Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo Z. B. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki 2 (dviejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į Z. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. sausio 29 d., 16.30 val. iki 2019 m. sausio 31 d., 15.00 val. (2 paros, prilyginant jas 2 laisvės atėmimo dienoms).

Z. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, palikta galioti iki teismo nuosprendžio vykdymo pradžios. Nuo teismo nuosprendžio paskelbimo dienos Z. B. paskirta kardomoji priemonė – asmens dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimas, šį dokumentą paimant iš Z. B. iš karto po teismo nuosprendžio paskelbimo.

1. Z. B. nuteista už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis bei nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 29 d., neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo narkotinę medžiagą karfentanilį, kurios masė ne mažiau kaip 0,00007 g, kurią 2019 m. sausio 29 d., apie 16.30 val. Romų gyvenvietėje, name, neoficialiai pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini) išplatino – perdavė pro langą nuteistajam J. M.. Šiais savo veiksmais Z. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

2. Nuteistoji Z. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendį: nustačius jos atsakomybę lengvinančia aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi – sušvelninti jai paskirtą bausmę iki 3 (trijų) metų laisvės atėmimo, kurią, remiantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinti vienu trečdaliu; grąžinti jai priklausančius grynuosius pinigus 1290 eurų, nes neįrodyta, kad jie yra gauti iš nusikalstamos veikos.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė, kad yra ne tik atsakomybę sunkinančių, bet ir lengvinančių aplinkybių, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Nuteistosios teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nevertino jos prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimo kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Priešingai, nurodo, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo ji prisipažino pilnai, nesistengė išvengti baudžiamosios atsakomybės, o ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai keitėsi, nes teisme juos patikslino. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Atsižvelgiant į tai, nuteistosios teigimu, už padarytą nusikalstamą veiką turi būti nustatytas mažesnis nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas bausmė vidurkis – 3 metai, kuris, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažintinas vienu trečdaliu.

5. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Z. B. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistoji neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su paskirtu laisvės atėmimo bausmės dydžiu bei prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 3 dalį, sušvelninti paskirtą bausmę. Taip pat nuteistoji nesutinka su jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone – grynųjų pinigų 1 310 (vieno tūkstančio trijų šimtų dešimt) eurų – konfiskavimu. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę Z. B., minėtų įstatymų nuostatas pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistosios asmenybę, tiek ir jo padarytą nusikalstamą veiką bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, Z. B. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, tačiau buvo pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką įvykdė recidyvistė.

8. Nuteistoji skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jos prisipažinimo ir gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atitinkamai nurodydama, jog ji pilnai prisipažino ir gailisi. Toks nuteistosios prašymas nepagrįstas. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kartu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausios Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014).

9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Z. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, pripažino visiškai. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo laikyti, jog nuteistoji nuoširdžiai gailisi. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad Z. B., būdama 2 kartus teista už analogiškas nusikalstamas veikas, atlikusi realias laisvės atėmimo bausmes, vėl padarė analogišką veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės parodo, kad nuteistosios teiginiai, jog ji gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra sąlygoti tik noro pagerinti savo teisinę padėtį ir sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Be to, Z. B. apklausiama tiek šiame ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme iš esmės keitė savo anksčiau duotus parodymus, nurodydama kitas narkotinių medžiagų įgijimo ir gabenimo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistosios Z. B. prisipažinimą ir gailėjimąsi pagrįstai laikė formaliu bei nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai pat nenustatyta ir kitų nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalis).

10. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nuteistosios asmenybę bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji Z. B. praeityje teista 2 kartus (t. 3, b. l. 178-180) taip pat už narkotinių medžiagų platinimą, atlikusi realias laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina, kad ankstesnės paskirtos bausmės Z. B. elgesiui jokios teigiamos įtakos neturėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistąją neigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl jai skirtinos bausmės. Kaip matyti iš nuteistosios asmenybę charakterizuojančių duomenų, ji nėra linkusi laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, nevertina savo padarytų veiksmų kritiškai ir visiškai nedaro dėl jų išvadų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė Z. B. griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu už BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą nuteistajai Z. B. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismo manymu, skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga, adekvati tiek nuteistosios asmenybei, tiek padarytai nusikalstamai veikai ir šioje situacijoje nelaikytina per griežta.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas Z. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

12. Nuteistoji Z. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje iš jos konfiskuoti 1 290 eurų, kaip pinigai, gauti iš nusikalstamos veikos. Jos teigimu, rasti ir paimti jos asmens kratos metu pinigai nebuvo gauti iš nusikalstamos veikos, tai buvo jos asmeniniai, gauti iš giminaičių, bei vaiko išlaikymui skirti pinigai.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskavo iš Z. B. kratos metu paimtus 1 310 eurų (t. 1, b. l. 24-86). Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nurodytus pinigus Z. B. gavo iš nusikalstamos veikos ir kad tai įrodyta bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo motyvai dėl nuteistajai taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo yra nepagrįsti.

14. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Baudžiamajame įstatyme nustatytas imperatyvas konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ar kitus ekonominę vertę turinčius daiktus suponuoja teismo pareigą baigiamajame akte išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę.

15. Remiantis byloje ištirtais įrodymais, negalima konstatuoti, kad kratos metu pas nuteistąją Z. B. surasta visa 1 310 eurų pinigų suma gauta iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 2 dalis nustato, kad konfiskuotinu turtu laikomas iš BK uždraustos veikos gautas turtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Z. B. iš nusikalstamos veikos, dėl kurios yra pripažinta kalta, gavo 24 eurų pajamų. Išplėstinio turto konfiskavimo BK 72³ str. pagrindu, klausimas nebuvo nagrinėjamas ir jo pagrindai nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje. Todėl iš Z. B. konfiskuotina tik ta pinigų suma, kurią ji gavo iš nusikalstamos veikos, dėl kurios pripažinta kalta. Likusi suma kaltinamajai grąžintina. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje dalyje baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 2 dalis – pritaikytas netinkamai, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendį toje dalyje, kurioje vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, iš Z. B. konfiskuota 1310 (vienas tūkstantis trys šimtai dešimt) eurų ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis konfiskuoti iš Z. B. 24 eurus.

Likusius 1286 eurus, saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje, grąžinti Z. B..

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.