas turėjo išsireikalauti įrodymus dėl konkretaus Didžiojoje Britanijoje įvykusio 2011-10-28 eismo įvykio ir įrodyti, kad būtent A. A. vairuojamas vilkikas, priklausantis atsakovei, padarė konkrečią žalą, kokiu dokumentu vairuotojas pripažintas kaltu dėl eismo įvykio; įrodyti priežastinio ryšio egzistavimą tarp šio įvykio ir reikalaujamos atlyginti žalos dydžio, konkrečias prašomos priteisti žalos dydį, tačiau dėl eismo įvykio aplinkybių tyrimas nevyko, nenustatytos esminės bylos aplinkybės. Teismas sprendime nepasisakė dėl 2012-03-24 Reikalavimo atlyginti žalą formos, pildytos tikėtina, S. B., bet nepasirašytos, trečiojo asmens A. A. 2014-08-22 paaiškinimo, pateikto ieškovui, neįvertino, kad reikalaujama priteisti suma nėra tiesiogiai susijusi su eismo įvykiu, didžioji žalos sumos dalis yra "bendroji žala" bei teisininkų honoraras. Iš 2014-08-22 paaiškinimo matyti, kad trečiasis asmuo pagal taisykles turėjo pirmumo teisę persirikiuojant, jis nebuvo jokiu administraciniu aktu pripažintas kaltu, jei žala ir buvo automobiliams, tai itin mažareikšmė, pro šalį važiavęs policijos pareigūnas, pamatęs sustojusiuosius kelyje, sustojo išsiaiškinti, o įvykio dalyviai informavo policijos pareigūną, jog sužeistų asmenų nėra, vėliau vairuotojai nuvažiavo iki artimiausios degalinės užsirašyti duomenis, pasikeisti kontaktais. Reikalavimo atlyginti žalą forma užpildyta beveik po 5 mėnesių nuo įvykio, joje nenurodyta informacija apie keleivius, pažymėta, kad nukentėjusioji iš savo transporto priemonių draudiko nereikalaus atlyginti žalos, įvykio deklaracija pildyta nebuvo, apie eismo įvykio fiksavimą policijoje ji duomenų neturi, koks buvo pareigūno vardas, ar kur jis dirba nežino, ar buvo vairuotojas baustas nežino, liudininko duomenis nurodė ir pažymėjo, kad vis dar jaučia skausmą kairėje pusėje galvos, kaklo, rankos, stuburo, kojos, galūnių aptirpimą, reikalinga pagalba prižiūrėti 4 metų sūnų ir susitvarkyti buityje, jaučia nerimą. Nors minėtoje reikalavimo atlyginti žalą formoje neminimas kitas nukentėjęs asmuo, tačiau į atlygintos žalos sumą įėjo ir galimai vaikui padaryta žala, nors jokių duomenų apie jo patirtus sužalojimus nėra, liko neįvertinta, ar vaikas buvo tinkamai prisegtas kėdutėje saugos diržais, į gydymo įstaigą kreipėsi po dviejų savaičių. Mano, kad nukentėjusiąją atstovaujanti teisininkų kontora sugalvojo žalos dydį ir derėjosi su draudikų biuru, buvo apgaulingai siekiama naudos klientei bei gauti didesnį honorarą. Kadangi įvykio metu nesuveikė nukentėjusiosios oro pagalvė/įtempimo įtaisai vertintina, kad arba įvykis buvo mažareikšmis, arba nukentėjusioji vairavo techniškai netvarkingą automobilį galimai neprisisegusi saugos diržų, dėl ko ji neturėjo teisės reikalauti žalos atlyginimo. Formoje, punkte 11.3 nurodoma kad transporto priemonės vertė apie 600 GBP, netaisoma; išgabeno kaip laužą, tačiau pagal draudimo bendrovės "Provident Insurance plc" atliktą 2012-01-16 Vertinimą, automobilis remontuotinas ar buvo remontuotas; nurodoma keistinų detalių kaina, suvedimo, automobilio išbandymo, kitų darbų kaina, viso atlikti remontą truko/reiktų 14,6 valandos už 292 GBP, detalių kaina 210,30 GBP, kas patvirtina, kad tai smulkūs automobilio dažymo, detalių keitimo darbai, patvirtintys automobilių tik kontaktą ar nedidelį susidūrimą. Vertinime nėra nurodyta, kad būtų darbai, susiję su variklio remontu, elektronikos taisymu, tik diagnostika, nors nukentėjusioji Formoje nurodė, kad po susidūrimo užsidegė variklio lemputė, pasigirdo bildesys. Atsakovės vilkiko vairuotojas nurodė, kad kliudė kairįjį priekinį lengvojo automobilio kampą, tačiau vertinime automobilio sugadinimai nurodyti galiniame dešiniajame kampe. Jokio vairuotojo kaltę, ar bent kokią atsakomybę patvirtinančio dokumento byloje nėra; kaip nėra ir bet kokio oficialaus patvirtinimo apie registruotą eismo įvykį. Anglijos draudimas rėmėsi tik advokatų kontoros pateiktais jiems palankiais savo klientės paaiškinimais, atsakovei ir trečiajam asmeniui apie įvykio tyrimą tapo žinoma tik ieškovui pareiškus ieškinį. 2012-07-30 elektroniniame laiške yra tik biuro darbuotojos nuoroda, kad "turime nepriklausomo liudininko parodymus, kuriuose kaltė priskiriama Lietuvos vairuotojui“, nors tokie parodymai nepridedami. Byloje nėra informacijos apie ginčo eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo metu taikytus Jungtinės Karalystės (Kento grafystės) norminius teisės aktus dėl kaltės pagrindimo; žalos skaičiavimo metodikos, rekomendacijų dėl maksimalaus dydžio nežymaus sveikatos sutrikdymo atlyginimo bylose rekomendacijas ar pan., taip pat kurių pagrindu priskaičiuotos administravimo išlaidos tarpininkams, advokatų kontorai, kokie yra neturtinės žalos nustatymo kriterijai. Nesutinka su išlaidų už vertimo paslaugas priteisimu, kadangi vertimas reikalingas pačiam ieškovui darbe, vertimas su klaidomis. Teismas taip pat neįvertino, kad tarptautinės transporto priemonės draudimo sutarties (žaliosios kortos) Transporto priemonės tarptautinio draudimo polisu Nr. RUS/004/02640552, išduotu Rusijos Federacijos draudimo bendrovėje „Rosgosstrakh" buvo suteikta apsauga ir ES valstybėse narėse. Tai, kad toks draudimas, Biuro teigimu, neatitiko Lietuvos Respublikos TPVCAPDĮ nuostatų, savaime nereiškia, kad tarp trijų šalių pagal Žalios kortelės sistemos, kurios nariais yra Didžioji Britanija, Lietuva ir Rusija, taisykles sudaryta draudimo sutartis yra negaliojanti ir nesuteikė draudimo apsaugos, todėl nepagrįstai reikalavimas nukreiptas į atsakovą, o ne į draudiko bendrovę. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, įrodymai yra nauji, nors jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nevertintini. Nurodo, kad Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, kaltės nustatymu bei žalos administravimu, biuro pateikti dokumentai vertintini kaip didesnę galią turintys oficialūs rašytiniai įrodymai ir teisminėje praktikoje jie vertinami kaip pakankami. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant, šiuo atveju atsakovas tokia teise nepasinaudojo. Dėl transporto priemonės DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nei vienas draudikas - Biuro narys, nebuvo sudaręs draudimo sutarties, galiojusios 2011-10-28 Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu. Rusijos draudimo bendrovių dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių išduotos žaliosios kortelės nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka šio įstatymo reikalavimų, tokios draudimo sutartys nelaikytinos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis.Įvertinus tai, kad civilinės bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka buvo sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje 3K-7-439-313/2015 (vėlesnis numeris 3K-7-338-313/2017) gavimo, po bylos atnaujinimo buvo pasiūlyta šalims pateikti papildomus paaiškinimus dėl priimto prejudicinio sprendimo. Ieškovas nurodo, kad šis prejudicinis sprendimas neturi įtakos tokio pobūdžio bylose. Mano, kad ieškovas pateikė visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, užsienio teisės turinį taikyti, aiškinti ir nustatyti turi teismas ex officio.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjamas būtinas (CPK 322 str.). Tai reiškia, kad skirti apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra šį skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. Skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą ar ne, yra skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo teisė, o ne pareiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje atsakovė prašymo bylą žodinio proceso tvarka tinkamai nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad atsakovė turėjo galimybę pateikti visus įrodymus ar atsikirtimus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat su apeliaciniu skundu. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl atsakovės prašymas dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė prašymą priimti naujai teikiamą įrodymą – 2015 m. spalio 20 d. UAB „Darsna“ konsultacines išvadas, kurios, galimai patvirtina, žalos dydžio neįrodytinumą pagal turimus bylos duomenis. Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė biuro žalos administravimo departamento išvadas bei jų priedus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Pripažintina, kad byloje reikalinga išspręsti klausimą, ar egzistuoja visos neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos sąlygos, todėl tikslinga priimti šalių naujai teikiamus rašytinius įrodymus. Apeliantė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl TPVCAPDĮ nuostatų atitikimo Konstitucijos nuostatoms. Teigia, kad pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 18 dalies reikalavimus Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“, su kuria buvo sudaryta draudimo sutartis, turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau ji nėra įmonė - Biuro narė ir tai riboja jos galimybę sudaryti draudimo sutartį. Mano, kad valstybė ir jos institucijos privalo sudaryti visiems ūkio subjektams vienodas ūkinės veiklos sąlygas, negali kištis į ūkinės veiklos subjektų veiklą, todėl toks teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms. Teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su atsakovės tvirtinimu, jog yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl TPVCAPDĮ nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Teismas turi kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios bylos aplinkybes ir kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės normas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog apeliantės iškeltos abejonės dėl TPVCAPDĮ nuostatų neatitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams sudarytų pagrindą tenkinti tokį prašymą, todėl jį atmeta. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, teismas nenustatė bylos esmės, byloje neįrodyta, jog už žalą yra atsakinga atsakovė, nėra nustatyta vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu galimai atsirado žala, kokio dydžio žala padaryta kaltojo asmens veiksmais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti visi prieštaravimai ir nebuvo ištirtos visos aplinkybės dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti reikšmingi bylos aplinkybių nustatymui rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės argumentas dėl žalos dydžio nepagrįstumo, pažymėjo, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais teisės aktais, o ieškovas savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu padarytos žalos dydžio, vadovaujasi tik nurodytos valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais, žalos dydžio nepagrįstumą turi įrodyti jį ginčijantis asmuo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė jokių įrodymų apie žalos dydį nepateikė, nors turėjo teisę dalyvauti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui nustatinėjant žalą, jos dydį, tačiau ja nepasinaudojo. Taip pat teismas vertino, kad išmokėdamas draudimo išmoką Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui, ieškovas vadovavosi Didžiosios Britanijos nacionalinio transporto priemonių draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos atlyginimo dokumentais ir nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis bei nustatytu įvykio kaltininku. Atsakovei neigiant vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio nurodė, kad ieškovas savarankiškai nenustatinėja įvykio kaltininko, tai turėtų paneigti UAB „Naideka“.Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Esant ginčui, būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovų civilinę atsakomybę, turi pateikti ieškovas. Šiuo atveju į bylą tik su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta su žalos sureguliavimu, užsienio teisės taikymu susijusi medžiaga, kurios neturėjo bei nevertino pirmosios instancijos teismas. Taip pat, kaip yra išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, atsakovo teisė į teisminę gynybą gali būti įgyvendinta tik suteikiant jam realią galimybę efektyviai užginčyti tariamą savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Civilinėje byloje buvo suformuluota tokia teisės aiškinimo taisyklė: tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Taip pat pažymėta, kad tokiose bylose atsakovo teisė į teisminę gynybą negalėtų būti apribota atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę, jog atsakingas už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą asmuo privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos apie žalos padarymą raštu pranešti Lietuvos draudikų biurui, priešingu atveju žalos administravimo ir atlyginimo klausimas bus sprendžiamas jam nedalyvaujant. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Biurų tarybos vidaus nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams, nėra nustatyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Kai Lietuvos draudikų biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Šios TPVCAPDĮ nuostatos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, ypač šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Todėl galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tik tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nebuvo pašalinti visi prieštaravimai dėl to, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kas yra reikšminga sprendžiant dėl ieškovo galimybės susigrąžinti sumokėtas sumas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškinamasi dėl eismo įvykio aplinkybių, kaltininko nustatymo, ar pagrįstai nustatyta tokio dydžio žala, ar ji padaryta kaltais trečiojo asmens veiksmais. Byloje tik abstrakčiai konstatuota, jog žala, eismo įvykio aplinkybės yra nustatytos Didžiosios Britanijos nacionalinio transporto priemonių draudikų biuro, o atsakovės nepaneigtos, tokiu būdu perkeliant atsakovei įrodinėjimo naštą, nors įrodyti, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, turi ieškovas. Įvertintina tai, kad tik su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas pateikė su žalos sureguliavimu susijusią medžiagą, užsienio teisės turinį aiškinančius dokumentus, taip pat apeliantė pateikė konsultacines išvadas dėl žalos dydžio, o minėti duomenys turi reikšmės sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo. Atkeiptinas dėmesys, kad eismo įvykio aplinkybės Didžiosios Britanijos draudiko biuro buvo nustatytos pagal nukentėjusiosios paraišką bei turimus nepriklausomo liudininko parodymus, kuriuos įvertinus nuspręsta, jog dėl įvykio kaltas atsakovės darbuotojas, tačiau šių parodymų byloje nėra. Todėl svarstytina, ar yra galimybė tokius duomenis gauti siekiant pašalinti abejones dėl eismo įvykio aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2008; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; kt.). Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių, įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008).Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme, nustatymas bei vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.