Kauno apygardos teismo nutartis

2021-02-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-245/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-03
Bylos Nr.
1A-61-245/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
E. P.
Nukentėjusysis
K. A.
Advokatai
Gitana Butrimienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-245/2021Proceso Nr. 1-01-1-27906-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorei Tomai Laurinaitienei,nuteistajam E. P. ir jo gynėjai advokatei Gitanai Butrimienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 2 dalį ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant tęsti darbą, o jo netekus, per 1 (vieno) mėnesio laikotarpį užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neatlygintinai išdirbti 100 val. per 4 (keturis) mėnesius po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per 1 (vieno) mėnesio laikotarpį po nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui padarytą 314,03 Eur (trijų šimtų keturiolika eurų ir 3 ct) turtinę žalą.

E. P. paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio skundžiamo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo K. A. pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš E. P. K. A. priteista 700,00 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur (penki šimtai eurų) advokato pagalbai apmokėti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš E. P. priteista 314,03 Eur (trys šimtai keturiolika eurų ir 3 ct) nukentėjusiojo K. A. ligos pašalpos išlaidoms atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. P. (toliau – E. P.) Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sukurstė ir padėjo šiems asmenims padaryti plėšimą įsibraunant į patalpą, o būtent: 2019 m. liepos 2 d., dienos metu Kaune, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pažadėdamas atlygį, pasiūlė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui pagrobti mobilaus ryšio telefoną iš nukentėjusiojo K. A. (toliau – K. A.), nenustatytam asmeniui sutikus ir nurodžius, kad nusikaltimui padaryti reikia dar vieno žmogaus, kurį jis pats pasikvies, jis (E. P.) su tuo sutiko ir nurodė nusikaltimo padarymo laiką – 2019 m. liepos 2 d. naktį. Tą pačią dieną – 2019 m. liepos 2 d. apie 22.00-23.00 val., jis (E. P.) su automobiliu atvažiavo į sutartą vietą (duomenys neskelbtini), kur susitiko su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kuriuos nuvežė į (duomenys neskelbtini) ir parodė nusikaltimo vietą – nukentėjusiojo gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), laiptinę, paaiškino, kad nukentėjusysis gyvena viršutiniame aukšte, durys – tiesiai, pašalino patekimo į nukentėjusiojo butą kliūtį – durims atrakinti padavė su savimi turėtą nukentėjusiojo buto durų raktą, dar kartą nurodė nusikaltimo dalyką – nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, po to, apie 24.00 val. nenustatytiems asmenims nuėjus į nukentėjusiojo namą, laukė jų automobilyje netoli nusikaltimo vietos. 2019 m. liepos 3 d. apie 00.44 val. nenustatyti asmenys jo (E. P.) duotu raktu atrakinę duris įsibrovė į nukentėjusiojo K. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir panaudoję prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – vienam iš nenustatytų asmenų laikant nukentėjusiojo K. A. rankas ir smaugiant kaklą, kitam asmeniui kietu buku daiktu sudavus nukentėjusiajam ne mažiau kaip devynis smūgius į galvą, nugarą, kojas, juosmenį ir tokiu būdu padarius nežymų sveikatos sutrikdymą – muštines žaizdas galvoje, poodines kraujosruvas nugaroje, kairėje šlaunyje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus galvoje, juosmens srityje, kaklo srityje, nugaroje, iš kambario pagrobė svetimą, nukentėjusiajam K. A. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną LG su UAB „Tele 2“ Sim kortele, bendros 55 Eur vertės ir odinę piniginę 50 Eur vertės, po to, nenustatytiems asmenims grįžus į automobilį, parvežė juos iš nusikaltimo vietos į Kauną.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. P. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti E. P. paskirtą bausmę, bausmės vykdymą atidedant bei sumažinant priteistus civilinius ieškinius.

2.1. Skunde nurodoma, kad nuteistojo E. P. padaryta nusikalstama veika nepagrįstai, nesurinkus pakankamai tai pagrindžiančių duomenų, kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. E. P. neturėjo tyčios įvykdyti plėšimą, susitarimas neapėmė susitarimo atimti galimybės priešintis nukentėjusiajam, sutrikdyti jam sveikatą. Bylos duomenys aiškiai patvirtina faktą, kad E. P. tik siekė, jog iš nukentėjusiojo būtų paimtas telefonas ir iš jo ištrintos nuotraukos, tyčios atlikti kitus veiksmus susitarta nebuvo ir nenumatyta, todėl įvyko vykdytojo ekscesas. Skunde pažymima, kad veikos darymo metu E. P. laukė automobilyje, nematė ką konkrečiai atlieka vykdytojai, nepritarė tokiems jų veiksmams ir negalėjo jiems sutrukdyti. E. P. nebūnant nusikaltimo vykdymo vietoje, nėra pagrindo net teigti, kad jis galėjo konkliudentiniais veiksmais pritarti vykdytojų vykdomai veikai. Skunde teigiama, kad bylos medžiagoje surinkti duomenys pagrindžia, jog E. P. parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs ir nedviprasmiški. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis nurodė analogiškas aplinkybes. Nuteistojo gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, E. P. veiką kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

2.2. Skunde teigiama, kad įvertinus visumą baudžiamosios bylos duomenų yra nustatyta, jog E. P. nedalyvavo nusikalstamos veikos vykdyme. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. P. bendrininkams nurodė, jog reikia iš buto paimti nukentėjusiojo telefoną ir išeiti, nenurodė naudoti smurto, grasinimų ir tokio susitarimo tarp bendrininkų išreikšta jokia forma nebuvo. Tai paneigiančių objektyvių įrodymų bylos medžiagoje nesurinkta. Tik po nusikalstamos veikos įvykdymo E. P. tapo žinoma, kad kiti du asmenys, vykdę veiką, viršijo susitarimo ribas, pagrobė nukentėjusiojo piniginę bei sutrikdė jam sveikatą. Nagrinėjamu atveju nebuvo susitarta vykdyti plėšimą, todėl nuteistasis E. P. nesuvokė, jog kėsinasi įvykdyti plėšimą, nesuprato ir kitų bendrai daromos veikos sudėties požymių, todėl darytina išvada, kad jis nesuvokė, jog dalyvauja bendrai su kitais asmenimis, nenustatytais ikiteisminio tyrimo metu, padarant BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

2.3. Skunde taip pat nesutinkama su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniu ieškiniu. Skunde nurodoma, kad esant vykdytojo ekscesui, manytina, jog turtinė žala iš E. P. apskritai neturėtų būti priteista, kadangi nebuvo susitarta dėl sveikatos sutrikdymo, o E. P. neturėjo tikslo fiziškai pakenkti nukentėjusiajam. Ta aplinkybė, kad dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų nepavyko nustatyti kitų asmenų, nesuteikia teisės perkelti visą žalos atlyginimo naštą E. P..

2.4. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. turi atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą. Bet kokiu atveju, atsakyti už kilusią žalą privalo visi nusikalstamą veiką įvykdę asmenys. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl sužalojimo patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Skunde nurodoma, kad rašytinių įrodymų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes, nėra pateikta. Nukentėjusysis nepateikė jokių duomenų, kad jautė fizinį skausmą, kad ilgai truko gydymas ir ilgai teko vartoti skausmą malšinančių medikamentus. Nesant tokių įrodymų, manyti, kad nukentėjusiajam kilo neturtinė žala, nėra pagrindo. Skunde pažymima, kad E. P. geranoriškai atlygino 160 Eur žalą nukentėjusiajam, todėl esant aplinkybėms, kad nusikalstamą veiką įvykdė trys asmenys, nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą yra atlyginęs pilnai, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Skunde nesutinkama ir su nuteistajam E. P. paskirta bausme, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, netinkamai vertino tai, jog E. P. anksčiau neteistas, administracine tvarka per metų laikotarpį nebaustas, dėl veikos padarymo gailisi, yra atlyginęs 160 Eur žalą nukentėjusiajam, nuo pat pradžių tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui nurodė faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, su pareigūnais bendradarbiavo, viešai atsiprašė nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu. Nuteistojo gynėjos teigimu, įvertinus šias aplinkybes manytina, kad E. P. paskirtas dviejų metų laisvės apribojimas, atsižvelgiant į realiai atliktus E. P. veiksmus, ženkliai trumpintinas. Skunde teigiama, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir paskyrus trumpesnę nei dveji metai laisvės apribojimo bausmę.

Šalies argumentai

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, kad E. P. neturėjo tyčios įvykdyti plėšimą, dėl ko pirmosios instancijos teismas jo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl E. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

5. Nagrinėjamu atveju E. P. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sukurstė ir padėjo šiems asmenims padaryti plėšimą įsibraunant į patalpą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. P. nežinojo, jog jo pasamdyti asmenys nukentėjusiojo atžvilgiu panaudos fizinį smurtą ir sutrikdys jam sveikatą. Skunde nurodoma, kad byloje esantys duomenys aiškiai patvirtina faktą, jog jis (nuteistasis) tik siekė, kad iš nukentėjusiojo būtų paimtas telefonas ir iš jo būtų ištrintos nuotraukos. Bylos duomenys patvirtina, kad E. P. nebuvo konkretizavęs, kokius veiksmus turės atlikti kiti du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, tačiau jis pasamdytiems asmenims taip pat nebuvo nurodęs, kad šie nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto nenaudotų. Kaip matyti iš 2019 m. rugpjūčio 27 d. įtariamojo apklausos protokolo (t. 2, b. l. 169 – 173) apklausiamas įtariamuoju E. P. nurodė, kad „priėjęs prie šio vyro pasakiau, kad yra asilas, kuris grasina mano panai kompromituojančia medžiaga, gražiai kalbėtis ir tartis nesupranta ir reikėtų paimti jo mobiliaką“. Apklausos metu E. P. taip pat nurodė, kad „raktą padaviau vienam iš tų pasamdytų žmonių, pasakiau, kad raktą naudotų tik ekstra atveju, jeigu jis gražiuoju neįsileis“. Tokie E. P. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis pats buvo priešiškai nusiteikęs nukentėjusiojo atžvilgiu ir siekė su juo susitarti „ne gražiuoju“, o vadindamas nukentėjusįjį „asilu“ ir nurodydamas, kad pastarasis nesutinka „gražiai kalbėtis“ bei „jeigu jis gražiuoju neįsileis“, leido jo pasamdytiems asmenims suprasti, jog nukentėjusiojo atžvilgiu gali tekti panaudoti ir fizinį smurtą. Apklausos metu E. P., kalbėdamas apie jo pasamdytus asmenis, nurodė, kad „kažkuris iš jų pasakė, kad vienas tą žmogų prilaikys, o kitas tik paims telefoną“. Visos šios nuteistojo apklausos metu nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis (nuteistasis) aiškiai suvokė, jog nepažįstamiems asmenims įsibrovus į nukentėjusiojo butą, pastarasis gali bandyti priešintis ir nesutikti atiduoti telefoną, dėl ko nusikalstamam tikslui pasiekti neišvengiamai reikės jo (nukentėjusiojo) atžvilgiu panaudoti smurtą, todėl tai, kad E. P. nebuvo konkrečiai nurodęs panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, neleidžia daryti išvados, jog smurto panaudojimas nagrinėjamu atveju buvo įvykdytas išėjus iš susitarimo ribų. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. P. nebandė kilusį konfliktą dėl įrašo pašalinimo išspręsti taikiai. Jis telefono paėmimui iš nukentėjusiojo pasamdė asocialius asmenis (kaltinamojo parodymais). Aplinkybės, kad nuteistasis nukentėjusiojo telefono paėmimui pasirinko tamsųjį paros metą (dauguma žmonių jau miega, todėl maža tikimybė, kad kas nors pamatys, jog jo pasamdyti asmenys neteisėtai įsibrauna į nukentėjusiojo butą) ir tam pasamdė kitus asmenis, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dengė savo veidus, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog E. P. suvokė, kad K. A. atžvilgiu bus galimai panaudoti neteisėti veiksmai ir sudarė visas galimybes tokių veiksmų atlikimui.

6. Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bylose formuojama praktika, pagal kurią būtini bendrininkavimo objektyvieji požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-296/2013, 2K-458/2014, 2K-203-895/2017, 2K-101-976/2019). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150/2013, 2K-89-693/2015, 2K-101-976/2019). Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi padarant nusikalstamą veiką dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-577/2011, 2K-101-976/2019). Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-67-511/2016, 2K-101-976/2019). Plėšimo bylose pažymima, kad susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2011, 2K-101-976/2019). Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (pvz., tik panaudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį). Kai vieniems asmenims pagrobiant nukentėjusiojo turtą kiti tiesiogiai kartu nedalyvauja, tačiau nustatomi bendrininkavimo požymiai, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš nuteistųjų pabaigė plėšimo veiksmus, t. y. visiškai realizavo BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą pavojingos veikos požymį – svetimo turto pagrobimą, tokiu atveju visų veiksmai vertinami pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-699/2015, 2K-101-976/2019). Vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes anksčiau aptartos teismų praktikos kontekste, visų pirma pažymėtina, kad tarp E. P. ir jo pasamdytų asmenų buvo bendras susitarimas įvykdyti nusikalstamą veiką. Byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad nuteistasis suvokė, jog dalyvauja bendrai su jo pasamdytais asmenimis darant nusikalstamą veiką – pats surado minėtus asmenis tam, kad iš nukentėjusiojo paimtų mobilųjį telefoną, paėmė nukentėjusiojo buto raktus, į įvykio vietą pats nuvežė jo pasamdytus asmenis, nurodė jiems, kur tiksliai gyvena nukentėjusysis ir laukė, kol jo pasamdyti asmenys, atėmę iš K. A. telefoną, sugrįš į automobilį bei sumokėjo jiems. Kaip jau aptarta anksčiau, plėšimo bylose nusistovėjusi praktika, kad susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus. Nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, kad E. P. jo pasamdytiems asmenims buvo nurodęs, kad jie nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudotų smurto. Tačiau šiems asmenims nukentėjusįjį įvardindamas „asilu“, su kuriuo nepavyksta susitarti „gražiuoju“, nuteistasis leido suprasti, kad paimant iš nukentėjusiojo telefoną, galima jo atžvilgiu panaudoti ir fizinį smurtą. Pažymėtina, kad įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, todėl visos anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad E. P. aiškiai suvokė, jog K. A. atžvilgiu gali būti panaudotas fizinis smurtas. Tai, kad pats nuteistasis dalyvavo nusikaltimo padaryme ne tik kaip kurstytojas, bet ir kaip padėjėjas, leidžia daryti išvadą, kad jis pats dalyvavo užvaldant nukentėjusiajam priklausantį turtą, todėl jo veika buvo kvalifikuota tinkamai. Nagrinėjamu atveju nustatyti visi aukščiau paminėti bendrininkavimo požymiai, dėl ko pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 180 straipsnio 2 dalį kvalifikavo tinkamai.

7. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti vykdytojo eksceso. Pažymėtina, kad vykdytojo ekscesas galimas tik tais atvejais, kai bendrininkų susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra konkretus, kadangi tik tokiu atveju vykdytojas gali nukrypti nuo susitarimo, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju tarp E. P. ir bendrininkų nebuvo konkretaus susitarimo panaudoti fizinį smurtą, tačiau jų susitarimas, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, apėmė kelis galimus svetimo turto užvaldymo būdus – nesmurtinį (kaip nurodė E. P. – bauginantį pasikalbėjimą su nukentėjusiuoju) ir esant reikalui, smurtinį (atsirakinus duris ir įsibrovus nakties metu į nukentėjusiojo namus nuteistasis turėjo suprasti, kad bus neišvengiamas nukentėjusiojo pasipriešinimas), todėl E. P. bendrininkų veiksmai, šiems panaudojus smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, nebuvo įvykdyti nukrypstant nuo jų susitarimo, dėl ko nagrinėjamu atveju vykdytojo ekscesas nepripažintas pagrįstai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. P. siekė, jog iš nukentėjusiojo būtų paimtas telefonas ir iš jo ištrintos nuotraukos, o tyčios atlikti kitus veiksmus susitarta nebuvo, dėl ko įvyko vykdytojo ekscesas, tačiau apygardos teismo vertinimu, tokie skundo argumentai nepagrįsti, kadangi visuma anksčiau šioje nutartyje aptartų aplinkybių leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis puikiai suvokė, jog nukentėjusiojo atžvilgiu gali būti panaudotas smurtas ir savo elgesiu leido tokiems veiksmams kilti, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

8. Taip pat pažymėtina, kad abejones E. P. parodymų patikimumu dėl fizinio smurto panaudojimo nagrinėjamu atveju kelia ir minėtų parodymų nenuoseklumas. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 169 – 173) E. P. nurodė, kad važiuojant į Kauną jo (nuteistojo) pasamdyti asmenys jam papasakojo, jog „jie beldėsi į duris, jų niekas neatidarė, tačiau girdėjo, kad viduje kažkas vaikščiojo, tuomet jie mano duotu raktu patys duris atsirakino, iš kambario į koridorių išėjo tas žmogus, tada vienas čiupo ir prispaudė ant žemės, o kitas surado telefoną ir jie išbėgo. Tai viskas ką jie papasakojo“, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. P., duodamas parodymus paaiškino, kad važiuojant į Kauną jo pasamdyti asmenys „tarpusavy kalbėjo, kad žalojo, klausiau kodėl taip padarė, aš to nenorėjau, kad nukentėjusysis būtų sužalotas“. Teismo vertinimu, toks nuteistojo pozicijos pakeitimas parodo jo siekį sušvelninti savo vaidmenį dėl padaryto nusikaltimo, tačiau ta aplinkybė, kad nuteistasis kitiems asmenims suformavo užduotį iš nukentėjusiojo paimti telefoną parodo, jog nuteistasis suprato ir pritarė tai aplinkybei, kad smurto veiksmų bus neišvengta.

9. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam E. P. paskirta bausme. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Sprendžiant bausmės skyrimo E. P. klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis padarė sunkų, baigtą, tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteistas, administracine tvarka metų bėgyje nebaustas, dirbantis, Pilėnų sveikatos priežiūros centro psichiatrijos – narkologijos kabineto įskaitoje ir Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus įskaitoje neįrašytas, Kauno priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas, vedęs. Apylinkės teismas, įvertinęs E. P. asmenybę bei tai, kad pagrobto turto vertė nedidelė, fizinio smurto pasekmės trumpalaikės, taip pat tai, kad jo vaidmenį nusikalstamos veikos padarymo metu – pats smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, į jo butą neįsibrovė, o sudarė galimybes ten patekti kitiems asmenims, kas parodo jo veiksmų mažesnį pavojingumą, nusikaltimo padarymo motyvus bei paties K. A. veiksmus (grasino paviešinti buvusios merginos, o šiuo metu nuteistojo žmonos) vaizdo įrašą su jame užfiksuotais intymiais santykiais, taip pat tai, kad pats E. P. atsiprašė nukentėjusiojo, savanoriškai atlygino iš dalies nukentėjusiajam padarytą žalą, į atsakomybę lengvinančias bei vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, paskyrė nuteistajam švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmės rūšį – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, vietoje jos jam paskiriant individualiai parinktas teismo pareigas. Apygardos teismo vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės, susijusios su bausmės nuteistajam skyrimu, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos tinkamai, dėl ko darytina išvada, jog E. P. paskirta teisinga bausmė, kuri nepažeidžia teisingumo ir proporcingumo principo, o apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės skyrimo nepagrįsti, todėl atmestini.

10. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. P. turi atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą. Skunde nurodoma, kad esant aplinkybėms, jog nusikalstamą veiką įvykdė trys asmenys, nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą yra atlyginęs pilnai, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisdamas 700 Eur. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nusistovėjusia teismų praktika bylose dėl neturtinės žalos priteisimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais bei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, susijusiu su neturtine žala. Apylinkės teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta nukentėjusiojo sveikatai, kuri yra viena iš labiausiai saugotinų vertybių, taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad žala padaryta tyčiniais veiksmais, už kuriuos priteisiama neturtinė žala yra didesnė nei neatsargių nusikaltimų atveju. Buvo įvertinta ir tai, kad K. A. patyrė ne vieną, o keletą trauminių poveikių, dėl kurių jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, dėl ko teismas konstatavo, jog smurto intensyvumas lėmė didesnė patirtų išgyvenimų mąstą bei turėjo didesnės įtakos nukentėjusiojo sveikatos priteisimui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis prašė priteisti 5000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgęs į E. P. turtinę padėtį, pagrįstai konstatavo, kad prašoma priteisti 5000 Eur dydžio neturtinė žala, neatitinka teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių už nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, esant nežymiam sveikatos sutrikdymui priteisiamas neturtinės žalos dydis teismų praktikoje svyruoja nuo 144,81 Eur (500 Lt) iki 868,86 Eur (3 000 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-3-515/2011, 3K-3-151/2013). Apygardos teismo vertinimu, tokie pirmosios instancijos teismo motyvai yra pagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, sprendimas iš dalies patenkinti nukentėjusiojo K. A. ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo motyvuotas, pagrįstas bylos duomenimis – nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas, dėl ko nekyla abejonių, jog fizinis smurtas asmeniui sukelia ir neigiamus dvasinius išgyvenimus. Skundžiamame nuosprendyje taip pat išdėstyti argumentai dėl teismo nustatyto neturtinės žalos dydžio – atsižvelgta į sužalojimų pobūdį, sunkumą, nuteistojo turtinę padėtį, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka veikos pavojingumą ir yra adekvatus jo patirtiems neigiamiems išgyvenimams. Ta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė trys asmenys, netrukdo E. P. iš kitų asmenų išsireikalauti tai, ką jis atlygino nukentėjusiajam, todėl apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio nepagrįstumo, atmetami.

11. Skunde taip pat nesutinkama su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniu ieškiniu nurodant, kad esant vykdytojo ekscesui, manytina, jog turtinė žala iš E. P. apskritai neturėtų būti priteista. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi šios nutarties 7 punkte jau konstatuota, jog nagrinėjamu atveju vykdytojo eksceso nebuvo, todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai.

12. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. P. veiksmus nagrinėjamu atveju kvalifikavo tinkamai. Bylos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė, jog nukentėjusiojo atžvilgiu bus naudojamas smurtas ir savo veiksmais (bendrininkų suradimas, jų nuvežimas į nusikalstamos veikos padarymo vietą, nukentėjusiojo buto raktų davimas) leido tam įvykti. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų ištirtos priimant skundžiamą nuosprendį, todėl skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. P. ir jo gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Kęstutis DargužisDanguolė ŠiugždinytėJurga Vasiliauskienė