- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-23
- Bylos Nr.
- Ik-984-426/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00162-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijų, susidedanti iš Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dainiui Jasui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Vilniaus 2-iesiems pataisos namas ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. V. prašo:
1) panaikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. 28-31;
2) panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2S-86;
3) įpareigoti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administraciją perkelti jį gyventi bei miegoti į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 406 sekcijos 9 vietą;
4) priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde ir jo patikslinime (b. l. 1-2, 5-7) paaiškino, kad Vidaus tyrimo skyrius atliko paviršutinį tyrimą, pataisos namų direktoriui pateikė klaidinančią medžiagą. Kalėjimų departamentas savarankiškai neatliko tyrimo pagal skundus, o patikėjo pataisos namų administracijos pateikta tyrimo, kuris atliktas vienašališkai ir paviršutiniškai, išvada. Kalėjimų departamentas neapklausė abiejų konfliktuojančių pusių - jo ir M. A. taip pat neapklausė liudytojų, kurie buvo neapklausti pataisos namų administracijos atlikto tyrimo metu. Kalėjimų departamento direktorius 2010 m. sausio 14 d. atsakyme į du jo skundus pateikia duomenis, kurie neatitinka realių konfliktinės situacijos su M. A. aplinkybių. Tuo metu 406 sekcijoje su M. A. nebuvo ir minėtame konflikte nedalyvavo, jokių konfliktų nekilo ir neturėjo tikslo kelti. Tuo metu buvo visai kitoje vietoje. Tvirtina, kad pareigūnai atliko nereikalingus ir nepagrįstus veiksmus, nepatikrino faktų tikrumo, pažeidė teisėtumo principą, Bausmių vykdymo kodekso (toliau BVK) 3 str., tuo apsunkindami jo teisinę padėtį (dėl baudos švelninimo, lygtinio paleidimo ir kt.). Taip pat buvo pažeistos jo teisės pagal Konstitucijos 29 str., kadangi M. A. liko nenubaustas. Be to, Kalėjimų departamentui buvo pateikta ne visa medžiaga. Pataisos namų administracija perkėlė jį iš 406 sekcijos 9 vietos į 402 sekcijos 12 vietą, atimdama pasirinkimo teisę, nors pagal Konstituciją joks asmuo už tą patį pažeidimą negali būti baudžiamas du kartus. Dėl pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų patyrė didelį nervinį stresą, šoką, didelius nepatogumus. Perėjus gyventi į kitas gyvenamas patalpas, pablogėjo bendravimo sąlygos su aplinkiniais žmonėmis, taip pat jo sveikata.
Šalies argumentai
Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus 2-ieji pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 14-15) paaiškino, kad 2010 m. sausio 7 d. buvo priimtas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus nutarimas Nr. 28-31 dėl A. V. nubaudimo už BVK 12 str. 1 d., 110 str. 1 d. 1 p. bei 2 d. 8 p. ir pataisos namų 2007 m. sausio 11 d. direktoriaus įsakymo Nr. 3-4 1 d. 3 p. ir 2 d. 13 p. reikalavimų pažeidimą. Nutarimas buvo priimtas po to, kai pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas I. K atlikęs tarnybinį tyrimą dėl pareiškėjo elgesio, 2009 m. gruodžio 31 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 33-235 „Dėl nuteistojo A. V. elgesio“, kurią patvirtino Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius, nurodydamas, jog pareiškėjas, vadindamas kitą nuteistąjį „ožiu“ bei grasindamas jį apipilti šlapimu, savo elgesiu pažeidė BVK 12 str. 1 d., 110 str. 1 d. 1 p. bei 2 d. 8 p. ir pataisos namų 2007 m. sausio 11 d. direktoriaus įsakymo Nr. 3-4 1 d. 3 p. ir 2 d. 13 p. reikalavimus. Šį faktą patvirtino nuteistieji R. M. A. Č. B. L. V. J. kurie girdėjo pareiškėjo ir M. A. pokalbį.
Siekiant išvengti tolimesnių galimų konfliktinių situacijų tarp M. A. ir A. V. pareiškėjas buvo pervestas į kitą gyvenamąją patalpą tame pačiame būryje, t. y. perkeltas iš 406 sekcijos į 402 sekciją. 2010 m. vasario 12 d. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas V. P. kalbėjo su A. V. dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. A. V. kreipėsi į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos šeimos gydytoją nurodant, kad jam reikalinga miegamoji vieta 1-ame aukšte. Pareiškėjui buvo pasiūlyta vieta 3 būryje 209 sekcijoje 1-ame lovos aukšte bei 3 būryje 209 sekcijoje 1-ame lovos aukšte. Tačiau jis kategoriškai atsisakė gyventi pasiūlytose patalpose teigdamas, jog jis iki nuobaudos paskyrimo gyveno 4 aukšte, tai ir dabar nori ten gyventi. Jam buvo paaiškinta, kad šiuo metu nėra vietų ir kai tik atsiras, jis bus perkeltas. Būrio viršininko ir A. V. pokalbio turinys užfiksuotas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jo miegas sutriko būtent dėl to, kad jis miega 2-ame lovos aukšte, yra nepagrįstas, nes jis jau anksčiau (2007 m. liepos 2 d.) skundėsi miego sutrikimais, nemiga (žr. A. V. asmens sveikatos istorijos Nr. 594 išrašą). Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio laipsnio. Nuteistasis savo skunde nedetalizuoja, nepateikia žalą patvirtinančių įrodymų, kaip Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos veiksmai ar priimti sprendimai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Vilniaus 2-ujų pataisos namų pareiškėjui sudarė atitinkamas, atsižvelgiant į susiklosčiusią padėtį, laikymo sąlygas, užtikrino tinkamą sveikatos priežiūrą bei socialinę reabilitaciją, veikė tinkamai ir nuteistajam nepadarė jokios žalos.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 34-36) paaiškino, kad išnagrinėjus A. V. 2009 m. gruodžio 29 d. ir 2010 m. sausio 7 d. skundus, bei įvertinus juose išdėstytas aplinkybes, 2010 m. sausio 14 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 2S-86. Skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad Vilniaus 2-uose pataisos namuose 2009 m. gruodžio 31 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas „Dėl nuteistojo A. V. elgesio“, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas 2009 m. gruodžio 28 d. nuteistąjį M. A. pavadino „ožiu“ ir grasino jį apipilti šlapimu. Šį faktą patvirtino nuteistieji, kuriems buvo žinomi pareiškėjo neteisėti veiksmai. Tarnybinio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas nevykdė pareigos, nustatytos BVK 110 str. 1 d. 1 p., t. y. nesilaikė nustatytos pataisos įstaigos tvarkos, patvirtintos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 3-4, 1 d. 3 p. (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo mandagiai elgtis su kitais nuteistaisiais <...>) ir 2 d. 13 p. (laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius, žargoną ir pravardes) reikalavimų. Taip pat nesilaikė BVK 110 str. 2 d. 8 p., nes naudodamas psichinį smurtą grasino nuteistąjį M. A. apipilti šlapimu. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, Kalėjimų departamentas nustatė, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 28-31 skirta nuobauda - papeikimas yra pagrįsta, atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, todėl jos naikinti nėra pagrindo. Kalėjimų departamente taip pat nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 31 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-235 pagrįstai konstatuota, kad siekiant išvengti tolimesnių konfliktų su M. A. pareiškėjas pervestas į to paties būrio kitą gyvenamąją patalpą.
Atkreipia dėmesį, kad individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra užfiksuota, kad 2010 m. vasario 12 d. kalbėtasi su A. V. dėl miegamosios vietos pakeitimo. Jam buvo pasiūlyta miegamoji vieta pirmame lovos aukšte 3 būryje 206 sekcijoje ar 3 būryje 209 sekcijoje, tačiau pareiškėjas nesutiko persikelti reikalaudamas miegamosios vietos ketvirtame pastato aukšte. A. V. paaiškinta, kad šiuo metu laisvų vietų ketvirtame pastato aukšte nėra, o kai atsiras, jis bus perkeltas. Tai parodo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos siekį spręsti pareiškėjo problemas ir gerinti gyvenamąsias sąlygas. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikia jokių objektyvių, tai patvirtinančių įrodymų. Iš surinktos dokumentinės medžiagos matyti, kad nei Kalėjimų departamentas, nei Vilniaus 2-ieji pataisos namai A. V. teisių nepažeidė, todėl neturtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis bylos duomenis nustatyta, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius, atižvelgdamas į tai, kad A. V. 2009 m. gruodžio 28 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą - apie 13 val. pradėjo vadinti nuteistąjį M. A. „ožiu“ bei pagrasino kitą kartą apipilti šlapimu, tuo pažeisdamas BVK 12 str. 1 d., 110 str. 1 d. 1 p. bei 2 d. 8 p. ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymą Nr. 3-4, 2010 m. sausio 2 d. nutarimu Nr. 28-31 (b. l. 19) skyrė A. V. papeikimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam skirta nuobauda, su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą (b. l. 54-57). Departamento direktoriaus pavaduotojas 2010 m. sausio 14 d. sprendime Nr. 2S-86 (b. l. 41) pripažino, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta pagrįstai.
Pareiškėjo teigimu, nuobauda jam buvo skirta nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau tokią jo iškelta versiją teismas vertina kritiškai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 d.). Pagal BVK 12 str. 1 d. nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. BVK 110 str. 1 d. 1 p. įvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o to paties straipsnio 2 d. 8 p. - kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 3-4 patvirtintos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vidaus tvarkos 1 d. 3 p. pasakyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo mandagiai elgtis su kitais nuteistaisiais, įstaigos pareigūnais ir darbuotojais, o 2 d. 13 p. - kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama vartoti necenzūrinius žodžius, žargoną ir pravardes.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pažeidė minėtų teisės aktų reikalavimus. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad atliekant tyrimą pataisos namuose, nuteistieji R. M. B. L. V. J. raštu patvirtino, kad pareiškėjas nuteistąjį M. A. išvadino „ožiu“ bei grasino jį apipilti šlapimu (b. l. 23, 25-26), ką savo 2009 m. gruodžio 28 d. pareiškime (b. l. 20-21) ir teisminio nagrinėjimo metu (2010 m. birželio 8 d. tesimo posėdžio protokolas, b. l. 95) buvo minėjęs M. A. . Teisme apklaustas liudytojas V. J. taip pat patvirtino, kad pareiškėjas vartotojo necenzūrinius žodžius M. A. atžvilgiu, kad išsakė grasinimus. Šių įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankama kaltinimui pagrįsti. Tai, kad kai kurie liudytojai (B. L. R. M. ) keitė savo parodymus ir teisminio nagrinėjimo metu jau neigė, kad pareiškėjas atliko teisei priešingus veiksmus, jo kaltės nešalina. Teismas tokį įrodymų pasikeitimą sieja su pagalba pareiškėjui tikslu išvengti atitinkamos atsakomybės. Liudytojai Modestas Švagždys ir B. L. paties konflikto nematė, todėl jų parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, iš esmės yra nereikšmingi.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus faktus, sprendžia, kad nuobauda - papeikimas - A. V. buvo skirta pagrįstai ir teisingai. Paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę. Dėl išvardintų priežasčių nėra pagrindo naikinti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. 28-31 dėl nuobaudos skyrimo ir Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2S-86. Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2010 m. vasario 12 d. kalbėta su A. V. dėl miegamosios vietos pakeitimo. Jam buvo pasiūlyta miegamoji vieta pirmame lovos aukšte 3 būryje 206 sekcijoje ir 3 būryje 209 sekcijoje, tačiau pareiškėjas nesutiko persikelti reikalaudamas miegamosios vietos ketvirtame pastato aukšte. A. V. buvo paaiškinta, kad šiuo metu laisvų vietų ketvirtame pastato aukšte nėra, o kai atsiras, jis bus perkeltas (b. l. 30). Teismas sprendžia, kad nesant realių galimybių perkelti nuteistąjį į jo norimą vietą (laisvų vietų stoka), pataisos namų administracijos veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Be to, kadangi pareiškėjas jam skirtą bausmę jau yra atlikęs, perkėlimas į atitinkamą sekciją jam nebėra aktualus. Todėl, teismo vertinimu, nėra juridinio pagrindo įpareigoti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administraciją perkelti pareiškėją gyventi bei miegoti į Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 406 sekcijos 9 vietą. Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civiliniame kodekse (toliau CK). CK 6.245 str. 1 d. civilinę atsakomybę apibrėžia kaip turtinę prievolę, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinei atsakomybei paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų nustatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 str., kurio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatytais atvejais viešoji (valstybės) atsakomybė atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui pagrįstai buvo skirta nuobauda už BVK 12 str. 1 d., 110 str. 1 d. 1 p. bei 2 d. 8 p. reikalavimų nesilaikymą. Tai reiškia, kad neteisėtų veiksmų faktas šiuo atveju nėra nustatytas, o tai eliminuoja galimybę spręsti klausimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pateiktame skunde apsiribojama neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo esant Vilniaus 2-ųjų pataisos namų darbuotojų kaltei, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 5 ir 6 p., 57 str. 4 d.). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų darbuotojų veiksmai sukėlė jam žymius dvasinius išgyvenimus, jis dėl tokių veiksmų patyrė didelius nepatogumus ar pan. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. V. dėl, jo nuomone, patirtų išgyvenimų būtų kreipęsis į medikus ar psichologus. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl neturtinės žalos atsiradimo yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Jo teiginiai apie padarytą žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamo reikalavimo patenkinimui. Kitos skunde nurodomos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Lt dydžio neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl jo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija
nusprendė:
pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.