Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. T. įgaliotojo atstovo advokato V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo, kuriuo V. T. (V. T.) nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. 720 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. 2014-10-28 administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 30P-20677607-14 surašytas dėl to, kad jis 2014-10-28 apie 0.54 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę neblaivus, kai nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,65 prom.). Tokiais veiksmais V. T. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.

Skundžiamo nutarimo įžanginėje dalyje akcentuojama į V. T. ankstesnį baustumą pagal ATPK 126 str. 4 d., nors pagal bylos duomenis V. T. galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. 1. 12-15). Maža to, aprašomojoje dalyje, aiškiai nesant objektyviosios V. T. pažeidimo pusės – automobilio vairavimo fakto – akcentuojamas V. T. baustumas 2009 metų pradžioje, teismo nepatikrintais duomenimis darant nepagrįstą išvadą, kad V. T. požiūris į visuomenės saugumą bei į visuotinai priimtas elgesio normas yra atsainus, nepripažįstant tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe bei žinant V. T. paaiškinimus, kad jis antrą kartą daryti tokio pobūdžio pažeidimą net negalvojo, nes visada tokiais atvejais mašinos raktelius atiduoda mamai N. T. asmeniškai pats ar per draugus (b. 1. 29-31). Šie teismo teiginiai tik įrodo aiškų teismo nusistatymą ne tik prieš patį reiškinį – neblaivaus asmens transporto priemonės vairavimą, bet asmeniškai prieš patį V. T., kuris kaltu neprisipažino ir siekia tai įrodyti dabar jau apeliacinės instancijos teisme.

Teismas ne nagrinėjo administracinę byla pagal surinktus byloje įrodymus, o tiesiog pats rinko įrodymus, akcentuodamas į duodamų parodymų, paaiškinimų vietas, kas galimai pasunkintų V. T. teisinę padėtį, kad jį būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn. Bet, proceso dalyviams žinant įrodinėjimo aksiomą, kad prielaidomis remtis įrodinėjant nurodyto straipsnio dispoziciją negalima, o ypač bylose, kuriose sankcijos ribos apima ir specialiosios teisės atėmimą, teismas elgtis taip negalėjo, kaip ir negalėjo rodyti aiškų V. T. ir jo atstovo negerbimą tik pačiam teismui suprantamomis replikomis. Tačiau, nepaisant to, pažeidimo buvimo ar nebuvimo įrodinėjimo bei įrodinėjimo pusiausvyros principai egzistuoja ir subjektyviai suformuotas teismą atstovaujančio asmens vidinis įsitikinimas negali būti teisingumą vykdančios institucijos priimto sprendimo neteisingo sprendimo pasekmė. Ši klaida taisytina ir įrodymai turėtų būti vertinami pagal žemiau nurodytas pastabas. Be to, pastebėtina ir tai, kad, nesant pakankamai įrodymų administracinėje byloje, labiau suinteresuotos bylos baigtimi buvo policijos pareigūnės, neleistinomis priemonėmis fiksavusios tariamą pažeidimą ir davusios prieštaringus parodymus, o ne liudytojai V. P. (b. 1. 42) ir N. T. (2015 02 19 teismo posėdžio protokolas), kurių parodymus teismas vertino kritiškai.

Teismui privalu vadovautis įrodymais, surinktais teisminio proceso metu. O jais objektyviai nustatyta, kad V. T. transporto priemonės, Audi A8, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 10 28 0.54 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), nevairavo. Tai įtikinančiai patvirtina asmens, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, L. J. parodymai, duoti teismo posėdžio metu (2014 12 04), kad "...jie nevažiavo, o tik automobilyje girtuokliavo..." ir "...vairavimo fakto nei aš, nei kolegė nematė..." (b. 1. 40 ir posėdžio audio įrašas), „pareiškimą rašėme pas save automobilyje...buvo tamsu, nepamenu, ar aikštelė buvo apšviesta...". To paties posėdžio metu liudytojas D. K. teigė, kad „Aš negaliu patvirtinti, kad būtent šis asmuo vairavo, aš mačiau tik mašiną. Asmenį nustatė pareigūnė..." (b. l. 41 ir posėdžio audio įrašas). Taigi, pagrįstai kyla klausimų, į kuriuos teismas neatsakė (nes situacijos neanalizavo), o būtent: kaip pareigūnė galėjo nustatyti asmenį, vairavusį automobilį, kai vairavimo (objektyviosios pusės požymio) faktas visiškai nenustatytas? Pažeidėjo atstovui neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas drįsta teigti, kad vairavo V. T., kai mašinoje buvo ir J. M. su 2,31 promilių neblaivumo laipsniu, kuris ant protokolams rašyti skirto popieriaus skiautės girto asmens ranka, ir objektyviai manytina, ne savo iniciatyva, o pareigūnėms pareikalavus surašė "...kad jie (suprantama V. T. ir paaiškinimo autorius) važiavo su jam nepažįstamu draugu (spėtina, kad su V. P.), kuris išėjo, nespėjus atvažiuoti KPB...", neaišku kodėl D. K. teigiant, "... kad jis negalėjo matyti asmens iš antro aukšto, nes buvo naktis, ir nurodyti į V. T. ,,kaip asmenį vairavusi automobilį, negali... ir kad jis pirmą valandą (suprantama 1 val. 00 min.) išgirdo triukšmą ir nuo to momento stebėjo (suprantama, kad nuo pirmos valandos nakties)...atėjo į namus ir paprašė parašyti pareiškimą, nes be jo nubausti negali..." (b. 1. 40) teismas padarė, jo manymu, neginčijamą išvadą, kad automobilį vairavo V. T., kai pažeidimas fiksuotas anksčiau? Neaišku, kodėl iš V. T. ir J. M. alkotesterio mėginiai buvo paimti atitinkamai: 2014-10-28, 01:34:33 ir 2014-10-28, 01:40:50, užfiksavus neginčijamą pažeidimo faktą dar 2014 10 28, 0 val. 54 min.?

Teismas, nustatinėdamas tariamo pažeidėjo kaltę, visiškai nevertino prieštaringų pareigūnės R. S. parodymų. Skirtingai nei L. J., pastaroji nurodė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini), kiemą ten rado stovintį automobilį ir sėdinčius du vyriškius. Patvirtinti, kad automobilis buvo užvestas, negali, nes neatsimena, kaip ir kas vairavo nematė, tik pastebėjo, kad automobilis stovi neleistinoje vietoje, automobilio raktelių poėmio neatsimena, L. J. teismo posėdžio metu (2014 02 17 teismo posėdžio protokolas) teigiant, kad ji užgesino užvestą automobilį ir ištraukė iš automobilio spynelės raktus (nors apie raktelių poėmį savo 2014-10-28 tarnybiniame pranešime b. l. 10 net neužsiminė). Be to, šios liudytojos paaiškinimai akivaizdžiai prieštarauja ir D. K. parodymams, pastarajai nedviprasmiškai teigiant, kad D. K. pareiškimą rašė savo ranka, pastarajam, beje, tvirtinant, kad pareiškimą rašė jo žmona ir tik policijos pareigūnėms paprašius.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių ir jų nevertino, taip pažeidė ATPK 248 str. įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti jas tiksliai pagal įstatymus, teismas byloje esančių įrodymų neaptarė ir jų neanalizavo, tuo pažeidė ATPK 257 ir 284 str. reikalavimus, ir tai laikoma esminiais proceso normų pažeidimais, turėjusiais įtakos nepagrįsto nutarimo priėmimui. Atitinkamai, įrodymų patikimumo prasme, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai nėra postulatas, kurio neprivalu tikrinti ar leistinomis įrodinėjimo priemonėmis juos paneigti. Be to, atsižvelgiant į nurodytus prieštaravimus ir kitas bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar V. T. išties vairavo ir tai darė, būdamas neblaivus, todėl pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką visos šios iškilusios abejonės vertintinos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (principas - in dubio pro reo), nusprendžiant, kad, vadovaujantis ATPK 250 str. 1 p., administracinio teisės pažeidimo byla dėl V. T. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 str. 4 d. nutrauktina.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. T. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamą administracinės teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus. V. T. iškelta versija, neva jis automobilio nevairavo, nes 2014 m. spalio 28 d. naktį jį vežė jo draugas V. P., yra visiškai paneigta byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), liudytojos policijos pareigūnės L. J. tarnybiniu pranešimu (b. l. 10), liudytojų policijos pareigūnių L. J. (b. l. 40-41) ir R. S. (b. l. 63-64) parodymais, duotais pirmos instancijos teismo posėdyje, liudytojo D. K. 2014 m. spalio 28 d. pareiškimu (b. l. 7) ir jo parodymais pirmos instancijos teismo posėdyje (b. l. 41).

V. T. iškėlė versiją, jog automobilio nevairavo, tą vakarą automobilį į kiemą atvairavo blaivus V. P., kuriam pastačius automobilį, V. T. nunešė automobilio raktelius ir dokumentus motinai. Po to grįžo į automobilį su draugu J. M. išgerti alaus, tuomet atvyko policija ir surašė protokolą už tai, kad vairavo girtas. Nors V. T. atstovas skunde nurodo, kad šią įvykio versiją patvirtina V. P. ir N. T. parodymai, tačiau sugretinus šių asmenų pirmos instancijos teismo posėdyje duotus parodymus matyti, kad jie nurodo skirtingas raktelių perdavimo N. T. aplinkybes: V. T. parodė, kad „pasiėmiau dokumentus, nunešiau motinai, Vitalijus išėjo namo, mes su kitu draugu nuėjome į automobilį“ (b. l. 30), V. P. parodė, kad „paskambinau V. T. mamai, pasakiau kad einu namo, negaliu palikti raktų, mama nusileido, padaviau raktus ir išėjau namo“ (b. l. 42), V. T. mama N. T. parodė, kad „jai atėjus, jis (V. P.) išlipo iš automobilio ir padavė jai dokumentus ir raktus“ (b. l. 65). Tokiu būdu, V. T. teigiant, kad dokumentus N. T. į namus jis nunešė pats, o V. P. ir N. T. tvirtinant, kad dokumentus V. P. perdavė N. T. lauke prie automobilio, taip pat V. P. teigiant, kad jis perdavė raktus, o N. T. nurodant, jog jai buvo perduoti automobilio raktai ir automobilio dokumentai, konstatuojama, kad šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, ir teismo vertinami kaip nepatikimi. Be to, aplinkybę, kad automobiliui sustojus, iš jo išlipo ar į jį lipo kokie nors asmenys, kaip nurodo minėti liudytojai, paneigia liudytojo D. K. parodymai, kad „mes su žmona stebėjome automobilį“, „paskambinę policijai nuolat stebėjome automobilį, niekas iš jo neįlipo ir neišlipo“ (b. l. 41), o tai, kad atvažiavus policijos pareigūnėms, automobilio rakteliai vis dar buvo automobilyje, patvirtina liudytojos pareigūnės L. J. parodymai, kad „tiksliai pamenu, kad liepiau ištraukti raktelius iš spynelės ir išlipti iš automobilio“. Remiantis išvardintu, nustačius, kad sustojus automobiliui iš jo neišlipo nei vienas žmogus, o atvažiavus policijos pareigūnėms, automobilyje buvo rakteliai, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, kad automobilį vairavo ne jis, o V. P., yra visiškai paneigta ir vertintina kaip tikrovės neatitinkanti gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliantas teigia, jog nesuprantama, kaip pareigūnė galėjo nustatyti asmenį, vairavusį automobilį, kai vairavimo faktas visiškai nenustatytas. Faktas, kad automobilis buvo vairuojamas, t. y. kad juo buvo važiuojama, byloje nustatytas liudytojo D. K. parodymais, kad „apie pirmą nakties su žmona pabudome nuo variklio užvedimo, variklis kaukė, pilnas kiemas dūmų, automobilis važinėjosi pėsčiųjų taku“ (b. l. 41), paties administracinėn atsakomybėn traukiamo V. T. parodymais, kad „atvažiavome į kiemą“ (b. l. 30). Iš byloje esančių įrodymų: D. K. parodymų, kad „pareigūnės rado du asmenis, daugiau asmenų nebuvo, mes su žmona stebėjome automobilį“, „paskambinę policijai nuolat stebėjome automobilį, niekas iš jo neįlipo ir neišlipo“ (b. l. 41), policijos pareigūnės liudytojos R. S. parodymų, kad „nuvykę radome stovintį automobilį ir jame sėdinčius du vyrus. V. T. sėdėjo prie vairo“ (b. l. 63), policijos pareigūnės liudytojos L. J. parodymų, kad „asmuo sėdėjo prie vairo“, „liepiau ištraukti raktelius iš spynelės ir išlipti iš automobilio“, kad „variklį tikrinome per kapotą, jis buvo šiltas“ (b. l. 40), L. J. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodyta, kad „automobilis stovėjo ant šaligatvio, prie automobilio vairo sėdėjo pil. V. T., o šalia keleivio vietoje sėdėjo pil. J. M.“ (b. l. 10) sisteminės analizės matyti, kad automobiliui baigus važiuoti, jis sustojo ant šaligatvio, iki pareigūnų atvykimo iš automobilio niekas neišlipo ir neįlipo į automobilį, o pareigūnams atvykus, prie automobilio su šiltu variklio dangčiu vairo sėdėjo V. T., taigi byloje esančių įrodymų visetu nustatyta, kad automobilį vairavo būtent V. T.. Nors apeliantas skunde nurodo, kad automobilį galėjo vairuoti ir J. M., tačiau tokios galimybės egzistavimą pašalina minėti parodymai, nes prie vairo pareigūnai aptiko būtent V. T., D. K. nematė, kad asmenys būtų išlipę iš automobilio ir apsikeitę vietomis, o kad vairavo J. M., nenurodė ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas V. T.. Nors apeliantui taip pat neaišku, kodėl iš V. T. ir J. M. alkotesterio mėginiai buvo paimti atitinkamai 2014-10-28 01:34:33 ir 2014-01:40:50 val., užfiksavus pažeidimo faktą dar 0.54 val., tačiau iš policijos pareigūnės R. S. parodymų matyti, kad toks laiko tarpas atsirado todėl, kad ilgą laiką abu asmenys nenorėjo tikrintis girtumo (b. l. 63).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nevertino prieštaringų pareigūnės R. S. parodymų, nes ji, skirtingai nei L. J., nurodė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini), kiemą ten rado stovintį automobilį ir sėdinčius du vyriškius. Tačiau iš pirmos teismo posėdžio metu duotų L. J. parodymų, kad „asmuo sėdėjo už vairo, sėdėjo dviese automobilyje, V. T. ir jo draugas buvo neblaivūs“ (b. l. 40), ir R. S. parodymų, kad „nuvykę radome stovintį automobilį ir jame sėdinčius du vyrus. V. T. sėdėjo prie vairo“ (b. l. 63), matyti, kad abiejų pareigūnių parodymai vieningai patvirtina, jog automobilyje sėdėjo du asmenys ir V. T. sėdėjo prie vairo. Nors skunde nurodoma, kad nesutampa ir policijos pareigūnių parodymai dėl automobilio variklio išjungimo fakto, nes L. J. 2014-02-17 teismo posėdžio metu teigė, kad ji išjungė variklį ir ištraukė iš automobilio spynelės raktelius, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vasario 17 d. pirmos instancijos teismo posėdis nevyko, ir L. J. tą dieną jokių parodymų nedavė. Duodama parodymus 2014-12-04 teismo posėdžio metu ji nurodė, kad „nepamena, ar buvo užvestas automobilis. Tiksliai pamena, jog liepė ištraukti raktelius iš spynelės ir išlipti iš automobilio. Jei pranešime rašė, kad buvo užvestas, tai ir buvo užvestas“ (b. l. 40), ir šie parodymai neprieštarauja R. S. 2015-02-19 teismo posėdžio metu duotiems parodymams, kad ji „negali pasakyti, ar automobilio variklis buvo išjungtas, pirma priėjo jos kolegė“ (b. l. 63). Prieštaringais parodymai laikomi tuomet, kai nesutampa juose nurodytos faktinės aplinkybės, kai parodymuose pateikiamos skirtingos įvykio versijos, tuo tarpu šiuo atveju akivaizdu, kad nors policijos pareigūnės visų įvykio detalių nepamena, tačiau nei viena iš jų nenurodo aplinkybių, kurios tarpusavyje prieštarautų – R. S. neteigia, kad automobilis buvo užvestas ar užgesintas, pažymi, kad to neatsimena, be to, ji prie automobilio priėjo vėliau, nei L. J.. Sutinkant su apeliacinio skundo argumentu, kad egzistuoja prieštaravimas tarp R. S. parodymų ir D. K. parodymų dėl to, kieno ranka buvo surašytas 2014-10-28 pareiškimas, pažymėtina, kad nėra abejonių, kad jame išreikšta D. K. pozicija, iš jo parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad jis patvirtino pareiškimą, pareiškimas surašytas pagal jo žodžius, jo ranka parašytas vardas, pavardė ir parašas (b. l. 41), o aplinkybė, kas D. K. diktuojant surašė pareiškimą (jis pats, jo žmona ar policijos pareigūnė), dėl kurio turinio nekyla ginčo, nelaikytina esmine ir svarbia šios bylos nagrinėjimui.

Skunde nurodama, kad teismas ne nagrinėjo administracinę bylą pagal surinktus byloje įrodymus, o tiesiog pats rinko įrodymus, akcentuodamas į duodamų parodymų ir paaiškinimų vietas, kas galimai pasunkintų V. T. teisinę padėtį. Apygardos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2008 m. gegužės 28 d. nutarime konstatavo, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje rinkti įrodymus yra įgalioti ir rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) kaip administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjantys organai (pareigūnai), teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas (teisėjas), siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti reikiamus proceso veiksmus, nes teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia bylos medžiaga teismui yra pateikta. Taigi vien faktas, kad teismas nebuvo pasyvus, o pats aktyviai siekė išsiaiškinti visas administracinės teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, nelaikytina administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinių teisių pažeidimu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyti teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo tendencingumo vertinant surinktų įrodymų visetą. Skunde nurodoma, kad subjektyviai suformuoto teismą atstovaujančio asmens vidinis įsitikinimas negali būti teisingumą vykdančios institucijos priimto sprendimo neteisingo sprendimo pasekmė, o nesant pakankamai įrodymų administracinėje byloje, labiau suinteresuotos bylos baigtimi buvo policijos pareigūnės, neleistinomis priemonėmis fiksavusios tariamą pažeidimą ir davusios prieštaringus parodymus, o ne liudytojai V. P. ir N. T., kurių parodymus teismas vertino kritiškai. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir administracinio teisės pažeidimo bylos duomenis, nenustatyta, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

Apeliaciniame skunde taip pažymima, jog teismo nutartyje akcentuojamas V. T. baustumas 2009 metų pradžioje, ir iš to daroma nepagrįsta išvada, kad V. T. požiūris į visuomenės saugumą bei į visuotinai priimtas elgesio normas yra atsainus, nepripažįstant tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe, rodo aiškų teismo nusistatymą ne tik prieš patį reiškinį – neblaivaus asmens transporto priemonės vairavimą, bet asmeniškai prieš patį V. T.. Apeliacinis teismas sutinka su skundo argumentu, kad teismas, nutarimo įžanginėje dalyje nurodydamas, kad V. T. baustas administracine tvarka, nors pagal bylos duomenis V. T. galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. 1. 12-15), pasielgė ne visai korektiškai. Kita vertus, teismų praktikoje į anksčiau asmenų padarytus administracinius teisės pažeidimus atsižvelgiama kaip į asmenį neigiamai charakterizuojančius duomenis. Iš byloje esančio išrašo iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro (b. l. 12-15) matyti, kad V. T. praeityje net tris kartus vairavo būdamas neblaivus: 2004-10-28, 2009-01-25, 2009-02-17, todėl apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas, individualizuodamas V. T. skiriamą bausmę, pagrįstai atsižvelgė į byloje esančius duomenis, kad V. T. praeityje yra baustas už vairavimą būnant neblaiviam, kad praėjus trims metams nuo specialiosios teisės atėmimo termino pabaigos vėl vairavo neblaivus, ir padarė motyvuotą išvadą, jog šios aplinkybės patvirtina, kad pažeidimas nebuvo atsitiktinio pobūdžio.

Apeliacinis teismas, remdamasis išdėstytu, pripažįsta, jog liudytojų policijos pareigūnių L. J. ir R. S., liudytojo D. K. parodymais teisme, pareigūnės L. J. tarnybiniu pranešimu neabejotinai įrodyta, kad V. T. 2014 m. spalio 28 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį, kai jam nustatytas sunkus girtumo (2,65 prom.) laipsnis. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog V. T. kaltė visiškai įrodyta. Teismo nutarime aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina V. T. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 4 d., padarymo. Apeliacinio skundo argumentai V. T. kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Apeliacinio skundo ribose nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. T. įgaliotojo atstovo advokato V. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.