Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 5 val. ryto būti namuose.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme visiško sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį nuo 23 val. iki 5 val. ryto būti namuose, ir 55 MGL (2071,3 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo V. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš I. P. priteista 500 Eur neturtinės žalos nukentėjusiojo V. P. naudai.

Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš I. P. priteista 400 Eur neturtinės žalos nukentėjusiojo A. B. naudai.

Nukentėjusiojo V. P. civilinis ieškinys dėl 115,09 Eur (397,40 Lt) turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 22 d. 3.00 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie įėjimo į kavinę „(duomenys neskelbtini)“ bei prie (duomenys neskelbtini) policijos nuovados pastato, veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, mažareikšme dingstimi, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles bei matant prie kavinės buvusiems asmenims, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: kartu su nenustatytais asmenimis užstojo kelią ir taip trukdė pravažiuoti automobiliui „Renault Scenic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo nukentėjusysis V. P., po ko nenustatytas asmuo spyrė į automobilį „Renault Scenic“, V. P. šiek tiek pavažiavus ir sustabdžius automobilį, iš automobilio išlipę nukentėjusieji V. P. ir A. B. priėjo prie I. P., kuris tarp jų kilusio konflikto metu ėmė purkšti dujas į akis nukentėjusiajam A. P., tuo padarydamas akių nudegimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei nukentėjusiajam A. B., tuo padarydamas veido nudegimą, t. y. sukeldamas fizinį skausmą, bei nukentėjusiajai J. B. purškiant dujas nukentėjusiems A. P. ir A. B., dujos buvo papurkštos lauke ir J. B., t. y. sukeldamas jai fizinį skausmą, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, I. P. papurškė dujų į automobilio saloną, kur sėdėjo nukentėjusioji L. P., taip sukeldamas jai fizinį skausmą, o I. P. nusivijo V. P., pargriovė jį ant tako, su juo susigrūmė bei smogė jam kumščiu vieną kartą į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, pereinančią į antakį, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas bei motyvus apie I. P. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikaciją, BPK 20 str., 301 str. nuostatų nepažeidė, skundžiamas nuosprendis savo turiniu ir forma atitinka nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 304, 305, 307 str. str.). Dėl to nepagrįstai apeliantas skunde teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas.

Pirmiausia pažymėtina, kad asmuo pagal BK 28 str. turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis Nr. 2K-31-788/2015).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančio jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuotinas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso akivaizdaus kėsinimosi konstatavimas. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2-K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-226-677/2015 ir kt.).

Iš minėtų nuostatų ir teismų praktikos aišku, kad tam, jog būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, būtina išsamiai ištirti faktines aplinkybes, nustatyti, kaip kilo ir vystėsi konfliktas, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad jaunuolių kompanija trukdė pravažiuoti automobiliui. Iš byloje esančio vaizdo-garso įrašo aišku, kad nukentėjusiųjų automobilis važiavo link baro „(duomenys neskelbtini)“ pastato. Automobiliui pasisukus, A. B. pasakė vairuotojui: „Pravežk pro tuos banditus, matai kas čia“. Privažiavęs ties stovinčiais ant kelio asmenimis automobilio vairuotojas pasignalizavo garsiniu signalu, po to jiems pasakė: „Gal pasitrauksit į šalį, ne“, tada automobilis pajudėjo pirmyn (1 t., 46–48 b. l.). Pavažiavus porą metrų automobilis sustojo, vairuotojas išlipo apžiūrėti automobilio. Kartu išlipo A. B. bei A. P. ir nuėjo link jaunuolių. Liudytojų parodymais byloje nustatyta, kad A. B. su I. P. pradėjo konfliktuoti, vėliau konfliktas peraugo į ašarinių dujų ir smurto panaudojimą.

V. P., kuris įvykio metu taip pat buvo blaivus (1 t., 28 b. l.), 2014 m. vasario 22 d. apklaustas kaip liudytojas patvirtino A. B. nurodytas aplinkybes, teigdamas, kad po apsižodžiavimo jam sėdant į mašiną I. P. papurškė dujų į akis. Vėliau purškusį dujas jaunuolį laikė, kol į pagalbą atėjo draugas (1 t., 30 b. l.). 2014 m. rugpjūčio 5 d. apklaustas papildė, kad jis išsigando, nes ėmė labai deginti akis, ir ėmė šaukti kažką apie lazdą, lyg „traukit lazdas“, nes bagažinėje buvo tapetų prikrauta, manė, kad taip išgąsdins jaunuolius, bet vos tik palietus bagažinės dangtį, I. P. toliau jam purškė dujas, jis traukėsi, o I. P. ėmė purkšti dujas į automobilio saloną, kur buvo jo brolis A. P. ir žmona L. P. (1 t. 31–33 b. l.). Šias aplinkybes V. P. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 38 b. l.) bei teisme. Teisiamojo posėdžio metu V. P. paaiškino, kad A. B. ramino I. P., jis (V. P.) pamatė mostą iš I. P. pusės ir pastarasis dujų balionėliu ėmė purkšti dujas, jis (V. P.) pasilenkė, bet vis tiek gavo dujų. Pats jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę I. P. panaudoti dujas, neatliko, A. B. nesmūgiavo I. P.. Kai pradėjo purkšti dujas, jis stovėjo arčiausiai, pasilenkė, A. B. stovėjo šalia, jam kliuvo daugiausiai (2 t., 194–196 b. l.).

Taigi visi trys nukentėjusieji vienareikšmiškai nurodė, kad būtent nuteistasis I. P. puolė pirmasis, papurkšdamas dujų, jų parodymus patvirtina ir įvykio vietoje buvusių nukentėjusiųjų J. B., L. P. parodymai. J. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad V. P. ir A. P. ėjo sėsti į automobilį, ji pasakė savo vyrui, kad eina namo, ir išgirdo, kaip vyras jai sušuko: „Bėk dujos“ (2 t., 167 b. l.). Nukentėjusysis A. B. nurodė, kad po to, kai jam buvo papurkšta dujų, jis bėgo tiesiai į policiją, kartu bėgo ir jo žmona J. B.. L. P. parodė, kad po kiek laiko į automobilį įšoko jos vyras A. P., rankomis užsiėmęs už akių, pasakė, kad gavo dujų ir nieko nebemato (2 t., 168 b. l.). Aplinkybę, kad nukentėjusiajam A. P. buvo papurkšta dujų, patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. P. padarytas sužalojimas: akių nudeginimas, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 60 b. l.). Taip pat iš pareigūno V. M. parodymų aišku, jog nuovados patalpose jis pastebėjo, kad A. P. ir A. B. veidai buvo raudoni, moterys ašarojo, A. B. pasidarė bloga, ėmė luptis veido oda, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, A. B. buvo suleista vaistų nuo skausmo dėl nudegintos odos, vaistai buvo leidžiami ir vienai iš moterų, kažkuriam iš vyrų lašinami vaistai į akis, nes šis teigė nieko nematantis (1 t., 117–119 b. l.).

Iš aptartų aplinkybių aišku, jog viso proceso metu nukentėjusiųjų parodymai buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl jais netikėti teismas neturi pagrindo. Nė vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė aplinkybių, kad nuteistajam buvo suduotas smūgis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad net apelianto skunde minimas liudytojas O. A., duodamas parodymus nors ir tvirtino, kad A. B. pirmasis trenkė I. P., tačiau pasakodamas apie tai, kaip I. P. purškė dujas, jo (I. P.) veiksmus įvardijo ne kaip gynybą, o kaip puolimą, nurodydamas, kad „I. pradėjo pulti tą aukštesnį vyriškį“ (1 t., 137 b. l.). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad realaus gresiančio pavojingo kėsinimosi prieš I. P. nebuvo, ir dėl to nuteistajam nebuvo pagrindo gintis purškiant dujas.

Nesutiktina su I. P. skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai atmetė jo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymus. Išanalizavus I. P. ir jo poziciją palaikančių liudytojų duotus parodymus, aišku, jog jie yra prieštaringi.

Pastebėtina ir tai, kad I. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog vairuotojas pasiūlė kitą dieną susitikti ir išsiaiškinti santykius, o jis, atsakęs, kad neturi ką aiškintis, kadangi nieko blogo nepadarė, pajuto smūgį į dešinę akį iš dešinės rankos. Tačiau A. T. teigė, kad I. P. A. B. sakė, gal jie galėtų susitikti ryte ir išsiaiškinti (1 t., 127 b. l.), o liudytojas L. Ž. teigė, kad I. P. A. B. atsakė, jog visi esame neblaivūs, mes nieko nenorime, ir po šių I. P. žodžių stambus vyriškis griebė I. P. už atlapų ir vieną kartą kumščiu sudavė į kairę veido sritį (1 t., 141 b. l.) (1 t., 141 b. l.). Taigi, tiek nuteistasis, tiek ir jo poziciją palaikantys liudytojai skirtingai nurodo, po kokių žodžių A. B. trenkė I. P., taip pat skirtingai aiškina, į kurią veido pusę buvo trenkta I. P..

Atsižvelgus į tai, kad tarp I. P. ir jo poziciją palaikančių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų nustatyti tam tikri prieštaravimai (tiek tarp jų pačių, tiek su kitais teisme ištirtais įrodymais), įvertinus nuteistojo suinteresuotumą išvengti atsakomybės, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas I. P. ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymų pagrįstai nelaikė patikimais ir rėmėsi tik ta apimtimi, kuri atitinka kitus byloje esančius įrodymus.

Iš tiesų, I. P. skunde teisingai nurodo, kad byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog jam buvo padaryti sužalojimai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad I. P. padaryti tokie sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, kairės akies vokuose, pakaušyje, odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje; tikėtina, kad sužalojimai padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje; I. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; sužalojimai padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais paveikus galvą, veidą ir dešinį dilbį; visumoje sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai (1 t., 143-144 b. l.). Ekspertas H. Daujotas, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad I. P. padaryti sužalojimai keturiais poveikiais. Tikėtina, kad sužalojimai padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, visi keturi sužalojimai padaryti, nėra išskirtas kažkoks sužalojimas būtent būdingas griuviminei traumai (3 t., 20–21 b. l.).

Vis dėl to, įvertinus specialisto išvadoje nurodytus I. P. padarytus sužalojimus bei atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis, prieš pat atvykstant policijos pareigūnams grūmėsi su nukentėjusiaisiais ir jų buvo sulaikytas, daroma išvada, kad I. P. specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti konflikto eigoje įvykusių grumtynių metu. Be to, pažymėtina, kad ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu, kuris aukštesniojo prokuroro 2014 m. gegužės 29 d. nutarimu paliktas nepakeistas (3 t., 102–103, 149–159 b. l.), ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 96-1-141-14 buvo nutrauktas, prokurorams konstatavus, kad paneigta I. P. versija, jog V. P. ir A. B. elgėsi agresyviai, smurtą vartojo ne gynybos ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką sulaikymo, o puolimo tikslais, kad jų veiksmai buvo įžūlūs, sutrikdę viešąją rimtį. Taigi, nors skunde nuteistasis pažymi, jog A. B. jam trenkė pirmasis, tačiau byloje nėra to vienareikšmiškai patvirtinančių duomenų.

Vertinant tolesnę konflikto eigą, aišku, jog po to, kai A. B. išbėgo į policiją, dujų buvo papurkšta ir kitiems nukentėjusiesiems. Parodymų patikrinimo vietoje metu I. P. nurodė, kad papurškė dujas keleiviui, po to, pamatęs vairuotoją, kuris, jo manymu, bandė atidaryti automobilio bagažinę šaukdamas „traukiam lazdas“, papurškė dujų ir vairuotojui (1 t., 146 b. l.). Tai reiškia, kad I. P. papurškė dujų automobilio vairuotojui V. P., nors pats jokių lazdų nematė, kai automobilio bagažinė dar net nebuvo atidaryta. Tai patvirtina paties I. P. parodymai, jog pamatęs vairuotoją, kuris, jo manymu, bandė atidaryti automobilio bagažinę, papurškė dujų ir vairuotojui (1 t., 146 b. l.). Be to, nors I. P. nepripažįsta, kad papurškė dujų ir į automobilio saloną, tačiau tai patvirtina bylos duomenys – nukentėjusiųjų A. P. ir L. P. parodymai bei specialisto išvada (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. P. padarytas sužalojimas – akių nudegimas. L. P. nurodė, jog į mašiną atbėgo jos vyras. Jis atsisėdo šalia jos ir pasakė: „Gavau dujų“. Už 1–2 min. prasivėrė vairuotojo durelės ir į automobilio priekį įlipo jaunuolis, kuris dujų balionėliu papurškė tiesiai į jos vyrą. Jai į akis dujų nekliuvo, truputį kaito veido oda, regėjimas sutrikęs nebuvo. Ji iššoko iš mašinos, tas vaikinas taip pat. Tada pamatė, kad ant pravažiavimo stovėję jaunuoliai lipa į automobilius ir išvažiuoja, o V. P. mušasi su vaikinu, kuris papurškė dujas (1 t., 110 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu L. P. patvirtino šiuos parodymus, nurodydama, kad po kiek laiko į automobilį įšoko jos vyras A. P., rankomis užsiėmęs už akių, ir pasakė, kad stipriai gavo dujų ir nieko nebemato, o praėjus kelioms sekundėms, atsidarė priekinės automobilio durelės nuo keleivio pusės, ir įšokęs į automobilį I. P. pradėjo purkšti dujas į automobilį, ji čiupo už automobilio durelių rankenėlės ir sukdama veidą gavo dujų tiktai į vieną veido pusę, iššoko iš automobilio lauk, tuo metu iššoko ir I. P.. Kad tai buvo I. P., tikrai matė, nes automobilio salone užsidegė šviesa (2 t., 168–170 b. l.).

Tai, kad I. P. nusivijo nukentėjusįjį V. P. ir pargriovęs smogė kumščiu vieną kartą į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad V. P. padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruva kairės akies vokuose pereinanti į antakį. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje kietu buku veidu paveikus veidą. V. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimas nėra būdingas griuviminei traumai. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusysis V. P. buvo sužalotas būtent įvykio metu, ir sužalojimą jam padarė nuteistasis I. P..

Nagrinėjamu atveju, esant situacijai, kai iš visų byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, kad visi pripažįsta, jog konfliktas tą naktį tikrai įvyko, tačiau skiriasi nurodomi asmenys, pradėję konfliktą, siekiant nustatyti tiesą byloje, taip pat labai svarbu įvertinti ir tai, kaip vienos ir kitos pusės konflikto šalys elgėsi po įvykio. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų ir jų pusės parodymų, visi jie vieningai patvirtina, kad po to, kai I. P. papurškė dujų, A. P. nubėgo ir atsisėdo į automobilį, kuriame buvo L. P., o A. B. su žmona J. B. iš karto bėgo į policiją. Grįžęs A. B. kartu su V. P. I. P. sulaikė ir perdavė atvykusiems policijos pareigūnams. 2014 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apie 3 val. A. B. pranešė, jog prie baro jį ir jo draugus užpuolė grupelė jaunuolių, vyksta muštynės. Nuvykę nurodytu adresu pareigūnai pamatė, kad du vyriškiai – A. P. ir V. P. laikė prispaustą prie žemės I. P. (1 t., 27 b. l.). Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog V. P. buvo susijaudinęs, bandė pagąsdinti lazdomis, kad I. P. atsitrauktų. L. P. rėkė, kad muša V. P.. Taigi, visi nukentėjusieji buvo konfliktui neabejingi, stengėsi jį nutraukti.

Iš nuteistojo I. P. ir jo pusės liudytojų parodymų aišku, kad I. P., papurškęs dujų A. B., kuris nubėgo į policijos komisariatą, ne atsitraukė, bet priešingai, toliau atliko puolamuosius veiksmus. Nors tuo metu nebuvo jokios akivaizdžios grėsmės, V. P. dar tik stovėjo prie automobilio, jokių lazdų I. P. nematė, tačiau vis tiek V. P. papurškė dujų, o po to taip pat papurškė dujų į automobilio saloną. Vėliau, kaip nustatyta iš nukentėjusiųjų parodymų, kuriuos patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, I. P. nusivijo V. P. ir su pastaruoju susigrūmė. Be to, pastebėtina, kad iš apklaustų liudytojų parodymų galima daryti išvadą, jog jie neįžvelgė puolimo grėsmės iš A. B. ar kitų nukentėjusiųjų, nes buvo abejingi vykusiam konfliktui – nepadėjo I. P., priešingai, stebėjo įvykį, manydami, kad „I. „paims“ visus tris“ (1 t., 128 b. l.), „o dabar tai I. sudaužys“ (1 t., 137 b. l.).

Taigi, tik viena konflikto pusė, būtent A. B. ir kartu su juo buvę nukentėjusieji siekė nutraukti smurto panaudojimą. I. P. ne tik nerodė jokios iniciatyvos nutraukti smurtą, bet ir skatino tolesnį konflikto vystymąsi, tokiais teisės ir moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais sutrikdydamas asmenų teisę į saugumą viešoje vietoje – pats I. P. nurodė, kad visi žmonės pradėjo skirstytis, kas šaukė, kas rėkė, įvyko sąmyšis (3 t., 119 b. l.).

Išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes neabejotina, kad iš nukentėjusiųjų pusės nebuvo jokio pavojaus I. P. gyvybei ar sveikatai ar kitokios realios ir akivaizdžios grėsmės, todėl jam nebuvo reikalo gintis. Įrodymais pripažinti bylos duomenys įrodo, jog I. P. dujas purškė ir smūgį sudavė ne gindamasis, o siekdamas sužaloti kitus asmenis konflikto metu, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia. Kadangi nebuvo būtinosios ginties būsenos, todėl nėra ir būtinosios ginties peržengimo aplinkybių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo I. P. apeliacinį skundą atmesti.