Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei I. Ž. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, neturtinės žalos priteisimo pagal atsakovės I. Ž. priešieškinį ieškovui G. Ž. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo bei atsakovės I. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011-05-31 sprendimo civilinėje byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl atsakovės kaltės.

Pagal CK trečiosios knygos IV skirsnio nuostatas santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 str.1d.). Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą, kad santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas, nustatytas CK 3.60 str.. Pagal CK 3.60str.2d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30 str., 3.35-3.36 str., 3.85, 3.92 str., 3.10 str., ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Šios pareigos yra lojalumo, savitarpio pagalbos, moralinės ir materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir šeima. CK 3.60str. 3d. nustatyta prezumpcija, jog santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis buvo neištikimas, žiauriai elgiasi su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šios kategorijos bylose ir nurodęs, kad vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija, o tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka iširo ne dėl šių priežasčių, pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo, t. y. kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, būtent dėl šių priežasčių (2007-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-140/2007). Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinti visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą. Be to, vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Šiuo atveju ieškovas visuose savo ieškinio pareiškime nurodė sutuoktinės kaltės prezumpcijos pagrindą-atsakovės neištikimybę, o atsakovė priešieškinyje nurodo ieškovo kaltės pagrindus-piktnaudžiavimą alkoholiu, jos negerbimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Tačiau šioje byloje būtina įvertinti, kad abi šalys pripažįsta aplinkybę, jog jų santuoka nebuvo laiminga. Ieškovas , pareikšdamas ieškinį nurodė, jog 2010-05-01 neveda bendro ūkio su atsakove, o atsakovė, 2010-08-03 pateikdama priešieškinį, nurodo, jog jau trejus metus negyvena su ieškovu. Iš šalių liudytojų parodymų darytina išvada, kad šalys jau iki ieškinio padavimo iš esmės kartu negyveno. Šalių vaikai jau ilgą laiką gyvena su ieškovu, todėl akivaizdu, kad šalys ilgą laiką negyvena kaip sutuoktiniai. Iš ieškovo liudytojos B. Č. parodymų (t1, b.l.158) nustatyta, jog ji nepaneigė aplinkybės, kad abi šalys išgerdavo, tada ir pykdavosi, jų santykiai buvo blogi, atsakovė jau apie metus bendrauja su kitu vyru. Atsakovės liudytojai atsakovės tėvai Z. D., V. D. (t.1, b .l.158-159) patvirtino, jog šalys blogai sugyveno, ieškovas vartojo fizinį smurtą prieš atsakovę. Atsakovės liudytoja, kuri nesusijusi giminystės ryšiais, A. M. (t.2, b.l.8) patvirtino paminėtus parodymus. Paminėtų liudytojų parodymai ir šalių nurodytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad atsakovės įrodinėjamas neištikimybės faktas liudytojams tapo žinomas tada, kai šalių šeima faktiškai buvo iširusi. Atsakovės pateiktas apeliacinės instancijos teismui faktinių aplinkybių protokolas įrodo aplinkybes jau po šalių santuokos nutraukimo, todėl juo remtis nėra teisinio pagrindo. Todėl šios faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad ieškovas nebuvo pakankamai dėmesingas atsakovei, atsakovė nebuvo saugi su ieškovu, jautėsi negerbiama ir dėl to pradėjo irti šalių santuoka. Įvertinus paminėtus šalių paaiškinimus ir įrodymus darytina išvada, kad abi šalys pažeidė CK 3.27 str. paminėtas pareigas, nebūdami pakankamai lojalūs vienas kitam, ieškovas negerbė atsakovės, nerėmė jos moraliai, todėl jo kaltė dėl santuokos iširimo taip pat yra įrodyta. Paminėtais motyvais pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad šalių santuoka iširo tik dėl atsakovės kaltės, todėl darytina išvada, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl šalių nekilnojamojo turto padalijimo.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo padalyti šalių turėtą santuokoje įgytą gyvenamąją patalpą natūra, be to, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jos pateikto nekilnojamojo turto įvertinimo, o vadovavosi tik ieškovo pateiktu įvertinimu. Ši apeliacinio skundo dalis tenkintina iš dalies. Šalys santuokoje įgijo ambulatorijos pastate įrengtą 56,50 kv. m bendro ploto butą, susidedantį iš 3 gyvenamųjų kambarių, tačiau rekonstrukcija neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė prašo jai skirti naudotis kambariu, kurio plotas 12,94 kv. m, o ieškovui su vaikais palikti naudotis 29,56 kv. m kambarį, tačiau bute kambariai yra pereinami. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Taigi CK 3.127 straipsnio 3 dalyje prioritetas suteiktas turto padalijimui natūra, nes būtent toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-51/2008) pasisakoma, kad kiti padalijimo būdai gali būti taikomi tik esant pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos.

Šioje byloje nustatyti tiek objektyvaus (kambarių pereinamumas), tiek subjektyvaus pobūdžio veiksniai (šalių konfliktiniai santykiai). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino konfliktiškus šalių santykius ir nustatė, jog šalims gyvenant kartu būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai dėl šalių nesutarimų. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad atsakovė jau faktiškai ginčo bute negyvena ilgą laiką, todėl ieškovui palikus šalių santuokoje įgytą butą, atsakovei turėtų būti teisingai kompensuota kitos gyvenamosios patalpos įsigijimui, tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovei 4713,36 Lt kompensaciją, šią teisę pažeidė. Be to, akivaizdu, kad kompensacijos už rekonstruotą nekilnojamąjį turtą dydis akivaizdžiai prieštarauja protingumo ir teisingumo principui (CK 1.5 str.). Pagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės pateikto ginčo nekilnojamojo turto įvertinimo. Atsakovė su 2011-01-28 patikslintu priešieškiniu teismui pateikė turto vertinimo ataskaitą, kuri nebuvo įsiūta į bylą ir pirmosios instancijos teismas dėl jos nepasisakė, todėl neteisingai nustatė dalytino turto vertę. Ieškovas pateikė ginčo buto įvertinimą 2011-02-03 -19 000 Lt (t.1, b.l.187), atsakovė buvo pateikusi teismui ginčo turto įvertinimą - 2011-01-06- 38 000 Lt (t.2, priedas). Nekilnojamojo turto registro visos ambulatorijos, kuri priklauso 4 bendraturčiams, 2010-07-07 rinkos vertė yra 25 300 Lt, tačiau akivaizdu, jog toje ambulatorijoje yra faktiškai įrengti butai, kurie yra neįregistruoti, todėl paminėtas įvertinimas nėra šalių buto. CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 straipsnio nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko atžvilgiu gali būti siejama su nurodytomis aplinkybėmis, taip pat teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius. Šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006;2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009), tačiau šioje byloje teisiškai reikšminga tai, kad atsakovė per visą bylos nagrinėjimą prašė padalyti nekilnojamąjį turtą natūra, todėl teismas atmesdamas jos prašymą turėjo teisingai nustatyti kompensacijos dydį įvertinant aplinkybę, kad už gaunamą kompensaciją atsakovė galėtų įsigyti gyvenamąją patalpą. Šalių pateiktos įvertinimo ataskaitos įrodo, kad šalių butas yra trijų kambarių su visais patogumais, suremontuotas, vertinimo ataskaitoje pažymėta, kad buto apdaila yra geros būklės. Ieškovo pateikta vertinimo ataskaita buvo paremta nustatant 1 kv. metro rinkos kaina, atsakovės pateikta vertinimo ataskaita parengta įvertinant visą rekonstruotą butą, jo pertvarkymus. Abu įvertinimai faktiškai atlikti tuo pat metu, mėnesio skirtumu, tačiau ieškovo įvertinimas skiriasi 19000 Lt, t. y. ypatingai didele suma. Ieškovo pateiktoje ataskaitoje yra nurodytos įvairių plotų nekilnojamojo turto kainos šalių santuokos nutraukimo metu (t.1, b. l. 186), t. y. nuo 15 000 iki 25 000 Lt, kadangi kompensacijos tikslas už vienam sutuoktiniui paliekamą turtą yra tas, kad jis galėtų įsigyti tolygią savo dalį atitinkančią patalpą, todėl vadovaujamasi atsakovės pateiktu įvertinimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Tačiau atsižvelgiant į paminėtas kitų objektų toje vietovėje rinkos kainas atsakovės pateiktas įvertinimas mažintinas iki 30 000 Lt.

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo ir vaikų išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas atsakovei priteistą kompensacijos dydį iki 1/3 dalies, atsižvelgė į vaikų interesus, tačiau kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus ar dėl kitų priežasčių. Vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. R. L., byla Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-479/2009). Siekiant apsaugoti vaiko interesus visų pirma būtina atsižvelgti į būtinybę apginti vaikų naudojimosi gyvenamuoju būstu teises, užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kurios būtinos jų fizinei, protinei ir socialinei raidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. A. N., byla Nr. 3K-3-419/2006). Šioje byloje paliekant ieškovui ginčo butą natūra jau atsižvelgta į šalių nepilnamečių vaikų interesus, nes būtina užtikrinti nepilnamečių vaikų apsaugą nuo nuolatinių tėvų konfliktų, nuo jų gyvenamosios aplinkos pasikeitimo, kuris būtų neišvengiamas , jei ginčo bute gyventų dvi skirtingos šeimos. Šalių sūnus Žygimantas 2011 m. liepos mėnesį tapo pilnamečiu, o Arminas pilnamečiu taps 2012 m. spalio mėnesį, ieškovas turi nuolatinį vairuotojo darbą, atsakovė moka išlaikymą vaikams, todėl šioje byloje nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą, t.y. mažinant kompensaciją atsakovei, nėra pagrindo, todėl iš ieškovo atsakovei priteistini 15000 Lt kompensacijos už ieškovui paliekamą butą.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo mažinti priteistą iš jos išlaikymą vaikams iki 250 Lt per mėnesį, tačiau šios apeliacinio skundo dalies tenkinti nėra pagrindo, visų pirma atsižvelgiant į vaikų amžių. Akivaizdu, jog šalių sūnums, kurie ginčo nagrinėjimo metu buvo 16-17 metų amžiaus, priteista suma nėra per didelė, įvertinus tiek vaikų poreikių, tiek atsakovės turtinę padėtį. Atsakovės teisės į gyvenamąjį būstą apgintos nustatant teisingą kompensacijos dydį, ji nuosavybės teise turi žemės sklypų, gyvena pas tėvus, turi galimybę ūkininkauti, todėl mažinti priteisto išlaikymo nėra pagrindo. Be to, įvertintina tai, kad vienas sūnus bylos nagrinėjimo metu tapo pilnamečiu, todėl vienam sūnui mokėti po 400 Lt ieškovės turtinė padėtis leidžia. Remiantis Lietuvos Respublikos CK 3.192 str. 2 ir 3 d. nuostatomis, materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, 800 Lt per mėnesį vaikui skiriama abiejų tėvų išlaikymo suma laikytina protingomis ir realiomis išlaidomis, užtikrinančiomis fizinį ir socialinį vaiko vystymąsi (CK 1.5 str.). Skiriant tokias išlaidas vaikui, pasiekiama protinga vaiko interesų, jo poreikių tenkinimo ir tėvų galimybių teikti atitinkamą išlaikymą.

Paminėtais motyvais sprendimo dalis dėl kompensacijos atsakovei priteisimo keistina ir ji padidintina iki 15 000 Lt, o sprendimo dalis dėl išlaikymo vaikams priteisimo paliktina nepakeista.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, todėl skundžiamo teismo sprendimo dalys keistinos (CPK 326 str. 1d. 3p.).

Paduodant apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 175 Lt žyminio mokesčio valstybei, o 600 Lt žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas (t. 2, b.l.100 - 101). Apeliacinės instancijos teisme atsakovės iškeltas ginčas vyko dėl 3 reikalavimų, iš kurių neturtinis reikalavimas- dėl kaltės-patenkintas, turtinis reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo patenkintas, dėl priteisto išlaikymo sumažinimo – atmestas. Reikalavimas dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės apmokestinamas 100 Lt žyminiu mokesčiu valstybei, reikalavimas dėl išlaikymo sumažinimo apmokestinamas 54 Lt žyminiu mokesčiu valstybei

( atsakovė ginčijo 150 Lt išlaikymo sumą), kompensacijos priteisimas apmokestinamas 308 Lt žyminiu mokesčiu valstybei, skaičiuojant nuo padidintos sumos apeliacinės instancijos teisme ( 10 287 Lt), todėl iš ieškovo atsakovei priteistini 121 Lt žyminio mokesčio ir 287 Lt žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 1, 2 dalimis, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2011-05-31 sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad G. Ž. ir I. Ž. santuoka iširo dėl I. Ž. kaltės, pakeisti ir nustatyti, kad G. Ž. ir I. Ž. santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pakeisti sprendimo dalį dėl 4713,33 Lt kompensacijos I. Ž. iš G. Ž. priteisimo ir šią sumą padidinti iki 15 000 Lt.

Kitas Plungės rajono apylinkės teismo 2011-05-31 sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Iš G. Ž. priteisti I. Ž. 121 Lt žyminio mokesčio ir 287 Lt žyminio mokesčio valstybei apeliacinės instancijos teisme.