Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kelių policijos tarnybos, trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) žalos atlyginimo bylose ne kartą pasisakė, jog pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusios administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda galimybė nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą. Vis dėlto, esminis momentas yra tai, ar administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. veikiant neteisėtai. Jei taip, spręstinas klausimas, ar tokiais veiksmais buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, ir ar tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Priešingu atveju, t. y. nesant neteisėtų veiksmų surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėtų būti sprendžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama dėl įrodymų stokos, dar nereiškia, kad institucija surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų aptartų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1177-556/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, kokie veiksmai, nepriklausomai nuo to, kad administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, buvo priešingi teisės aktų reikalavimams ar bendrosioms pareigoms. Be to, LVAT šio pobūdžio bylose ne kartą akcentavo ir tai, kad administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo neįrodžius konkretaus asmens kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama yra teisinis pagrindas ar ne pripažinti konkretų asmenį padarius administracinį teisės pažeidimą, bet nėra sprendžiama bei nusprendžiama dėl civilinės atsakomybės sudėties elementų buvimo (LVAT 2014 m. balandžio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-1093/2014).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“ (LAT 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, šioje byloje spręstinas klausimas, ar atsakovės atstovas veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Policijos paskirtį, veiklos principus ir teisinius pagrindus, <...>, taip pat policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę bei prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos policijos įstatymas (1 str.). Šio Įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, <...>, bei kitais teisės aktais. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo ir kt. principais; vadovaudamasi įstatymais ir kitais teisės aktais ir įgyvendindama policijos uždavinius, nešališkai gina visus asmenis, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje (1 d.).

Alytaus AVPK Kelių policijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas 2019 m. liepos 29 d. nutarimu administracinę teiseną R. S. atžvilgiu nutraukė, nesurinkus neabejotinų įrodymų patvirtinančių, kad jis transporto priemonę vairavo neblaivus. Nutraukdamas administracinę teiseną, konstatavo, kad įvertinus R. S. administracinio nusižengimo byloje surinktą medžiagą, kadangi alkotesterio parodymai prieštarauja medicininės apžiūros metu nustatytam blaivumui ir kraujo tyrimui, pripažinti, kad R. S. neblaivumas nustatytas nesilaikant alkotesterio „Drager Alcotest 7510“ naudojimo instrukcijos skyriuje „Reikalavimai tikrinamam asmeniui“ nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes jo atžvilgiu pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena nutrauktina, kadangi jo padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Nutarime nurodė, kad visuose policijos sistemoje naudojamose alkotesteriuose turi būti įjungta funkcija „Burnos alkoholis“, ar ši funkcija kontrolinio patikrinimo metu, nustatant neblaivumą R. S., nebuvo išjungta alkotesteryje Alcotest 7510, Nr. ARCK-0003, patikros Nr. 0967270, nustatyti nėra galimybės. Pažymėtina, kad įvairūs burnos gaivikliai ar skalavimo skysčiai, kurių sudėtyje yra alkoholio, gali įtakoti alkotesterio parodymus. Šiuo atveju patrulis iš vairuotojo gavęs informaciją apie prieš kelias minutes pasipurkštą burnos gaiviklį, kurio sudėtyje yra alkoholio, turėjo vadovaujantis alkotesterio instrukcijos reikalavimais išlaukti 15 minučių ir tik tada nustatyti vairuotojo neblaivumą.

Nors Alytaus AVPK Kelių policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. liepos 29 d. nutarime nurodyta, kad R. S. neblaivumas nustatytas nesilaikant alkotesterio „Drager Alcotest 7510“ naudojimo instrukcijos skyriuje „Reikalavimai tikrinamam asmeniui“ nustatytų reikalavimų, tačiau teismas su šiuo motyvu nesutinka.

Alkotesterio Drager Alcotest 7510, kuriuo pareiškėjui buvo atlikti tikrinimai, instrukcijoje nurodyta, kad nuo alkoholio paskutinio oralinio vartojimo momento turi praeiti ne mažiau kaip 15 minučių.

Lietuvos kelių policijos tarnybos specialiosios paskirties skyriaus vyriausiasis patrulis M. M., apklaustas teismo posėdyje, parodė, kad jis priėjo prie sustabdytos transporto priemonės. Automobilyje pajuto alkoholio kvapą. Liudytojas teigė, jog paklausė vairuotojo, ar šis vartojo alkoholį ir ar praėjo 15 min. nuo alkoholio vartojimo. Vairuotojas atsakė, kad alkoholį vartojo prieš dieną. Kelionės metu vartojo nealkoholinį alų ir prieš išvykstant įsipurškė burnos skalavimo skysčio, kuriame yra alkoholio. Nurodė, kad jau praėjo 15 minučių nuo minėtų skysčių vartojimo. Vairuotojui davė pūsti į alkotesterį. Alkotesteris parodė, kad vairuotojas yra neblaivus. Vairuotojas nurodė, kad vyksta iš Kauno. Buvo sustabdytas Alytuje, todėl jau buvo praėję 15 minučių nuo išvykimo iki sustabdymo.

Esant aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumai, teismas daro išvadą, kad R. S. neblaivumo laipsnis buvo nustatytas tinkamu naudoti alkotesteriu, nepažeidžiant alkotesterio „Drager Alcotest 7510“ naudojimo instrukcijos tvarkos.

Teismas, įvertinęs byloje esančių faktinių duomenų analizę, daro išvadą, kad policijos pareigūnas, įvertinęs susidariusią situaciją – patikrai sustabdęs automobilį, pamatavęs asmens blaivumą alkotesteriu ir nustatęs 1,03 promilės asmens neblaivumą, surašydamas protokolą už tai, kad pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus ir galbūt pažeidė KET ir taip padarė pažeidimą, numatytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad administracinės bylos nutraukimas, netaikant pareiškėjui atsakomybės, nereiškia policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliktų protokolo surašymo metu. Tokios pačios pozicijos laikomasi ne tik Lietuvos teismų praktikoje (LAT 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003, 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002), bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2013 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. 57404/08).

Teismo vertinimu, administracinėje byloje pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad surašant administracinio nusižengimo protokolą pareiškėjui, pareigūnai nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovė veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos – veiksmų neteisėtumo, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Atsakovės atstovas nurodė, kad remiantis LVAT praktika, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidų klausimas turi būti sprendžiamas pagal ANK 666 straipsnį. ANK 666 straipsnyje yra numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos. BPK 103–106 straipsniuose yra reglamentuotas proceso išlaidų paskirstymo klausimas, be kita ko, ir išlaidų advokato darbui kompensavimas. Taigi nagrinėjamu atveju yra specialus įstatymas, reglamentuojantis administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų teisinėms paslaugoms atlyginimą. Pareiškėjas savo prašymą sieja su administracinio nusižengimo byloje patirtomis išlaidomis teisinėms paslaugoms, kurių reikalauti turėjo vadovaudamasis BPK įtvirtintomis taisyklėmis, kuriomis vadovautis įpareigoja ANK 666 straipsnis.

LVAT 2020 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurią sudarė atstovavimo išlaidos, patirtos nutrauktoje administracinio nusižengimo byloje, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinį santykį, taikymo, be kita ko, pažymėjo: „<...> kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublika Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį. Šiuo principu vadovaujamasi ir civiliniame procese (iš Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio galima matyti, kad dėl teismo išlaidų paskirstymo sprendžia bylą, kurioje buvo patirtos tos išlaidos, nagrinėjęs teismas), baudžiamajame procese (tokia pati išvada darytina ir pagal BPK 105 straipsnį), todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti išimties dėl administracinių nusižengimų bylų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.<...> Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nebėra spragos, šiuo metu galiojančioje ir nagrinėjamam ginčui taikytinoje teisėje (ANK 666 str.) yra eksplicitiškai reglamentuotas tokio pobūdžio išlaidų, kokias nurodė pareiškėja, atlyginimo klausimas, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymas netenkintinas, kadangi išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje nepriteistinos administraciniuose teismuose pagal CK 6.271 straipsnį, o prašymas dėl tokių išlaidų atlyginimo gali būti teikiamas administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančiuose teismuose, t. y. bendrosios kompetencijos teismuose.“.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iškelta administracinio nusižengimo byla nebuvo nagrinėjama teisme, t. y. šios bylos procesas užsibaigė administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjusioje institucijoje – Alytaus AVPK. Taigi pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė teismo išlaidų administracinio nusižengimo byloje, kurios atlygintinos vadovaujantis ANK 666 straipsniu, dėl to atsakovės atstovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo nesiremti anksčiau suformuota LVAT praktika, kurioje išaiškinta, kad administracinių teisės pažeidimų teisenoje (dabar – administracinių nusižengimų teisenoje) asmeniui valstybės institucijų veiksmais padaryta žala atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinių bylų 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014, 2020 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-438/2020).

Pareiškėjas prašė ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu „Dėl transporto priemonės vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu nustatymo“ Nr. 452 (paskelbtas - Valstybės žinios, 2006-05-18, Nr. 56-2000) patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punktas, ta apimtimi, jog nėra numatytas be išimties visų vairuotojų, kurių iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracijos, kai pirmojo patikrinimo metu jų iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija buvo užfiksuota 0,41 ir daugiau promilių, pakartotinis patikrinimas ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo atlikimo, atitinka: Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 6 daliai, 563 straipsniui, 567 straipsnio 1 daliai, 3 daliai; 617 straipsnio 1 daliai; Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui.

Teismas pažymi, kad administraciniams teismams priskirta tirti, ar norminiai administraciniai aktai atitinka įstatymus ir Vyriausybės norminius teisės aktus (ABTĮ 112 str. 1 d., 114 str. 1 d.), tuo tarpu, pareiškėjo prašyme prašoma ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių atitinkamo punkto teisėtumą ir atitiktį įstatymams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog tik svarbiausi teisiniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu, o techninio pobūdžio normos turi būti perkeltos į įstatymą įgyvendinantį teisės aktą. Vyriausybė, priimdama nutarimus, įgyvendina valstybės vykdomąją valdžią, o ne vykdo viešąjį administravimą, kaip jis suprantamas ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos, susijusios su sprendimų vykdymu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams nagrinėja Konstitucinis Teismas.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog darbuotojų, transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarką, darbo, vairavimo metu leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į šį imperatyvą ir į kitus teisės aktus (vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 605 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 26 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 13 punktu), įstatymų leidėjas tokia nuostata pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti darbuotojų, transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarką, darbo, vairavimo metu leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 605 straipsnio 3 dalimi - asmenų tikrinimo vietoje ir (arba) siuntimo neblaivumui arba apsvaigimui nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nustatyti ir tikrinti tvarką. Vykdydama šiuos ir kitus įstatymus ir juose įtvirtintus sprendimus bei imperatyvus, Vyriausybė nutarimu patvirtino atitinkamą tvarką.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių pakeitimai atlikti siekiant įgyvendinti 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68, 281 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 281¹ straipsniu įstatymą Nr. XIII-1929, įsigaliojusį 2019 m. balandžio 1 d., kuriuo užpildytos teisinio reglamentavimo spragos, sudariusios galimybę neblaiviems transporto priemonių vairuotojams piktnaudžiauti teise: nustatyta vienoda atsakomybė tiek už kelių transporto priemonės vairavimą arba mokymą praktinio vairavimo esant neblaiviam, kai nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, tiek ir už neblaivumo patikrinimo vengimą arba vartojimą alkoholio po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, taip pat įtvirtinta nuostata, jog asmuo laikomas neblaiviu, kai jam nustatytas atitinkamas (0,41 ir daugiau promilių arba 1,51 ir daugiau promilių) neblaivumas, neišskiriant, kuriose organizmo terpėse nustatoma etilo alkoholio koncentracija.

Teismas pažymi, kad Taisyklių 4 punkto nuostata yra pakankamai proporcingai sureguliuota, kitomis taisyklių nuostatomis, proporcingumas įgyvendinamas suteikiant teisę kreiptis į medicinos įstaigą duoti kraujo tyrimą alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti. Dėl to nepaneigiamas visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principas, nes siekis ginti savo asmens teisę nėra apribotas, tam suteikiamos papildomos galimybės, kurios buvo išaiškintos ir pareiškėjas jomis pasinaudojo.

Pažymėtina, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (2013-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A525‑529/2013). Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonės dėl taikytino Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punkto teisėtumo, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Teismas daro išvadą, kad, ginčo atveju, pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (Lietuvos kelių policijos tarnybos) neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.