Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo P. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2208-90/2013 pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovei B. A., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Alebi“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir rankpinigių grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas P. V. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 4 d. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo (pirkėjo) ir UAB „Alebi“ (pardavėjo) įgalioto asmens B. A., taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės B. A. 34 500 Lt dydžio sumokėtus rankpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad pagal minėtą sutartį UAB „Alebi“ iki 2008 m. gegužės 4 d. įsipareigojo už 400 000 Lt parduoti, o ieškovas - nupirkti 201,45 kv. m. ploto gyvenamąjį namą su 13 arų žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties pasirašymo metu ieškovas sumokėjo 34 500 Lt rankpinigius. Sutartyje numatyta, kad jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis (pirkėjas), sumokėti rankpinigiai lieka pardavėjui (UAB „Alebi“), o jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis (pardavėjas), jis privalo sumokėti pirkėjui (ieškovui) dvigubą rankpinigių sumą, t. y. 69 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad po preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išsiaiškino, kad B. A. išduotas UAB „Alebi“ įgaliojimas nesuteikia jai teisės sudaryti ir pasirašyti sutartis dėl įgaliotojo nuosavybėje esančio ar disponuojamo nekilnojamojo turto – statinių - pardavimo ir gauti už tai pinigus, dėl ko ši sutartis yra niekinė, o atsakovė B. A., gavusi rankpinigius be teisėto pagrindo, privalo juos grąžinti ieškovui. Be to, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ketinamo parduoti žemės sklypo savininkas yra ne UAB „Alebi“, bet L. A., gyvenamasis namas nekilnojamojo turto registre iš viso neįregistruotas, taigi, pasak ieškovo, preliminarioji sutartis neturi ir savo objekto.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog nekilnojamojo turto preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta turint atsakovei tinkamai išduotą įgaliojimą. Šalys susitarė, jog ieškovui atsisakius sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, sumokėti rankpinigiai kaip netesybos liks UAB „Alebi“. Atsakovės teigimu, ieškovas vienašališkai, dėl atsakovei ir trečiajam asmeniui nežinomų priežasčių, atsisakė pirkti gyvenamąjį namą su žemės sklypu ir oficialiai savo poziciją patvirtino 2008 m. liepos 2 d. raštu, dėl ko ieškinys pripažintinas nepagrįstu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 55,13 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, jog ieškovo ginčijama sutartis atitinka preliminarios sutarties bruožus, kadangi sutartimi išreikštas aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti žemės sklypo ir gyvenamojo namo pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, numatytas terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, susitarimas įformintas rašytine forma (CK 6.165 straipsnis). Teismas pažymėjo, jog pripažinti negaliojančia preliminariąją sutartį ieškovo nurodytais motyvais nėra juridinio pagrindo, kadangi sutartis buvo sudaryta ir rankpinigiai sumokėti ne iš karto, ieškovas ir jo šeima turėjo laiko pagalvoti, surinkti pinigus. Be to, sutartis buvo sudaryta dalyvaujant ieškovo šeimos nariams, nekilnojamojo turto agentūros atstovui G. M.. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo veiksmų, turtas iki šiol neparduotas ir ieškovui neužkirtas kelias jį pirkti, todėl atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas P. V. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, netinkamai jas įvertino, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė, tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje reglamentuotų teisės normų esmę ir prasmę, ko pasekmėje priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Kaip nurodo apeliantas, sudarius preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį paaiškėjo, kad atsakovei B. A., pasirašiusiai sutartį, buvo suteikti įgaliojimai trečiojo asmens UAB „Alebi“ vardu atlikti įvairius teisinius veiksmus, susijusius tik su žemės sklypu, tačiau ne su juose esančiais statiniais. Be to, sutarties sudarymo metu atsakovė nepateikė nuosavybės teisę į parduodamus nekilnojamuosius daiktus patvirtinančių dokumentų. To nepadarė ir tarpininkaujantis šiam sandoriui G. M.. Vėliau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad tokių dokumentų nei trečiasis asmuo, nei atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti. Susiklosčius tokiai situacijai, apeliantui kilo abejonės dėl pardavėjo, jo atstovės ir sandoriui tarpininkavusios nekilnojamojo turto agentūros darbuotojo G. M. sąžiningumo, kas paskatino apeliantą atsisakyti sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį. Pasak apelianto, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ketintas parduoti žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas nėra UAB „Alebi“ nuosavybė, žemės sklypo savininkas yra L. A., gyvenamasis namas ir nuosavybės teisės į jį neįregistruotos. Tuo tarpu B. A. pateiktas UAB „Alebi“ įgaliojimas ją įgaliojo veikti tik šios bendrovės, o ne L. A. vardu. Be to, net ir pats žemės sklypo, kuriame stovi gyvenamasis namas, savininkas (L. A.) neturėjo teisės sudaryti preliminarios sutarties, nes gyvenamasis namas sutarties sudarymo metu dar nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kadangi tik įregistravus nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, gali būti registruojamos kitos daiktinės teisės į tą daiktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 2 dalis). Apelianto nuomone, atsakovė ir trečiasis asmuo teigdami, kad preliminariojoje sutartyje įvardyti žemės sklypas ir gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso UAB „Alebi“, kad B. A. turėjo UAB „Alebi“ įgaliojimą disponuoti ne tik žemės sklypais, bei ir kitu nekilnojamuoju turtu, klaidino teismą, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Apeliantas pažymi, jog dėl teisinio neišprusimo, nežinojo ir negalėjo žinoti šių aplinkybių esminės teisinės reikšmės, ginčijamą sutartį jis sudarė dėl esminio suklydimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. A. prašo palikti teismo sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovas apeliaciniame skunde melagingai nurodo, jog pasirašydamas preliminariąją sutartį jis nesusipažino su sutarties tekstu, kadangi preliminarioji sutartis buvo paruošta tik po žodinių susitarimų pirkti sutartyje nurodytą turtą, aptarus atsiskaitymo terminus ir netesybų sąlygas, sutarties tekstas buvo perskaitytas ir paaiškintas ieškovui ir sutarties sudaryme dalyvavusiems ieškovo sutuoktinei ir dukrai. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog jam buvo aiškūs šalių ketinimai bei sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmės. Ieškovas stengėsi pratęsti terminą pagrindinės sutarties sudarymui, motyvuodamas tuo, kad negali surinkti reikiamų lėšų, raštu atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį praėjus penkiems mėnesiams nuo preliminarios sutarties pasirašymo, o su pretenzija dėl rankpinigių grąžinimo kreipėsi į teismą tik 2013 m. vasario 8 d., t. y. po penkerių metų.

2. Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl netinkamo atsakovės įgaliojimo, kadangi įgaliojimo turinys negalėjo įtakoti ieškovo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį tinkamo vykdymo.

3. Atsakovės nuomone, negalima kategoriškai teigti, jog nekilnojamas turtas (gyvenamasis namas ir žemės sklypas) nėra UAB „Alebi“ nuosavybė. Nors L. A. nėra atsiskaitęs su UAB „Alebi“ už gyvenamojo namo statybą, o nekilnojamojo turto išraše ketinamo įsigyti žemės sklypo savininku nurodomas L. A., tačiau iš byloje esančių dokumentų viseto galima spręsti, kad šia sutartimi UAB „Alebi“ buvo suinteresuota parduoti žemę su gyvenamuoju namu, siekiant gauti kompensuojamąsias išlaidas, patirtas vykdant statybų projektą. Todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad šalys nebuvo susitarusios sudaryti pagrindinę sutartį dėl turtinės vertybės, kuri nebuvo registruota nuosavybės teise UAB „Alebi“ ar L. A. vardu.

4. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės bei jo nenuoseklūs veiksmai neabejotinai patvirtina sąmoningą apelianto piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, nesąžiningumą ir visišką skundo nepagrįstumą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Alebi“ prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo veiksmai sutarties sudarymo momentu bei po jos sudarymo aiškiai byloja, jog sutarties tikslas buvo sudaryti pagrindinę nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

2. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog kilus įtarimams dėl netinkamo sutarties šalies įgaliojimo, jis būtų ėmęsis aktyvių veiksmų šią preliminarią sutartį nutraukti, priešingai, ieškovas sutartyje nurodyto termino atidėjimą derino su nekilnojamo turto agentūros „Karolis“ atstovu, vadinasi, jis siekė sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi šalių tarpusavio sutartinių įsipareigojimų niekaip neįtakojo UAB „Alebi“ išduotas įgaliojimas tvarkyti šios įmonės nekilnojamo turto įgijimo ir pardavimo sandorius atsakovei turinys.

3. Trečiojo asmens nuomone, tai, kad nekilnojamas turtas neregistruotas UAB „Alebi“ ar L. A. vardu nekilnojamo turto registro įstaigoje preliminarios sutarties sudarymo momentu, nereiškia, kad sutarties objektas niekada vienam ar kitam iš jų nepriklausė, be to, sudarant sutartį jos šalims buvo aišku, kokie nekilnojamieji daiktai yra parduodami.

5. Ieškovas neįrodė, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl ieškovo kaltės, tuo tarpu ieškovo nurodytų veiksmų eiliškumas rodo, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kaltas pats ieškovas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.

Bylos duomenimis, ieškovas P. V. (pirkėjas) ir UAB „Alebi“ (pardavėjas), atstovaujama įgalioto asmens - atsakovės B. A., 2008 m. vasario 4 d. sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo UAB „Alebi“ įsipareigojo iki 2008 m. gegužės 4 d. parduoti, o ieškovas - nupirkti 201,45 kv. m. ploto gyvenamąjį namą su 13 arų žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 5).

Ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę minėto turto pirkimo-pardavimo sutartį motyvuodamas tuo, kad jis suklydo dėl kitos šalies (pardavėjo) įgalioto asmens (atsakovės) teisinio statuso, kadangi, pasak ieškovo, atsakovė neturėjo tinkamų įgaliojimų sudaryti preliminarią sutartį.

Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, 2008 m. vasario 4 d. preliminarios sutarties šalys yra ieškovas ir trečiasis asmuo. Trečiojo asmens atsakovei suteikti įgaliojimai aptarti notariškai patvirtintame 2006 m. sausio 20 d. įgaliojime, pagal kurio 12 dalį atsakovei suteikta teisė bendrovės vardu atstovauti įmonę VĮ Registrų centro Alytaus filiale gaunant pažymas pardavimui, nuomai ar mainams, notarų biure sudaryti preliminarias, avansinio mokėjimo, pirkimo-pardavimo, nuomos, mainų sutartis, perdavimo-priėmimo aktus, gauti pinigus. Aiškinant šias įgaliojimo nuostatas sistemiškai su įgaliojimo 4 dalimi, negalima sutikti su ieškovo aiškinimu, kad atsakovė buvo įgaliota įmonės vardu sudarinėti tik tuos sandorius, kurie liečia žemės sklypus. Be to, byloje nėra ginčo, kad gyvenamasis namas yra pastatytas ant žemės sklypo, taigi yra pagrindinio daikto priklausinys, kurį ištiktų pagrindinio daikto (žemės sklypo) likimas (CK 4.2 straipsnio 2 dalis, 4.14 straipsnio 1 dalis, 4.19 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad preliminarios sutarties sudarymui įstatymas nereikalauja notarinės formos (CK 1.74 straipsnis, 6.165 straipsnio 2 dalis), teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinti sutartį negaliojančia ieškovo nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad gautus iš ieškovo 34500 Lt atsakovė įnešė į įmonės kasą (t. 2, b. l. 98), kas tik patvirtina sutartyje numatytą aplinkybę, jog atsakovė veikė kaip įgaliotas UAB „Alebi“ asmuo. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pakeisdamas patikslintu ieškiniu pradinį atsakovą UAB „Alebi“ naujuoju atsakovu B. A., ieškovas pasinaudojo jam suteikta įstatymo teise (CPK 13 straipsnis), tačiau šią teisę realizavo netinkamai, patikslintas ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.

Antra, pagal CK 6.193 straipsnyje reglamentuojamas sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinant sutartį pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Remiantis CK 6.165 straipsnio 1 dalimi, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. 2008 m. vasario 4 d. sutarties turinys, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atitinka visus aukščiau paminėtus preliminariosios sutarties bruožus. Dėl to ginčo byloje nėra. Kasacinis teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje yloje Nr. 3K-P-382/2006, išaiškino, kad preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip tos turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tai – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tokia sutartimi nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims. Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties, nes pagrindinėje sutartyje objektas – turtinė vertybė, dėl kurios šalys sudaro sutartį, visuomet egzistuoja. Pagrindinėje sutartyje jos šalys arba viena iš šalių visuomet turi ir subjektinę teisę į tokį objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu (pvz., būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju). Taigi preliminarioji sutartis yra sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, t. y. sutartis, iš kurios kyla šalių prievolė joje aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Remiantis nurodytu išaiškinu, teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad neįregistravus nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, šis turtas negali būti preliminarios sutarties objektu. Bylos duomenimis, ieškovas gyvenamąjį namą apžiūrėjo (įsitikino jo egzistavimu), šiam objektui yra paruošta nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 44/506040 (t. 2, b. l. 28-35), L. A., kurio vardu registruotas žemės sklypas, yra UAB „Alebi“ vienintelis savininkas, todėl ieškovo nuogąstavimai dėl pagrindinės sutarties realaus (ne)sudarymo neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Trečia, byloje nėra ginčo, kad iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino (2008 m. gegužės 4 d.) pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, pagrindinės sutarties sudarymo atsisakė ieškovas (t. 2, b. l. 7), turtas nebuvo perleistas tretiesiems asmenims ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją, tačiau sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Nepaisant to, kad pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai neatlieka mokėjimo ar atsiskaitymo funkcijos, tačiau ši funkcija priklauso nuo to, bus preliminarus įsipareigojimas įvykdytas ar ne. Įsipareigojimo neįvykdymo atveju kyla civilinė atsakomybė, todėl perduodamų pinigų reikšmę reikėtų vertinti jos kontekste, per galimas dvi sutartinės civilinės atsakomybės formas – netesybas (baudą ar delspinigius) ir nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis) (Kasacinio teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje yloje Nr. 3K-P-382/2006).

Bylos duomenimis, šalys susitarė dėl parduodamo objekto bendros 400 000 Lt kainos, kurios dalį – 34 500 Lt, ieškovas sumokėjo preliminarios sutarties sudarymo metu, įvardindamas šią sumą rankpinigiais. CK 6.98 straipsnio 1 dalis apibrėždama rankpinigių sąvoką numato, kad rankpinigiais laikoma pinigų suma, duodama antrajai šaliai tam, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos vykdymą. Kaip 2000 m. vasario 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, nurodė kasacinis teismas, rankpinigiai atlieka tris funkcijas: 1) mokėjimo - rankpinigiai perduodami „priklausančių ... mokėjimų sąskaita“, t.y. rankpinigiai yra sumos, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui, dalis; 2) įrodomąją - rankpinigiai perduodami „sutarties sudarymui įrodyti“. Ši funkcija reiškia, kad susitarimas dėl rankpinigių yra aksesorinio pobūdžio: jei nėra pagrindinės prievolės, tai negali būti ir susitarimo dėl rankpinigių; 3) užtikrinamąją - rankpinigiai perduodami pagrindinės prievolės „vykdymui užtikrinti‘. Susitarimo dėl rankpinigių šalys supranta, kad jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga davusi rankpinigius šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai, o jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga gavusi rankpinigius šalis, tai ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pinigų suma, perduodama skolininko kreditoriui pripažįstama rankpinigiais tik tada, kai šalys rankpinigių perdavimo momentu suprato (ir tinkamai įformino), kokias funkcijas turi atlikti perduodama rankpinigių suma. Jei kurios nors iš funkcijų (mokėjimo, įrodomosios ar užtikrinamosios) šalys nenumatė (tinkamai neįformino), tai perduotos kreditoriui sumos negalima laikyti rankpinigiais. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminologija, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardintų. Nagrinėjamu atveju šalys sutarė dėl rankpinigių, tačiau akivaizdu, kad nesudarius pagrindinės sutarties, šie pinigai nebuvo perduoti ir ši (pagrindinė) sutartis nebuvo užtikrinta. Taigi preliminariojoje sutartyje pavartota rankpinigių sąvoka neatliko rankpinigiams priskirtinų privalomų įrodomosios ir užtikrinamosios funkcijų. Iš ginčijamos sutarties turinio ir šalių elgesio galima išvada, kad ieškovas už ketinimą pirkti turtą sumokėjo avansinę įmoką, kuri kvalifikuotina kaip preliminarios sutarties įvykdymo užtikrinimas. Ieškovas pažeidė savo prievolę sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį, šios sutarties atsisakė nesant pardavėjo kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad grąžinti sumokėtą pinigų dalį (avansą) prievolę pažeidusiam ieškovui nėra pagrindo, nes tokia sankcija buvo numatyta 2008 m. vasario 4 d. sutartyje (sutarties 4 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Alebi“ prašymas priteisti atitinkamai 800 Lt ir 500 Lt bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 82-83, 90-91) (CPK 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. V. ( a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei B. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų), trečiajam asmeniui UAB „Alebi“ (į. k. 300528246) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.