- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-12
- Bylos Nr.
- eI2-1082-422/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00178-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Asta Urbonienė, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- I. U.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Astos Urbonienės, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. U. (I. U.) skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 5-IL-34042 „Dėl atsisakymo I. U. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Pareiškėjas skunde, papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė ir teismo posėdžio metu jis bei jo atstovas advokatas paaiškino, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui nebuvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis, kai Valstybės saugumo departamentas apie asmenį turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę valstybės saugumui. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, kad pareiškėjas gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėjo, jog Policijos departamento sprendime nurodoma, kad iš VSD 2024 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 19-1045S gauta informacija, kad „I. U. socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „I. U.“ palaiko Rusijos Federacijos režimą, vykdomą politiką, asmuo viešai smerkia Ukrainą palaikančius lietuvius, perpublikuoja su Kremliumi siejamų asmenų įrašus socialiniuose tinkluose“, todėl jis neva gali kelti grėsmę. Tačiau tokia išvada grindžiama vien prielaidomis, Policijos departamento sprendime neapibrėžta jokia grėsmė valstybės saugumui, grėsmė kildinama įslaptintais duomenimis, su kuriais pareiškėjui nesuteikta galimybė susipažinti.
Pabrėžė, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nuostatas, priemonės, kurių imtasi dėl valstybės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu; atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų vienam iš pagrindinių visuomenės interesų.
Pažymėjo, jog pareiškėjo grėsmė perspektyviai siejama su įrašais po nuotraukomis „Facebook“ paskyroje, tačiau tai nebuvo jo kūryba, pareiškėjas nešlovina Kremliaus režimo.
Tvirtino, jog pareiškėjui privalo būti suteikta teisė kvestionuoti faktinį Policijos departamento sprendimo pagrindą, nes atsakovas nesurinko objektyvių duomenų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės. Kadangi nėra galimybės susipažinti su VSD 2024 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 19-1045S, pareiškėjas daro prielaidą, kad VSD savo veikloje nesirėmė proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administravimo sprendimo mastas ir įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktas).
Pareiškėjo nuomone, skundžiamu sprendimu yra ribojama jo saviraiškos laisvė, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio nuostatas, pagal kurias garantuojama žmogaus teisė turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas su skundu nesutinka.
Atsiliepime ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ginklai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas yra ypatingos prigimties ribotos civilinės apyvartos objektai, kurių įsigijimas ir turėjimas galimas tik pagal specialius leidimus. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, todėl asmenims, norintiems įsigyti ir turėti ginklus, keliami itin aukšti reputacijos, patikimumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.
Nurodė, jog, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, patikrinimų metu atsakovas gavo iš VSD 2024 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 19-1045S pateiktą informaciją, kad I. U. veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Policijos departamente, įvertinus VSD perduotus duomenis, kad I. U. gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir jam yra taikomas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytas apribojimas, 2024 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas skundžiamas sprendimas, kurį panaikinti nėra pagrindo.
Pabrėžė, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo ir LVAT suformuota praktika, ginklų apyvartos reguliavimas yra prevencinio pobūdžio, o visuomenės ir valstybės saugumo interesas yra viršesnis už individualų asmens interesą turėti ginklus. Pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus ir nekelia abejonių dėl patikimumo, tenka pačiam asmeniui.
Teigė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimo taikymas yra imperatyvus, todėl, gavęs VSD duomenis apie galimą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamentas neturi diskrecijos priimti kitokį sprendimą. Dėl to ginčijamas sprendimas laikytinas teisėtu, motyvuotu ir atitinkančiu viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai yra nepagrįsti, todėl su skundu nesutinka.
Nurodė, jog Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kontržvalgybos uždavinys – prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui. VSD, kaip viena iš žvalgybą (kontržvalgybą) vykdančių institucijų, vadovaudamasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 2024 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 19-1045S pateikė vertinimą, kad pareiškėjo ryšiai ir veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Atkreipė dėmesį, kad minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte formuluojama sąvoka ,,gali grėsti“ teisės aktuose aiškiai neapibrėžta. Sprendžiant dėl asmens keliamo pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.
Teigė, kad VSD 2024 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 19-1045S išdėstyta informacija, kurios pagrindu ir buvo priimtas skundžiamas sprendimas, yra pakankama konstatuoti pareiškėjo galimai keliamą grėsmę valstybės saugumui.
Tvirtino, jog pareiškėjo rusiškos simbolikos sklaida „Facebook“ paskyroje, keliant nuotraukas su Rusijos simbolika ir reiškiant palankumą Rusijos režimui, objektyviai atitinka priešiškos valstybės propagandos naratyvus. Tokie veiksmai vertintini kaip prieštaraujantys nacionalinio saugumo interesams.
Pastebi, kad teisės aktai nenumato draudimo administracinėje procedūroje remtis įslaptinta informacija. Įslaptinta informacija, teikta atsakovui, detalizuoja, sukonkretina ir papildo neįslaptintus duomenis, papildomai pagrindžia skundžiamą sprendimą.
VSD nuomone, priimant skundžiamą sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, taip pat Policijos departamento sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Policijos departamento sprendimas priimtas tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 5-IL-34042 pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Policijos departamento Viešosios tvarkos biurą su prašymu (reg. Nr. 24-G10-22068-e) išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Skundžiamu sprendimu atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus dėl to, jog VSD pateikė vertinimą, kad jo veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas ginčija Policijos departamento sprendimą, esminiais argumentais nurodydamas, kad jis grėsmės nacionaliniam saugumui nekelia, skundžiamame sprendime neišdėstyta faktinių pagrindų, pagrindžiančių grėsmę; pareiškėjui su VSD išvados dalimi, kuri įslaptinta, nebuvo leista susipažinti, pažeidžiant jo teises į gynybą; VSD vertinimas nukreiptas į ateitį, neobjektyvus, neatitinka proporcingumo principų ir administravimo tikslų; Policijos departamento sprendimas pažeidžia jo konstitucinę teisę į saviraišką, be teisėto pagrindo riboja jo teises ir laisves, varžo įsitikinimus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, kuris reglamentuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas.
Skundžiamas sprendimas priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. gruodžio 24 d.), numatančio teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus, 1 dalies 11 punkto teisiniu pagrindu, kuriame imperatyviai nurodyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį Valstybės saugumo departamentas turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuos duomenis Valstybės saugumo departamentas perduoda policijos įstaigai.
Minėtos teisės normos formuluotė „gali kelti grėsmę“ leidžia vertinti perspektyvinę grėsmę, t. y. galimą riziką valstybės saugumui ateityje, o ne vien įrodytus ar jau įvykdytus veiksmus. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.
Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 ir 40 straipsnių turinio matyti, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų atvejų ratą, kada asmeniui gali būti išduotas ar panaikintas leidimas laikyti ir nešiotis ginklus bei šaudmenis. Šiose nuostatose įtvirtinti griežti reikalavimai tiek asmenų elgesiui laikant ir nešiojant šaunamuosius ginklus, tiek asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms. Minėtos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normos grindžiamos tuo, kad įstatymų leidėjas ginklus vertina kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, kurių apyvarta, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą bei sveikatą, yra išsamiai ir griežtai reglamentuotos.
Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad VSD kontržvalgybos uždavinys yra prognozuoti, nustatyti ir šalinti grėsmes nacionaliniam saugumui.
Bylos duomenimis, VSD 2024 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 19-1045S atsakovui pateikė informaciją su išvada, kad „I. U. socialinio tinklo ,,Facebook“ paskyroje ,,I. U.“ palaiko Rusijos Federacijos režimą, vykdomą politiką, asmuo viešai smerkia Ukrainą palaikančius lietuvius, perpublikuoja su Kremliumi siejamų asmenų įrašus socialiniuose tinkluose“, todėl jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Iš bylos duomenų matyti, jog VSD vertinimas dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui buvo atliktas vadovaujantis neįslaptinta ir įslaptinta informacija.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis (teismo pastaba: pagal dabartinę redakciją ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.
EŽTT, kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.).
LVAT, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, tačiau teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių, sudaro pagrindą jį pripažinti teisėtu (žr. LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A-756-425/2009, Nr. A-822-326/2009, Nr. A-756-1241/2012, Nr. A-143-863/2013, 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1425-575/2017).
Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, VSD vertinimas buvo grindžiamas tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta informacija.
Teismas, susipažinęs su įslaptinta medžiaga, byloje ją vertina kaip įrodymą VSD išvadai pagrįsti (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis).
Tiek atsakovui, tiek teismui buvo pateikta ir neįslaptinta medžiaga (4 lapai iš ,,Facebook“ paskyros), susijusi su VSD vertinimu dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui. Su medžiaga turėjo galimybę susipažinti ir pareiškėjas bei jo atstovas. Dėl to byloje ginčo nėra.
Teismo vertinimu, su neįslaptinta medžiaga pateikti duomenys įrodo faktines aplinkybes, jog pareiškėjas nuo 2017 m. spalio mėnesio yra prisijungęs prie rusiškos simbolikos sklaidos „Facebook“ paskyros, kurioje įvairiomis formomis – įrašais, komentarais, simboliniais ženklais – išreiškia pritarimą vaizdams su Rusijos simbolika, juose išreikštoms idėjoms, šiais veiksmais parodydamas palankumą Rusijos režimui ir jo palaikymą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas neginčijo, jog yra paspaudęs patiktuką (angl. like) po paskyros fono nuotrauka „Aš myliu Rusiją“, kurioje Rusijos Federacijos vėliavos fone pavaizduoti balti balandžiai, taip pat paspaudęs patiktuką po nuotrauka (matomas įrašas „Dirbtinis intelektas sukūrė šedevrą „Koviniai katinai“), kurioje matyti katinas rusiška karine uniforma su automatu. Pareiškėjas pripažino, kad jam patiko nuotrauka, kur V. Z. užsiima pramogine veikla. Matyti, jog 2024 m. gegužės 12 d. patiktukas paspaustas po Rusijos memų sukurtu vaizdu, kuriame tyčiojamasi iš Ukrainos prezidento dėl jo ankstesnės pramoginio pobūdžio veiklos. Taip pat matyti, kad pareiškėjas iš neigiamos pusės menkinamai pakomentavęs ant automobilio su lietuviškais numeriais užrašą „Rusų karinis laive, eik nachui“, parašydamas: „Va lietuviška kultūra. Prieš Rusiją, bet rusų kalba“.
Pareiškėjo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, neva jam patinka katinai ir panašūs vaizdai, nes jis ir ant telefono ekrano užsidėjęs katino atvaizdą, ir panašūs argumentai nėra įtikinami. Akivaizdu, kad jie pateikiami siekiant palankaus sprendimo byloje. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas palaiko agresyvią Rusijos politiką prieš Ukrainą, menkinamai atsiliepdamas apie Lietuvos piliečius, kurie ją smerkia.
Teismo vertinimu, tiek įslaptintų, tiek neslaptų duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog VSD 2024 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 19-1045S atsakovui pateikė pagrįstą vertinimą, kad dėl Rusijos Federacijos režimo, jos vykdomos politikos palaikymo viešos informacijos erdvėje pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks palaikymas objektyviai atitinka priešiškos valstybės propagandos priemones ir tikslus.
VSD įvertinus pareiškėjo elgesį viešojoje erdvėje ir nustačius, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamentas, vadovaudamasis imperatyviomis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis, privalėjo neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti ir nešiotis ginklą. Leidimo išdavimas prieštarautų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, taip pat minėtos teisės normos imperatyviam pobūdžiui.
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti VSD atliktu perspektyviniu vertinimu.
Vertinant ginklų turėjimo teisės ribojimo pagrįstumą, būtina atsižvelgti į nacionalinio saugumo ir prevencijos principus, kurie sudaro teisinį pagrindą retrospektyvinės informacijos panaudojimui, nes pareiškėjo elgesys viešojoje erdvėje atkleidžia jo rizikingą elgesį potencialios grėsmės valstybės saugumui atveju. Nacionalinio saugumo srityje taikomas prevencinis principas leidžia riboti tam tikras teises dar iki realios žalos atsiradimo, siekiant užkirsti kelią galimoms neatitaisomoms pasekmėms. Todėl prevencinio pobūdžio VSD išvada, atskleidžianti perspektyvinę riziką, laikoma pakankamu teisiniu pagrindu riboti pareiškėjui leidimą laikyti ir nešiotis ginklus.
Dėl pareiškėjo argumentų dėl proporcingumo principo pažeidimų pažymėtina, jog proporcingumo principas šiuo atveju vertintinas atsižvelgiant ne vien į faktinę ar tiesioginę grėsmę, bet į galimą riziką nacionaliniam saugumui. Vertinant šiuo metu susiklosčiusią geopolitinę situaciją, galima pagrįstai teigti, kad palankumą Rusijos režimui reiškiantis pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų veiklai prieš Lietuvos Respubliką.
Leidžiant laikyti ar nešiotis ginklus asmeniui, dėl kurio yra duomenų apie galimą kelti pavojų, net jei tokie duomenys yra retrospektyvinio pobūdžio, gali kilti grėsmė valstybės ir visuomenės saugumui. Todėl tokie duomenys nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į esamą sudėtingą geopolitinę situaciją, laikytini proporcingu, objektyviu ir pakankamu pagrindu teisės turėti ginklus ribojimui, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir visuomenės apsaugą.
Teismas pažymi, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas įrodymų, paneigiančių VSD vertinimą, į bylą nepateikė, jo nurodomas noras bei lūkestis turėti ginklus negali būti iškeltas aukščiau visuomenės, valstybės saugumo tikslų.
Pareiškėjo saviraiškos laisvė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, skundžiamu sprendimu nėra ribojama, tik ribojama pareiškėjo teisė laikyti ir nešiotis ginklus, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus. Tad teismas atmeta kaip nepagrįstus jo skundo argumentus dėl konstitucinės saviraiškos teisės ir jo teisės reikšti įsitikinimus ribojimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad, pagal VSD duomenis, pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas teisėtai, pagal kompetenciją, remiantis imperatyviomis minėto įstatymo nuostatomis, atsižvelgus į pateiktą kompetentingos institucijos – VSD – vertinimą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Policijos departamento sprendimas yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti.
Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. U. (I. U.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.