- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- 2S-667-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-18060-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- UAB „Bankroto administravimo paslaugos“
- Ieškovas
- Ramundas GM
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Dravinė“, „Swedbank lizingas“ UAB
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Ramundas GM, UAB ieškinį atsakovams UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ įgaliotam asmeniui I. J., tretiesiems asmenims BUAB „Dravinė“, „Swedbank lizingas“ UAB, dėl nuostolių atlyginimo. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Ramundas GM, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir I. J. 51 493,61 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant ieškinio užtikrinimui, – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis. Prašymą motyvuoja tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti grėsmė būsimo teismo sprendimo vykdymui arba būsimo teismo sprendimo vykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas – atsakovų turimos lėšos gali būti paslėptos ar perleistos tretiesiems asmenims. Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ neturi jokio nekilnojamojo turto, atsakovo finansinė padėtis blogėja. Bendra atsakovės I. J. nekilnojamojo turto vertė 385 152,50 Lt, tačiau turto vertinimas atliktas 2007-2009 metais, todėl šiuo metu turto vertė yra sumažėjusi. Atsakovų civilinė atsakomybė drausta administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008-12-09 įsakymu Nr. 4-637 patvirtintų Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 11.2 punktą nedraudžiamuoju įvykiu yra tyčiniai administratoriaus ir (ar) jo darbuotojo veiksmai, kuriais padaryta žala, todėl tenkinus ieškinį bei nustačius, kad atsakovai tyčia atliko neteisėtus veiksmus, jų padaryta žala draudimo bendrovės gali būti pripažinta nedraudžiamuoju įvykiu. Taip pat ieškovas nurodo, kad 2012-08-20 Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-786-227/2012 atsakovams jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas 896 008,00 Lt vertės atsakovams priklausantis nekilnojamasis ir / ar kilnojamasis turtas bei piniginės lėšos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies. Ieškovo Ramundas GM, UAB ieškinyje nurodytų reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovui UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir / ar nekilnojamuosius daiktus, o šių nesant ar nepakankant, –atsakovui priklausančias pinigines lėšas ir / ar turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 51 493,61 Lt ieškinio sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės suvaržymą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių lėšų atsakovui leidžiant atsiskaityti su ieškovu, savo darbuotojais bei atlikti privalomus mokėjimus valstybės, VSDFV ir savivaldybės biudžetams. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad administratorius, kaip civilinės atsakomybės subjektas, visada yra asmuo, teismo paskirtas konkrečioje byloje teikti bankroto administravimo paslaugas (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 1 d.). Kai administruoti įmonę paskiriamas fizinis asmuo, jis pats atsako už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o tais atvejais, kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys yra civilinės atsakomybės subjektai (CK 6.264 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatvo, jog ieškinys tikėtinai pagrįstas tik atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atžvilgiu, todėl nėra jokio pagrindo areštuoti atsakove nurodytos I. J., kaip fizinio asmens, turtą. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atžvilgiu pagrįstumo, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto. Iš pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad atsakovo finansinė padėtis 2011 metais, lyginant su 2010 metais, pablogėjo, 2011 metai užbaigti nuostolingai. Pirmos instancijos teismo nuomone, įvertinus atsakovo turtinę padėtį, laikytina, kad ieškovo reikalavimo suma (51 493,61 Lt) atsakovui yra pakankamai didelė, todėl padidėja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Taip pat buvo pažymėta, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis laikinosios apsaugos priemonės, t. y. 896 008,00 Lt vertės turto areštas, atsakovams buvo pritaikytos 2012-08-14 Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-785-198/2012.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį dalyje, kuria atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti. Visų pirma, apeliantas tvirtina, jog skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė pakankamų ir pagrįstų motyvų, kuriais vadovaujantis buvo padarytos išvados. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 291 str. nustatytą imperatyvą teismui motyvuoti daromas išvadas ir priimamą sprendimą. Taip pat apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepranešus atsakovui, todėl teismas, neįvertinęs atsakovo argumentų, negalėjo teisingai a priori išspręsti pareikšto prašymo pagrįstumo. Taip pat apeliantas tvirtina, kad teismas, taikydamas atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė LR įmonių bankroto įstatymo saugomą viešąjį interesą, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo banko sąskaitoms gali sąlygoti veiklos sustabdymą, kas turėtų sunkiai nuspėjamas pasekmes ir sukeltų realią žalą ne tik administruojamoms įmonėms, bet ir jų kreditorių interesams. Tokia situacija, apelianto įsitikinimu, neabejotinai pažeidžia ne tik viešąjį interesą, bet ir laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Be to, atsakovas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad atsakovo, kaip bankroto administratoriaus, profesinė civilinė atsakomybė yra apdrausta maksimalia 500 000 Lt draudimo suma. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje suformulavo taisyklę, kad atsakovui esant apsidraudus savo profesinę civilinę atsakomybę, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas turi būti sumažinamas šia civilinės atsakomybės draudimo suma (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-827/2012). Taip pat apeliantas pažymi, kad ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti argumentai, kad draudiminė apsauga šiuo atveju nebūtų taikoma, yra subjektyvūs ir tokios aplinkybės gali būti nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Taip pat apeliantas teigia, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas privalo įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami tam, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Atsakovo manymu, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas, nesuteikęs atsakovui galimybėms pateikti atsikirtimus, apskritai neįvertino ieškovo ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, kurių visuma, pasak apelianto, prima facie nepatvirtina galimybės ex lege tenkinti ieškinį. Taip pat savo atskirajame skunde apeliantas išdėsto argumentus, kodėl ieškinys, jo manymu, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovas Ramundas GM, UAB atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovo įsitikinimu, pirmos instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą nutartį. Teismas skundžiamoje nutartyje įvertino didelę ieškinio sumą, blogėjančią administratoriaus finansinę padėtį, kurią atskleidžia administratoriaus finansinės atskaitomybės dokumentai, taip pat ir tą faktą, kad administratoriui kitoje byloje yra taikytas turto areštas. Visos šios aplinkybės, ieškovo nuomone, leidžia pagrįstai spręsti, kad nagrinėjamu atveju kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo būti nagrinėjamas pranešant atsakovams. Ieškovas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-630/2012 ir tvirtina, kad CPK nustato teismui teisę, o ne pareigą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos. Taip pat ieškovas tvirtina, jog atsakovas nepagristai teigia, kad skundžiama nutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo saugomą viešąjį interesą. Pasak ieškovo, tokių savo teiginių atsakovas nepagrindžia jokiais argumentais, nenurodo, kaip turto areštas gali pakenkti administratoriaus administruojamų įmonių kreditorių interesams. Bankrutuojančių įmonių, kurias administruoja administratorius, turtas yra atskirtas nuo administratoriaus turto, todėl administratoriaus atžvilgiu taikytas turto areštas neturi jokios įtakos administratoriaus veiklai. Taip pat, ieškovo vertinimu, vien tas faktas, jog administratorius yra apdraustas profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nesudaro pagrindo mažinti turo arešto mastą. Ieškovas tvirtina, kad nustačius, jog administratorius tyčia atliko neteisėtus veiksmus, šio padaryta žala draudimo bendrovės gali būti pripažinta nedraudžiamuoju įvykiu, o tai reikštų, kad draudimo bendrovė neatlygintų padarytos žalos. Be to, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismas neturi atlikti įrodymų tyrimo, o turi įvertinti tik tai, ar pareikštas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Pasak ieškovo, jis ne tik aiškiai suformulavo savo reikalavimus, tačiau taip pat pateikė įrodymus ir argumentus, kurie patvirtina, jog atsakovai pažeidė savo pareigas prieš ieškovą ir tokiu būdu padarė žalą. Taigi, pasak ieškovo, esant nurodytoms aplinkybėms, nepagrįstas yra ir apelianto argumentas, jog pirmos instancijos teismas preliminariai neįvertino ieškinio pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas nutartimi pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Apelianto teigimu, teismas neatliko preliminaraus ieškinio reikalavimų vertinimo, todėl be pagrindo pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovo pareikšti reikalavimai tikėtinai yra pagrįsti, nenurodymas skundžiamoje nutartyje dar nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tai reiškia, jog teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Savo motyvus dėl ieškinio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas turės nurodyti tik ištyręs įrodymus, nustatęs bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavęs, t. y. išnagrinėjęs bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus atsakovams negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, nes, kaip minėta, jie bus įvertinti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nepranešė atsakovams ir nenurodė tokio sprendimo motyvų. Vadovaujantis CPK 147 str. 1 d., kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nustato teismui teisę, o ne pareigą apie tokio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl tos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nepranešė apeliantams apie ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą ir skundžiamoje nutartyje nenurodė tokio sprendimo motyvų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos procesinės teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-630/2012).
Nesutiktina ir su apelianto pozicija, kad skundžiama teismo nutartis pažeidė LR įmonių bankroto įstatymo saugomą viešąjį interesą. Kritiškai vertintinas atsakovo teiginys, kad turto arešto taikymas gali pažeisti atsakovo administruojamų bankrutuojančių įmonių kreditorių interesus. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tokie teiginiai nėra pagrindžiami jokiais argumentais. Sutiktina su ieškovo atsiliepime išdėstyta nuomone, jog bankrutuojančių įmonių, kurias administruoja administratorius, turtas yra atskirtas nuo administratoriaus turto, todėl administratoriaus atžvilgiu taikytas turto areštas negali turėti jokios tiesioginės įtakos administratoriaus veiklai. Pastebėtina, kad vadovaujantis ekonomiškumo principu, skundžiama nutartimi administratoriui buvo leista mokėti atlyginimą darbuotojams, taip pat privalomas įmokas į valstybės, VSDFV bei savivaldybių biudžetus.
Pažymėtina, kad apeliantui yra pareikštas turtinis reikalavimas (51 493,61 Lt), kurio suma, įvertinus apelianto turtinę padėtį, laikytina pakankamai didele. Kaip ir nustatė pirmos instancijos teismas, atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, iš pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad atsakovo finansinė padėtis 2011 metais, lyginant su 2010 metais, pablogėjo, o 2011 metai užbaigti nuostolingai. Be to, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės, t. y. 896 008,00 Lt vertės turto areštas, atsakovui buvo pritaikytos 2012-08-14 Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-785-198/2012. Taigi, esant išvardintoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovui pareikštas turtinis reikalavimas yra pakankamai didelis, todėl yra objektyvus pagrindas manyti, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama būtent tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008;2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).
Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto nurodoma aplinkybė, kad administratorius yra apsidraudęs civilinę atsakomybę, todėl ieškovo nuostoliams užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra perteklinė priemonė, neturi įtakos skundžiamos nutarties neteisėtumui. Pažymėtina, kad vien tas faktas, jog administratorius yra apdraustas profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Pabrėžtina, kad klausimas, ar administratoriui bus taikoma draudiminė apsauga, bus išspręstas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Nustačius, jog administratorius tyčia atliko neteisėtus veiksmus, šio padaryta žala draudimo bendrovės gali būti pripažinta nedraudžiamuoju įvykiu, o tai reikštų, kad draudimo bendrovė neatlygintų padarytos žalos.
Taigi, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes ir argumentus, manytina, kad atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo teisės. Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.
Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovui, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Apelianto UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.