Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Klaipėdos miesto tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. B2-19-538/2008 pagal ieškovės Klaipėdos miesto tarybos ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos senamiesčio valdos“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostatą, po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento pažymą, taip pat pažymą, patvirtinančią, jog yra visiškai baigtas išmokų iš Garantinio fondo išmokėjimas bankrutavusios įmonės darbuotojams, teismas, nagrinėjantis bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Šios civilinės bylos duomenys patvirtina, kad kartu su prašymu priimti sprendimą dėl bankrutavusios UAB ,, Klaipėdos senamiesčio valdos“ pabaigos, administratorius pateikė teismui likvidacinį balansą (t. IV, b.l. 85-86), iš kurio matyti, kad 2001 m. balandžio 21 d. atsakovas jokio turto neturėjo, o jo įsipareigojimai sudarė 875 542 Lt. Iš administratoriaus patvirtinto nepatenkintų BUAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ kreditorinių reikalavimų sąrašo matyti, kad 2008 m. balandžio 29 d. nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 877 784,85 Lt (t. IV, b.l. 88). Kadangi pagal pateiktą likvidacinį balansą 2001 m. balandžio 21 d. įmonė jokio turto neturėjo ir su kreditoriais nebuvo visiškai atsiskaityta, tai administratorius neturėjo jokio pagrindo perduoti turtą bankrutavusios įmonės savininkams, taigi ir pateikti teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo ar perdavimo aktus.

Administratorius taip pat pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regioninio departamento Klaipėdos miesto agentūros 2008 m. vasario 23 d. raštą (t. IV, b.l. 87), iš kurio matyti, kad Aplinkos ministerijos regioninio departamento agentūra pretenzijų likviduojamai UAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ neturi. Šis raštas įrodo, kad pavojingų gyventojams ir aplinkai atliekų bankrutavusi įmonė neturėjo arba jos buvo tinkamai sutvarkytos.

Administratoriaus pateiktas Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administracijos 2008 m. gegužės 6 d. raštas įrodo, kad administratorius įstatymo nustatyta tvarka atsiskaitė apie lėšų išmokėjimą buvusiems įmonės darbuotojams (t. IV, b.l. 103). Iš šio rašto seka išvada, kad Garantinio fondo lėšų išmokėjimas bankrutavusios įmonės darbuotojams yra baigtas.

Šie byloje esantys įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad visas bankrutavusios UAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ turtas bankroto procedūrų metu buvo parduotas, gautos lėšos paskirstytos kreditoriams ir įmonės veikla pasibaigė, kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad bankrutavusios įmonės administratorius įvykdė ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytus įpareigojimus – pateikė ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento pažymą, taip pat pažymą, patvirtinančią, jog yra visiškai baigtas išmokų iš Garantinio fondo išmokėjimas bankrutavusios įmonės darbuotojams, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą ir prievolę priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Savo apeliaciniu skundu ieškovas Klaipėdos miesto taryba teigia, kad administratorius savo veiksmais pažeidė ieškovo ir kitų asmenų teisę gauti informaciją, kad prieš sušaukiant 2008 m. balandžio 25 d. kreditorių susirinkimą dėl įmonės veiklos pabaigos kreditoriams nebuvo pateikta jokia informacija apie bankroto bylos eigą, o po teismo sprendimo dėl įmonės veiklos pabaigos ieškovas faktiškai neturėtų teisinių galimybių ginti savo teises ir kad toks teisių pažeidimas neleidžia ieškovui pilnai atskleisti visų bankroto procedūrų ir tuo pačiu įvertinti galimą savo teisių pažeidimą bankroto byloje. Tačiau toks teiginys negali būti pakankamas pagrindas išvadai apie pirmosios instancijos teismo sprendimo, kurio esmė - įmonės veiklos pabaigos paskelbimas, pagrįstumui. Bankroto procedūrų metu įmonės kreditoriai savo teises įgyvendina Įmonių bankroto įstatymo nustatytais būdais ir tvarka, tame tarpe dalyvaudami kreditorių susirinkimuose, balsuodami juose svarstomais klausimais, susirinkimui priimant sprendimus, apskundžiant kreditorių susirinkimo nutarimus teismui, o taip pat teismo priimtas nutartis dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo (ĮBĮ 21 str. 1 d. 3 p., 24 str., 26 str. 5 d.). Kaip jau minėta, nutarimas dėl bankroto procedūros pabaigos bei kreipimosi į teismą dėl įmonės veiklos pabaigos buvo priimtas didele visų kreditorių balsų dauguma ir prieš tokio nutarimo priėmimą nei vienas kreditorius nebalsavo. Tai reiškia, kad tokiam nutarimui pritarė ir ieškovas. Ieškovas iš esmės neginčija šio nutarimo teisėtumo ir neteigia, kad jis buvo priimtas, pažeidžiant ĮBĮ nustatytus reikalavimus kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkai. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl ieškovo teisių gauti informaciją dėl bankroto procedūrų eigos jam negalėjo būti nežinomos iki kreditorių susirinkimo 2008 m. balandžio 25 d. nutarimo priėmimo. Tačiau šios aplinkybės apeliantui nesutrukdė balsuoti už nutarimą, kurio esmė – bankroto procedūros pabaigos paskelbimas ir kreipimasis į teismą dėl įmonės veiklos pabaigos paskelbimo. Apeliantas nenurodo, kad jis turėjo klaidingą informaciją, t.y. buvo suklaidintas dėl bankroto procedūrų atlikimo ar neatlikimo, dėl administratoriaus veiksmų, būtinų įmonės likvidavimo procedūrai užbaigti, atlikimo ar neatlikimo ar tokių veiksmų teisėtumo. Tai reiškia, kad ieškovas turėjo pakankamai informacijos, kuri suformavo jo valią balsuoti dėl tokio nutarimo. Apeliantas taip pat nenurodo, kokias pasekmes sukėlė jo nurodyti teisės gauti informaciją pažeidimai, ar buvo pažeista jo esminė teisė bankroto procese gauti savo kreditorinio reikalavimo patenkinimą, kaip jo teises pažeidžia teismo sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos ir kaip galėtų būti apgintos jo teisės, jei toks sprendimas būtų panaikintas. Pažymėtina, kad kiti atsakovo kreditoriai skundų dėl administratoriaus veiksmų, ribojant jų teisę gauti informaciją, nepateikė. Dėl aplinkybės, kad nebuvo išnagrinėtas kreditoriaus AB ,,VST“ skundas dėl kreditorių susirinkimo 2005 m. birželio 29 d. protokolo, apeliacinės instancijos teisme pasisakęs AB ,,VST“ atstovas nurodė, kad esminių šio kreditoriaus teisių pažeidimų nėra padaryta, teismo sprendimas dėl įmonės veiklos pabaigos turėjo būti priimtas ir tokio sprendimo panaikinimas bei bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti esminės reikšmės AB ,,VST“ kreditorinių reikalavimų tenkinimui neturėtų. Todėl apelianto argumentas, kad buvo pažeistos kitų asmenų teisės bankroto byloje, tame tarpe teisė gauti informaciją, nėra pagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. raštą (t. IV, b.l. 138), iš kurio matyti, kad 2008 m. balandžio 25 d. – 2008 m. liepos 1 d. laikotarpiu Klaipėdos apygardos teisme buvo išnagrinėtos trys civilinės bylos pagal bankrutavusios UAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ ieškinį dėl skolų ir delspinigių išieškojimo. Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų bazėje esančių duomenų apie šias bylas matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškovo bankrutavusios UAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas. To paties teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškovui BUAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ priteista 229,94 Lt skolos, 5 proc. metinės palūkanos nuo šios sumos nuo 2008 m. kovo 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 185 Lt bylinėjimosi išlaidų. 2008 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovui BUAB ,,Klaipėdos senamiesčio valdos“ priteista 429 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo 2007 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 75,66 Lt kitų išlaidų. Šios aplinkybės įrodo, kad laikotarpiu, kada buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo, kaip bankrutavusios įmonės, bankroto procedūrų ir veiklos pabaigos, atsakovui buvo priteista kiek daugiau negu 400 Lt debitorinių įsiskolinimų, o po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo – kiek daugiau negu 500 Lt. Byloje nėra jokių duomenų, ar šios sumos yra išieškotos iš skolininkų, kokios yra išieškojimo galimybės, jeigu priteistos sumos nėra išieškotos. Apeliantas, pateikęs duomenis apie šių bylų nagrinėjimą, nenurodo, kad minėtais Klaipėdos apygardos teismo sprendimais priteistų sumų išieškojimas galėtų iš esmės pakeisti bankrutavusios įmonės finansinę padėtį ar kreditorių teises, patenkinti žymesnę dalį kreditorių, tame tarpe ieškovo, finansinių reikalavimų. Pažymėtina, kad ieškovo finansinis reikalavimas yra įrašytas į trečiąja eile tenkintinų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, kai tuo tarpu nepatenkintų antrąja eile tenkintinų reikalavimų suma sudaro 12 560 Lt. Todėl šių priteistų debitorinių skolų išieškojimas niekaip negalėtų įtakoti ieškovo teisių, t.y. sumažinti ieškovo finansinio reikalavimo sumą, jį tenkinant išieškoto piniginių sumų sąskaita. Šių sumų išieškojimas, jeigu jis ir būtų įmanomas, taip pat negalėtų iš esmės pakeisti ir bankrutavusios įmonė padėties, patenkinti žymesnės dalies nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų dalies.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl argumentų, kad ieškovo reikalavimas turėjo būti tenkinamas antrąja, o ne trečiąja eile. Iš tiesų, skundžiamajame pirmosios instancijos teismo sprendime dėl šios aplinkybės nėra pasisakyta. Tačiau būtina pažymėti, kad ieškovo finansinis reikalavimas į trečiąja eile tenkintinų finansinių reikalavimų sąrašą buvo įrašytas dar 2005 m. gruodžio 2 d. nutartimi, tvirtinant administratoriaus pripažintus kreditorių finansinius reikalavimus (t. III, b.l. 163), 2006 m. liepos 10 d. nutartimi, šiuos reikalavimus patikslinant (t. III, b.l. 192-193), 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi, pripažįstant įmonę bankrutavusia, bei patvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus (t. IV, b.l. 32-33), 2007 m. gegužės 2 d. ir 2007 m. spalio 8 d. nutartimis, dar kartą patvirtinant patikslintus finansinius reikalavimus (t. IV, b.l. 49-50, 71-72). Ieškovas, būdamas byloje dalyvaujantis asmuo, turėjo teisę ir galimybę minėtas pirmosios instancijos teismo nutartis apskųsti, jeigu, jo nuomone, jo finansinis reikalavimas į trečiąja eile tenkintinų reikalavimų sąrašą buvo įrašytas nepagrįstai. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šia savo teise ieškovas nepasinaudojo. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Todėl ieškovui nepasinaudojus savo teise ir neapskundus teismo priimtų nutarčių, kuriomis jo finansinis reikalavimas buvo įrašytas į trečiąja eile tenkintinų finansinių reikalavimų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažindamas įmonės veiklą pasibaigusia ir patvirtindamas nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, neturėjo teisinio pagrindo šį sąrašą keisti, įrašant ieškovo nepatenkintą reikalavimą į antrąja eile tenkintinų reikalavimų sąrašą. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jam nebuvo pateiktos nutartys dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, nors to raštu prašė administratoriaus, negali būti tinkamas argumentas, sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Ieškovas, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, turi ne tik teisę susipažinti su visa nagrinėjamos bylos medžiaga, bet ir pareigą savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamas į bylos eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 7 str. 2 d., 42 str.). Faktas, kad atsakovas tik prieš sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimą pateikė savo argumentus dėl jo reikalavimo tenkinimo eiliškumo, rodo, kad šių savo, kaip byloje dalyvaujančio asmens, procesinių pareigų ieškovas tinkamai nevykdė. Pažymėtina ir tai, kad finansinis reikalavimas, kilęs iš valstybinės žemės nuomos sutarties, negali būti tapatinamas su reikalavimu, kilusiu iš prievolės mokėti mokesčius ar kitas įmokas į valstybės biudžetą. Todėl apelianto teiginys, kad jo finansinis reikalavimas turėjo būti tenkinamas antrąja eile, nėra pagrįstas.

Apeliantas taip pat teigia, kad administratorius 2007-2008 metų bankroto procedūros metu susidariusių archyvui perduotinų dokumentų nėra perdavęs, taip pažeisdamas Dokumentų ir archyvų įstatymo 17 straipsnį. Iš tiesų, iš byloje esančių ieškovo administracijos archyvo pateiktų duomenų matyti, kad 2007-2008 m. atsakovo laikino saugojimo dokumentai nebuvo perduoti archyvui. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 17 straipsnis nustato, kad likviduojamos nevalstybinės organizacijos ir privataus juridinio asmens veiklos dokumentai, kurių saugojimo terminas, nustatytas teisės norminiuose aktuose, nėra pasibaigęs, turi būti perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje buvo nevalstybinės organizacijos ar privataus juridinio asmens buveinė, iki jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro. ĮBĮ 31 straipsnio 7 p. nuostata administratorių įpareigoja įstatymų nustatyta tvarka saugotinus įmonės dokumentus perduoti archyvui. Pagal ĮBĮ 32 straipsnio 5 dalies nuostatą, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl įmonės veiklos pabaigos, įmonės administratoriui atsiranda pareiga pateikti prašymą juridinių asmenų registrui įmonę išregistruoti. Kartu su prašymu administratorius privalo pateikti ir pažymą, kad dokumentai toliau saugoti perduoti archyvui. Tai reiškia, kad įmonės dokumentai archyvui turi būti perduoti iki prašymo išregistruoti likviduotą dėl bankroto įmonę pateikimo juridinių asmenų registrui. Todėl aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo metu įmonės bankroto procedūros eigoje 2007-2008 metais susidarę archyvui perduotini dokumentai archyvui dar nebuvo perduoti, negali būti vertinami kaip įstatymo pažeidimas ir kliūtis priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai, byloje esančių faktinių duomenų pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl įmonės veiklos pabaigos ir šios išvados pagrindu priėmė pagrįstą sprendimą. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.