- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-30-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00224-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- J. D., A. D.
- Ieškovas
- V. D.
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. D. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-410-724/2011 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovams J. D. ir A. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. D. ieškiniu, patikslintais ieškiniais prašė iš atsakovų solidariai priteisti 8685 Lt įsiskolinimo, 181,50 Lt už UAB „Aqvaplius“ reklamą, 217,12 Lt palūkanų, 1511,98 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 267 Lt žyminio mokesčio, 3,98 Lt banko rinkliava, išrašas iš registrų centro duomenų bazės 22 Lt, už teisinę pagalbą 1200 Lt, dokumentų kopijos 19 Lt, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad 2010-05-11 atsakovei J. D. pardavė prekes – vandens valymo filtrus ir išrašė sąskaitą faktūrą AQV Nr. 001, pagal kurią atsakovė jam iki 2010-07-30 turėjo sumokėti 8685 Lt. Ieškovo nuomone, pirktomis prekėmis pasinaudojo UAB „Aqvaplius“ akcininkų atsakovų šeima, todėl jie ir turi atsakyti solidariai. Be to, atsakovės prašymu ieškovas sumokėjo 181,50 Lt už UAB „Aqvaplius“ reklamą internete, kas taip pat turi būti atlyginta.
Atsiliepimas
Atsakovė J. D. atsiliepime į ieškinį, patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo sąskaitą–faktūrą ieškovas iš atsakovės gavo apgaulės būdu; atsakovė pagal minėtą sąskaitą–faktūrą prekių nėra gavusi. Ieškovas siekė pradėti naują verslo veiklą ir paprašė atsakovės pagalbos. Atsakovė tik padėjo ieškovui ir tuo tikslu pasirašė sąskaitą–faktūrą. Ieškovas ginčo sąskaitą–faktūrą gavo apgaulės būdu, dėl šios apgaulingai pasirašytos sąskaitos–faktūros pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Atsakovas A. D. atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad sąskaitos–faktūros išrašymo metu atsakovas su sutuoktine J. D. jau gyveno atskirai, todėl prekės ar lėšos negalėjo būti panaudotos šeimos poreikiams. Be to, atsakovas nedavė sutikimo sutuoktinei sudarinėti sandorius. Dėl šių aplinkybių nekyla atsakovo solidari atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Visagino miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš J. D. V. D. naudai 8685 Lt skolos, 221,66 Lt palūkanų, iš viso 8906,66 Lt, 5% metinių palūkanų už priteistą 8906,66 Lt sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-02-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1486,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą kildina iš pirkimo-pardavimo sandorio tarp jo ir atsakovės J. D. pagal sąskaitą–faktūrą. Teismas konstatavo, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, jog J. D. pagal sąskaitą faktūrą sumokėjo ieškovui 8685 Lt, todėl toks ieškovo reikalavimas sumokėti jam pinigus pagal sąskaitą–faktūrą tenkintinas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sąskaita neapmokėta iki šiol, t.y. neįvykdyta prievolė, padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas dėl palūkanų tenkintinas.
Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl 181,50 Lt priteisimo už „Aqvaplus“ reklamą, kadangi byloje nepateikta susitarimo dėl reklamos apmokėjimo; konstatavo, jog ieškovo reikalavimas nepagrįstas ir netenkintinas kaip neįrodytas.
Teismas pabrėžė, jog byloje svarbu, ar prievolė, iš kurios ieškovas kildina reikalavimą, buvo solidari atsakovų kaip sutuoktinių, ar asmeninė, sudaryta tik J. D.. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad nei ieškovas, nei atsakovė šeimos tikslais vandens valymo filtrais nesinaudojo, jie buvo skirti pardavimui. Be to, sandorio sudarymo metu ieškovui buvo žinoma, kad atsakovė J. D. su A. D. gyvena atskirai ir nepalaiko su juo santykių, o A. D. jokiuose ieškovo ir J. D. sandoriuose nedalyvavo ir apie juos nieko nežinojo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad J. D. sudarytas sandoris panaudotas šeimos interesais, todėl neturi pagrindo pripažinti, kad skola yra bendra solidari sutuoktinių prievolė.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2011-12-12 sprendimą ir pripažinti sąskaitą–faktūrą Nr. 001 niekiniu dokumentu. Teismo sprendimas yra neobjektyvus, nepagrįstas bei neatitinka sąžiningumo, protingumo ir objektyvumo kriterijų. Teismas sprendimą priėmė paskubomis, nesigilindamas į tiesą. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti papildomus įrodymus, t.y. nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą užklausti Mokesčių inspekciją dėl ieškovo patikrinimo 2010 m. birželio mėnesį. Iš šios užklausos galėjo paaiškėti sąskaitos–faktūros pasirašymo aplinkybės, kad ieškovas, norėdamas išvengti papildomų mokesčių mokėjimų, paprašė atsakovės jam padėti ir parašyti sąskaitas–faktūras apie visų vandens filtrų nusipirkimą. Svarbi aplinkybė ta, kad ieškovas, norėdamas pradėti naują komercinę veiklą, apmokėjo reklamą dėl vandens filtrų įrengimų, pardavė atsakovei pagal šios bylos sąskaitą–faktūrą bei pagal dar dvi sąskaitas–faktūras, tačiau dėl šio sandorio negavo jokio pelno. Ieškovas, pasinaudojęs atsakovės gerumu, į teismą pristatė niekines sąskaitas–faktūras, kuriose buvo įrašyti duomenys apie realiai neįvykusius sandorius, ir pareikalavo atsiskaitymo už faktiškai negautas prekes.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės J. D. apeliacinio skundo ribose.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Sutartis yra dvišalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.; 6.154 str. 1 d.). Sutartis gali būti sudaryta žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.). Taip jos šalys objektyvia forma išreiškia ir nusistato tarpusavio teises ir pareigas – elgesio taisykles, kurių privalo laikytis vykdydamos sutartį. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012).
Bylos medžiaga nustatyta, jog tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas, individualią veiklą vykdantis asmuo, susitarė su atsakove dėl vandens filtrų ir kitų prekių pardavimo. Pirkimą – pardavimą šalys įformino pasirašydamos 2010-05-11 sąskaitą–faktūrą serija AQV Nr. 001 (b.l. 3), kurioje nurodytos prekės pagal sąrašą, jų kiekiai, vieneto kaina, taip pat bendra mokėtina suma, t.y. šalys susitarė dėl esminių pirkimo – pardavimo sandorio sąlygų. Kaip matyti iš minėtos sąskaitos–faktūros, prekes priėmė atsakovė ir įsipareigojo apmokėti sąskaitą iki 2010-07-30.
Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog ginčo sąskaita–faktūra yra niekinė, sudaryta apgaulės būdu, kad joje buvo įrašyti duomenys apie realiai neįvykusius sandorius, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad atsakovė turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 str.). Atsakovė šiuo atveju nepateikė įrodymų, jog sąskaita–faktūra buvo sudaryta apgaulės būdu, nei nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė turėjo teisę šioje byloje reikšti priešieškinį ir reikalauti pripažinti sąskaitą–faktūrą negaliojančia, tačiau šia teise nepasinaudojo (CPK 143 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sąskaita–faktūra AQV Nr. 001 nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka, neturi teisinio pagrindo ja nesivadovauti ir laikyti neleistinu įrodymu byloje. Dėl šios priežasties sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant į bylą pateiktų įrodymų, jog atsakovė pagal šią sąskaitą–faktūrą sumokėjo ieškovui 8685 Lt, toks ieškovo reikalavimas sumokėti jam pinigus pagal sąskaitą–faktūrą tenkintinas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo naudai iš atsakovės priteisė palūkanas už netinkamą prievolės vykdymą, vadovaujantis CK 6.261 str., 6.210 str.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat tai, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės sudarytas sandoris panaudotas šeimos interesais, pagrįstai pripažino, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo asmeniniai komercinio pobūdžio santykiai, susiklostę iš dviejų asmenų asmeninių susitarimų, kuriais buvo siekiama abipusės naudos. Šių santykių prielaida buvo ta, kad ieškovas ketino pradėti vandens valymo filtrų pardavimą, o atsakovė tokią patirtį turėjo. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad yra nelogiška, jog atsakovė, būdama UAB „Aqvaplus“ akcininkė ir direktorė, būtų pirkusi vandens filtrus pardavimui kaip fizinis asmuo, vertintini kritiškai. Teismo posėdžio metu atsakovė pati teigė, kad UAB „Aqvaplus“ veiklos nevykdo nuo 2010-01-01 (b.l. 107-109). Be to, byloje nėra paneigtos nustatytos aplinkybės, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai.
CPK 180 str. įtvirtinta, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą užklausti Mokesčių inspekciją dėl ieškovo patikrinimo 2010 m. birželio mėnesį, atmestinas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti šį atsakovės prašymą, kadangi toks įrodymas nėra susijęs su ginčo dalyku, t.y. šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl ieškovo, kaip mokesčių mokėtojo, veiklos tikrinimo.
Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą.